tekstai.lt

Elena Baliutytė. Ilona Gražytė-Maziliauskienė: kritikė-egzistencialistė

 

      
b_143_229_16777215_0_http___www.tekstai.lt_txt_images_stories_inventor.jpg       Ilona Gražytė-Maziliauskienė. IDĖJŲ INVENTORIUS: LITERATŪROS KRITIKA / Sudarė S. Daugirdaitė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004. – 530 p.

       Ilona Gražytė-Maziliauskienė (1933–2001) Anapilin išėjo palikusi įvairiažanrius savo kritikos raštus (straipsnius, recenzijas, apžvalgas, kalbas, interviu), išbarstytus periodikoje ir kolektyviniuose rinkiniuose. Solveiga Daugirdaitė kruopščiai surinko kritikės publikacijas, sudarė jų bibliografiją ir parengė gražią, nuotraukomis gausiai iliustruotą knygą „Idėjų inventorius“. Be to, kas buvo išspausdinta, sudarytoja stengėsi rasti ir rankraščiuose likusio „kūrybinio palikimo“ (2004-ųjų birželį lankėsi Monrealyje), bet, kaip pati rašo informatyviame straipsnyje „Post scriptum Ilonos Gražytės-Maziliauskienės knygai“, kritikės bute iš dėmesio vertų popierių teaptikusi nuotraukas ir pluoštą dienoraštinio pobūdžio užrašų. Jais remdamasi, S. Daugirdaitė siekė atskleisti I. Gražytės-Maziliauskienės asmenybę, nes, pasak sudarytojos, užrašyti atsiminimai buvę daugiausia apie „virtuvinio“ gyvenimo smulkmenas. Konkretus, gyvas ir patrauklus kritikės paveikslas iškyla jos kolegės ir bičiulės Violetos Kelertienės straipsnyje „Ilona, kokią ją prisimenu“.

       Knygą sudaro penki nevienodos apimties skyriai: į pirmą sudėti prozą nagrinėjantys tekstai, į antrą – poeziją, į trečią – kitus žanrus (dramą, vertimus, kritiką), į ketvirtą, patį mažiausią, – visuotinę literatūrą , o penktame – publicistika, interviu ir kt. Keletą angliškai parašytų I. Gražytės-Maziliauskienės tekstų išvertė knygos redaktorė Danutė Kalinauskaitė.

       Akademiškai sausokam knygos pavadinimui prieštarauja žaisminga viršelio nuotrauka. Manyčiau, šiek tiek ir patys kritikos tekstai. Pasak V. Kelertienės, I. Gražytė-Maziliauskienė save laikiusi naujosios kritikos atstove, bet iš tiesų jos kritika sunkiai telpa viename ar kitame akademiniame gardelyje. Pačiai autorei naujoji kritika buvo viena iš „mūsų laikų kritikos“ sudėtinių dalių šalia struktūralizmo, semiotikos, dekonstrukcijos. „Mūsų laikų kritika domisi ne analizės objektu, o analizės metodu, iš tikrųjų analizės metodas ir yra analizės objektas. Literatūrinė kalba – šios kritikos centras <…>“ (p. 41). I. Gražytės-Maziliauskienės kritika tikrai ne „metodo“ ir ne „literatūrinės kalbos“ pavyzdys. Jai svarbiausia – kūrinio pasaulis: personažų charakteriai, jų santykis su aplinka ir savimi, jų vidinės problemos, rašytojo keliami klausimai. Į šį ratą pakliūva santykis su mirtimi, likimu, gyvenimo prasmės, savęs suvokimo ir kiti egzistenciniai klausimai. Įdomu, kad, net ir kalbėdama apie novelės žanro ypatybes, kritikė pabrėžia turinį: Kazimiero Barėno „Dvidešimt vienos Veronikos“ recenzijoje ji cituoja airių novelistą Franką O'Connorą, kuris savo veikale „Vienišas balsas“ iškėlęs mintį, „jog charakteringiausias novelės aspektas yra tai, kad ji literatūrai davė gilų žmogaus vienatvės pajutimą“ (p. 188). Buitinė proza kritikei nebuvo įdomi. Ji kaip ir visa „naujųjų laikų kritika“ ragino lietuvių rašytojus imtis naujų temų ir, svarbiausia, naujo požiūrio į žmogų; ragino atsisakyti kaimiečio tipažo, buitinės kaimo vaizdavimo perspektyvos ir t. t. Bet štai ji recenzuoja K. Barėno romaną „Tūboto gaidžio metai“ ir žiūri ne temos (romanas vėl apie lietuvišką kaimą ir kaimiečius), o ar tai – geras kūrinys. Kūrinys kritikei yra geras, nes jame sukurtas „savitas pasaulis, kuriame gyvena žmonės su rūpesčiais, idealais, silpnybėmis ir baimėmis“ (p. 184). Romanas esąs aukšto lygio, nes jis ne buitinis, o atveriantis žmogaus egzistencijos gelmę, kuri būsianti įdomi bet kokios tautybės žmonėms, – mano kritikė.

