Paulina Pukytė. NETIKRAS ZUIKIS: esė. V.: Apostrofa, 2008.

Cituodama D. J. Tayloro straipsnį apie satyrą (ji vis mažiau suprantama ir nyksta kaip žanras, negana to, kai kurios „elito“ figūros jau senokai atsidūrusios už satyros ribų ir jas parodijuoti be galo sunku, nes „kvailybės apgyvendintame peizaže“ jos yra sektiniausi pavyzdžiai visuomenei), Paulina Pukytė imasi sunkios ir klastingos užduoties – reanimuoti šį žanrą ir – kas iš tiesų atrodo neįtikima – paversti jį suprantamu. (Daugelis vadinamųjų „satyrų“, kurias rašo ir išleidžia sovietinio satyrikų klano nariai arba beveik niekam nežinomi autoriai, yra tik pigūs bandymai šmaikštauti.) Ir nors autorė, viename tekste skrupulingai aprašydama savo aprangą (nuo „auksinių gėlėtų batelių“ iki auskarų, sukabintų „iš sidabrinio blynelio ir žalsvo pusiau peršviečiamo daugiabriaunio rutuliuko iš išardytų karolių“), nesiima įvardyti žanro, kuriam atstovauja („Neaiškumas yra viliojantis dalykas“), nereikėtų manyti, kad jai svarbiau įvaizdis, o ne žanras. Pukytės žanras panašus į jos aprangą – laisvas, kiek anarchiškas, šokiruojantis ir kiek beprotiškas, bet žaviai drąsus. Ne kiekvienas drįstų taip rengtis. Juolab – taip rašyti. Mat tokiems tekstams neužtenka vien drąsos. Čia reikia dar ir humoro jausmo, saiko pajautos ir intuityvaus žinojimo, kad visa tai, apie ką rašai, ne juokinga, o tragiška. Viena iš lietuviško humoro bėdų – ta, kad labai norima prajuokinti ir tam pasitelkiami paviršutiniški dalykai, plokšti paviršiai ir lėkštos situacijos. Ir juokiamasi, aišku, iš viso to, kas nesusiję su paties „juokintojo“ asmenine erdve. O juk dar klasikas sakė – ponai, iš ko juokiatės?.. Nepamirškite – iš savęs!..

Autorė, gyvendama ir dirbdama Londone, bet neretai apsilankydama Vilniuje, turi unikalią galimybę palyginti dvi „savastis“ – lietuviškąją ir britiškąją. Kuo juokingi (tragiški) mes ir kuo – britai. Ir tik pasižiūrėkit, kokių įdomių dalykų atrandama!.. Dėl tūkstantmečius trukusio incesto britai išrado geležinkelį, kuriuo važinėjančių traukinių durys atsidaro tik iš išorės, be to, jie dar bijo grybų – laiko juos kvaišalais. Mes grybų nebijome – prisimenu, kaip per televiziją praėjusio grybų sezono metu buvo rodomas vyriškis, persivalgęs pilkųjų meškučių. Motina jam sakiusi, kad šitie grybai geri. Žinoma, geri (pati vaikystėj jų valgiau) – tik kam reikėjo šitiek prisiryti?.. Saiko neturėjimas – štai kuo mes skiriamės nuo britų. Antra vertus, mes vis dar beviltiškai provincialūs – net Nacionalinę premiją gavęs rašytojas rašo esė apie besiveršiuojančią karvę, o kitas rašto brolis žinią apie Presley mirtį išgirdęs kaime, klėtelėje. Kaip suprantate, tai nedovanotina. Bent jau būtų į vietinį barą nuėjęs ar į tautodailės muziejų. Na, agrarinė toji mūsų kultūra, girinė ir laukinė. Bet ar verta iš to juoktis?.. Kaip tada bus su grybais?.. Kas gi juos atpažins, jei ne toji laukinė liaudis?.. Esu tikra, Paulina neatskirtų pilkosios meškutės nuo rudosios. Gal jai tas ir nesvarbu, grybas – ne intelektualus tekstas ir ne meno objektas. O grybavimas – ne menas. Tik ko tada bandos miestiečių, užuot sukusios ratus ŠMC aplink alternatyvaus meno objektus, rudenį kaip vandalai nusiaubia vargšų grybų karalystę?..

„Netikras zuikis“ – akivaizdžiai feministinė knyga, feministinė be jokios ironijos. Užtat gali nepatikti ne tik daliai vyrų, kuriuos galima apibūdinti kaip patriarchalinės kultūros mūrus, bet ir daliai moterų, remiančių tuos mūrus it gebenės (ar tiesiog kabančių ant jų). Mat daugelis Pukytės tekstų skirti savarankiškos, stiprios, nepriklausomos moters savivokai skatinti – ir man patinka, kad autorė nesislepia už įmantrių išvedžiojimų, o tiesiai ir šmaikščiai įvardija situaciją („nuostabusis“ Giedrius ir jo „nematoma“ žmona, plaukais plaunanti grindis). Būti iš tiesų nepriklausomai ir laisvai nėra taip lengva, kaip atrodo – nes reikia kalbėti apie tai, kas pamažu nyksta už žanro ribų.