Kęstutis Navakas. Gero gyvenimo kronikos: esė. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.

       Nesvarbu, kad knyga išėjo dabar. Ji panaši į kelerius metus laikyto vyno butelio atkimšimą. Paukšt, ir, kaip vyno mėgėjai sako: "Pasklinda kvapų bukietas". Suskirstęs knygą į tris vyno skyrius, Navakas tarsi įsipareigojo jiems suteikti vyno skonį. Ir kronikos "skonį"... "Navakiškas vynas brandintas" tais jau šiek tiek mitologiniu rūku apsitraukusiais 1994-1995 metais. Navakas juos fiksavo, nors jau oi kaip nugelto tie laikraščiai, kuriuose visa tai buvo džiugiai pateikta, ir firmų, kurios ten reklamavosi, tikriausiai daugelio jau nebėra. "Svarbiausių įvykių užrašymas, neieškant tų įvykių priežasčių". Kronikos... gal kiek įpareigojantis žodis, ypač jeigu rudeniškai pilkame, blankiame viršelyje parašyta ryškiai oranžinėmis raidėmis: GERO (koks dar geras, pasakys eilinis skaitytojas, jeigu mano indėliai griūvančiuose bankuose tada prasmego...) gyvenimo kronikos. Šiuos tekstus galima drąsiai prilyginti filmuotai medžiagai. Nes tais visuotinio nepritekliaus laikais nė viena televizija berods jau negamino nepelningų kronikų. Nors dar daugelio skaitytojų atmintyje gero gyvenimo kronikos asocijuojasi su tuo džiugiu, patosišku - "Štai taip mes gyvenome" - televiziniu nespalvotų tarybinių kronikų balsu. O Navakas jose apgyvendino savotišką džiugesį, naują džiugesį. Navakišką. Autorius vis tai išdėlioja neįkyriai smulkmeniškai ir neįkyriai poetiškai, ir asociacijų jungtys labai jau lengvai kažkur nubėga, sutrūkinėja ir vėl kitaip susijungia, kad net pamiršti žodžio "kronika" nespalvotą naštą, istorinius aidus ir žodžio "esė" kartais spangų niūrumą bei egzaltuotą plūduriavimą. Ir visus menininkų gyvenimo stereotipus, kad ten toliau alaus bokalo ir pusmetrio prirūkytos dūmų skraistės nieko daugiau nematyti. Nėra čia tos nei lietuviškos, nei boheminės prirūkomos arba į akis pučiamos miglos. Yra navakiška migla.


       Nors matyti, jog norėta, kad knyga būtų taip minimalistiškai suderinta, sustyguota ir t.t., bet kartais tai primena netvarkingą menininko dirbtuvę su švelniu pilkų landžių dulkių sluoksniu... Knyga klaidi, ir reikia priprasti, kad, vienoj vietoj ją užvertęs, kitą kartą ton pačion vieton taip lengvai nepakliūsi. Pats autorius vis primena visu teksto formavimu, kad čia "stulpeliai", t.y. primena tikrąją jų laikraštinę prigimtį. O laikraštinė prigimtis dažniausiai būna susijusi su tam tikrais periodiniais įsipareigojimais ir tam tikrais periodiniais laikraštiniais pinigais. Bet nėra čia nei komercinio pataikavimo skaitytojui, nei paties autoriaus privalomo rašymo nuobodulio bei kassavaitinio sunkumo, atsirandančio žiūrint į privalomai kas savaitę tuščią popieriaus lapą (tuščių word monitorių tais laikais retai dar pasitaikydavo...). O ir suskirstymas vyno puslapiais yra labai neryškus (žinoma, niekas neprašo, kad žaliojo vyno puslapiai būtų spausdinami ant tokio žalumo popieriaus, kaip kad internete "kaba""litmenis"). Nelabai aišku perskaičius galiniame viršelyje autoriaus komentarą: "Baltojo vyno puslapiuose yra šis tas ir apie abstraktesnius dalykus, ir nuotykis čia nebe toks ranka pačiupinėjamas". O kas tada raudonojo ir žaliojo vyno puslapiuose? Šiaip svaičiojimai ar savaitgaliniai skaitinėjimai? Ar Baltasis tikrai vertingesnis už abu spalvotuosius? Gal ir neoriginalus tas svarstymas, nes jau Živilė Petrauskaitė apie tas vyno spalvas autoriaus klausinėjo ("Kauno bohemos metraštininkas K.Navakas įsitikinęs, kad vakarėlių esmė - žmonės", - "Kauno diena", 2005.XI.12) ir gavo autoriaus atsakymą: "Tai labai paprastas tarptautinis ženklas, įspėjantis, jog, sumaišius knygos skyrius, perskaičius juos visus išsyk, be iškalbingų giliamintiškų pauzių, kitą rytą skaudės galvą ir, kaip rašau knygoje, "diena bus nebetinkama gyventi". Tačiau šie autoriaus perspėjimai ne visai pagrįsti: išbandyta, sumaišyta, nieko neskauda, nebaisu.


