Artūras Valionis. SKRENDANT NELIEKA PĖDSAKŲ. - V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla , 2003.
Poetas ne sportininkas – trisdešimt metų jam tikrai nėra daug. Nors vieniems tai jau rimto literatūrinio įsibėgėjimo metas, tačiau kitiems – tik startas. Vieniems startas prasideda dar nesulaukus dvidešimties (kaip Valdemaras Kukulas), tačiau kitiems jau toli nutolus nuo trisdešimties metų ribos (pvz., į vieną eilę su tokiais grandais, kaip T. S. Eliotas bei R. Frostas, rikiuojamas amerikietis Wallace'as Stevensas debiutavo sulaukęs net 44–erių). Pažymėti trisdešimties ir daugiau metų ženklu į mūsų literatūrinę areną įsiveržė Vytautas Bložė, Jonas Kalinauskas, Eugenijus Ališanka, na o pernai šiuo požiūriu prie jų prisijungė Žilvinas Andriušis, Darius Pocevičius ir Artūras Valionis. Skaičius trisdešimt šiuo atveju atrodytų nieko neįpareigoja – juk visi pasiekimai dar prieš akis. Tačiau dėl gyvenimiškosios, kultūrinės ir literatūrinės brandos autorius tampa kur kas reiklesnis sau, beje, kaip ir reiklesnė tampa literatūrinė publika, laukianti nesulaukianti poeto pirmosios knygos, jo poetinio paso, kaip neretai juokaujama. Iš antrojo trejeto tiek Ž. Andriušis, tiek D. Pocevičius tik prieš dvejus trejus metus įsibeldė į kultūros koridorius ir nieko nelaukdami su savo debiutais jau įsisuko į literatūros kambarį, o A. Valionio knygos laukti teko ilgai. Juolab kad poetas dalyvaudavo literatūrinėje veikloje, o už kūrybą yra sulaukęs premijų. Knygos anotacijoje rašoma, kad A. Valionio „skrendant nelieka pėdsakų“ – tai daugiau nei poetinis debiutas. Su tuo galima sutikti, ir ne visai.
Knyga, mano galva, aiškiai skyla pusiau, vos ne kaip kokiu skeltuvu atidalyta. Tekstai pradedant eilėraščiu „pabučiavimas, būrimo fragmentas“, pridedant ištisą skyrių „Bendratys“, byloja kitą kokybės pakopą, o prieš tai esantys tekstai – tėra minėtųjų papėdė.
Kalbant apie tekstus iki minėtojo „pabučiavimas, būrimo fragmentas“ į akis krenta kelios savybės. Tekstai yra aiškiai perkrauti – metaforų ir vaizdinių tiek daug, kad jie neišsitekdami eilėraščio erdvėje tarsi kanibalai ryja vieni kitus, ir šio vyksmo pasekmė tokia, jog pats teksto kūnas netenka gyvybinės energijos ir jį perskaičius telieka prisiminimas apie eilėraščio lavoną, jo yrančius audinius, o skrodimas jau tampa beprasmis, nes ir tai, kas bando išlikti, išardoma iš vidaus besiveržiančių paties eilėraščio vaizdinių čiurkšlių. Geriausiu atveju lieka šmėžuojantys, nuo to siaubingo kanibališko ritualo besislapstantys pavidalai. Norint kažkaip pergalėti minėtąjį save patį graužiantį daugiasluoksniškumą, tenka labai iš lėto brautis pro pačius tekstus, kad surastum atviresnių ar užslėptų sąsajų, vis iš naujo kapstytis tarp jų tarsi krūvoje išdraikytų vieno kažkokio veikalo puslapių, bandant sudurti galus, bet autorius daro tokius staigius šuolius nuo vieno motyvo prie kito, nuo vieno vaizdinio prie kito, kad bešokinėdamas tarp jų gali įkristi į juos skiriančią prarają, o ten, viršuj, telieka žodžiai žodžiai žodžiai:
<...> pasirodykit atvykėliai tie
kurie slepiatės miegančiame akmenuotame
užutekyje
vandenžolių stiebai – lengvutė vėjo
perpučiama priedanga
ar pralįsiu – susipynusios šakos yra
tankios blakstienos
ir atsiveria
ir atsiveria įgriuvos –
