tekstai.lt

Sigitas Geda. Eilėraščiai iš knygos „26 RUDENS IR VASAROS GIESMĖS“ (1972)

DELČIA RUDENĖ DEIVĖ

Rudens giesmių ciklas

 

Nel mezzo del cammin di nostra vita
mi ritrovai per una selva oscura...

 

 

Dante Alighieri. La divina commedia


I

Mirtie, žadėto vaisiaus paragavęs
ir gerdamas šio rudenio lašus,
dar pagalvojau: sidabruotas kleve,
kodėl į žemę aš nepanašus

Spindėjimu... O atšvaite auksinis,
mūs sielom žaidęs! Dangus
be pabaigos... O tolumos
viliojime! Jaunystėj
kartą aš regėjau žiogą:
žalioj laukų platybėj nusimetęs
jis – dievų...
Laimingas būčiau
draugą susiradęs – karvelį,
dilgėlyną aukštą, atspindžių žalsvų.

Skurdžiuos morenų tarpuos
paguostų, tarsi ajerą plastėjimas,
lengvi ir grakštūs žemės augalai.
O kojos liestų
klajūnę vario viksvą,
dulkėtą mano tolimojo kelio
seserį... Buvai, o siela.
Gimtųjų židinių ugnie pamėlus,
žemėj, varpučio širdy
yra dar žiedas... Upės,

Jų šešėliai nemiršta ir nenukrenta,
nakty jie šlama
vasarą, tą lepųjį žydėjimą
vijoklių... Ką dar sakai,
ties šuliniu paniurėlė vėlė?..

Iš diemedžių laukinių, iš ievų
jos kaklas,
akis ji kreipia,
nubudusi ji žiūri, galvą
lenkdama... Ji viską žino.

Diademą žydinčią ir balsą
dievams žadi,
o žeme!

Rožės šešėlį baltą
galėtų gaubti sielos paslaptis...

 

Geda, Sigitas. 26 rudens ir vasaros giesmės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1972.

 


II

Aplink aukšti šakoti spanguolynai
per sapną kėlė spindinčias šakas
į sniego ūksmę... Jau ruduo,
ir aš sakau: o žeme,
dilgėlių, alksnynų,
rasoto svirplio balso
gaubiama, gražus
tasai spindėjimas:
nuskurę sodai,
gluosnynuos
šaltinių baltas amžius
tolima gama...

Regi pakalnę vario, žeme,
nuogą... Kuomet nueisiu,
sulapok šešėliais
aukštybėse sniegų... Dainuota jau,
ir vakarėja, alksni, tavo
sielos prašau,
to žalzganojo žiedo,
to visų žaliausio... Nenueik.

Numirę švyti žolės...
Vaikystės ąžuolas,– prašau
aš balso,– somnambulas, svirplio
dainoj alsuojanti dvasia... Ir vakaras,
dar palytėki mano veidą valanda vėsia...

Pavasarį regėjau aš
žibuoklę, dievo lapą
ji skleidė, skrajojo
pempė upių tamsumoj,
ugnies žiedais
ji buvo vainikuota,
o upės: kojos jūsų
visos sąnariais gėlėtais,
lygumomis jūs srūvat,
guosdamos vijoklį... Naktie,

Šešėlį duok man savo,
smilgą godžią smėly,
jos balsą: ugnies paūksmė čia,
ji rudenio vėlė... Ak, jau
baltieji smėliai
ties dangaus papėde,
kur mano siela – žemės dilgėlė...

 

Geda, Sigitas. 26 rudens ir vasaros giesmės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1972.

 


III

Jaunystėje staiga ugnies
bedugnė lyg sapnas atsivėrė
prieš mane... Aš sudrebėjau...
Luktelėk, man tarė balsas:
pamėlę nendrės svyra
tenai toli
ties smėlio bedugne...

Išaušo vasara... Lapotais
upių slėniais
eičiau... Žydinti naktie,–
snieguotos pienės... Ir jėga
kažkokia (prisiminiau
alsuojančią žibuoklę...) mane
patraukė vieškelių ūksmėn.

Ir paukščiai ten,
paklydėliai raginiai,
po saulės ugnį
nardė įžambiai, ir
kopų žolės, ir dvasia atgimus...
Džiaukis,– tarė stiebai
rugiagėlių išnokę...

