Kristina Sabaliauskaitė – garsi žurnalistė, menotyrininkė, neseniai skaitytojams pristačiusi debiutinį romaną „Silva Rerum“, kuris jau sulaukė pripažinimo – autorei įteikta pirmoji Jurgos Ivanauskaitės vardo premija. Dienraščio „Bernardinai.lt“ skaitytojams siūlome interviu su autore, nepabūgusia atgaivinti istorinio romano žanro, parodžiusia skaitytojams, kad ir istorijos mokslas gali būti įdomus, pateikusia begalę klausimų, bet ne visus atsakymus. Kadangi K. Sabaliauskaitė gyvena Londone, su ja bendravome virtualioje erdvėje. Nepaisant to, šis pokalbis ne mažiau šiltas ir nuoširdus. Su Kristina Sabaliauskaite susirašinėjo Kristina Buidovaitė.
Esate garsi žurnalistė, menotyrininkė. Kada atradote save ir kaip rašytoją?
Meno istorijai atidaviau daugiau nei dešimt savo gyvenimo metų, žurnalistiniam darbui – beveik tiek pat. Knygą kol kas parašiau tik vieną – tad nuoširdžiai manau, kad man dar ankstoka skambiai tituluotis rašytoja – tam reikėtų nuoseklesnės kūrybinės biografijos, didesnio įdirbio…
Pati mintis parašyti knygą kilo prieš porą metų labai netikėtai ir keistai. Turiu tokį bičiulį japoną Yusuke Asai, su kuriuo mus sieja labai stiprus ir nepaaiškinamas ryšys. Prieš porą metų, kai buvo apėmęs liūdesys ir nusivylimas pačia savimi, staiga gaunu jo siuntinėlį iš Japonijos – Haruki Murakami „Prisukamo paukščio kronikos“.
Paėmusi tomelį į rankas supratau, jog turiu pati parašyti knygą, ir kad šis supratimas – neatsitiktinis, o atsiųstas mano bičiulio, nes tą pačią akimirką žinojau ir apie ką ta knyga turi būti, ir kokiu principu sukurta. Tiesą sakant, iki tol labai bijojau ir dvejojau – man knyga yra šventas dalykas. Nors popierius iškenčia viską, bet juk šiais laikais tiek šlamšto prirašyta… Labai baiminausi, kad jo kiekis nepadidėtų…
Dažnai norisi paklausti rašytojo, menininko, kur jis ieško kūrybinio įkvėpimo. Taigi, iš kur kūrybinio įkvėpimo semiatės Jūs? Kas padėjo susiformuoti Jūsų rašytojos talentui?
Kalbos apie įkvėpimus ir talentus man truputėlį kvepia XIX amžiaus romantizmu – kažkodėl labai nemėgstu to laikotarpio, kaip ir įkvėpimo iškankinto, apkvaitusio, bohemiško, skurde mirštančio menininko stereotipo. Kur kas artimesnis XVII amžius – laikas, kai buvo sukurta velniškai daug stipraus ir įvairaus meno, o ir patys jo kūrimo principai buvo gana racionalūs, sujungiantys naujausius mokslo pasiekimus ir seniausias amato paslaptis – taip kuriant nei svaigintis nebuvo galima, nes reikėjo aštraus proto, nei neateinančio įkvėpimo laukti, nes kūrinių laukė užsakovai. Pažvelkime kad ir į kokį J. Vermeerio paveikslą – pastebėsime optikos dėsnių išmanymą bei camera obscura naudojimą, puikią kompozicinę struktūrą, iš kartos į kartą perduodamą techniką ir technologiją, ir buitį, ir tikėjimo simbolių, ir kasdienybę, ir amžinybę…
Aš disertaciją rašiau apie Vazų karališkojo dvaro tapytoją Danielių Schültzą (meno mėgėjams geriausiai pažįstamą kaip Pacų porinių atvaizdų ir vadinamojo „Povilo Alšėniškio“ portretų autorių) – europinio lygio portretistą, animalistinio žanro virtuozą, puikų graverį, apkeliavusį pusę Europos, aukštuomenės žmogų, keliavusį net su diplomatinėmis misijomis. Tad tokie kūrimo principai, dalykai ir asmenybės įkvepia, jaudina vaizduotę.
„Susiformuoti talentui“ – pasakyta per skambiai, nes nesijaučiu esanti „talentinga“, bet rašymo technikai, be jokios abejonės, susiformuoti padėjo žurnalistinis darbas, kuriam reikia intensyvumo, informatyvumo, savęs disciplinavimo. Būtent kasdienis plunksnos mankštinimas ir disciplina padėjo rašyti knygą nelaukiant „įkvėpimo“ – jis pats ateina, kai sėdi ir rašai, turėdamas aiškią viziją ir struktūrą. Menotyros studijos lėmė, kad šiandien nesigirdama galiu pasakyti, jog turiu gana „fotografinę“ atmintį, išlavintą vizualinę vaizduotę ir dažnai tiesiog „mąstau vaizdais“ – tai, manau, irgi padėjo.
