Sara Poisson ČIUPINĖJIMO MALONUMAS       Sara Poisson. ČIUPINĖJIMO MALONUMAS. – V.: Tyto alba, 2007.

 

       Eseistika įvairėja. Po Alio Balbieriaus estetizuotos gyvenimo prasmės paieškos („Trobelė ant debesies“. – V.: Gimtasis žodis), pasirodė Dalios Staponkutės klajonių tarp dviejų pasaulių kaip egzistencinės tarpinės būsenos įprasminimas („Lietumi prieš saulę“. – V.: Apostrofa). Tarsi Čarlio Čaplino personažas išniro Regimanto Tamošaičio „absurdo esė“ herojus („Vitaminų pardavėjas“. – V.: Rašytojų sąjungos leidykla, 2007). Štai skaitytoją pasiekė ir Saros Poisson apmąstymai. Palyginus su novelėmis „Šmogus“, po dviejų metų pasirodęs esė rinkinys „Čiupinėjimo malonumas“ (Tyto alba, 2007) –­ gal net keturgubai storesnė knyga. Tarsi iš pradžių autorė lyg ir būtų abejojusi: rašyti ar nerašyti. „Veržimasis į literatūrą man savotiškai reikštų sugrįžimą į situaciją, kai aš, mergina, stengiuosi kam nors patikti, kad mane pastebėtų ir galbūt pamiltų: tai reikštų pasirengimą savotiškoms piršlyboms, kurių reikalingumu iki šios dienos vis dar abejoju“ (p. 83), – sako esė „Laisvė nerašyti“ naratorė.

 

       Pagaliau, ką rašyti: noveles ar esė? Tarsi pradeda rašyti esė, o paskui paaiškėja, kad tai novelė. Ir atvirkščiai. Pagaliau apsispręsta: rašomos esė ir netgi šiek tiek pagal formalų kanoną. Pasirenkama kokia nors problema ar tema, paskui nuodugniai ir iš visų galimų pusių mintimi apžiūrinėjama. Tarsi apčiupinėjama. Juk čiupinėti galima ne tik pirštų galiukais, bet ir minties ataidais. Tarsi autorė būtų akla ir nuolatos nustembanti, aptikusi netikėtą gyvenimo smulkmeną. Netikėtą tik jai, kasdienybėje – įprastą. Tarkim, slieką, žmogaus kūną, katę, telefono ryšį ar kraują. Tada tas susidomėjimo objektas „apčiupinėjamas“ pasitelkiant ne tik patirtį, bet ir visus įmanomus rašytinius informacinius srautus. Skaitytojas aptinka ne tik pačios autorės minties trajektorijas, bet ir tam tikrų žinių. Man, pavyzdžiui, įdomu buvo sužinoti, kad „kurmiai, pasirodo, sugeba taip įkąsti sliekui, kad jo nenužudo, tik suparalyžiuoja, tad šitaip juodai kurmio dienai jie sukaupia gyvų paralyžiuotų sliekų atsargas“. Nuskambėjo netgi įtaigiau už filosofų ištarmes. Čia jos gausiai cituojamos: ypač mėgstamas A. Schopenhaueris, S. Kierkegaardas. Nelieka nepastebėtas ne tik Platonas, bet ir A. Šliogeris. Filosofų mintis stengdavausi kuo greičiau prašokti tarsi rėvas. Baiminausi, kad neįsijungtų koks „profesinis defektas“ ir neimčiau tikrinti, ar teisingai tie filosofai suprasti. Stabteliu ties sakiniu: „Mano katinas gražus, o grožis, pasak Imanuelio Kanto – moralinio gėrio simbolis“ ir abejodama imu kraipyti galvą. Juk I. Kantas atskyrė grožį nuo gėrio kaip du skirtingus, neredukuojamus sprendimus. Bet tuoj pat mintyse susigėstu, – juk čia ne akademinis traktatas, o esė. Juk ir I. Kantas čia ne tikrasis I. Kantas, tas, kuris pasak liudijimų, Karaliaučiuje kadais mintijo ir gyveno. Čia kalba eina apie katino I. Kantą, ir ne bet kokį, o esė naratorės. Esė žanras atveria visai kitą, palankų interpretacijai horizontą. Džiugu, kad filosofų mintys naršo po humanitarų tekstus tarsi sliekai po derlingą dirvožemį. Esė tekstui lipdyti labai svarbus vidinis nervas, įtampa, gebėjimas nuosekliai plėsti mintį ir stumtis pirmyn. Mano galva, šiuo aspektu kai kurios „Čiupinėjimo malonumo“ esė yra net paveikesnės negu kai kurios „Šmogaus“ novelės. Novelėse daugiau remiamasi patirtimi, jaučiama išmonė. Jose necituojama. Stipriausia Saros Poisson rašymo ypatybė –­ neįprasta intriga. „Šmogų“ perskaičiau susidomėjusi, labiausiai įsiminė novelė „Vaikelis“. Naratorės meilės istorija karvei Filei švytinčiais ragais papasakota vienu atsikvėpimu. Tačiau kituose iš pradžių įdomiuose tekstuose intriga apie vidurį pradeda strigti, pasakojimas ima suktis ratu tarsi nebežinodamas, į kurią pusę krypti. Susimąstai, ar tas nuolatinis temos atkartojimas yra sąmoningai pasirinktas tarsi džiazo melodija, ar tiesiog ištiko „įbrėžtos plokštelės“ sindromas. Rašant esė, „apčiupinėjant“ apmąstomą objektą iš įvairių perspektyvų, gebėjimas kontempliatyviai išbūti prie kurios nors detalės ar pasirinkto aspekto, priešingai, lydo tekstą. Esė rašymas tampa panašus į tyrimą, gal tiksliau – į bandymą tirti (šio žanro pradininko Michelio Montaigne’o tokio pobūdžio tekstų pavadinimas „Esse“ lietuviškai reiškia (iš)bandymą, (iš)mėginimą).