Šerkšnotas kiaukutas
jau skeldi;
gamtovaizdžiai, jie
buvo apleisti,
bet Tolimoj Delčioj,
ugny nubunda Augalų
Bežadis... Tai
smėlių gaudžiančioji paslaptis..
.

Jam lenkias karūnuotos
jūrų salos,
kriauklė, mėnulis ir
šita naktis (žalia
žvaigždė jai
gaudžia apie galvą...),
pulsuoja ji
po kiaukutais žydrais...

Iš tolumų, iš balto
jūrų aido
jo kūnas – begaliniai
žemės vakarai...

 

Geda, Sigitas. 26 rudens ir vasaros giesmės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1972.

 


IV

Į sielą rūsčio spinduliai
nupuolė, ir tąsyk pasidarė
lyg lengviau. Dabar
aš nebijau ilgos nakties:
su manimi alsuoja
pajūrio žliogė...

Jie kalba – jūrų lapai
atodangų šviesiųjų
platumu, paskui iškyla
aukštas upių slėnis:
kregždė dumblota
mėlynu snapu
likimą raško
(kur siautė vasara,
užėję gūdūs smėliai...).

Šviesu – nors vardą
viešpaties skaityk,
didžių bedugnių
pragarmės aidėję!
Aukštai be garso
plakas vieversys,
o linas,– ruduo jam
audžia aukso peleriną...
ir žalias jojo kūnas
neregėtas – suaižėjusi
marmuro uola...

Ak, plunksnų sesės
nendrės! Rudenėjant
gyventum sau su žiogu,
bet tas lėtas
lyg akmenys miškų
aidėjimas, sulytas
smėlių balsas...

Dar suspindi
dangaus ovalas baltas,
ir lūpos taria
vardą negirdėtą...

 

Geda, Sigitas. 26 rudens ir vasaros giesmės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1972.

 


V

Kažkas tamsos vėduoklėm
siautė dangų, ir gera buvo
gyvuliui alsuot... Bet aš
tariau – sustok...

Kadaise tu pražysdavai,
kur jūrų bangos –
rasotu tulpių žiedu...
Ir aš buvau
lyg ramėlesnis... Jo
nėra, galėjusio
vidudienius ištiest
palei bijūnų kojas...
Vidur nakties
lakštingala... Ji geria
sapno taurę,
jos kūnas gaivalingas,
siauros jos prarajos...

Ir nusileidau
aš į marių dumblą,
liepsnojančiuos kalnagūbriuos
mačiau dviveidį paukštį,
mėlyngalvį stumbrą...

Manęs neprisileido jie
arčiau, bet jūrų jautis ragino
į žemę: vyturys –
tai tėvas...
nedrįsk paliesti samanos –
dievų pažeisi sielą,
ir vėlė paklys
be skliauto...

Ir melsvų apyblandų nebus...
Augalai balti į žemę krenta,
kur veidai pamėlo,
nuo žydinčių šešėlių atskirti...

 

Geda, Sigitas. 26 rudens ir vasaros giesmės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1972.

 


VI

Žavi esi, rugiagėlių bedugne,
kur mano sielos niekas
neįleis: tu smėlio
lūpas, augalą
kaip ugnį

Tamsoj laikai,
apglobusi delnais,
alyvų žeme...
Gyvulio papėdėj
yra vėlė žaliuojanti,–
ji buria,
putotas marių dugnas,–
jis sužiūra ir
atgema, ir mėlynu

Balsu balandis šneka,–
kitados žmogus...
Mergelė kreipia savo snapą
laibą į skraidančiąją kriauklę...
Baugščios kregždės alsavimą
girdžiu...

Kaukėtas jūrų dugnas
priartėja: pasaulis,–
jis tik vienas,
ir dvasia –
neregima... Ovalas –
jo raudona apimtis..
.

Gimsti, ir baltos
mėnesienų galios
tave apsiaučia,
kolei vėl grįžti į jauną
mėnesį, į plačią
jūrų salą...

Auga ji ir plečias...
Nežinoma šio daikto
paslaptis...

 

Geda, Sigitas. 26 rudens ir vasaros giesmės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1972.

 


VII

Taip pakliuvau į aukštą
jūrų gelmę, aplinkui
sviro uolos, ir tada –
graži, sakau, o rudenio
pavėne, šį plotą gaubia
marių valanda...

