1989 m. vasarą viešint Jungtinėse Amerikos Valstijose poetas Kazys Bradūnas rekomendavo būtinai aplankyti prozininką ir dramaturgą Jurgį Jankų, gyvenantį geroką kelio galą nuo lietuvybės centro, – Rochesteryje. Prisiminė ir tai, ko mes, gyvenantieji Lietuvoje, dar neturėjome būti pamiršę: jo romanus „Egzaminai“ ir „Be krantų“, – prieškarinius bestselerius, pažymėjo, kad J. Jankus – gyvas literatūros klasikas. Na, o čia, užjūryje, gimė beveik dvi dešimtys knygų, dauguma jų apdovanotos pačiomis garbingiausiomis premijomis. „Velnio bala“, novelistikos šedevras, išversta net į kelias Europos kalbas.
K. Bradūnu negalima netikėti.
Be to, pabuvojęs penkiolikoje valstijų, nė viename lietuviškame knygynėlyje neužtikau J. Jankaus knygų. Tai taip pat šį tą reiškia. Paprastai knygos užjūryje retai išperkamos. Neužtikau ir tautiečio, kuris būtų panoręs lengva ranka atsisveikinti nors su viena J. Jankaus knyga.
Apgailestavau, kad nebuvo galimybės užsukti į J. Jankaus namus. Amerikos atstumai nepalyginami su lietuviškaisiais, o kai esi priklausomas nuo savo palydovo, nieko kito nelieka, tik susitaikyti su tuo, ką turi. Rašytojas, neseniai turėjęs viešnią iš Lietuvos – Jurgą Ivanauskaitę, ir, žinoma, kupinas šviežių įspūdžių, nepriekaištavo. Nutarėme, kad dabar jau tikrai reikia ruoštis kelionėn į tėvynę.
Tačiau praėjo dar dveji metai, kol taip atsitiko.
Nors J. Jankus atvyko į Lietuvą rudenį, dienos pasitaikė kaip reta gražios. Rašytoją iš Vilniaus lydėjo literatūros kritikas Jonas Linkevičius, su juo ir tarėmės dėl susitikimo Šiauliuose tą rugsėjo pabaigos rytą. Buvo ir valanda aptarta, ir kitos smulkmenos, tačiau žmogus pasirodė esąs iš tų, kuriais negalima pasitikėti. Vėlyvas rytas nusikėlė į pavakarius. Labiausiai buvo gaila fotografo Antano Dilio – labai užimto žmogaus, tačiau geranoriškai talkinančio „Varpams“. O susitikus paaiškėjo, kad J. Jankaus palydovas rašytojo net neįspėjęs, jog yra laukiamas Šiauliuose.
Vis dėlto toji diena įsimintiniausia liko dėl rašytojo nuoširdumo, tikrumo. J. Jankus prisipažino, kad vos prieš kelis mėnesius nežinojęs, jog vėl pamatys Lietuvą. Taip pat ir dėl to, kad sveikata – ne iš pačių geriausių. Tačiau laisvės varpai, suskambėję tėvynėje, ir jam buvę lemtingi. Apsisprendimas atvykti atėjęs akimirksniu. Ilgokai bendravome prie arbatos, susitarėme ir dėl susitikimo po trijų savaičių – spalio dvidešimt pirmąją „Varpų“ literatūrinėje valandoje „Nuklono“ gamykloje. Literatūros almanacho pagrindiniai rėmėjai pažadėjo tame susitikime sudaryti galimybę dalyvauti visiems pageidaujantiems šiauliečiams.
Drauge nutarėme paminėti J. Jankaus 85-metį, tiesa, rašytojo iš anksto apie tai neįspėję. Literatūros vakaro išvakarėse parūpinome ir ąžuolinį kryžių, kurį svečias pageidavo pastatyti šventajame kalne.
Kiek neįprasta buvo matyti J. Jankų su ąžuoliniu kryžiumi ant pečių. Štai jis lėtai eina kalno link, o netrukus ir visai stabteli: virš mūsų nusidriekia išskrendančių paukščių virtinė. Balsai gailūs, graudūs. Užverčiame galvas aukštyn. Po minutės – dar vienas paukščių būrelis. Kažkas bando įspėti inicialus – paukščių rikiuotė netradicinė, pasklidus.
– Čia, ko gero, JJ…
– O gal ir ne…
– Vis dėlto JJ…
J. Jankus liūdnai šypteli:
– Net paukščiai ragina atgalios…
– Ar ne per sunkus kryžius? – teiraujasi „Nuklono“ gamyklos generalinis direktorius Vytautas Slanina.
