Kokia yra eseistikos ir prozos takoskyra, kokia jų sąveika? Ar esė gyvena ilgiau už laikraščius, kuriuose jos publikuojamos? Šie klausimai iškyla skaitant trečiąją (pirmąją ne poezijos) Ričardo Šileikos knygą, kurios antraštė – savotiška autoriaus vardo ir kūrinių turinio sintezė – „Ričardo Šileikos vardo provincija Nr. 345“.

        Pagrindinė problema, kurią aktualina ši knyga, – žanro problema. Skaitant trumpus autoriaus kūrinius, į juos galima pažvelgti tarytum į mini eseistiką. Straipsnyje „Esė, kaip esminio mąstymo teritorija“ („Metai“, 2002, Nr. 12) R. Tamošaitis teigia, jog esė yra intelektualiosios kūrybos žanras, kuriame lygiomis teisėmis dalyvauja du komponentai: erudicija ir vaizduotė. Tai intelektualinės refleksijos ir meninio jausmo sąjunga, abstraktumo ir konkretumo derinys. Esė žanras yra daugiašakis, asociatyvus ir atviras įvairioms reikšmių sistemoms, jis reikalauja gerų literatūrinių įgūdžių. Pasak literatūrologo, esė tekstai netampa menine literatūra, o kaip intelektualinis reiškinys kartais išnyksta kartu su laiko problemomis. Esė, gvildenanti „kasdienybės filosofiją“, tampa komunikabiliu žanru, išreiškiančiu žmonių bendravimo poreikius. Aptariamoje knygoje yra kūrinių, kuriuose pasakotojo figūra, išreikšdama savo paties požiūrį, atvirai ieško kontakto su skaitytoju: „(...) ponui Doniui Remiui Palanga – kūrybinio potyrio ir impulso erdvė. Grįžęs čionai po ilgoko buvimo Amerikoje, parašė ir išleido 6 poezijos knygas. Septintoji – „Laiko riboje“ – guli jau knygyne ir laukia tavęs, skaitytojau. Prisipažink atvirai, ar tu jos laukei?“ Vis dėlto R. Šileikos kūrinius vadinti esė būtų per drąsu. Galbūt tai pastabos ar tiesiog faktografija? Nė vienas iš minėtų apibūdinimų nėra pakankamai tikslus. Manyčiau, taikliausiai R. Šileikos naująją knygą apibūdino V. Sventickas įžanginiame žodyje: „Tai, kas vadinama provincija, tapo ir Ričardo Šileikos eseistinių miniatiūrų centru“ (kursyvas – K. B.). Eseistinės miniatiūros – terminas, sujungiantis eseistiką su proza. Eseistinių užuominų ir grakščios, šmaikščios prozos dermė – sąlyga, pirmiausia įrodanti naujosios R. Šileikos knygos meninę vertę.

        Miniatiūrose fiksuojami patys įvairiausi nutikimai (linksmi, rimti, keisti, kasdieniški), tačiau pasakotojas kiekvienu atveju sugeba „prakalbinti“ skaitytoją, priverčia pajusti paprastą, bet kaskart vis iš naujo atrandamą kasdienybės žavesį. Skaitant knygą, ko gero, labiausiai traukia tos akimirkos, kai jauki autoriaus šypsena skatina įsitraukti į aprašomų miestelių kasdieninį pasaulį, bent trumpam susimąstyti.

        Kūrinių geografija išties plati – nuo didmiesčių (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos...) iki mažų provincijos miestelių (Kuršėnų, Zapyškio, Gargždų...). Autoriaus dažniausiai minimos vietovės – Šiauliai, Panevėžys, Radviliškis, Rokiškis. Intriguoja tokių miestų kaip Potsdamas, Kaliningradas, ypač Niujorkas, Hamelina (vienas iš Suomijos miestų) pasirodymas knygoje.

        Turinys sudarytas pagal miniatiūrose vykstančių įvykių laiką – nuo 1998 iki 2002 metų. Nemotyvuotai praleisti 2000–ieji. Nejaugi amžių sandūros akivaizdoje Lietuvos kultūriniame gyvenime buvo atsiradęs savotiškas laiko plyšys?

        Kai kurių miniatiūrų meninis pasaulis balansuoja ant realybės ir fikcijos ribos. Pavyzdžiui, vienas iš 1998 m. įrašų:

        Panevėžys

        Galerijoje „XX“ dailininkai A. Kviliūnas, M. Gapševičius, R. Dambrauskas ir rašytojas A. Spraunius surengė performansą „Iš idėjos“. Ši vyrų ketveriukė, susėdusi prie stalo, gėrė „Sostinės“ degtinę, tam tikrom porcijom ją maišydami su toniku „Kinley“. Toks veiksmas vyko, kol susirinkusiems pažiūrėti „meno“ buvo pasiūlyta eiti lauk. Nei ten taip iš tikrųjų buvo, nei ką. Be to, aš ir pats įkaušęs buvau.

        Kūrėjo girtumas – dionisiška būsena, kuri profanum keičia į sacrum. Apsvaigimas išlaisvina, padeda įveikti susvetimėjimą, patirti (nors ir iliuzinę) pasaulio vienovę.

