Sara Poisson. BJ nuotrauka       Rašytoją Sarą Poisson kalbina V. B.

 

Kokia Jūsų slapyvardžio istorija?

 

Mano, Saros Poisson, pseudonimo atsiradimas pažymėtas atsainumo, atsitiktinumo, ambicijų stokos ženklais ir galbūt palytėtas postmoderno dvasios. Tačiau tai iš esmės buvo dar vieno gyvenimo kūrimas. 2003–2004 metais bendravau su tuo metu Šiauliuose gyvenusia rašytoja Marija Jurgelevičiene, kuri jau vartojo Mari Poisson pseudonimą. Susirašinėjome internetu, labai intensyviai, netgi turėjome sumanymą išleisti laiškų knygą. Ji man ir pasiūlė pasivadinti Sara Poisson, ne tik būti jos literatūrine seserimi, bet ir savotiškai falsifikuoti biografiją, vaidinant seserį ir gyvenime (buvo netgi sukurta neapibrėžta mūsų tėviškė – Žiogaičių kaimas, kurio pavadinimas tik atsitiktinai sutampa su kaimu, kuriame turiu labai seną sodybą). Man nebuvo svetima labai talpi poisson (prancūzų kalba – „žuvis“) simbolika, turinti įvairiausių išraiškų mitologijoje ir krikščionybėje. Biblinis pseudonimo vardas Sara atsirado tiesiog sukeitus mano tikrojo vardo Rasa skiemenis. Nebepamenu, kada mudvi su Marija Jurgelevičiene nusprendėme būti ne šiaip sau seserimis, bet ir „seserimis žydėmis“ – ar kartu su Saros vardo gimtadieniu, ar kada vėliau, tačiau menamas „žydiškumas“ labai gerai atitiko mūsų, kaip rašytojų, gyvenančių nuošalėje, atskirtumą, tam tikrą svetimumą Vilniaus ir Kauno rašytojų grupėms ir menininkų svetimumą savo geografinėms bendruomenėms dėl to, kad menininkas, tarkim, yra tas „kitoks nei kiti“. Rašytojas ir apskritai menininkas plačiąja prasme normalaus, tipiško gyvenimo terpėje visada yra šiek tiek „žydas“.

 

Atskirai reikėtų pakalbėti apie mano, kaip žurnalistės Rasos Čergelienės, norą atriboti savo profesinę veiklą nuo rašytojo veiklos. Iš pat pradžių maniau ir tikėjau, kad man labai paranku tas veiklos sritis kaip įmanoma labiau atskirti. Tam padėjo Marijos Jurgelevičienės kvietimas būti „seserimi“, nors kvietime ir nebūta intencijos atskirti jau minėtas veiklas. Dėl savo pasirinkimo nesigailiu.

 

Tiesa, šiuo metu dirbu komunikacijos specialiste „Mažeikių naftoje“, tad vardų ar tapatybių konflikto viešoje erdvėje atvejų mažiau: žurnalistika nacionaliniame dienraštyje man jau nebetrukdo būti rašytoja.

 

Rašote labai įvairaus žanro kūrinius: eilėraščius, esė, noveles. Skirtingos formos atlieka skirtingas funkcijas?

 

Dabar rašau romaną, esu rašiusi ir recenzijų, kurias pasirašinėju Rasos Čergelienės ir Rasos Tamonytės vardais. Galbūt visa tai, ką rašau, atlieka skirtingas funkcijas, bet galbūt galima sakyti, kad visa, ką rašau, yra tekstai, kurie labai artimi vienas kitam ir kuriuos jungia mažų mažiausiai mano asmuo. Juk kai kas yra sakęs, kad mano eilėraščiai ar novelės „suesėję“. Galbūt galima sakyti, kad tai tiesiog to paties žmogaus tekstai? Pridurkime: gyvenimo tekstai. Nes man rašyti reiškia nelyginant „gyventi rašomuoju būdu“. Rašymas man visada labiau buvo egzistencinis, meilės aktas, o ne kažin kokio literatūros kūrinio darymas. Kaip rašymas ir kūryba bei Saros Poisson vardas įsiveržia į mano gyvenimą ir jį keičia, taip ir mano gyvenimas yra reflektuojamas mano kūryboje. Gyvenu tekste ir ne tekste, ir tas neva ne tekstas, o „gyvenimas“, kaip sako kai kurie semiotikai, iš esmės yra ne kas kita, o dar vienas tekstas.