       Stereotipą, kad gera, įdomi proza nebegali būti apie kaimą, kritikė demaskuoja ir analizuodama Mariaus Katiliškio romaną „Miškais ateina ruduo“. Ir nors iš pradžių jį pristatydama kritikė atsargiai teigia, kad tai romanas, balansuojąs ant buitinio ir būties romano ribos, bet savo interpretacija parodo jį esantį aiškiai anapus. Svarbiausia šiame romane jai yra žmogaus likimo nenuspėjamumas, iracionalumas, priklausomybė nuo instinktų tamsos. M. Katiliškis šiuo aspektu yra gretinamas su Thomo Hardy ir Davido Herberto Lawrence'o kūryba. Iš Lietuvos prozininkų egzistencinę žmogaus dimensiją kaip kūrybos šerdį kritikė randa Juozo Apučio kūryboje. Joje ji fiksuoja „trapumo, žiaurumo, nepramatomumo elementus žmogaus gyvenime“, pabrėždama, kad ši įprasta daugumai pasaulio rašytojų egzistencinio absurdo problematika gerokai komplikuoja autoriaus literatūrinę karjerą socialistinio realizmo aplinkoje. Sauliaus Tomo Kondroto „Žalčio žvilgsnio“ analizė pristato šį autorių kaip tos pat egzistencinio absurdo krypties, naikinančios aistros, instinktų, iracionalumo poetą; kūrėją, provokuojamai ir žaismingai peržengusį psichologinių ir sociologinių aplinkybių logiką. Prie šių didžiųjų lietuvių prozos egzistencialistų interpretacijų stabtelėjome ne tik dėl to, kad I. Gražytė-Maziliauskienė čia pasirodo kaip itin pastabi tekstų skaitytoja ir įžvalgi interpretatorė: man rodos, tokia gyvenimo ir žmogaus samprata yra artima jos pačios stoiškai filosofijai.

       Estetinių, etinių ir kitokių kritikės prioritetų atžvilgiu svarbi yra I. Gražytės-Maziliauskienės ir V. Kelertienės parašyta neegzistuojančių romanų recenzija „Kažkas, kažkas… ir triukšmas aplink save“.

       Aptarkime juos kritikės mėgstamu herojaus rakursu: pirmojo „romano“ centre yra senas žmogus, kuris nori išsaugoti savo nepriklausomybę, net ir nuo artimųjų; retrospektyviai pateikta jo evoliucija: nuo jaunystės, kai juo totaliai manipuliavo aplinkybės, prie tarpsnio, kai tapo individu, galinčiu rinktis. Dabar, t. y. senatvėje, jis renkasi būti vienas, važiuoja į senelių namus, kad netrikdomas galėtų suprasti, kas liko iš gyvenimo ir kokia mirties prasmė. Tai – stiprus, „neornamentuotą“ santykį su gyvenimu ir mirtimi pasirinkęs individas, oria, nepriklausoma laikysena galįs priminti Romualdo Granausko Moniką, kurią su aiškia empatija kritikė pristatė „Keturiuose eskizuose“ (1990); o gal tasai individas primintų ir pačią „romano“ autorę – bent taip manyčiau paveikta jos tekstų ir V. Kelertienės iš arti nutapyto draugės portreto. Kitas „romanas“ konjunktūriškesnis: orientuotas į akademinę kritiką (jame būtų peno ir psichoanalitikui, ir fenomenologui, ir sociologui, ir interdisciplininėms studijoms, ir t. t. Beje, tokio tipo yra ir du V. Kelertienės aptariamieji „romanai“). Kuriems iš jų teikčiau pirmenybę? Jei norėčiau skaitymo malonumo, rinkčiausi I. Gražytės-Maziliauskienės pirmąjį „romaną“, jei turėčiau rašyti magistro darbą – kitus tris.