       Ši knyga reikalauja boheminio išsilavinimo. Na, apie kultūrinį jau nekalbu, skaitytojas, jei nori lengvai kontekste nardyti, turi ne tik žinoti, kas tai yra "Poezijos pavasaris", kas yra tie ir kiti privalomąja tvarka (Patackas, pvz.), ką, sakysim, su moterimis darė Yves'as Kleinas. O kas yra Irena Mikulčiūtė, - čia jau suvokti sunkiau: arba žinai vieną, arba kitą, o jei abidvi, tai peršokai Navako kartelę. Ir vis dėlto tokios tarsi apžvalgos kartais primena dienoraštį, kurį autorius rašo puikiai žinodamas kontekstą, todėl kontekstas lyg ir nebūtinas, o būtinos tik jausenos, jų prisiminimas, fiksavimas. Taigi visiems kitiems faktai lyg ir nebūtini arba savaime aiškūs. Dar čia yra savęs atpažinimo džiaugsmas arba kitų atpažinimo džiaugsmas, arba įvykio atpažinimo džiaugsmas - "Ir aš čia buvau...". Gal ir yra vietų, dėl kurių kai kurie skaitytojai (kultūriniai veikėjai) gali jaustis nepatogiai ir sakyt: "Ne, ne, taip nebuvo…" Kad žmogaus atvaizdas turi būti apsaugotas, daugmaž aišku, o va kaip realaus žmogaus aprašymo apsauga?


       "Raudonojo vyno" puslapiuose yra keli tekstai, kurie labiau panašūs į recenzijas arba renginio (pvz., spektaklio) aprašymą, pristatymą (tekstai, kurie yra tarsi trilogija: "Poetė su kirviu", "Statyk Šekspyrą", "Kažkas paslėpta"). Tačiau KN nebūtų KN, jei šelmiškai, saviironiškai ar kitaironiškai nekikentų ("Aš taip tikrai nepastatyčiau, sako žiūrovė už nugaros, ir aš ja tikiu. Tikrai nepastatytų" - "Statyk Šekspyrą", p. 115). Panašūs ir Peep-show žiūrėjimo Hamburge aprašymas.


       Taigi kultūrinė esė dažnai yra kultūrininkams. O kiti be žodyno, žemėlapio bei trumpo kelionių vadovo čia nelįskite ir nesipiktinkite. Gal ir iš tiesų? Gal Navakas galėtų rašyti puikius kultūrinius turizmo vadovus? Yra čia ir paprasčiausiai smagių "pažintinių" tekstų, pavyzdžiui, apie rašytojus, istorinių, pavyzdžiui, apie Kauną ir taip toliau. Autorius labai sklandžiai nuslysta nuo paprasčiausios telefonų knygos iki įvairių tautybių pavardžių aiškinimosi ir panašiai. Arba demaskuoja, kad "anais" laikais Kauno zoologijos sodas priklausė Kultūros ministerijai, "tad dabar mūsų kultūros ministrui pavaldūs ir Gintaras Patackas, ir baltasis raganosis" ("Žvėrių areštinė", p. 39). Rašoma ne tik apie Kauną, bet ir kaunietiškai. Navakas suteikia pretekstą kalbėti apie kaunietišką rašymo stilių. Bet gal čia paprasčiausiai daugiau džiaugsmo ar manieringumo? Vis dėlto manyčiau, kad pastarojo... Panašu į pasakojimus apie tarpukario Kauną, tik kalbėjimo stilistika gal kiek naujesnė, daugiau ir įvairiapusės ironijos. Tiems, kas yra kada susidūręs su Kauno įvykių porintojais, šitie tekstai bus šilti.


