Aurelija Stankutė LEISKIME LAIKĄ. − Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.

       Lakoniška ir skaidri poezijos knyga. Autorė rašo „teisingą“ poeziją, tokią gal mažumėlę ir išmoktą, skoningą, su išstudijuotomis metaforos konstrukcijomis. Beje, ir „išmokimu“ jos neapkaltinsi: balansas tarp jausmo ir žinojimo idealus, čia nereikia kvaršinti smegenų kaip ties G. Norvilu ar šniukštinėti svetimas meditacijas kaip ties G. Bleizgiu. Paprasta, aišku. Kiek per daug mėgavimosi rašymo ir autorystės refleksija, tačiau tai būdinga bene visiems debiutantams. Ir, aišku, erosas, kaip savęs steigimo galia.

       Žvelgiant į pirmąją knygelę kaip į visumą, gan dirbtinai joje inkrustuojami dievoieškos (nors gal šis žodis netinkamas – dievovokos) atšvaitai. Ir šiek tiek per daug užsižaidžiama pačia kalba, žodžių skambesiu, primetant atsitiktinę semantiką. Mokytojomis, kaip spėju, tampa ir Szymborska, ir šio amžiaus pradžios lietuvių moterų avangardizmas. Kūrybinga knyga, tačiau labiausiai džiaugiuosi bene dėl to, kad pretenzijos į „menininkystę“ joje neryškios.

       Bernardinai.lt

       2010-01-26