"Lietuva, tėvyne mūsų…"

        Širdis sudreba išgirdus šį žodį. Padažnėja pulsas, išdžiūsta gerklė, išpila prakaitas, o visa oda nueina pagaugais. Štai koks brangus tūlam lietuviui šis vardas.

        Tačiau ne visiems. Praeitais metais toks Ričardas Šileika išleido eseistinių miniatiūrų knygą, kurioje mūsų brangiąją tėvynę pavadino ne Lietuva, o kažkokia "Ričardo Šileikos vardo provincija Nr.345". Kažkoks siaubas! Net plaukai piestu stojasi, stabteli ir tos karštai plakančios lietuviškos širdys.

        "Koks gražus mažytis mūsų kraštas – kaip lašelis tyro gintaro..."

        O ką mes matome toje R.Šileikos knygiūkštėje? Purvinus nespalvotus vaizdelius: apsilupinėjusias namų sienas, griuvėsius, šiukšlynus, nudžiūvusių medžių šakas, nešvarius skalbinius, duobėtas gatves... Vienoje fotografijoje vaizduojamas net girtas ant šaligatvio gulintis žmogus, turbūt lietuvis. Baisu net žiūrėti! Kiekvieno žiūrinčio gerklėj stringa šleikštulio gumulas.

        "Lietuviais esame mes gimę, lietuviais trokštame ir būt..."

        Tuo tarpu minėtoje "Ričardo Šileikos vardo provincijoje Nr.345" gyvena ne taurūs ir dori lietuviai, o kažkokie menki ir niekingi žmogiūkščiai: bjaurūs savanaudžiai ūkininkai, vargšai kaimo kvaileliai, prasigėrę vietiniai poetai ir dailininkai, piktos miestelių senmergės mokytojos, kvaištelėjusios davatkos ir beveik numirę senukai...

        "Ašara Dievo aky, Lietuva, kur tu eini..."

        Kur link eina tas R.Šileika su purvinais pirštais nučiupinėta savo knygpalaike?

        Aš pats, prisipažinsiu, neišlaikiau: mano rankos, atvertusios šią knygą, pačios ėmė plėšti puslapius, konvulsiškai, drebėdamos iš neapykantos, draskydamos lapą po lapo, ypač tas nykias pilkas nuotraukas.

        Taigi...

        Dabar, jau nurimęs, į viską žvelgdamas objektyviai ir nešališkai, kaltinu R.Šileiką šiais būtais dalykais:

        1. Bjauriu švento Lietuvos vardo išniekinimu.

        2. Pilku bei neteisingu spalvingos lietuviškos gamtos pavaizdavimu.

        3. Šlykščiomis, visų lietuvių garbę ir orumą žeidžiančiomis melagystėmis, atseit nykus esąs Lietuvos kaimo gyvenimas.

        Todėl skelbiu griežtą ir neapskundžiamą nuosprendį: kaltas!

        O bausmė bus negailestinga: kuo skubiausiai parašyti kitą knygą, kuri teisingai pavaizduotų nuostabų ir tyrą Lietuvos kaimą, – su gražiomis ir spalvotomis fotografijomis bei vaizdingais ir lyriškais tekstais. Viskas!

        Kalbą pasakė D.P.

        Literatūra ir menas, 2004-04-09