 

Nemažai cituojate kitų autorių. Daug skaitote?

 

Skaitymas man – vienas didžiausių gyvenimo malonumų, jis labai smarkiai konkuruoja su rašymu. Vienas mano artimas bičiulis, rašytojas, žinodamas mano skaitymo aistrą, yra labai rimtai pajuokavęs: „Gana tau skaityti, atėjo laikas rašyti.“ Tačiau nėra taip lengva neskaityti. Nemažai skaitau filosofinės, sociologinės, politologinės literatūros, domiuosi mokslo naujienomis. Per pastarąsias atostogas parsisiunčiau internetu B. Mandelbroto „Fraktalų geometriją“ ir su didžiausiu azartu ją studijavau. Šiuo metu skaitau garsaus genetiko F. S. Collinso knygą, mintyse diskutuodama ir nesutikdama, kad Darwino evoliucijos teorija (kad žmogus išsivystė iš beždžionės) tokia jau akivaizdi. Tarkim, visuose gyvuose organizmuose pasikartojančios DNR cheminės bazės man veikiau reiškia, kad visi gyvi organizmai tarytum pastatyti iš tų pačių ir panašių plytų, tačiau aš nerandu pakankamai argumentų, kad jie pastatyti vienas iš kito. Atvirai sakant, man netgi nelabai svarbu, ar esu sukurta iš tų bazių, ar iš kažkokio gyvūno, tiesiog dabartiniai genetikų argumentai man įrodo organizmų panašumą, bet ne jų subordinaciją laiko tėkmėje.

 

O citavimas man dar svarbus kaip kultūros, teksto paveldo plėtros aktas. Cituodama šį paveldą integruoju į gyvenimą, gaivinu – kiek tik, žinoma, man tai pavyksta. Gali juk ir nepavykti – dėl laiko, mano talento ar jėgų stokos. Tačiau man svarbu jausti, kad tai, ką perskaičiau, vis dar gyva, vis dar reikalinga, vis dar vaisingai įpinta į mano pačios tekstą. Be to, cituodama savaip „apaštalauju“, skelbiu man svarbią žinią, dalijuosi su kitais tuo, kas man svarbu. Ir tuo pat metu išgyvenu kultūros vienovę jos istoriniame vyksme.

 

Galbūt aš skaitau per daug, kad nurodyčiau mėgstamiausius autorius. Tegaliu pasigirti savo pastarojo mėnesio atradimu: garsinėmis knygomis, kurias leidžia Lietuvos aklųjų draugija. Įsigijau grotuvėlį, per kurį pakeliui į darbą ir atgal klausausi įgarsintų knygų. Mane maloniai nustebino Donaldo Kajoko „Kazašas“ ir tai, kaip jį skaito aktorius Algimantas Bružas. Galima sakyti, kad užsikrėčiau knygų klausymosi aistra, nors iš pradžių teturėjau tikslą sutaupyti laiko ir ausimis pavaduoti akis – ir taip darbe ir po darbo akis į kompiuterio ekraną įbedusi... O juk akiniuota esu, be to...

 

Užsiimate ir menine fotografija. Vien literatūros – per mažai?

 

Lengviau gal išvardyt, kuo neužsiimu. Net vaikus auginau kažkada, o iki šiol auginu bulves. Man gražu, kai nuosavam sklype vienkiemy kažkas užauga be didesnio rūpesčio. Renku vaistažoles. Kartais netgi mezgu. O fotografija buvo labai patogu užsiimt, kai, dirbdama „Lietuvos ryte“, daugiau važinėjau. Neišvengiamai susidurdavau su žiniasklaidai nereikalingais, bet man labai įdomiais vaizdais. Fotografija į mano gyvenimą atėjo per žurnalistiką, ir gana sklandžiai, be specialaus plano ir pastangų. O dabar, kai dirbu gamykloje, jau reikia specialiai tam skirti laiko, ir ne taip paprasta jo rasti, ypač tada, kai vakarais greitai temsta. Nesu iš tų, kurie negali gyventi nekeliaudami. Nors jei nebūčiau šeimos žmogus – dukroms vis dar reikia mano pagalbos – turbūt prasimanyčiau keliauti. Bet nesergu tuo. Esu veikiau iš tų, kurie sunkiai susilaiko neskaitę ir negali gyventi be vandens, oro bei maisto, bet ne be kelionių ir televizijos.

