sabaliauskaite_silva_rerum       Kristina Sabaliauskaitė. SILVA RERUM. – V.: Baltos lankos, 2008, 2009.

 

       Visiškai neketinau rašyti apie Kristinos Sabaliauskaitės šiemet pagarsėjusį romaną „Silva rerum“ ir šiuo rašiniu panūdau atsiliepti ne tiek į pačią knygą, kiek į jos vertinimus. Gal net ne vertinimus, o romano reklaminę strategiją, kuri jais naudojasi. Bet kuriuo atveju anaiptol nemanau ginčytis dėl daugelio išsakytų nuomonių, ypač dėl to, kad autorė turi išties labai lengvą plunksną (ar, reikėtų sakyti, itin sparčią „Wordo“ eilutę), driekte besidriekiančią puslapiais, ar dėl to, kad ji geba megzti nuotykinį pasakojimą, ar išmoningai panaudoti pasakojime istorinio-stilistinio dekoro detales. Visa tai puiku, ir širdingai sveikinu autorę su kitos „lengvaplunksnės“ – Jurgos Ivanauskaitės premija.

       Taip pat nenoriu tęsti ties K. Sabaliauskaitės pirmtakės kūryba virusių diskusijų dėl jos priklausomybės populiariajai ar nepopuliariajai literatūrai, nes, mano supratimu, šiuo atveju tai visiškai akivaizdu (kaip gal kartais nebūdavo visiškai akivaizdu skaitant J. Ivanauskaitę). Štai sulaukėme gero populiariosios literatūros teksto, kurio kritikai vis pasigesdavo, sakydami, kad „popsas“ lietuvių literatūroje vis dar tebėra keiksmažodis, nors galėtų būti tiesiog žanro įvardijimas, nusakantis kalbėjimo būdą, temą ir auditoriją, o taip esą todėl, kad nėra gerų šios rūšies kūrinių. Taigi toksai pasirodė, ir visiškai pritariu, kad šis romanas buvo įtrauktas į LLTI kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, nes argi galima tikėtis, kad gerą populiarią knygą parašyti įmanoma be kūrybiškumo ir išmonės?

 

       Tad kas gi trikdo? Trikdo – žinoma tik mano sugedusią filologinę sąmonę – iš konteksto išimti vertinimų fragmentai, kuriais kaip povo plunksnomis apkaišytas antrojo leidimo viršelis (šį leidimą ir skaičiau) ar autorės tinklalapis. Visa tai neišvengiamai sukuria aplink knygą visų pirma parduodamos prekės, ne kultūrinio artefakto atmosferą. Suprantama, – tokios žaidimo taisyklės, ne apie vertinimą čia kalba, ne jis čia rūpi, o „šimtaburnė fama“, kuriai prie antikinio portreto reikėtų pridurti ir kokius nors finansinę sėkmę simbolizuojančius atributus. Vis dėlto, praėjus metams po knygos pasirodymo ir teisėtai ja pasidžiaugus, nebėra tokios būtinybės primygtinai girti ir siūlyti leidinio, kad tik pirktų. Mano rašinėlis tebūnie kaip tas smulkučio šrifto vos įskaitomas tekstelis ant kokio nors maisto produkto, kurio etiketėje puikuojasi riebus užrašas (maždaug „Gamtos dovana“), o tekstelyje išvardyti konservantai ir maisto priedai. Dėlei vartotojų teisių, nieko daugiau.

 

       Šiaip ar taip, „braškių skonio“ produktas nėra braškės. „Istorijos skonio“ romanas visiškai nebūtinai perteikia istoriją – kaip nutolusį ir siekiamą priartinti individualų žmogaus buvimo būdą laike. Vis dėlto „Silva rerum“ labiausiai buvo išgirtas kaip istorinis romanas ar istoriją interpretuojantis tekstas. Ir ėmiausi skaityti jį didele dalimi tik dėl to, kad turiu su LDK baroku tam tikrų simpatinių ryšių. Taip, kalbant apie šį romaną, galima vartoti apibūdinimus istorinis, istoriškas – tiek, kiek romane yra XVII a. LDK kultūros realijų, daiktybių, istorinių faktų ir asmenybių; bet reikėtų aiškiau įvardyti, kokio pobūdžio istorinė savimonė veikia romane ir kaip tos realijos naudojamos.