        R. Šileika sugeba subtiliai pasišaipyti iš įvairių visuomenės gyvenimo reiškinių. Pavyzdžiui, feminizmo:

        Žadžiūnai

        Yra moterų ir merginų, niekada nevirkaujančių feministinių raudų. Gyvenimo neglostomos, jos įrodo, kad nėra nieko neįmanoma. Štai Žadžiūnuose gyvenanti dvidešimt trejų metų Sandra Bumšaitė Egipto sostinėje Kaire vykusiame pasaulio rankų lenkimo čempionate tarp 60 kilogramų sveriančių sportininkių buvo pirma. Tiek lenkdama kaire, tiek dešine ranka. Štai taip: iškart parsivežė du aukso medalius.

        Kazitiškis

        Susirinko po darbų vienon vieton visokios moterys. Įkūrė klubą „Atgaiva“. Pirmininkė bus buvusi felčerė Janina Kajėnienė, jos dešinioji ranka – bibliotekos vedėja, beje, ir šio sujudimo iniciatorė Henrika Servutienė. Jokių feministinių lozungų, jokių politinių ambicijų. Tiesiog suėjo moterys, nukrovė vaišėm stalą, uždegė tris žvakes, nusifotografavo.

        Paprastai pasakotojas nevengia ironizuoti ne tik aplinkinių asmenų, bet ir savęs:

        Šakiai

        Išdagų kaimo vyras Alvydas Mulevičius plika ranka 3,5 cm skersmens vinimi persmeigė aštuonių centimetrų storio lentą. Ir, žinoma, pakliuvo į Lietuvos rekordų knygą. Ką čia, galvoju, man nusmeigus? Nes taip jau noriu, taip noriu būti įrašytas į tos knygos puslapius.

        Mano nuomone, vertingiausi tie tekstai, kurie iš skaitytojo lūpų sugeba išspausti šypseną, praskaidrina nuotaiką. Antai keletas pavyzdžių:

        Kuršėnai

        Beveiki 16 tūkstančių gyventojų turintys Kuršėnai pagaliau įkūrė ir labai reikalingą įstaigą – gedulo namus. Pavadinti jie „Anapiliu“, o stovi šalia autobusų stoties (simboliška!). Turi katafalką „Mercedes“. Laukia klientų.

        Pakruojis

        Pakruojo vaistinėn atvežtas stebuklingasis vaistas vyrams – „Viagra“. Iš viso – aštuonios tabletės, kurios bus parduodamos tik pagal gydytojo receptą. O dabar šis vaistas saugomas metaliniame seife už metalinių durų ir grotų su triguba signalizacija. Ne juokai.

        Naujoji Akmenė

        Aukcione už 105 tūkstančius litų parduotas savivaldybei priklausęs Naujosios Akmenės knygynas. Jį įsigijo Panevėžio verslininkas X. Pirkimo sutartyje, tiesa, yra tokia sąlyga – po įmonės įsigijimo penkerius metus ne mažiau kaip pusę įmonės patalpų privalo būti skirta prekybai knygomis. Bandau įsivaizduoti. Įeinu į privatizuotą knygyną: kairėje – knygos, dešinėje – dešros. Nusiperku kokią Šerelytę, o ji taip kvepia dešra, taip jau kvepia!

        Pateiktuose kūriniuose – taiklus ir taupus žodis, subtili ironijos pajauta.

        R. Šileika savitas tuo, jog mėgsta vartoti įvairius norminei lietuvių kalbai netinkamus žodšius – tarmybes, barbarizmus. Tekstams jie suteikia jaukumo, šmaikštumo, autentiškumo. Pvz.: „navatniausi padarėliai“, „Ok tu, pone macnas“, „šešių studenčių dėmesį įvairiausiais būdais bandė patraukti vietiniai „bachūrai“, „štai taip, brač“, „Panevėžio žmonės atvirai pasipiktino Vyriausybės „prikazu“, „mūs Lietuvoje tautinės mažumos didžiai šėnavojamos“, „Žiūrovų delnai smarkiausiai kaito scenoje šposaujant debiutuojantiems Joniškio žemės ūkio mokyklos tautos juokintojams“, „Toliaregis tas Masėnas: sustabdžius atominę, jam, jo vaikams ir anūkams nereiks prie žvakių žabalinėt“.

        Autentikos siekiama ne vien tekstais, bet ir netradiciniu, skoningu apipavidalinimu – ant abiejų knygos viršelio pusių puikuojasi autoriaus pirštų atspaudai.

        R. Šileika – ne tik sąmojingas rašytojas, bet ir talentingas fotografas. Knygą puošia rimties, atidaus įsižiūrėjimo, susimąstymo, taiklios ironijos kupinos fotografijos, pateiktos atvirlaiškio forma.

        Aptariamas autorius – vienas iš nedaugelio jaunesnės kartos rašytojų, kuriems rūpi provincijos (miestelių, bažnytkaimių) kasdienybė. Nors naujai jo knygai trūksta užbaigtumo (žanro, laiko ir erdvės, kūrinių atrankos požiūriu), vis dėlto tai – įdomus, originalus leidinys. Skaitytojo dėmesį patraukia taupus žodis, pastabus, švelniai ironiškas žvilgsnis, galiausiai - skoningas dizainas.

        Literatūra ir menas, 2004-03-05