 

Pastaruoju metu Jūsų interneto dienoraštyje pasirodė poezijos vertimų iš anglų į lietuvių kalbą.

 

Versti eilėraštį į lietuvių kalbą man reiškia: pirma, atidžiai tą eilėraštį perskaityti, o tai – kaip ir meilės aktas; antra, labai motyvuotai mokytis anglų kalbos; trečia, mąstyti apie poetinį sakinį, kuris geriausiai atitiktų kitos kalbos poetinį sakinį, nors jie ir nesutaptų; ketvirta, didinti savo, kaip poetinio teksto kūrėjos, meistriškumą; penkta, patirti kūrybinį malonumą (nes vertimas yra kūrybinis aktas); šešta, patirti kalbos ribas ir galimybes; septinta, išgyventi skaitomo teksto ir tiesiog santykio su poezija malonumą. Tai man kaip ir tam tikras poetinės mano mąstymo formos palaikymo būdas dabar, kai rašau romaną. Nėra taip paprasta persijungti iš naftos pramonės temų į meninę kūrybą, tad kol persijungiu, įsibėgėjimo ar „degalų“ belieka tik prozai. Papildomas, perdėm asmeniškas viso to malonumas man dar buvo komentuoti savo verstus eilėraščius, tai vienu metu buvo mano laiškų mylimam žmogui pagrindas. Tokiu būdu, rašydama laiškus, išvengdavau dusinančio asmeniškumo, netiesioginio psichologinio spaudimo ir buitiškumo, o vietoj to mano laiške padaugėdavo esmingo, universalaus santykio, universalesnės refleksijos. Kaip matote, ir šiuo atveju neapsiribojau tik teksto vartojimu ar darymu – suplakiau tekstą su gyvenimu.

 

Tiek fotografijas, tiek rašinius skelbiate internete. Kuo Jus patraukė virtuali erdvė?

 

Virtuali erdvė – viena iš normaliausių šių laikų erdvių, kurioje savo kūrybą galiu paskelbti kada noriu ir, galima sakyti, kaip noriu, tik laikydamasi šios erdvės taisyklių. Ir, be to, be didesnių išlaidų. Man, gyvenančiai provincijoje, virtuali erdvė nėra vien tik kūrybos skelbimo vieta, bet ir bendravimo bei gyvenimo vieta, jei prisiminsim, kad gyvenimas ir kūryba man iš principo neatsiejami.

 

Tąkart galėjot tiesiog nuryti seilę ir neatsakyti į Aleksandros Fominos parašytą Jūsų esė knygos „Čiupinėjimo malonumas“ recenziją...

 