kriaukšlė vandens atlaužta
nuo žaliuojančios landšafto gijos
nepaslysk – plačiai išsišakoję sutemų laiptai
(p. 31)
Cituodamas šią ištrauką staiga prisiminiau tapytoją Willemą de Kooningą, taip pat mėgstantį kapotai skaidyti erdves, savo paveikslų plokštumas, laviruojantį tarp abstrakcijos ir konkretumo, bet iš tų viena kitą pjaunančių detalių gausos susiformuoja apčiuopiamas, tarkim, demoniškai agresyvios moters pavidalas, kaip kad paveiksle „Moteris I“. Kaip tik šio apčiuopiamumo pojūčio, šio jusliškumo, o per ją besireiškiančios gyvybės, energijos A.Valionio santykinai pavadintoje pirmoje knygos dalyje labai trūksta. Literatai nemažai kalbėjo apie šaltą E. Ališankos poeziją, ypač jo rinkinį „Peleno miestas“, bet A. Valionis kur kas atšiauresnis. Galbūt tie išblaškyti tekstų pavidalai, netikėtų rakursų paieškos, naujų prasmių ir naujų santykių kūrimas galėtų pretenduoti į sapno eilėraščius, į siurrealistinius bandymus apdoroti pasąmonės medžiagą, bet sapnas paprastai būna pakankamai konkretus ir bauginančiai jusliškas. Belieka tik spėlioti, kad galbūt už šios daugiasluoksnės A. Valionio vaizdinių kaukės verda kraujas, įdomus psichikos gyvenimas, bet jam prasiveržti neleidžia lyg uola prie šėlstančios jūros įsirėžusi didinga, kartu ir teatrališka, poeto laikysena.
Tekstas „pabučiavimas, būrimo fragmentas“ – tarsi jungiamoji grandis, tiltas, iš abstrakcijų erdvės perkeliantis į daiktiškumo sferą. Minėtas eilėraštis, nors irgi fragmentiškas, vis dėlto nesutrauko asociacijų grandinės, išlieka vientisas tiek savo ritmika, tiek sumanymu. Bet tik skyriuje „Bendratys“ tikrai galima pasijusti viršutiniame knygos aukšte. Pirmiausia įdomus yra pats kompozicinis sumanymas bei intertekstualumo sklaidos principas. Poetas žaidžia dviejų autorių žaidimą, kuriame lyg ant kortų stalo išdėliojami du tekstai – pamatinis eilėraštis bei jo komentarai, kurie pateikiami kaip pirmojo teksto išnašos. Svarbu yra tai, kad pats lošėjas dalyvaudamas dvigubam arba dviejų autorių žaidime jokiu būdu nesusipainioja, jaučiasi tikras padėties šeimininkas, įdomiai ir sumaniai lyg pasiansą dėlioja prasmių kortas, iš kurių išburiami gražūs, subtilūs pastebėjimai, kuriuose į vieną darinį sulydytos psichikos ir fiziologijos detalės: „<...> randai reikalingi, juk būna, / kad viskas slysta iš rankų...“ (p. 49), ar dekonstruojamos mąstymo klišės: „...o tie, kurie teigiat, kad sugriauti lengviau nei statyti, / dažniausiai meluojat, paskaitykit istorijas / ir paskaičiuokit, ar daug kam pavyko / nepalikti, kaip liaudyje sako, akmens ant akmens...“ (p. 54).
Kaip rodo eilėraštis „sužinoti“, intertekstualumas neapsiriboja skyriumi „Bendratys“; poetas fraze apie įbrėžimus ne tik prisiliečia prie teksto iš pirmojo skyriaus, bet, suteikdamas ironiško atspalvio būrimo ritualui, iš jo ir pasišaipo. Ar pats autorius iš tiesų su ironija tarsi knygos viršelio fotografijoj žiūri į kai kuriuos savo tekstus, sunku pasakyti. Žinoma, sumanymas padalyti knygą į dvi dalis ir antrosios tekstais smogti pirmiesiems, būtų labai netikėtas. Bet tai tik idėja. O pati knyga man lieka su labai giliu rantu, padalijančiu tekstus įtuos, kurių įbrėžimai neturi savo istorijų, vadinasi, jie neįsimintini, ir tekstus, kurie jų iš tiesų turi.
Metai, 2004 kovas, Nr. 3