keleras_58_sapnai       Julius Keleras. 58 SAPNAI IR KITOS VIENAVEIKSMĖS PJESĖS. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.

 

       Iškilo ir kankina vienas klausimas: kodėl ir kaip neprasti poetai dramaturgais darosi. Aš nekalbu apie pasaulį, apie Yeatsą ar Puškiną. Net nebandau prisiminti Maironio, Putino, Sruogos, Justino Marcinkevičiaus ir pan. Dar Adomas Mickevičius dramą yra pavadinęs aukščiausia poezijos forma. Bet kada tai buvo... Ir štai per kelis ar keliolika pastarųjų metų: Sigitas Parulskis, Gintaras Grajauskas... O dabar Julius Keleras. Parulskis su Grajausku, ko gero, nesunkiai paaiškinami – pirmasis jau seniai buvo linkęs į kraštutinai dramatiškus išgyvenimus, o antrasis gerokai labiau mėgo pasakoti įvairias istorijas nei kapstytis lyrinių išgyvenimų pasaulyje. Tad jų kelias į dramaturgiją gana nesunkiai nuspėjamas, jie seniai nebėra tik poetai, o pastaruoju metu poetai gal net mažiau nei prozininkai eseistai ir dramaturgai. Turiu omenyje poetinės produkcijos kiekius, o ne mąstymo būdą – abiejų eseistikoje ir prozoje poezijos kartais randu daugiau nei kitoje eilėraščių knygoje. Bet čia tarp kitko.

 

       Gana atidžiai sekdamas mūsų dramaturgijos naujienas ir senienas, Kelero „58 sapnus ir kitas vienaveiksmes pjeses“ atsiverčiau su tam tikru išankstiniu nepasitikėjimu. Pirmoji šios knygos pjesė „A-B“, jau spausdinta periodikoje („Metuose“), kad ir neblogai įvertinta, nepaliko didelio įspūdžio. Visos trys perskaitytos šios knygos pjesės kiek nuramino, bet išankstinio skepsio iki galo nenumalšino.

 

       Pradžiai apie stipriąją Kelero dramaturgijos pusę. Visų pirma tai gražūs tekstai. Poezijos juose nesunaikina kartais sąmoningai pasirenkamas proziškumas, kuris autoriaus pasaulio matymo subtiliai apsaugotas nuo buitiškumo. Poetinę Kelero laikyseną pabrėžia ir pjesių adresatas – vienišas, nedaug darbo teatre turintis aktorius. Būtent aktorius, o ne teatras apskritai, žiūrovas ar skaitytojas. Manau, jog debiutuojantis dramaturgas drąsiai viešai galėtų prisipažinti meilę vienišam, režisierių neišprievartautam aktoriui, ir daugelis tuo patikėtų (ne veltui ir paskutinės pjesės pagrindinė veikėja – aktorė). O vienišas tas aktorius todėl, kad visos trys pjesės daugiau krypsta į monodramos pusę. Monodrama sunkus žanras, bet poetui gal net lengvesnis – apsaugo nuo sudėtingo šachmatinio mąstymo už kelis, būtinybės kalbėti keliais balsais. Ir net ten, kur veikia du personažai (pjesėje „58 sapnai“), Keleras sąmoningai juos atskiria siena, riboja fizinį kontaktą ir iš esmės kuria ne dialogą, o du persipinančius monologus. Kaip ir „Taksi numeris penki“, bet pastarojoje pjesėje antrasis veikėjas nepasirodo – skamba tik jo balsas.

 

       Jau knygos pristatymuose šnekėta, kad bent pora pjesių („A-B“ ir „Taksi numeris penki“) rašytos glaudžiai bendradarbiaujant su aktoriais ir netgi skirtos konkretiems atlikėjams. Tai tikrai pliusas pradedančiam dramaturgui, kadangi mūsų teatro įsivaizdavimas ir pats teatras gerokai skiriasi. Teatras turi tam tikrą specifiką, kuri ne kiekvieną tekstą leidžia prisijaukinti, nors sakoma, jog geras aktorius suvaidins ir telefonų knygą. Tiesa, ta specifika gal kiek ir mitologizuotas dalykas, kadangi dabartinis teatras jau, galima sakyti, neturi nepastatomų tekstų. Pavyzdžiu čia galėtų būti kad ir Eimunto Nekrošiaus spektakliai pagal Kristijono Donelaičio „Metus“, Fiodoro Dostojevskio „Idiotą“. Bet visa tai pagal – adaptacijos, inscenizacijos ir pan. Dramaturgui, žmogui, pasiryžusiam rašyti dramą teatrui, jo specifikos išmanymas turėtų padėti prabilti veiksmingu (gr. drama – veiksmas) žodžiu, tokiu, kuris pasakytas reiškia keliskart daugiau negu parašytas, o parašytas prašytųsi pasakymo, ištarimo.