Galėjau neatsakyti. Arba – galėjau atsakyti, ir atsakiau. Toks jau buvo mano pasirinkimas. Viena vertus, toje A. Fominos recenzijoje buvo klaidų, kurios pateiktos su didžiausia jaunatviška arogancija, atvirai sakant, mane irgi anais žaliais mano laikais apimdavusia. Gal tad turėjau teisę ištaisyti jaunos merginos klaidas, kurios mažų mažiausia galėjo suklaidinti skaitytojus – juk ji rašė, kad išleidau daug mažiau knygų nei iš tiesų, vadino mane žurnaliste (nors priklausydama Lietuvos rašytojų sąjungai naudojuosi menininko statusu, vadinasi, rašytoja yra oficiali kita mano profesija), darydama labai netoliaregišką išvadą apie blogą žurnalistikos įtaką tam, kas bando kurti vadinamąją grožinę literatūrą. Galėjau nutylėti, jei tai būtų buvęs vienkartinis A. Fominos pasirodymas spaudoje. Tačiau jos pasirodymai tuo metu buvo nuolatiniai ir, matyt, pagrįsti „Literatūros ir meno“ redakcijos jai suteiktu pasitikėjimu, Sara Poisson savo menku parašymu, tikėtina, paskatino merginą pasitempti – o tai niekada nevėlu ir tikrai neveda į bloga. Kita vertus, galiausiai galbūt nulėmė mano principas nesilaikyti tų žmonių sukurtų taisyklių, kurios neturi jokių požymių, kad būtų šventos ar pareikštos paties Dievo. Pamanykite tik: buvo laikai, kai polemika mūsų spaudoje buvo gyva, o dabar ji persikėlė į anoniminių komentarų internete erdvę. Laikoma geru tonu pliektis anonimiškai arba, tarkim, diskutuoti apie kūrinį ir jo komentarus interneto svetainėje, o jau popierinėje spaudoje tai – blogas tonas. Sykį prie manęs priėjo poetas Marius Burokas ir bandė sakyti, esą tada „galėjau nuryti seilę“ ar kad mano parašymas neatitinka įprastų literatūros gyvenimo taisyklių. Tada ir sakau jam: o kas tas taisykles sukūrė? Taigi tokie patys žmonės. Jei manau, kad esu žmogus, galiu pasiūlyti savo normą. Kaip sakyta, jaučiuosi visateisė ne tik literatūros teksto, bet ir gyvenimo, žmonių bendravimo taisyklių kūrėja. Be to, neužmirškime, kad gyvenu provincijoje ir negaliu, priėjusi prie A. Fominos ar kitų „Literatūros ir meno“ skaitytojų, savo kolegų, tiesiog pasikalbėti. Galima net sakyti, kad parašiau jiems visiems laišką iš savo provincijos, ir tiek. Nieko čia ypatingo. Gal aš pati savo parašymą sureikšminu mažiau nei visi kiti? Tad šiandien galima nebent abejoti, ar mano teksto, susijusio su A. Fomina, tonas ir stilius patys geriausi. Manau, kad ne patys, atvirai sakant, tačiau man kažkodėl ir šiandien tebepatinka mano „netaktas“. Kodėl Sara Poisson turėtų būti patogi?

 

Vis paminite žurnalistiką. Kokios įtakos Jūsų pasaulio suvokimui ir kūrybai turėjo žurnalistės patirtis?

 

Į šį klausimą atsakyčiau tiksliau, jei galėčiau palyginti du savo gyvenimus: vieną – užsiimant žurnalistine veikla, o kitą – be jos. Tačiau, kaip suprantate, tokia galimybė man neduota, tad galiu pasvarstyti apie tai tik labai subjektyviai. Pirmiausia – kokia gi tai buvo žurnalistika, kuri turėjo man įtakos. Ogi tai ne didmiesčio žurnalistika. Dirbau mažesnio įvykių intensyvumo zonoje, jei taip galima pasakyti. Labai retai reikėdavo bėgti paskui įvykius, nors pastaruoju metu gyvenimas intensyvėja ir provincijoje. Be to, būdama toli nuo laikraščio valdžios ir dėl to, kad valdžiai provincija nebuvo įdomi iš principo, dažniausiai gana laisvai rinkdavausi rašinių temas ir personažus. Aišku, suvokdama, ko rinktis negaliu, nes nėra publikavimo perspektyvos. Tačiau kūrybiškumui vietos ne tik likdavo, bet atvirkščiai: nuolat turėdavau sukti galvą, kas gali būti įdomu laikraščiui ir skaitytojams. Bendraudama su skaitytojais, pažinau jų interesus, o tai reiškia, kad labiau pažinau žmones – man, kaip rašytojai, tai buvo vertinga patirtis. Kai kurie žmonės buvo netiesioginiai mano kūrybinių idėjų generatoriai. Galima sakyti, kad būtinybė bendrauti su žmonėmis atitraukė nuo mano aistringos meilės objekto knygos ir sudarė sąlygas geriau pažinti gyvenimą, pamėgti jį, o paskui pamilti ir žmones. Be to, pažinau daugybę gyvenimo sričių, nes rašiau visomis temomis. Tarkim, ekonomika man tapo viena mieliausių temų, kai laikraštis pakrypo į beveik besąlygiškas sensacijų paieškas. Na ir, ko gera, pačiu laiku palikau laikraštį.

 

Gyvenate provincijoje. Gal literatūrinė veikla padeda išlaikyti ryšį su didžiaisiais Lietuvos miestais, apsaugo nuo izoliacijos?