Jūs gyvenate Londone. Ar buvimas tarp Vilniaus ir Londono padėjo išjausti, išsakyti tai, apie ką kalbate romane „Silva Rerum“?
Būnu tai Vilniuje, tai Londone, knygą rašiau keliaudama, gana didelę jos dalį – mažame kalnų kaimelyje, beveik visiškai atsiskyrusi nuo pasaulio – tad ne, nemanau, jog kaip nors tiesiogiai padėjo. Veikiau netiesiogiai – esu sakiusi ir galiu tvirtai pakartoti dar kartą, kad Londonas išmokė šiokio tokio teigiamo avantiūrizmo, išmokė mažiau kreipti dėmesį į tai, „ką žmonės pasakys“, susikoncentruoti į esmę, rizikuoti, jei manai, jog verta. Nesu labai narsi – be šio lūžio turbūt nebūčiau pasiryžusi rašyti nebūdama diplomuota filologė, būčiau labai bijojusi kokios nors neigiamos lietuviško literatūros pasaulio reakcijos, skeptiško išankstinio požiūrio.
Na, o be Vilniaus „Silva Rerum“ nebūtų tokia, kokia yra. Jį geriausiai pažįstu, čia gimiau, čia gimė ir gyveno daugelis mano šeimos kartų, tad man įgimtos ir visos šeimos, ir miesto legendos, paslaptingi kampeliai, pastoliai, griuvėsiai, rūsiai ir istorijos – esu užaugusi su padavimais apie „bazylišeką“, Vilniaus baziliską, kuriam savo knygoje suteikiau tam tikros egzistencinės akistatos simboliką. Nes Vilnius nėra „lengvo charakterio“ miestas – jis ir provincialus, ir kosmopolitiškas vienu metu, jame apstu ir širdį gniaužiančio grožio, ir bjaurumo, jis velniškai intensyvus, ir žmones kažkodėl veikia tarsi lakmuso popierėlis – išryškėja visos jų geriausios ir blogiausios savybės. Jo tradicija nuolatos brutaliausiais būdais vis „nugnybama“ istorinių ir politinių kataklizmų, o jis vis kažkaip gyvuoja... Tai miestas, kur prie nuostabiausios barokinės bažnyčios fasado, po stebuklingu paveikslu, ryte gali išvysti kraujo balą su besivoliojančiu išmuštu dantimi. Tai miestas, atviras visiems atvykėliams, bet kurį perprasti nėra lengva ir į kurį įsilieti nenulenkus prieš jį galvos, neperėmus jo dėsnių, nepatyrus tam tikros emocinės iniciacijos – neįmanoma. Jame maža meilės, bet daug neištikimybės, čia visi vieni kitus pažįsta, bent jau iš matymo, bet tuo pat metu jame labai daug vienatvės. Ir jame labai greitai suauga vaikai. Manau, daugelis šių dalykų atsispindėjo romane.
Galbūt dviejų kultūrų santykis padėjo susiformuoti Jūsų savitam kūrybos stiliui? Juk Jūsų romano tikrai negalima pavadinti tik istoriniu romanu?
Nemanau, kad britiškoji ir lietuviškoji kultūros yra kaip nors iš esmės labai nepanašios europiečiui, turinčiam universitetinį humanitarinį išsilavinimą. Šiuo atžvilgiu jaučiuosi panašiai, kaip ir mano personažas Kazimieras Norvaiša, kai jis sėdi bibliotekoje ir verčia knygos puslapį, ir jam atrodo, kad tą pačią akimirką tą patį to paties veikalo puslapį verčia dar kelios dešimtys studentų kituose Europos universitetuose. Juk priklausau tai akademinei kartai, kuri pirmoji visiškai išvengė to sovietinio kvailinimo bei debilinimo marksizmo-leninizmo šlamštu ir studijavo iš tų pačių knygų, kaip ir visi normalūs europiečiai.
Na, o esminis vakarietiškos kultūros bruožas – meilė individualizmui, originalumui. Tad man buvo labai svarbu rasti savo pasakojimo būdą, savo balsą – visiškai nesakant, kad kiti balsai yra kažkokie ne tokie ar blogesni, o mano jau labai geras. Tiesiog buvo svarbu rasti savo kalbėjimo būdą, ir tiek. Jį radau labai paprastai – rašiau taip ir apie tai, kaip ir apie ką būčiau norėjusi pati skaityti.
Nekenčiu knygose per penkiolika puslapių nusidriekiančių gamtos aprašymų, todėl jų romane ir nėra! Nervina filmai, kurių kadre sudžiūvęs lapas vartaliojasi dykumoje septynias minutes – gyvenimas tam per trumpas! O jei rimtai, kadangi tai šeimos istorija, o visos šeimos istorijos yra perduodamos iš lūpų į lūpas, pasakojamos senelių, tėvų, tad man pasirodė stilistiškai prasminga suteikti romano kalbai sakmės, pasakojimo be tiesioginės kalbos ir dialogų skambesį, bet noriu tikėti, kad, nepaisant to, herojų balsai vis tiek girdimi.