 

       Krinta į akis tai, kad romane nėra tiesioginės kalbos, ji virsta menamąja. Pati autorė viename interviu sąžiningai sutinka, kad pasakojimą taip kūrusi todėl, kad istorinė kalba, balsas – sunkiausiai atkuriami, stilizuojami dalykai. Išties romane pasakotojo balsas ir žiūra apglobia ir kur kas labiau kontroliuoja veikėjų balsus, kurie tampa nesavarankiški, pajungti autorinei intonacijai. Tarsi kompensuodamas balsų įvairovės trūkumą, romano pasakojimas, kaip daug kur jau buvo sakyta, takiai ir vingriai plėtojasi ilgais periodais tarsi ornamentas, savo tėkme hipnotizuodamas ir neleisdamas tų balsų pasigesti. Vis dėlto jie yra prislopinti, ir nors atsiliepimuose buvo minimas „išnykstantis pasakotojas“ (anot V. Dusevičiaus), manyčiau priešingai: jei kas šiame romane yra ir niekaip nenyksta, tai visų pirma pasakotojas, kuriam paklūsta herojai. Pasakotojas čia yra ne tiek visažinis kaip realistinėje prozoje, kiek visagalis ironiškas manipuliatorius marionetėmis, kostiumais ar kaukėmis. Tokia pasakotojo pozicija akivaizdžiai rodo, viena vertus, tai, kad šis romanas lyg ir pretenduoja, bando, bet vis dėlto neturi būdo – t. y. kalbos ir žiūros – perteikti XVII a. LDK istorinio ir kultūrinio pasaulio raiškumą, ir dėl to tasai pasaulis (istorija, kaip individuali būtis laike) apskritai romane neįgyja ypatingos savaiminės vertės. Dėmesys šiems dalykams romano pasakojime reikštų dėmesį savarankiškiems herojams ir jų aplinkai. Tuo tarpu herojai romane net neįgauna savarankiško balso, kurį, kaip minėta, nusavina pasakotojas, o aplinka panašesnė į nuotykinių romanų erdvę, kaip gana abstrakčią veiksmo terpę, –­ nors XVII a. Vilnius romane figūruoja kaip didelės siužeto dalies veiksmo vieta, jis neįgauna didesnio simbolinio svorio.

 

       Pasakotojo pozicija prozos tekstuose labiausiai atskleidžia diskursines intencijas (tai, ką siekiama pasakyti ir kokiu būdu). Kokį santykį su istorija siūlo visagalis „Silva rerum“ pasakotojas? Viena vertus, minėtieji nesavarankiški herojai ir abstrakti aplinka sukuria gan tradicinį istoriniams romanams santykį su praeitimi – anachronišką santykį, kai istoriniu dekoru pridengiamas dabarties pasaulis. Šis romanas nesiekia kokiu nors būdu perteikti, interpretuoti XVII a. Lietuvoje gyvenusių žmonių sąmonės, jų specifinio santykio su pasauliu, ir tuo jis nedaug skiriasi nuo kokio nors Vinco Pietario „Algimanto“, kur XIII a. lietuvių kostiumais pasirodo XIX a. pabaigos valstiečiai. Tai elementarus ir, kaip būdinga populiariajai kultūrai – kiek vaikiškai egocentriškas santykis su istorija, kai, skaitydami tekstą apie praėjusį amžių, nesunkiai ir su didžiu susitapatinimo lengvumu ir iš to kylančiu pasitenkinimu atpažįstame save, šiandienos ar nesenos praeities realijas (pvz., skinų ir hipių / pankų ar kitų subkultūrų atstovų kovos gatvėse, orgiastiniai tūsai). Be to, ką ir sakyti, tie XVII a. žmonės romane tokie sekuliarūs, na, daugių daugiausia šiandieniniai sekmadieniniai ar šventiniai krikščionys; barokinio homo religiosus nėra nė pėdsako (nors viršelyje Irenos Vaišvilaitės lūpomis skelbiama, kad „viskas“, kas yra barokas, yra šiame romane, galima žaisti žaidimą „atrask 100 skirtumų“). Viena iš romano scenų galėtų būti suvokiama simboliškai (apskritai simboliškumo romane yra labai nedaug; čia teksto struktūra yra ekstensyvi horizontalioji, sintagminė, ne intensyvi paradigminė). Tasai epizodas – nebylus sergančio tėvo ir dukros pokalbis romano pabaigoje – galėtų būti suvokiamas ir kaip dialogo su praeitimi emblema.