 

       Ir Kelerui kartais tikrai tai pavyksta. Silpniausiai, ko gero, pirmojoje pjesėje „A-B“, kurios pagrindinio veikėjo, antstolio-budelio padėjėjo, dialogas telefonu daugiau nukreiptas į save ir, nors yra tarsi dialogas, sunkiai peržengia monologo ribas, t. y. kartais nesijaučia kraštutinės būtinybės įtikinti kitą (seserį aname laido gale), pasiekti vienokių ar kitokių tikslų. Tikslo, užvaldančios asmenį idėjos tas padėjėjas iš pat pradžių net ir neturi, tik įsitikinimą savo patrono veiklos prasmingumu – telefono skambutis tik sudrumsčia jo ramybę ir priverčia keistis, perkainoti vertybes. Ir tas keitimasis, virsmas Kelero, reikia pripažinti, vaizduojamas gana grakščiai, subtiliai niuansuotai ir nėra ištęstas. Emocinė ir vertybių kaita eina gana aiškia linija, kuri tarsi ir netrūkinėja, bet... Viskas aišku, gana tikslu ir... nuobodoka. Gal pritrūkta distancijos? Kažkuriame Kelero interviu teko aptikti frazę, jog jis nemėgstąs policininkų ir antstolių. Ar pjesė kilo iš tokių minčių, ar atvirkščiai – rašymo procesas sukėlė vidinius skaudulius, – reikėtų pasiklausti autoriaus. O gal koncentruotas vidinis veikėjo dramatizmas, dramatinis virsmas stokoja nors kiek išorinio veiksmo, išorinio dramatizmo, kurį galėtų suteikti geras aktorius. Mano atbukusi vaizduotė kažkodėl nepajėgia atgaivinti to padėjėjo. Aš jo neįsivaizduoju, jis nesiduoda pažįstamas, neturi kūno.

 

       Antrosios pjesės „58 sapnai“ situacija modeliuojama jau gerokai dramatiškiau – jaunuolis bando išvilioti savo merginą, kurią išprievartavo kažkokie futbolininkai, iš sodo namelio, kuriame ši slapstosi jau 58 dienas (ar turi pavadinimo skaičiai dar kokią simboliką?) į miestą, tiksliau į psichiatrinę ligoninę. Situacija nuo pat pradžių konfliktiška, bet tas konfliktas lyg ir smulkokas, juolab kad jam trukdo apribotas fizinis veikėjų kontaktas – jie bendrauja per langą, nes vaikino į namelį mergina neįsileidžia. Iš netikėto dramatiško finalo (mergina užmuša vaikiną) galima nuspėti, jog mylimasis kažkaip buvo prisidėjęs prie išprievartavimo, bet tai tik mano aklas spėjimas, bandymas ieškoti pjesės pabaigai rakto, nes medžiagos šiai prielaidai paremti daugiau nelabai yra.

 

       Akivaizdesnis tokios hipotezės patvirtinimas darytų pjesę gerokai dramatiškesnę, o veikėjų dialogas virstų mirtinomis psichologinėmis grumtynėmis, kurios gali net labai įdomiai nuskambėti. Deja, dabar tekstas šykšti tam medžiagos ir pjesė kiek ištįsta nevykstant virsmams veikėjų viduje – jiems lyg ir nėra dėl ko grumtis – o finalas tarsi nukrinta iš niekur (nusileidžia iš dangaus). Juk neįdomu ir net nelabai dramatiška, jei mergina tiesiog išprotėja – vaidinti yra ką, o žiūrėti į nuogą patologiją nelabai įdomu. Ir ar verta rašyti pjesę, kurioje viso labo pamažu atsiskleidžia beprotybė? Šuo čia turėtų būti pakastas giliau, bet aš jo nerandu. Pats kaltas, ko gero. Nors tikrai bandžiau skaityti ir vienaip, ir kitaip. Nusprendžiau tarsi pėdsakais pasekti Autoriaus primėtytais ženklais, kurių reikšmę atspėti sunku. Vieną užuominą į netikėtą pabaigą radau pačioje pradžioje:

 

       SIMA. ...nieko daugiau ir nedarau. Kiekvieną pavakarę laukiu tavęs tik laukiu tavęs laukiu tavęs... Net nežiūriu pro langą. Kūnas įsitempia ir laukia... Kaip tigras... Kaip tigras, užuodžiantis gazelę. (p. 45)

 

       Paskui dar:

 

       KOSTAS. Kartais man atrodo... kad neturėčiau čia būti... [...]

