tekstai.lt

H. A. Čigriejus. Petro Cvirkos premija - Juozui Apučiui


       Literatūrinė Petro Cvirkos premija įsteigta senokai, dar 1984-aisiais, šių metų premijos laureatas Juozas Aputis yra tik šeštasis, – mat ji teikiama kas treti metai, 1987–1996 m. laikotarpiu premija vegetavo.

       Taigi gražų spalio rytmetį, šviečiant spalvingoms medžių pašvaistėms, mielas LRS autobusiuko vairuotojas Gintautas į Veliuoną veža štai tokią kompaniją: LRS leidyklos direktorę Giedrę Šorienę, leidyklos vyr. redaktorių Valentiną Sventicką, prozininką Eugenijų Ignatavičių, patį Juozą Aputį ir šių eilučių autorių.

       Pirmiausia užsukame į Klangius – į P. Cvirkos tėviškę, kur rašytojo žingsnius dar prisimena neblogai prižiūrėtas gyvenamasis namas – memorialinis muziejukas, klėtis ir erdvus kiemas. Svečius pasitinka trys smagiai grojančios moteriškės, Veliuonos seniūnas Mindaugas Šlepševičius, Jurbarko viešosios bibliotekos direktorė Nijolė Masiulienė, svarbiausia šio renginio veikėja, didis savo krašto patriotas mokytojas Stasys Liutvinavičius, na ir P. Cvirkos dukterėčia Kristina Ragaliauskienė. Tai jinai savo gyvu būdu niekaip neleidžia iš šių namų išnykti šviesiai ir linksmai giminės dvasiai.

       Ak, dar ir stalelis, liudijantis, kad vaišingumas Lietuvoje iki šiol tebėra svarbus dalykas.

       Iš Klangių – į ekskursiją po Veliuonos kultūros paveldo objektus. S. Liutvinavičius nedidukėje buvusioje Vilkijos progimnazijos klasėje nepamiršta parodyti suolo, kuriame sėdėjo jaunasis P. Cvirka. O paskui rodo, kur yra Nyka, kurios saulėlydis liko įstabioje novelėje; užveda svečius į aukštą bažnyčios bokštą: pasidairykit, pamatykit, kaip vingiuoja Nemunas.

       Ir galiausiai Veliuonos kultūros centre pradedamas novelės vakaras, tiksliau – popietė, visokių skaitymų, pašnekų, o dar ir dainų (darnus folkloro ansamblis iš Jurbarko „Imsrė“) metas. Salė lūžte lūžta, nėra vietos kur obuoliukui nukristi – pilna ir senų, ir jaunų. Ir visi smagiai susikaupę.

       Savo kūrybos paskaitė Violeta Šoblinskaitė, E. Ignatavičius, bet didžiausias dėmesys, „liūto dalis“, be abejo, šio suėjimo kaltininkui – J. Apučiui.

       Jurbarko Vytauto Didžiojo mokyklos mokytojas Saulius Ambrazaitis perskaitė ne taip jau trumpą ir savo paprastumu labai jau nepaprastą J. Apučio novelę „Uždenkit, o suskaldysiu“. Gal ir ne visai kaip aktorius, bet kaip žmogus, kaip skaitytojas, kuris tikrai perpratęs, ką skaito.

       Paskelbtas ir oficialus dokumentas – ekspertų komisijos nutarimas: „P. Cvirkos literatūrinę premiją skirti J. Apučiui už ypač meistrišką novelių knygą kaimo tema „Vieškelyje džipai“.

       Jurbarko meras Aloyzas Zairys įteikė laureatui diplomą bei premiją, kurios dydžio gal čia neminėsim (pinigų ne savo kišenėse mes nemėgstam skaičiuoti), Žemės ūkio ministerijos atstovas – ministrės padėkos raštą. J. Apučio kūrybą glaustai apibūdino literatūros kritikas V. Sventickas. Beje, kaip visada su humoro jausmu.

       Pats laureatas savo kūrybos neskaitė, tik ramiai bei rimtai pakalbėjo, pasamprotavo, į kokius gyvenimo sūkurius mes visi dabar įsimaišę. Tai kas dar belieka pasakyti? Atitarti V. Sventickui, kad Aputis yra Aputis ir kad jam ši premija tinka kaip niekam kitam?

       Tai jau taip – abu rašytojus, tokius skirtingus (nekalbant apie ideologiją), vieną seniai išėjusį amžinojo poilsio, kitą dar energingai beplušantį literatūros dirvose, vis dėlto suartina ta pati nuostata: štai yra šiame pasaulyje nelabai didelis žmogus, bet ant jo pečių – didžioji pasaulio našta. Tik ne visiems ji matoma, ne visi nori ją matyti.

       Abiem rašytojams būdingas poezijos įsileidimas į prozą, įsileidimas organiškas, tikras, be to sentimentalizmo, kuris, kaip gražiai kažkieno pasakyta, yra tikrojo jausmo karikatūra.

       Abu pažįsta linksmą graudumą (ar graudoką linksmumą), „aitrų džiugesį, kai palydų skaudus saldumas ir negrįžimų skausmas apvelka širdį žmogiškumo drabužiu“.

       Juozai, kolegos spaudžia tau dešinę.