 

       Nuosekliai šis romanas siūlo vartotojo santykį su istorija: pasakojimas kuriamas taip, kaip madingas, istorinėmis detalėmis, antikvariniais baldais ir kitais aksesuarais dekoruotas būstas, kuriame apsigyvena šiuolaikiniai žmonės. Ir nieko čia bloga –­ tai ir malonu, ir gražu, ir užpernykštis sniegas nerūpi. Tik nereikia kalbėti apie šį romaną kaip „kelionę laiku“, nes tokios kelionės vyksta kitaip ir yra vedamos kitokių vedlių. Čia turime daugių daugiausia muziejinį santykį, būdingą dabartinei masinei vartotojų kultūrai – ir vėlgi nieko čia bloga, muziejų misija yra vertinga ir demokratiška – muziejai siekia masėms pritaikyti tai, kas ilgus amžius buvo saujelės išrinktųjų privilegija. Ir žinome, kad toji misija šiandien gali būti efektinga, ypač esant dabartinėms technologijoms – kai muziejuje paspaudi ekrano meniu mygtuką, ir pasirodo koks nors animacinis ar kostiuminis Erodas, „savu“ įgarsintu balsu, kasdienėmis intonacijomis pasakojantis „savo“ istoriją. Ne koks nors nuobodus aprašas prie iškasenos.

 

       Taigi istorija ar, tiksliau, tam tikros detalės pasitelkiamos dabarties žmogaus malonumui ir pramogai, ir reikia pasakyti, kad toji pramoga yra bent vienu požiūriu tikrai rafinuota. Visagalis romano pasakotojas, neleisdamas niekam ištrūkti iš savo kontrolės, smaginasi įdomiu būdu: istorinis dekoras romane sukuriamas tam, kad taptų priemone iš šiuolaikinių pozicijų ironizuoti istorinę sąmonę, kuri to dekoro yra ženklinama, į kurią viena ar kita detalė nurodo. Grįžtu prie religinės sąmonės, kaip akivaizdžiausio dėmens. Nesunku pastebėti, kad visi romane minimi tos religinės-egzistencinės sąmonės elementai –­ memento mori savivoka, nusižeminimo, savęs paniekinimo gestai, derantys su nežabota puikybe, kraštutinė žmogaus nuodėmingumo ir išganymo troškimo įtampa –­ romane inkrustuojami į ironiškas, vertybiškai nužeminančias struktūras. Katino Mauricijaus kirmėlėtas lavonas, iškastas dešimtmečių vaikų, ironiškai perrašo niūraus, mases gąsdinti skirto „mirties šokio“ scenas vaizduojamajame mene ir literatūroje (anot J. Bakos sentencijų –­ „Nic nie miło, gdy się zgniło“; „Dzisiaj żyjem, jutro gnijem“). Nuodėmės ir išganymo įtampa rodoma komišku ir vulgaroku girtuokliaujančių klarisių, paskui duodančių skaistumo ir kitus reikiamus įžadus, epizodu, o religinės dorybės aistra, pereinanti į puikybę, iškyla kaip paaugliškas Uršulės įnoris ar banalūs apdairių vienuolynų vyresniųjų išskaičiavimai. Tokių ironiškų inkrustacijų rasime ir akademinio gyvenimo VU vaizduose (Birontas „teisę būti savimi“ įrodinėja mušdamasis gatvėse su barokiniais „skinais“, apsiginklavusiais karvių lenciūgais, o ne dispute ar savo rašomoje disertacijoje), ir visuomeninės-politinės tematikos epizoduose (pastarųjų apskritai yra labai nedaug, bet Norvaišos skrynelė su politiniu kompromatu, paslėpta išmatose ir ten „perlaikyta“, yra to paties pobūdžio „istorizmas“). Taip, vietoj barokinių kontrastų turime postmodernią ironiją. Pavyzdžiui, toks J. Bakos „dvasinių pramogų“ posmas: „Świat – psu brat, / Grzech – kanalya, / Jedyna miłość – / Jezus Marya“ – galbūt tik šiandienei ausiai skamba ironiškai, nes jau nebegalime patikėti, kad kas nors taip galėjo melstis. O jei netikime, kad žmonės taip galėjo gyventi (tikrai, ir patikėti, o tuo labiau kitus įtikinti labai sunku), tampame ironiškais.