Tai jo rūpesčiu padirbdintas šis vilties ir padėkos simbolis.
– Ė, kad tik tokie sunkumai tebūtų… – su tėvišku dėkingumu žvilgteli rašytojas. Tačiau ir toliau kryžių neša vienas.
Visi, kaip buvę, pasilikom Lietuvoj, – naujumu švytinčiam kryžiaus kamiene išsiskiria žodžiai. Po jais parašas – Jurgis Jankus.
Didelė, graži buvo šventė. Auditorija, kuri vos prieš metus sutiko K. Bradūną, o prieš pusmetį – Bernardą Brazdžionį, džiaugėsi dar viena likimo dovana.
Gausiai susirinkusieji išgirdo, kad vienas susitikimas jau įvyko Baisogaloje. O pastarosios dvi dienos prabėgo tarp artimesnių ir tolimesnių giminaičių, suvažiavusių iš Vilniaus, Raseinių, Panevėžio. Dauguma jų – išeiviai iš to paties kaimo, kuriame gimė ir J. Jankus ir iš kurio, deja, likęs tik pavadinimas. Šią vasarą, liepos dvidešimt septintąją, minėdami rašytojo jubiliejų, baisogališkiai moksleiviai toje vietoje, kur stovėjo gimtoji Jankų dūminė pirkia, nupjovė gabalėlį miežių, pasodino ąžuoliuką, aptvėrė jį tvora. Rašytojas apsilankė ir tose vietose, kur baigęs Šiaulių mokytojų seminariją mokytojavo.
– Jeigu norit pašnekėt, galim ir pašnekėt, – auditorijai išklausius nedidelį pasakojimą „Karštis“, pasakė J. Jankus, pats tą šneką ir pradėdamas: – Manęs vis klausia: „Pasakykit, kaip Lietuva atrodo po tiek metų?“ Prisipažinsiu, kad Lietuvos nepažinau… O jei čia būtų kas atvežęs vidury nakties, paleidęs ir pasakęs: „Pasakyk, kur esi“, – būčiau atsakęs: esu didelio didelio dvaro laukuose. Lietuvos nebėra… Kažkokia pikta ranka viską nušlavė. Sodus žydinčius užkasė ir liko tik didžiulio dvaro laukai. Gražūs, žaliuojantys, pilni karvių bandų, bet vis tiek dvaro laukai… Gražios sodybos dingo kažkur. Tik viena kita kaip našlaitė stovi.
Paprašytas prisiminti pirmuosius sovietinės okupacijos metus, J. Jankus papasakojo, kad būta šalutinio pasiūlymo atvežti į leidyklą „Jeronimą“. Ne, jis pats nieko nedaręs. Tačiau žmona, kitais reikalais atvykusi į Kauną, buvo užsukusi ir į leidyklą. Ir ten jai iš anksčiau pažįstami pradėjo šnekėt: „Tegu atveža. Truputį pakeisim, truputį palyginsim, pridėsim, nuimsim ir bus knyga…“ O pats rašytojas, nors kartkartėmis ir nuvažiuodavo į Kauną savo reikalais, stengėsi niekur neiti, su niekuo nesusitikinėti.
Žinoma, jei būtų važinėjęs į Kauną dažniau, trynęsis tarp rašytojų, visokių politikierių, greičiausiai būtų kas nors kur nors paraginęs. O kaime – kas ieškos?
Tačiau kaime tais metais gyventi buvo ne ką lengviau.
– Bet laimė mano tokia buvo, kad nė vieno treniruoto ruso aplink nebuvo, – su jankišku humoru prisiminė.
O naująją kaimo valdžią kažkaip sekėsi apvynioti, apsukti. Ir tiems, su kuriais prie keturių akių kalbėjosi, ir aplinkiniams neretai atrodė, kad mokytojas-rašytojas daug didesnis bolševikas nei jie patys.
Taip rimtu veidu bejuokaudamas ir prastūmęs tuos metus. Lyg niekur nieko. Tik paskutinė diena prieš karo pradžią, birželio dvidešimt pirmoji, įsiminė kiek kitokia. Buvo šeštadienis, truputį išgėręs Raudonės partorgas paėmė už rankos, pasivedė nuošaliau nuo žmonių būrio ir kažkaip keistai į jį žiūrėdamas paklausė:
– Pasakyk man, kas tu esi? Ar tu geras vyras, ar tu svolačius? Taip tai man atrodo, kad tu geras, geresnio nebegali būt, bet apsisukus – kad tu rupūžė ir svolačius.