Na, o žanras labai eklektiškas – vieni jį skaito kaip meilės ar psichologinį romaną, kiti – kaip trilerį, treti sako, jog iš tikrųjų tai roman a clef apie mūsų laikus, nes atpažįsta šiuolaikinius personažus, ketvirti dar kažką įžvelgia.
Kas paskatino Jus atsigręžti į XVII amžiaus bajorų gyvenimą? Ar jame yra sąskambis su mūsų šiuolaikiniu pasauliu. Ar Jums pavyko visiškai atsiriboti nuo šiandienos gyvenimo?
Net neturėjau tokio tikslo – atsiriboti nuo šiandienos gyvenimo, nes tai fiziškai neįmanoma. Galima tik kalbėti šiandienos kalba apie istoriją. Bet tiesa ir tai, kad stengiausi kuo labiau susitapatinti su tuo, apie ką rašau. Tarsi naudodama kriminologinį „profilingo“ metodą.
Rašant buvo svarbu ne tik atkurti tai, kaip viskas atrodė, bet ir prisiminti, ko negalėjo būti. Pavyzdžiui, aprašinėdama scenas Vilniaus universiteto didžiajame kieme, labai aiškiai suvokiau, kad veiksmas vyksta ne prieš gražųjį dabartinį Glaubitzo fasadą, sukurtą po 1737 metų didžiojo gaisro, o priešais gotikinę bažnyčią, kuri apkalta pastoliais ir lopoma po karo, ir virš viso to tvyro vėjo atnešamas žuvų kvapas iš netoliese esančio žuvų turgaus, ir dar truputėlis prakaito smarvutės iš nepraustų pažastų. Na, o kiemo arkados, po kuriomis vienas personažų trenkia kitam antausį – jau buvo. Buvau ir vienuolyno refektoriume, ir motinėlės kabinete, ir buvusiose celėse – ten vyko rekonstrukcija, tad tylomis buvau prasmukusi pašniukštinėti.
O sąskambių ir paralelių su mūsų šiuolaikinių gyvenimu – daug ir aktualių. Tiesą sakant, kai dirbau su istoriniais šaltiniais, jie mane stebino. Ne sykį esu pagalvojusi: „Po galais, juk dabar iš esmės tas pats vyksta.“ Bet palieku visa tai atsekti skaitytojui.
XVII amžių pasirinkau todėl, kad tai – labai dramatiškas, lūžinis laikotarpis, puiki scena herojų aistroms ir jų išbandymams; be to, jį daugiausia esu studijavusi. Na, o bajorai pasirinkti todėl, kad nenoriu nuskambėti kaip nors arogantiškai, tiesiog tokia tiesa, ir nereikėtų savęs apgaudinėti, kad XVII amžius ir yra bajorų istorija; vis dėlto jie buvo varomoji jėga, patriotiškiausioji, šviesiausioji, veiklioji visuomenės dalis, stačiusi bažnyčias, steigusi mokyklas; ne tik „išnaudojusi“ valstiečius, bet ir jais atsakingai besirūpinusi. Valstietija istorijos dalimi, vaizdžiai kalbant, tampa tik XIX amžiuje.
Ar Jūsų romanas yra žaidimas, ar akistata su istorija?
Ar žaidimas čia – kaip vaikiškas kvailiojimas, o akistata – kaip pas bauginantį tardytoją? Vieni iš leidėjų, su kuriais teko kalbėti, pasakė: „Mes jau įsivaizduojame skandalingas antraštes: „Kaip ji drįso su aukštakulniais per Lietuvos istoriją!“ Tylomis pamaniau: ką gi, trepsėta per Lietuvos istoriją vyžomis, kaukšėta klumpėmis, trempta kerziniais batais, basomis šlepsėta, tai gal nieko tokio, jei su aukštakulniais.. Čia kalbu apie tai, kad puiku, jei rimti ir svarbūs dalykai yra pateikiami su žiupsneliu žaismo, elegantiško lengvumo, sąmojo, azarto. Nežinau, ar man tai pavyko, bet norėjau sukurti „Silva Rerum“ tarsi tokį Rubiko kubą, kurį kiekvienas galėtų sukioti kaip įsigeidęs, pagal savo patirtį ar žinias. Man atrodo, kad „Silva Rerum“ užduoda daug klausimų, daugelis atsakymų į juos glūdi išbarstyti tekste, reikia tik įdėmiai skaityti. Bet tiesa ir tai, kad klausimų ten daugiau nei atsakymų. Yra ir tokių, į kuriuos ir aš pati nežinau atsakymo.