 

       Todėl veltui autorė ar galbūt jos reklaminės kampanijos organizatoriai išsikirpo iš Nerijaus Brazausko recenzijos citatą apie „karteziškąjį dualizmą“ (skamba iškilmingai) – ypatingo filosofinio pagrindo romane neįžvelgiau, tuo labiau kontrastingo barokinio dualistinės sąmonės varianto. Tasai sielos (dvasios) ir kūno dualumas gal ir galėtų pasirodyti, bet tuomet jis turėtų priminti vertybių hierarchijas ir būtų labai nepopuliarus, tuo tarpu romane įtampos klostosi ne dramatinėje hierarchijos linijoje, o ironijos horizontalėje.

 

       Yra epizodų, kur toji ironija išnyksta, bet išnyksta podraug su istoriniu dekoru –­ tose scenose, kur daiktų, žmonių, jų veiksmų istoriškumas mažiausiai aktualus –­ erotinėse scenose, kai kuriais atvejais –­ meilės intrigos linijose. Gal dėl to, kad toji ironija čia išnyksta, Uršulės ir Bironto meilės istorija tokia sentimentali, o prie senstančių Norvaišų erotinės scenos ežere kombinuojama barokinio stiliaus štukaterija, – „keturių elementų“ koncepcija, –­ mano požiūriu, nelabai lipdosi, atrodo dirbtinai (nors šiaip tėvų Norvaišų linija, senstančių žmonių meilės vaizdavimas romane yra vienas sėkmingų momentų). Romanas parodo, kad santykis su praeitimi įmanomas tik ją atmetant – iš tos sakymo pozicijos, kokia pasirinkta romane, nėra kitų būdų atsigręžti į istoriją. Taip, ironiškas atmetimas čia yra būdas atsigręžti į istoriją. Neverta papildomai ką nors įtikinėti, kad toks žvilgsnis yra įmanomas, turi savo šviečiamąją ar pažintinę vertę ir iškyla kaip alternatyva herojiniam istorijos diskursui (apie tai rašė R. Šerelytė). Noriu tik pažymėti jo pobūdį, kad jis nebūtų painiojamas su kitomis žiūrėjimo galimybėmis ar pristatomas kaip kas nors kita.

 

       Dar viename atsiliepime apie „Silva rerum“, regis „Pravdoje“, buvo paminėtas „Mickevičius“, plojąs šiam romanui katučių. Susimąsčiau: koks Mickevičius? Gal Kapsukas? Ar Krėvė? Adomas?! Juokaujat. Aišku, juokaujat. Galiu įsivaizduoti, kad Adomas, šį tą skolingas LDK barokui, mums – ne Kristinai Sabaliauskaitei, bet medijų sukurtam jos romano autorės simuliakrui, taip pat ano komentaro, na, ir man, šio rašinėlio autorei, taip rimtai į viską reaguojančiai, – pamokomai perskaitytų savo neapsakomai senamadišką pasakėčią „Komar, niewielkie licho“ („Uodas, menka bjaurybė“). Apie su(si)reikšminimo komizmą.

 

       Literatūra ir menas

       2009-11-27