Tarsi žvaigždė
į veidą man alsuotų,
ir iš nakties išvogusi
šviesas, karūną
amžiną nupins
sau varnalėša,– aš eisiu
vienas per kalvas
visas... Šarmotų jūrų
skeptrais vainikuotos,

Buvot, dienos...
Iš hiacinto rūmus
sau stačiau, pasviro
jie ties veidu,
pilkuma atėjus
atvėrė man gamtovaizdį,
kalkėtą: ten gaudė rožė,
mažas karaliūnas
lytėjo kriauklę, niekad neregėtą...
Bet vėjai,– jie nuo marių ėmė pūsti,
erškėtį jie ir kūną jo užpustė...

Iškilo miestas. Aukštas,
purpurinis, jis slinko
į aukštybę. Begalinės, lapotos
augalų povyzos
(ak, visos vysta
marių pinavijos!..) –
šėtono šmėklos telkėsi
ir skrido...

Tenai sustot aš neturėjau
galios... O tamsią naktį
rudenio svirpleli!
Tu giedi apie lygumą,
tą lygią, kur gaudžia alksniai,
amžinai įmigę, gražioj
dangaus ir vandenų platybėj...

 

Geda, Sigitas. 26 rudens ir vasaros giesmės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1972.

 


VIII

Drėgnas ruduo. Ir kaulus
gelia. Pamėlo jūrų
juostom augalai... Prisiminiau
aš verkiančią mergelę,
lelijos lūpų...

Tyli mano žiogas,
žioplas. Ištįsta
marių veidas, ir ūmai
sakau: atversiu
žydrumos lopelį...
Ten jūrų slėnis,
ariančių senolių,
jie vaikšto į dirvas,
siūbuojančias po kaktusais,
vilkas ir meška
ateidavo pas moterį
iš jūrų molio...
Sutemos čia žemė,
šiaurės rūsčių gyvūnų,
smėlių gyvasties...

Prieš mirtį ima
skraidžioti jos, vėlės...
Mergele mano! Tu iš tos nakties,
tavy pulsuoja augalas
lėtasis, šių smėlių,
tave apaugo
jūrų lapija:
plunksnotos kojos, ir
krūtis, ir juokas...
Apvijo raumeningas Smėlių
Tolimasis, tavęs
jis nepaleidžia...

Paslaptis, jinai
tik tavo kūnu
kalba: rūstybės indas,
jūrų atmintis, dubuo
putotas, skylantis,
jis aidi,
ir tolimas gamtovaizdis:

melsva,
ugny išnokusi
naktis...

 

Geda, Sigitas. 26 rudens ir vasaros giesmės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1972.

 


IX

Toliau manęs nebelydėjo
niekas... Ūksmėti,
tamsūs vėrėsi kalnai,
žioravo jie atošvaistom
ugninėm...

Plačiųjų marių tamsūs
vandenai... Nakties
tyloj gražiai lapojus
žliogė, nutilo žiogas –
varpota daina... Džiaugiausi
andai, o dabar pajuodus
aukštų tarpeklių
kliokianti burna...
Išaižytom užuolandom
ledinėm, tamsiojoj jūrų
įlankoj, ratu,
baltam smėly
suspindo lyg variniai – grobai...

Graži esi, kai mėlynu
skliautu eini,
virš žemės išsigaubus,
dvasia, o jie mus lydi,
visad mumyse jie
šviečia, pažaliavę
jūrų kloniai...
Ar dar yra, kas netelpa
žmogaus šešėly, sieloj?

O kaulai, sidabrinių
jūrų išplauti...
Tai mūsų sapno
pilkos mėnesienos...
Ką reiškia?..
Ką jos ženklina
Didžiojoj Pilnaty?..

 

Geda, Sigitas. 26 rudens ir vasaros giesmės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1972.

 


X

Prapuolė jūrų vasara,
kai plaukė per dangų
karūnuoti vieversiai... Dabar
nebent koks titnagas
palaukėj ar pavėlavęs
aidas...

Šlamesiai,– bevardės kregždės
spindi virš ledyno...
Ak, taip ir siela,–
kiautą geležinį
jai žada lietūs rudenio...
Ilsėkis... Bet kartais
smėlio sąnarius gaivina
ir smelkia vėjas,
ir atgal grąžina... Ir krebžda vėl
žydroji dievo sėkla...