 

       Viena mano internetinė korespondentė, kuri nuoširdžiai domisi moterų parašytais tekstais, paskutinėje knygų mugėje nusipirko D. Staponkutės „Lietumi prieš saulę“ ir S. Poisson „Čiupinėjimo malonumą“. Atidžiai perskaitė abi vienu kartu, mintyse palygino ir parašė: „Staponkutė stipresnė ir vientisesnė. Arba ramesnė vidinės jėgos prasme. Abi labai stiprios.“ Paskui permąstė ir pasitaisė: „Dar sykį: ne, Sara stipresnė, tokia visaapimanti, kad net baisu skaityti. Kad tik jai užtektų proto nepradėti kepti vieną tekstą po kito ir kad liktų tokia tiks­li ir plati.“ Buvau skaičiusi tik „Šmogų“, todėl atsakiau: „Sara man atrodo labiau rašytoja. Staponkutė – mąstytoja.“ Dabar, kai perskaičiau „Čiupinėjimo malonumą“, pasitaisau ir aš. Ir S. Poisson –­ mąstytoja. Čiupinėti jai labiau patinka mintimi nei akimi. Štai esė „Kiaulpienių bambų aukojimas“ pasitinka skaitytoją sodybos keturių hektarų ypatybių, ypač pievų, aprašymais. Įdomu, nes tai – man menkai pažįstama teritorija. Tekste randu pavadinimus lauko gėlių, kurias, žinoma, esu mačiusi, bet susieti su pavadinimu kompetencijos neužtektų. Todėl pagarbiai skaitau, kokių augalų šios sodybos pievoje daugiausia. Randu dilgėlių, garšvų, pelkinių vingiorykščių, paprastųjų kiečių, baltažiedžių plukių, vėdrynų ir daugybę kitų. Tačiau autorei šios botaninės įžangos prireikė tik tam, kad pradėtų labiau rūpimą temą. Buvimą atokioje šimtametėje sodyboje pasakotoja staiga reziumuoja sakiniu: „Savo nenormalumą ir asocialumą čia auginu slapta lyg įstatymo draudžiamą sėjamą kanapę.“

 