       Kartais į tą Kauno manieringumą lyg ir pažiūrima iš šalies, bet iš jo neišsineriama, liekama su juo, todėl labai keistas tekstas yra apie gimtadienį "Pakeisk žvakes" - sugebama pašiepti tam tikrą papročių (įpročių) spektaklį, išlaikant, gal per hiperbolizavimą, ir tam tikrą atstumą ("Mums reikia dviejų komplektų - šaltam ir karštam, - dar dviejų šakučių žuviai, vienos desertui, žirklių vištai karpyti, specialaus nago sraigėms, žnyplelių omaro šarvui, replyčių austrėms atidaryti etc. Be to, turi pastatyti penkių formų taures, nors žinai, kad visi gers degtinę, užuostydami agurku. Vėliau padedi silkę, pasisukioji virtuvėj ir gali dėti antrą, nes pirmą jau suėdė du kambario katinai. Pro langą katinus", p. 188).


       Ir nėra čia to Kauno, kur, kaip sakoma, į galvą duoda ir mobilųjį telefoną atima, menininkai ten iš viso neegzistuoja, o Laisvės alėjoje vaikšto tik ilgaplaukės "katytės". Tokią knygą norisi paimti su savimi ir nusipirkti traukinio bilietą į Kauną. Gal rytoj. Nors gal ir yra kitoks Kaunas su savo kartais bauginančiu nesvetingumu. Tekstų autoriaus knygoje daug, ir nežinia, kas kitame "stulpelyje"... O gal būtent perspėjimas nevažiuoti į Kauną. Būtent toks yra Navakas.


       Yra ir tokių tekstų, kurie truputį skaitytoją pagraužia, kad, pavyzdžiui. perki padėvėtus drabužius, vairuoji padėvėtą automobilį, darydavai nuotraukas su "muiline", o dabar dar blogiau, - tais laikais to nebuvo, - darai nuotraukas su skaitmenine "muiline", ir vien jau dėl to dvi dienas galima save plakti.

Nors perskaičius apie daugelį aprašytų, pavyzdžiui, kultūrinių įvykių, galvą turėtų žmogui skaudėti, tačiau - džiugesys kamuoja... Tiesa, vienoje esė prisipažįstama, kad nėra tas kultūrinis tyrinėjimas jau toks lengvas, kaip gali iš pirmo žvilgsnio pasirodyti: "Ir visgi pagirios. Įsivaizduoju daugelį dabar geriant aspiriną, silpną alų stiklinėmis, kavą kibirais. Geriausia išeitis - rašyti šį stulpelį. Šmėklos išnyksta, pavadinus jas vardu" ("Aspirino rytas", p. 109).


       Tokios struktūros knygas galima skaityti įvairiai: galima skaityti nuo vidurio arba susiviliojant turinio pavadinimais; vienas pavadinimas visus smalsaujančius skaitytojus patrauks, o jei ši knyga bus skaitoma iš eilės, tai į šią esė skaitytojas neišvengiamai atsitrenks kaktomuša, nes ji paskutinė. Ją pavadinčiau: "Kaip parašyti Stulpelį". Naivu tikėtis, kad autorius čia pateiks pradžiamokslį pradedantiesiems eseistams arba atskleis savo kortas. Naivu. Bet vis tiek, kaip kokiame teleloto, Navakas ima ir apgauna, nes suvilioja ir tada...


       Atrodo, kad tuoj tuoj paslaptis bus atskleista, ir kartu - lyg ir gražus apibendrinimas tų vietų, apie kurias buvo rašyta, kuriose vyko visų trumpų pasakojimų veiksmas, bet vėlgi su navakiška saviironija: "(...) prisimeni draugą, ką tik išleidusį porą naiviai pornografinių knygų. Galima užeiti pas jį, gurkštelėti šampano ir viską aprašyti. Tačiau čia jau guli kokia kritikė, ir iš laimingo veido matosi, kad aprašinės" ("Kaip parašyti Stulpelį", p. 191). Bet kuo toliau, tuo labiau didėja įtarimas, kad autorius, kaip gidas vedžiodamas po apibendrinamas vietas smalsių skaitytojų būrelį, iš tiesų pradeda vedžioti patiklių avinų bandą. Trauktis nebėra kur, reikia skaityti iki galo. O čia, hmmm, lyg ir burtai išsisklaido, arba baigiasi vieni, o prasideda kiti. Baigiasi eseistinė plotmė ir tarsi prasideda poetinė, o gal realistinė? Navakiška arba navakiškas akių muilinimas... ("Tai tarsi keisti kerai, temperatūra be termometro. Stulpelio parašyti teoriškai neįmanoma. Tačiau pradžiai reikia, kad kuo plonesnio porceliano lėkštelėje gulėtų dvi silkės: silkė ir silkė", p. 192).


       Bet vis tiek patiklusis skaitytojas gražiai ir lengvu judesiu apgautas. Nei kampų. Nei įstrižainių. Tik dvi silkės.

       Literatūra ir menas
       2006 04 28