J. Jankus nesutriko ir paskubomis prašneko tuo pačiu tonu, kuriame visada buvo šiek tiek ironijos:
– Nu ką tu čia dabar šneki. Žinoma, kad aš geras vyras. Vargu ar geresnį kur nors rasi… Visoj Sąjungoj vargu ar geresnį rasi.
Partorgas tik patraukė pečiais ir pasakė:
– Bet mes apie tai dar pasišnekėsim. Pasišnekėsim kaip reikiant…
Pirmą sykį, pasakojo J. Jankus, jam pasidarę taip neramu. Kotrynai apie šį keistą pokalbį kol kas nieko nesakė, nenorėjo gąsdinti. Tačiau tą naktį visai nesudėjo akių. Visą laiką galvojo, kada kas su juo ateis rimtai pasikalbėti. Tuo metu jis jau žinojo, kad jie rimtai šnekėtis ateina tik naktimis.
O prieš aušrą pabudusi žmona pakėlė galvą ir pasakė:
– Pažiūrėk, ar tik langai neatidaryti. Perkūnas.
– Ne perkūnas, mergyt, bet muzika… – nevykusiai bandė juokauti.
Kadangi gyveno jie tada netoli Jurbarko, tai ir netruko išgirsti pirmuosius bombų sprogimus, pirmuosius šūvius.
Taip ir pasisekė išsisukti nuo pokalbio, kuris, jautė, tikrai būtų baigęsis Sibiru ar dar blogiau.
Ar turįs kuriam nors Lietuvos kampeliui ypatingų sentimentų? „Ne“, – atsakė smalsuoliui. Nebent gimtosioms vietoms – kur augta, ančiukai ganyti, kur paskui kaimyno žąsis ir bandą bėgiota, kur pardavinėtos vasaros, kurias J. Baltušis taip baisiai iškeikęs.
– Nors buvo parduotos, bet labai smagios, pilnos turinio. Bet jų nebėra, – pasakojo J. Jankus.
Daug džiaugsmo sugrįžus, bet nemažai ir nusivylimo. Ypač po kelionės į Kulautuvą, kur kelerius metus teko praleisti, kai sūnus sirguliavo:
– Nemuno nebėra! Nemunas jau taip sužalotas, tikras susitraukęs upeliūkštis. Ten, kur buvo Nemuno vaga, kur sala, smėlynas, dabar – piktžolės, krūmai, karklai užaugę, visur brūzgynai. Nemunas kažkur į aną pusę nutraukęs. Gal dviem trečdaliais susiaurėjęs.
O po minutės:
– O gal man tik taip atrodo? Nes ir šiandien, kai važiavom per Šiaulius, atrodė, kad anksčiau ta gatvė buvo daug platesnė, negu dabar yra.
Žinoma, šitoks prisipažinimas buvo suprastas, kaip ir derėjo, ir palydėtas plojimų, juoko. Auditorija pradėjo perprasti J. Jankų, jo kalbos manierą, būtiną druskos ir pipirų žiupsnelį ir, žinoma, lengvą ironiją – netgi kalbant apie pačius rimčiausius reikalus.
Netrukus šneka vėl tapo kuo rimčiausia. Rašytojas prisipažino, kad eidamas Vilniaus ar Kauno gatvėmis ir sutikdamas žmones nematąs jokio skirtumo, – jie tokie pat, kokius teko sutikti Vašingtone, Niujorke, Čikagoje, Detroite ir kitur. Jokio! Išskyrus, žinoma, kalbą. Tik vairuotojai Amerikoje paslaugesni, mandagesni.
Ne, darbo pagal Lietuvoje įgytą profesiją nedirbęs, į dar vieną klausimą atsakė J. Jankus. Ir neturėjęs teisių, ir nesistengęs jų gauti. Dirbęs tokį, koks pakliuvo, kad tik duonos šeima turėtų. Porą ar trejus metus papildomai studijuoti neleido tuščios kišenės. O ir gero dėdės Amerikoje neturėjo.
Ką reiškia lietuvybei tokia milžiniška šalis, J. Jankus jau seniai susidaręs nuomonę. Taip, sakė rašytojas, lietuviai Amerikoje nyksta, sutirpsta, kaip sutirpsta cukraus gabaliukas arbatoje. Turi tirpt… Tačiau yra ir neblogos sąlygos lietuvybei, lietuviškoms šeimoms išsilaikyt.