 

Kaip jau sakyta, rašymas man ne tiek literatūrinė, kiek egzistencinė veikla. Tai tarytum antra, metafizinė, mano širdis šalia kitos, fizinės. Vienas gyvenimo nesusipratimas, susijęs su mano sveikatos prognozėmis, man suteikė gerą progą per maždaug dvi savaites apmąstyti, kas man būtų svarbiausia, jei man pasakytų, kad gyventi liko vos keli mėnesiai. Pasirodė, kad neturiu nieko svarbiau, kaip tik rašymą. Per rašymą egzistuoju gyvybingiausiai. Kai rašau, pasijuntu gyvybingesnė, užuot pasijutusi pavargusi ar išsisėmusi. Rašymas, teksto kūrimas, galima sakyti, pagrindinis ir esminis mano gyvybingumo, meilės sklaidos būdas. Galėčiau, žinoma, gyventi ir nerašydama, nes turiu ir fizinę širdį. Tačiau nerašydama tarytum netekčiau savų metafizinių vartų ir turėčiau nesaugiai landžioti pro kažkokias metafizines skyles svetimose tvorose. O didieji Lietuvos miestai man nėra didelės traukos objektai. Juose mane traukia tik žmonės, kuriuos gerbiu ir myliu. Tą patį pasakyčiau ir apie renginius – ten esu daugiausia tik dėl to, kad sutinku mylimų žmonių.

 

Savo esė rašymo principą apibūdinote taip: „Išsirenki temą ir čiupinėji.“ Kur ieškote temų?

 

Sunkus klausimas. Manau, kad kiekvienos temos atsiradimas mano tekstuose turi atskirą istoriją. Universalios taisyklės ar temos genezės schemos nėra. Tarkim, patį čiupinėjimą pradėjau čiupinėti, kai mano sesuo Mari kažkada mane viešai užsipuolė, kad glostydama žmones elgiuosi kažkaip netaktiškai. Tada susimąsčiau, pradėjau ieškoti, ką apie tai sakė kiti autoriai, ką apie tai kalba mokslas ir pan.

 

Kokių temų nečiupinėtumėte?

 

Manau, kad galėčiau visas, reikalui prispyrus. Esu jau nebe tokia jauna ir nebe tokia drovi. Tačiau kitas klausimas, kokia būtų mano čiupinėjimo kokybė. Mano turimos žinios yra gana chaotiškos. Galbūt dėl to nečiupinėju visko iš eilės. Nes, sakykime, dienos yra trumpos ir galbūt piktos – nebegaliu rašyti kas pakliūva.

 

Estetika ir amato išmanymas gali maskuoti prasmės vakuumą. Kūrinys atrodo respektabiliai, bet viduje – riestainio skylė. Ką manote apie kūrybos simuliavimą?

 

Manau, kad tokių riestainio skylių dabar apstu. Ir kad kartais net sunku atskirti, ar tai tik skylė, ar vis dėlto ji turi savo riestainį. Na, pasvarstykim: argi įmanoma skylė be riestainio? Kartais klausiu: ar aš pati kartais nesimuliuoju, kad ir nesąmoningai? Galiu tarti: jeigu kam įdomu simuliuoti, te sau simuliuoja. Gal ir man simuliuojasi, nors pati to nepastebiu? Kas pasakys? Ak, nutariau dėl to nebesukti galvos: išgyvenom ne tokių dalykų.

 

Vienoje esė rašote, kad, jei būtumėte vyras, gyvenimo partnere pasirinktumėte švelnią, nedemonstratyvaus intelekto moterį.

 