       Už šio viso smalsaus įvairiausių pasaulio apraiškų tyrimo tarsi giluminis techtoninis žemės lūžis signalus siunčia pasakotojos mintimi nugesintas neišsipildymo liūdesys. Ši pasaulio skausmingumo prielaida yra ir neišvengiama jo tvarkos dalis. Novelėje „Pasaulis yra bjaurus“ iš rinkinio „Šmogus“ pasakotoja svarsto šią temą su bičiuliu Pauliumi, kuris tarsi ir nusižudęs dėl šios priežasties, nes tikėjo, kad „pasaulyje daug geriau jautėsi amžinai alkani nubrozdintais keliais vaikiščiai, spuoguotos mergaitės, seni apdraskyti katinai, kekšės, snarglinos nosys ir traiškanotos akys, neplauti indai ir surūdiję automobiliai“ (p. 66). Augustina nebando pateikti kokių nors oponuojančių argumentų, kurie leistų bent trumpam patikėti grožio galimybe. Ji sakosi, kad bjaurastis joje beveik visada sužadindavo kokios nors rūšies švelnumą ir nuolankumą, atjautą. Po Pauliaus mirties aptikusi nunykusią jo slaptą oranžeriją, kur šis augindavęs sanpaulijas, Augustina pati sau konstatuoja: „pasaulis, kuris savo grožį paslepia vienutėje, tikrai bjaurus“ (p. 76). Galimos bjaurasties ir šlykštumo tema tampa apmąstymo objektu ir esė „Kūno išganymas“ rinkinyje „Čiupinėjimo malonumas“. Pasakotojos dėmesys apsistoja ties žmogaus kūno galimo šlykštumo fenomenu, kuris nuo vaikystės prilimpąs tarsi antspaudas. „Tuo metu, kai bjaurimasi mūsų kūnu arba kai mes įsivaizduojame, kad juo bjaurimasi, neretai prarandame įsitikinimą, jog apskritai turime teisę gyventi“ (p. 49). Esė „Liūdesio specialistai“ liūdesys pamatytas įvairiais galimais aspektais: aprašoma depresijos kilmė ir jos priežastys, liūdesio socialinis nepopuliarumas ir įprasminimas filosofų bei psichoterapeutų tekstuose. Liūdinčiuosius pasakotoja vadina klimpstančiaisiais ir pripažįsta, kad tokia liūdinčiųjų bendruomenė yra mažiau gyvybinga, nes daug laiko jos nariai eikvoja kabindamiesi, kapanodamiesi, gelbėdamiesi ir gelbėdami panašius į save. Tačiau tarsi iššūkį „normaliųjų“ bendruomenei pasakotoja skelbia liekanti šių mažutėlių pusėje, sakydama, kad kiekvienas liūdintis jai panašus „į mažytį miško medelį, kurį gožia didesni miškai, dėl to jis pasmerktas žūti, jei tik tų didesnių laiku neiškirs“ (p. 79). Jis dar gyvas, bet jau nyksta. Autorės žvilgsnis parodijuoja ir šaržuoja vadinamųjų „normaliųjų“ nenorą pripažinti liūdinčiuosius. Kitoje esė „Spuogai“ pasakotoja šią savo lemtį vadina prakeiksmu: „Esu iš tų moterų, kurios instinktyviai pradeda sirgti už tą futbolo ar krepšinio komandą, kuri pralaimi.“ Tačiau tai neduoda tarsi pelnyto atlygio: „Ilgiau pabendravę su panašiais į mane, jūs neišvengiamai pajusite mistinį pelėsių, chloroformo ir gendančio kraujo tvaiką. Visi nuo tokių atsitraukia: juos veja grėsmė, jog tų, kurie stoja silpnųjų pusėn, egzistencija, puoselėjant silpnumą pačioje jos šerdyje, gali pakenkti jų sveikatai ir žvilgesiui“ (p. 195). Man labai suprantamas ir atpažįstamas šis pasakotojos pasirinkimas, abejonių kelia gal tik kiek karingas žvilgsnis į „normaliuosius“. Juk, tiesą sakant, ir sveikieji nekalti, kad jie tokie „apsigimė“. Ir pasaulio nugalėtojus vieną dieną suries liga ir pasiglemš mirtis – žvilgesys nėra ilgaamžis. Be to, kam veržtis į paviršutiniškų būtybių bend­ruomenę, kai daug patikimesnis ramstis yra susitaikiusi su savimi vienatvė. Joje atsiveria tai, kas negirdima ir nematoma žvilgesiui. Saros Poisson pasakotoja tai yra puikiai suvokusi. Ji nesiblaško po didžiuosius pasaulio centrus ar kultūros paveldo paženklintas būtinas aplankyti vietas, bet apmąsto tai, kas kiekvienam duota jo kasdienybėje, ir parodo, kad iki galo niekada negali būti atimta viskas. Ženklus siunčia ir gaminamas maistas („Prisvilęs puodas“), ir telefonas („Švarus ryšys“), ir katė („Katė“), ir buvimo moterimi („Jeigu būčiau vyras“; „Kodėl man patinka vyrai“), ir žurnaliste („Teesie įvykio valia“) sutapimas. Mūsų mikropasaulyje kasdien įvyksta gana daug. Tereikia pamiklinti mąstymo čiuptuvus, paruošti juos čiupinėti ir visa tai aprašyti. Kam nepatinka, tas tiesiog neskaitys. Pasaulyje prirašyta daugybė knygų. Yra ką skaityti. Man patiko.

 

       „Bet mes, jei tik pagyvensim, tai dar pačiupinėsim ir pasičiupinėsim. Nes būkim atviri: esam akli“ (p. 34), – baigia pasakotoja programinį tekstą „Čiupinėjimo malonumas“. Šį tekstą irgi būtų galima taip baigti.

 

       Literatūra ir menas

       2008-05-02