Danguolė Sadūnaitė: TU ESI MANO ŽEMĖ. Išleido Juozas Kapočius. Bostonas, 1968. 45 psl.

Lietuvių lyrikoje paskutinis būdingas posūkis yra nauja poečių generacija. Šie žodžiai tinka mūsų lyrikai ir Lietuvoje, ir svetur, šiapus Atlanto naujausia lietuvių lyrikos metūge reikia laikyti tokias poetes kaip Vitalija Bogutaitė, Liūne Sutema, Danguolė Sadūnaitė ir Jurgita saulaitytė. Nors visų jų knygose jauti moters balsą ir įžvalgumą, net ir tada, kai jos kliudo visuotinesnes ar metafizines plotmes, kiekviena iš jų atskleidė Individualų pasaulį, savitą žodį.

Danguolės Sadūnaitės ligšiolinė lyrika buvo atžymėta posmo santūrumu, ir išraiškos originalumu. Jos žodžiai tryško staiga, kaip kibirkštys, išskeltos iš akmens. Tas taupumas darė įspūdį, tarsi kažkas būtų pasilikę užsklęsta pačiame akmenyje, o čia tik mįslingą žiežirbą iš jos tepamatei. Taip autorė šįsyk atsinešė autentišką braižą, jai vienai tepriklausantį, jeigu žiūrėti lietuvių literatūros akimis. Iš kur ji tokia išaugo, kur jos lyrikos šaknys ir versmes, greičiau galėtų užvesti pasaulinės poezijos pavyzdžiai, o ne kuris konkretus lietuvių lyrikos paminklas.

Jeigu ligšiol Danguolei Sadūnaitei ko labiau reikėjo, tai lyrinio atsivėrimo, tiesioginio, neprilaikyto balso, — ne vien tik akimirksnio žiežirbos ar uždaros įtampos. Ji tai laimėjo dabartiniu savo poezijos rinkiniu "Tu esi mano žemė", šia knyga autorė pakilo visu ūgiu ir atsiskleidė nauju grožiu. Yra poetų, kurie savo vietą Parnase užima pirmuoju rinkiniu. Yra ir tokių, kurie auga su kiekviena nauja savo knyga. Danguolė Sadūnaitė išaugo su "Tu esi mano žemė". Skirtumą tarp jos ankstesnių raštų ir šio leidinio sudaro tai, kad dabar poetė išsinėrė iš ano santūrumo, prabilo tiesiai, atvirai ir originaliai. Ir taip prieš save regime vieną iš autentiškų lyrikių, tikrą poezijos žodį, gaivų ir stebinantį savo natūraliu netikėtumu. Dabar Danguolė Sadūnaitė jau nesitenkina anais tarsi prilaikytais netikėtai užlūžusiais eilėraščiais.

Naujoje knygoje turime poezijos, kuri nuvilnija ir ilgesniais prisipažinimais. Šalia šio lyrinio atsivėrimo, artimo ir naujo, Danguolė Sadūnaitė šioje knygoje ateina ir su retu vaizdų išradingumu. Esmėje yra tai seni, amžini vaizdai, kurie jos poezijos turiniui teikia savotišką klasikinės tradicijos atspalvį, nors šiaip ji yra moderni, jos lyrikos tonas — mūsų amžiaus balsas. Tačiau ji eilėraštis po eilėraščio grįžta tarsi į pirmapradžius savo žodžius, į pradmenis, kurie, nors būdami tikroviški, tarpais atrodo lyg simboliai. Tarp tokių raktinių Danguolės Sadūnaitės žodžių randame — medį. Autorė jaučia jam nelyginant kokią giminystę, žvilgterėję į pasaulio literatūrą, lengvai rasime rašytojų, kurie kalbėjo apie me dį, lyg gentį žmogui. Mūsų poetės nuopelnas yra tasai, kad ji turi savo medį, kuriam ji gali pasisakyti ar jo artybėje jausti atvangą. Tarp kitų jos pasikartojančių žodžių turime tokius kaip — saulė, gėlė, sniegas, jūra ar vasara. Beliktų pridurti, kad ji mėgsta ir metų laikus — vasarą, žiemą ir pavasarį, nors vengia rudens. Dažnesnis jų rodymasis knygos lapuose sudaro nelyginant atskirą temą, ir tai sustiprina klasikinių temų atsišaukimą.

Ar ji dainuotų medį, ar jūrą, ar gėlę, Danguolė Sadūnaitė suranda jiems vienintelę spalvą ir vietą. Norėtum tarti, kad ji daro kaip dailininkas, kuris šalina nereikalingas detales, kol išgauna pačią esmę. Beje, čia jai gražiai praverčia ankstesnis išraiškos santūrumas. Ir taip jos knygos vaizdai yra drauge ir gaivūs, ir nauji. Tai jau žymus kiekvieno meno nuopelnas. Taigi, žiemą jai kiekvienas stogas "yra skriejantis, baltas paukštis", arba vasarą:

Obelį mačiau,
saugančią geltonus vaisius
šakų narvuose     - - -
 
ir jos šešėlį — it jauną liūtą,
žaidžiantį minkštoj žolėj   

Dar viena Danguolės Sadūnaitės lyrikos žymė yra išvidinis atėjimas su pat pirmuoju vieno ar kito eilėraščio žodžiu. Skaitytojui pasilieka įspūdis, lyg ji į tave prabyla iš savo slapto susimąstymo ir vienatvės gilumos, atsiveria tau su savo pasauliu išsyk, be paruošimo ir įžangos, šiuo atžvilgiu, tarp kitų, būdingas eilėraštis yra "Pavasarį", kuriame iš tikrųjų nerastume įprastųjų pavasarinių ženklų:

Laikysiuosi
tavęs
kaip laivas
inkaro    - - -
nes neišmatavau dar
upės gelmės;
želmens aštrumo.

Jaunas esu.
Nebark!
Nežinau atsparumo džiaugsmui.

Toks ūmus prabilimas Danguolės Sadūnaitės poezijai teikia savotiško išvidinio monologo, kartais dialogo įspūdį. Bet dialogo atveju atrodo, kad girdi tik vienos pusės balsą, ir štai kodėl iš knygos padvelkia vienišumo, lyg ir nutolusio pasaulio nuotaikos, kitos viešpatystės akiračiai, kurie yra slaptieji poetės regėjimai ir pagaliau išsisakymas jos knygų lapuose.

Jeigu ieškoti kliaudžių, būtų galima priminti, kad vienur kitur yra abstraktesnių vietų ("Popietis"), šen ten užkliūvi ant neįderinto žodžio, neprasimuša vaizdas ar neatliepia posmas ("Sonata"). Galop man pačiam painiojasi tų brūkšnelių apstumas. Tačiau svarbu tai: Danguolė Sadūnaitė pakilo nauju, stipriu ūgiu.

Aidai, 1969 m. vasaris