Visos mano temos plėtojamos kamerinėje teksto aplinkoje, turinčioje ribotą erdvę. Tai ši teksto erdvė turi savo ribas, bet tai nėra mano, kaip asmens, mąstymo ribos. Nors tekstai turi savo pradžią ir pabaigą, juos įsivaizduoju kaip atvirus ir nebaigtus, o kartais provokatyvius. Kartais jie rašomi taip, tarytum turėčiau specialią mąstymo užduotį sau pačiai. Panašiai yra nutikę ir su moteriškų moterų, kurias renkasi arba rinktųsi ir kurių ilgisi nemažai vyrų, tema. Tiesiog apsvarsčiau tokios moters privalumus, ieškojau, kėliau hipotezes. Ir tokiu būdu pati save įtikinau, kad tokia moteris yra ir funkcionali, ir patraukli, o tai, kad tokių beveik nebėra, yra tam tikras kultūros paveldo praradimas. Jaučiate, kaip juokiuosi, tai sakydama? O vis dėlto tai yra antras lazdos galas, tiesos dalis. Galbūt netgi iš dalies dėl to, kad beveik nebėra tokių mano apsvarstytų moterų, moterys ir vyrai renkasi... gyventi su naminiais gyvūnais. Tradiciniai amerikietiški namai – vienišius ir jo globotinis, dažniausiai plaukuotas keturkojis. Žmonės ilgisi subordinacinių, hierarchinių struktūrų. Patogios tvarkos jie trokšta ne mažiau nei laisvės. Štai iš kur, be viso kito, šitokios neva „kvailos“, o iš tiesų – jaukios moters ilgesys, kuriuo galbūt patys nežinodami serga vyrai ir taip pat serga mūsų visų vaikai. Mano jaunesnioji dukra yra man ne sykį priekaištavusi, kad jos draugių mamos labiau rūpinasi savo namais ir vaikais. Tai gal tos „naminės moters“ pašlovinimas man yra nelyginant kompensacija ar atgailos būdas?

 

Rašote: „Aš ginu neperskaitomą, nestilingą sakinį, ginu klaidą, mutaciją, kvailystę, negabumą, kuris galbūt tereiškia nefunkcionalumą primestų funkcijų erdvėje.“ Man atrodo, kad tai gana patogi pozicija. Nesėkmės atveju galima tik numoti ranka: „Na ir kas? Aš visada buvau jos, nesėkmės, pusėje, pamenat?“

 

Regis, jūs painiojate fiziką su metafizika. Kažkodėl nenorite matyti teiginio apie „primestas funkcijas“ svarbos sakinyje. Juk kalbu iš esmės apie laisvę netarnauti literatūros tekstui ir literatūros vartotojui. Apie LAISVĘ. Ir ji yra greta neišvengiamos rašytojo tarnystės. Be to, manau, kad galima kuo puikiausiai ginti ir atjausti vargšus, o pačiam nebūti vargšu. O sėkmė ar nesėkmė man taip pat nėra rodiklis. Priešingai. Besąlygiškas sėkmės siekimas, laimėjimo programavimas, nesėkmės baimė yra neurotiški dalykai. Tarkim, kai kurie psichoterapeutai mano, kad tai susiję su vaikystėje išugdyta nusipelnymo orientacija, kai reiklių tėvų dėka susiformuoja įsitikinimas, kad tave mylės tik tada, jei padarysi viską, ko iš tavęs tikimasi, tave vertins, jei tau pasiseks. Šitaip, tiesą sakant, užmušamas ir žmogaus kūrybingumas. Aš ginu laisvę, kūrybinę erdvę, kurioje esminis kūrybinis judesys įmanomas tik nebijant nesėkmės ir klaidos. Nebijant kūrybinio proceso nešvaros, mėšlo. Esu tiek sėkmės, tiek nesėkmės pusėje. Lygiai kaip esu ir stiprios, savarankiškos, vyriškos moters pusėje, ir atsidavusios motinos bei namų šeimininkės pusėje. Mano ideologijos šaknis – vienis, daugio vienovė, dvipusystė. Esu taip pat ir fizikos, ir metafizikos pusėje. Taip, man tai patogu. Bet ir kas jums sakė, kad patogumas – absoliutus blogis? Ar tai susiję su kokiu nors apreiškimu? Pamenu savo dukterų vaikišką logiką: jeigu tai, kas neskanu, sveika, vadinasi, kas skanu, yra nesveika, o tolesnė išvada – gėris visada susijęs su kažkuo nemaloniu. Bet ar neieškote parduotuvėje patogių batų ar drabužio? Baldo? Ar, galvodami, kuo tikėti, nesižvalgome racionalumo, t. y. vengiame pasijusti apgauti, o tai reiškia – atsidurti nepatogioje vietoje? Mano mylimas M. Heideggeris ir daugelis kitų, neretai ir S. Beckettas, rašė sunkiais, nestilingais sakiniais. S. Kierkegaard’as irgi nebuvo labai stilingas. Abejočiau ir R. Musilio teksto lengvumu, kartais ir perskaitomumu. Ar J. Joyce’as, jo „Ulisas“ yra perskaitomas nepasirengusiam? Ar jie buvo neatsakingi? Ar nemanote, be kitko, kad mūsų gyvenimo visumai irgi trūksta stilingumo? Kol kas liksiu savo pozicijose. Neatsitrauksiu nė per žingsnį, kol tik pajėgsiu.