       SIMA. Aš tavęs taip laukiau. O tu... Tu nori mirti. Tik atvažiavai ir jau nori... (p. 49)

 

       Dar vaikino (Kosto) prisiminimai apie skerdžiamą kiaulę, mašinos partrenktą moterį... Aha, kaba ant sienos šautuvas, kuris pjesės pabaigoje iššauna! Iš pirmo žvilgsnio neatrodo, kad tai šautuvas – silpnai apšviestas ir matyti tik geriau įsižiūrėjus. Tik trečiąkart skaitydamas pjesę pamačiau, tik specialiai ieškodamas.

 

       Dar vienas dalykas, painiojantis skaitytoją, o gal ir turintis padėti atrakinti pjesę, tai autoriaus vartojamas žanro nusakymas – tragikomiška bagatelė. Šiaip jau bagatelė yra muzikinis terminas, naudojamas instrumentinei pjesei, miniatiūrai įvardyti. Tik koks tada čia instrumentas? Aktoriai? Bet aktoriai nelabai nori būti instrumentais, nebent genijaus rankose. Tik kur tu tą genijų dabar surasi... O gal rašyta radijo pjesė, kur viską reikia atskleisti balsu?

 

       Paskutinė knygos pjesė – „Taksi numeris penki“ – irgi monologinė. Autorius ją įvardija kaip „du nesusikryžiuojančius monologus apie prabėgusį laiką“. Ir tikiesi pamąstymų apie prabėgusį laiką. O gauni aktorės ir prodekano šeimyninės nemeilės istoriją. Nors veikėjų prisiminimuose aiškios nuorodos į praėjusio amžiaus devintą dešimtmetį, nelabai aišku, kam jos reikalingos. Tas dešimtmetis gana ryškus, visuomenę pakeitęs nuo brandžios brežnevinės stagnacijos iki nepriklausomybės, bet veikėjų monologuose visi tie įvykiai ir poslinkiai neatsispindi. Tik paskiri ženklai, tokie kaip „Žigulinis“ alus, bet pats laikas lieka tik epocha, „kur mes mokėmės būti laimingi... / Ir, ačiū Dievui, neišmokom“ (p. 104), – aukščiau asmeninės istorijos nepakylama, platesnio apibendrinimo nepasiekiama. Profesorius dėsto rusų literatūrą – gal čia reikia ieškoti paslėptos prasmės? Bet aktorės Adelės, sugrįžusios į kažkada gyventą butą griaunamame name, paveikslas nepakyla iki apibendrinto visos tautos paveikslo.

 

       Gal aš čia pernelyg bandau viską supaprastinti, arba atvirkščiai, gal tikrai autoriaus tenorėta papasakoti graudžią dviejų žmonių gyvenimo nunykimo istoriją, kokie nereikalingi jie jaučiasi dabar, tarsi kartu su namu, kuriame kažkada gyventa, būtų griaunama jų jaunystė ir viltys. Gali egzistuoti ir tokios gražios, nostalgiškos istorijos. Juolab kad skaitydamas šią pjesę pajutau, kad tikrai matau tą moterį (nors ir ne Olitą Dautartaitę, kuriai rašyta ši pjesė), butą, kuriame ji atsisveikina su jaunyste. Šito jausmo pritrūko skaitant pirmąsias dvi pjeses. Tą jausmą pavadinčiau dramaturgo režisūriniu mąstymu, kuris reiškiasi tam tikra distancija, visumos matymu, ne tik veikėjo dvasinės, bet ir fizinės geografijos bei istorijos išrašymu.

 

       Kad ir ką sakyčiau, kad ir kaip kabinėčiausi, Keleras jau yra dramaturgas. Gal dar nesuveda kelių veikėjų akis į akį, gal dar nesijaučia užtikrintai rašydamas teatrui, bet jau pradeda pasakoti istorijas, gražiai piešia gana skirtingų savo pjesių veikėjų dvasines slinktis – ir tai tikrai nemažai. Ir į nestorą „58 sapnų“ knygą sudėtos pjesės – dramaturgija. Teatras – lyg išranki dama, kuri ne visus ir ne visada pastebi, vaikšto užrietusi galvą ir vaizduoja, kad dramaturgai jai tarsi nereikalingi, bet galima mylėti ir tokią damą. Ir ji kartais atsako meile. Bet juk poetas net ne visai laimingai įsimylėjęs atrodo žaviai. Kelerui norisi palinkėti laimingos meilės.

 

       Knygų aidai, 2009 Nr. 4