Kęstutis Navakas. Du lagaminai sniego: esė. – Vilnius: Tyto alba, 2008.

       Po ilgų dvejonių, ar tikri poetai gali rašyti tikrą prozą, turiu gnybtelėti sau šlaunin ir cyptelėti: gali. Manau, kad jiems sunkiausia susidoroti su stambiagabaričiais formatais. Gerų romanų poetai parašo labai retai. Tikrai retai. O va esė žanras jų plunksnai paklūsta. Lengvi pajuokavimai ir smagios erezijos apie bohemos gyvenimą, išsprūdusios iš po Kęstučio Navako plunksnos, manęs nei labai nustebino, nei labai nudžiugino. Ta kalba pažįstama, ne vieneri metai girdima už kulisų, prie ūžaujančių stalų ir murkiančių damų, kurioms poetų užimama erdvė lygi dieviškajai erdvei – kuo arčiau, tuo daugiau palaimos. Gal tik rašančiųjų gildija žino, kur tas teisybės šuo pakastas... Jei ne šuo, tai duotybė. Duotybė valdyti kalbą – ja dainuoti, glostyti, užkalbėti, užlieti, prismeigti, supurtyti, prikelti...


       „Du lagaminai sniego“ – vėl toji gražioji Kęstučio kalba, toji burtų poezija, poezijos burtai, nors į knygą sudėti ne eilėraščiai, o esė. Tikrai, va čia galiu sutikti – aukštoji kultūra. Kalbos kultūra, kalbėjimo kultūra, širdies kultūra. Didelę nuostabą kelia tos tekstų vietos, kuriose prasimuša nepaprastai jautrus girdėjimas. Žmonių, daiktų, vietų. Ypač – vaikų. Regis, geri poetai vyrai retai girdi vaikus – kad ir kokiame post post periode jie rašytų, kalba sukasi apie tą patį – yra visko, bet ne vaikų. Naujojoje knygoje Kęstučio gebėjimas girdėti ir suprasti vaiką – nuostabus. Žaismingas, jautrus, atidus, tiriantis ir besistebintis žvilgsnis mums taip pat parodo kerteles, kurių negalėjai įmatyti iš savojo kampo.


       O kas gi dar, kas dar mane užbūrė? A, toji rami melancholija, tie tikrumo gūsiai, grynuoliai. Nesumeluotas ilgesingai gilus širdies dunksėjimas. Pulsas. Va, va. Pulsas yra laiko pavidalas – uždėk pirštus ir klausykis savo buvimo. Pamirštam. Nededam. Retai būnam. Kęstučio esė – to pulso girdėjimas, lėtas kalbėjimas apie esatį ir nebūtį. Ką daugiau ir pridurti. Gera knyga.

       Nemunas
       2008 10 16