 

Jei neklystu, Jums labai svarbi religija.

 

Įvairios religijos labai seniai yra mano dėmesio objektas. Tai susiję su gyvenimo prasmės, pasaulio kilmės klausimais. Man svarbu, ką aš čia veikiu ir kaip turėčiau reaguoti į kitus žmones, mirtį, karus, aplinkotaršą. Ką man manyti apie kitą žmogų? Kuo jis man svarbus? Neįsivaizduoju, kaip būtų įmanoma apeiti šiuos dalykus. Bent jau man tai nebuvo įmanoma.

 

Religija domiuosi teoriškai, tiksliau – mane domina teologija, bet sykiu ir praktikuoju, nes tikiu Dievą. Arba abejonių akimirkomis – o tokią tamsą išgyveno net Motina Teresė – noriu tikėti Dievą ir jo trokšti. Meldžiuosi. Kartais labai intensyviai mąstau, įsivaizduodama, kad mano mąstymas galbūt sutaps su Dievo valia, ir tikėdama, kad toks intensyvus mano mąstymas kažką keičia. Tai, kad, kaip mano sesuo Mari yra apie mane sakiusi, esu „Sara, kuri myli visus“, yra susiję ne su mano žmogiškąja prigimtimi, o su tikėjimu, jog mylėti visus – kelias, tiesa ir gyvenimas. Šią akimirką tokia kristologinė parafrazė man atėjo į galvą. Tiesa ir tai, kad neapsiriboju vien tik krikščionybe. Pastaruoju metu domėjausi kabalistais ir sufijais, radau mano širdžiai ir protui daug brangių ir artimų dalykų.

 

Kalbate apie dvipusystę ir vienovę, meilę visiems. Prisiminiau, kad skaitydama Jūsų esė visgi priskyriau Jus prie vienos žmonių grupės. Jei neklystu, Ana Achmatova dalijo žmones į du tipus: vieni mėgsta šunis ir arbatą, kiti – kates ir kavą.

 

Manau, kad priklausau prie abiejų tipų arba nė vieno iš jų, nes juk esu „Sara, kuri myli visus“, o ir Ana Achmatova šitaip „dalijo“ žmones tikriausiai tik dėl estetinio efekto, brėžė teksto ribas dėl grožio – kartais teksto rašymas yra lyg kažkoks aukojimas, nes norint pradėti ir pabaigti tekstą mums reikia atsiriboti nuo visumos – lygiai kaip kuriant santuoką reikia liautis rinkusis ir svarsčius apie kitus partnerius. Kažko atsižadi rinkdamasis profesiją, stodamas į vienuolyną. Lygiai taip pat atsižadi visumos, rašydamas eilėraštį. Man patinka ir kava, ir arbata, ir netgi tai, ką viename eilėraštyje pavadinau „arbatine kava“ – kaip kažką sumišusio ir negryno, o kartu visuminio savo įsivaizduojamoje neapreikštybėje arba pusiau apreikštybėje – minties, metafiziniame lygmenyje. Lygiai taip pat galima įsivaizduoti katšunį. Kadangi esu tai ne sykį įsivaizdavusi, gali būti, kad kaip tik dėl to mano katinas Ozis iš mano mamos augintinės kalytės išmoko atnešti man kamuoliuką ir kažkodėl nuo mažų dienų užkasinėja maistą.

 

Manau, kad turiu kažin kokią užduotį metafiziškai kažką sujaukti ar suvienyti – nelygu iš kurios pusės pažiūrėsi. Taip, kalbu apie tai juokdamasi, bet nereiškia, kad tai netiesa. Pastarosiomis dienomis jaučiu itin stiprų prielankumą žmonėms, kuriuos rusai vadina юробивые. Jie kai kam atrodydavo kaip šventieji, o kai kam – apsėstieji, kartais kalbėdavo kaip išminčiai, o dar dažniau elgdavosi kaip bepročiai...

 
Šiaurės Atėnai
2009-05-29