Prisnūsk po ąžuolu,
gal susapnuosi žemę
mėlynuojant... Tos
prarajos, – tu atmeni
kely... Delčia rudenė
deivė nebylioji, – tave
ji kvietė nerimu
tyliuoju...
Po mėnuliu sujudo žemės kriauklės,
ir begaliniai vėjai ėmė kaukti...

Tada tu pamatei ateinant žvėrį:
lėtai jis slinko lyguma žalsva,–
putotas jūrų slibinas atvėrė
kitokią žemę:
moters ten galva
ir kūnas iki pusei,
ir sparnai –
ji skraidė (kaip gaudžia
jūra motinos darže...)
aukštai viršum miškelių, dausose...

Jos akys ir jos lūpos buvo skaisčios,
bet žemę gaubė pragarmės šviesa.
Tu palytėjai tą beaistrį kūną,
ir praradai jaunystę ir puikumą...

 

Geda, Sigitas. 26 rudens ir vasaros giesmės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1972.

 


XI

Duok, viešpatie, voratinklį auksinį
ir vieną dieną atspalvių sieros...
Į savo žiogą, dievo parankinį,
byloti noriu...

Lūpom pravirom
tu man parodei ežerus
jūras: visur aukšti
dienovidžiai siūbavo ir
lelija (po jūrom paleista
ta išdidžioji viešpaties
boružė...) beribėj
vasaroje mėlynavo..
.

Į žarą rūškaną,
į vakarinį ūką
atsinešiau aš savo moteriškę:
giraitė, miškas ir žiedai
išpynė jos žemuoginę
galvą... Žemę begalinę
rupūžė aplenkė,– pavasario vėdryną,
ir ten, kur sniegas, dingo neliesta...

Užėjo marių žalumos,
sutemo mudviejų kaulus...
Vasaros šaknie, pilkam
pajūry volungė giedojo:
aš tau atnešiu žodį,
raudonuojant, ruduo jau bus...

Visiems, kuriuos mylėjau,
atnešiu žodį, sakau,
šarmoti elniai
atbrenda per balą,
žvaigždė virš pelkių,
smėlių žemuma... Dainuoja ji,
snieguota moteriškė,
o mano žemės vasaroj
žiema...

 

Geda, Sigitas. 26 rudens ir vasaros giesmės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1972.

 


XII

Norėjau atsisveikint savo žliogę,
bet jos visam pajūry neradau,
tik begaliniai marių vėjai ūkė,
ir aš tuomet sakytum pabudau

Kelionei naujai... Smėli žalvarinis,
aš noriu grįžt į girią,
kur gaudžia skroblas,
stalą ąžuolinį
apsėdę mano seserys
ir broliai, po suolu
trinasi apsisapnavęs šuo...
Kur tyliai gieda šulinio vanduo,
ieva,– ilgai ji šėrė mano vėlę,
o tėviškės pilkasai spinduly!..

Po tvartu kapstosi nutriušusi višta,
jos pramotę aš, purpurinę tą
gražuolę, regėjau andai,
bet ūmai prapuolė regėjimai,
jie viešpaties valia...
Dabar jau vėlei
valanda tylia užklok mane,
o vakaro paparti...

Senovėj – jautis – mėgdavau aš arti:
pavasarių žaliųjų spindesy
subėgę mano protėviai visi
sodindavo melsvuosius ropukus,
ajeruose miegojo, o vilkus
galėdavo su kuokomis užmušti...
Ak dieve, dieve, kokie vėjai
rūstūs, kaip gelia sielą
rudenio šalna!.. Kokia
ledinio vakaro šarma,–
beprotė,– smėlio klodą šį nupustė...

Ten spindi mano tėvo balana:
gražiai jis sėdi kiaukuto
balne... Žydrynė amžinųjų
marių... Užtvindo plotą
vakaro vanduo... Sesuo,
tave aš lekiančią regiu
tenai, kur dausos žalios, be krantų,
kur pilkas skliautas
staigiai atsidaro...

Sugrįžk akimirką į patvorio dilgynę,
į Tolimąją Žydrą Purpurinę,
molėton rožėn, volungės balsan –
Burna iš sniego amžiais draudžia man...

Geda, Sigitas. 26 rudens ir vasaros giesmės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1972.