J. Jankus plačiau prisiminė 1989 m. Čikagoje įvykusį mokslo ir kūrybos simpoziumą, į kurį iš Lietuvos buvo atvykę per šimtą tautiečių. Su keliais jų jam teko kalbėtis. Ypač įsiminė vieno pasakymas: „Pas jus čia lietuviškesnė Lietuva negu Lietuvoj“. Matyt, jam padarė didelį įspūdį, kad tąsyk Lemonte – ir salėje, ir koridoriuose, ir visuose namuose – galėjo girdėti tik lietuvišką šneką. Tačiau iš tikrųjų taip nėra. Tik įspūdis toks susidarė, nes į Čikagą buvo suvažiavę užimantys aukštas pareigas, mokyti lietuviai.
– O šiaip – turi nutirpti. Kitaip negali būti.
Situaciją pailiustravo savo šeimos pavyzdžiu. Iš devynių proanūkių septyni namuose kalba tik lietuviškai, šeštadieniais eina į lietuviškas mokyklas, vyresnieji skaito lietuviškas knygutes. Tai todėl, kad tų septynių motinos buvo lietuvaitės. O tie, kurie nekalba lietuviškai, vis vien jaučiasi lietuviai…
Literatūrine valanda liko patenkinti ir šiauliečiai, ir pats rašytojas. Perjuostą jubiliejine tautine juosta, šiek tiek pavargusį, tačiau besišypsantį kalbinau jau prie keturių akių.
– Labiausiai norėjau susitikt su savo buvusiais mokiniais, – sakė J. Jankus. – Kai ką net papiktinau tokiais norais. Ne vienas nustebo, kad kažkoks nepažįstamas senis vardu vadina ir dar į artimas pažintis taiko. Tačiau pakakdavo pasisakyti, kas esu – visiems tas atžagarumas baigdavosi vienodai: „O, Jėzau! O, Viešpatie!“ – ir tuoj ant kaklo. Nors nė vienas nepažino iškart, bet pripažino ir džiaugėsi visi. Įvairūs likimai skirti jiems buvo. Sutikau net tokį, kuris keturiasdešimt metų prasislapstė. Laikas savo padarė. Dabar lyg ir į bendraamžius tapom panašūs. Vieno tik nesugebėjo laikas pakeisti – žmogiškumo, kurio visada mokiau…
O susitikimai su rašytojais buvo labai panašūs, kokie būna ir Amerikoje. Tačiau artimiau pabendrauti teko su nedaugeliu: Juozu Apučiu, Tautvyda Marcinkevičiūte, Petru Dirgėla, Vytautu Martinkum, Robertu Keturakiu. Prisiminimai – šilti.
Bendravimas su giminėmis, pažįstamais ir nepažįstamais kažkokio naujumo nesuteikė. Kodėl? Gal todėl, kad gyvendamas Amerikoje rašytojas visada stengėsi apie Lietuvą sužinoti kuo daugiau. Viena, kuo ypač didžiuojasi – daug metų turėjęs progos sekti Lietuvos pogrindinę spaudą dar iš rankraščių. Turima galvoje „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“. Dabar, klausydamasis įvairių pasakojimų apie vargus ir bėdas, rašytojas suvokė, jog jam jie visą laiką buvo žinomi. Beje, J. Jankus ne tik gaudavo skaityti vos parengtus Bažnyčios kronikos rankraščius, bet ir pats atrinkdavo, parengdavo vertingiausius tekstus skaitymui šv. Mišių metu.
– Nežinau, ar jums teko apie tai girdėti, – atkreipė dėmesį rašytojas, – mūsų bažnyčia buvo vienintelė pasauly vieta, kur vietoj Evangelijos skaitydavo „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“.
O didžiausią įspūdį palikęs Kryžių kalnas. Deja, viską gadina neorganizuotumas, negebėjimas susitvarkyti, gal net apsileidimas. O juk tas šventasis kalnas galėtų tapti pasaulio piligrimų centru. Kaip Lurdas, kaip Fatima. Ne tik smalsumo vedinos čia suplauktų minios iš viso pasaulio, bet ir pirmiausia ieškodamos dvasinės atgaivos.
– Noriu parašyt pusiau autobiografinį dalyką, – paklaustas apie planus, atsakė J. Jankus. – Kūrinyje turėtų būti nemažai to, ką patyriau šios viešnagės metu.
Leonas Peleckis-Kaktavičius. Jurgis JANKUS: Gyvenimas ir kūryba. – Šiauliai: Varpai, 2008.