       I. Gražytė-Maziliauskienė interpretuoja literatūrą, sakytume, ne tiek iš kritikos, kiek iš skaitytojo pozicijos. Straipsnyje „Apie avangardo sąvoką ir dabartinę Lietuvos prozą“ (1985) pateikdama sąvokos definicijas, ji rašo, jog tai, kas yra avangardiška, priklauso nuo išeities taško: vienaip tą sąvoką apibrėžia literatūros mokslininkai, kitaip – kritikai, trečiaip – skaitytojai. Glaustai pateikusi kiekvieno jų avangardo sampratas, iš svarbiausiųjų elementų sudarė genetinį „tikrųjų avangardistų“ savybių rinkinį, kuris, pasirodo, yra artimiausias skaitytojo pozicijai, tik patikslintume, kad tai turėtų būti plačios erudicijos, pasaulinės literatūros pavyzdžiais laisvai operuojantis humanitaras. Taigi, kritikės nuomone, tikrieji avangardistai „turėtų atnešti literatūron naują požiūrį į žmogų, kuris praplėstų žmonių savęs, jų aplinkumos, santykio su kosmosu ar amžinybe, jų dvasinių horizontų, dvasinių lūžių ir menkystės, jų likiminės reikšmės supratimą“ (p. 41). Kritikė toliau mini, žinoma, ir kalbos ar „formos“ sandą, bet jo nesuabsoliutina. Todėl atskaitos tašku laikydama žmogaus konceptą (ar jis yra individas, ar turi teisę rinktis savo likimą), I. Gražytė-Maziliauskienė Lietuvos prozoje avangardo nerado (straipsnis parašytas 1985 m.), nepaisant, jos nuomone, įdomių romano ar novelės formų (minimi Alfonsas Bieliauskas, R. Granauskas, S. T. Kondrotas). Panašiu aspektu apžvelgdama išeivijos literatūrą („Nauji keliai išeivijos literatūroje“, 1971), kur rašytojai yra laisvi rinktis temas, personažus, vaizdavimo būdus ir visa kita, kritikė daro taip pat ne itin optimistiškas išvadas: net ir nesilygiuojant į pasaulinės literatūros lygį, vertinant savos literatūros mastu, naujų bandymų taip pat nesą gausu. Tai lemia objektyvios priežastys: „Bet kokia egzodo literatūra iš esmės visados yra daugiau tradicinė, negu literatūra, išaugusi iš visuomenės su realiu pagrindu po kojom“ (p. 29). Tuo didesnę prasmę kritikei įgyja negausūs modernumo proveržiai: Algimantas Mackus (kaip jo tradicijos tęsėjos minimos Liūnė Sutema ir Vitalija Bogutaitė), Jonas Mekas, Antanas Škėma, Algirdas Landsbergis, Kostas Ostrauskas.

       Personažo charakteris, jo pobūdis yra vienas mėgstamiausių I. Gražytės-Maziliauskienės kalbėjimo apie prozą aspektų. Charakterius laikydama prozos šerdimi, juos dažniausiai ir analizavo. Knygą pradedančiame straipsnyje „Herojus lietuvių prozoje“ (1971), kaip paprastai, aptarusi sąvokos reikšmes ir apibrėžusi savąją vartoseną, ji išskyrė tris herojų tipus: „gamtos vaikus“ (vientisi, be savirefleksijos kaimo aplinkos žmonės), „likimo aukas“ (pasyvieji) ir „savęs ieškotojus“ (moderniosios prozos personažai). Dauguma lietuvių prozos veikėjų yra dviejų pirmųjų tipų (kodėl taip yra, autorė įtikinamai paaiškina sociologinio pobūdžio argumentais). Beveik visi jie (su retomis išimtimis) „stovi buities problemų kryžkelėse“, net ir būdami likimo aukomis, jie retai, pasak autorės, „pasiekia tikrai tragišką dimensiją“. Šiuo „herojaus“ požiūriu kritikei nėra esmingesnio skirtumo tarp išeivijos ir okupuotos Lietuvos prozos. „Barėnas žiūri į juos su gailesčiu, Baronas moralizuoja, Alė Rūta sentimentalizuoja“, o Romualdas Lankauskas, pratęsus autorės mintį, kartu su savo herojais irzta ir depresuoja. I. Gražytės-Maziliauskienės simpatijos, žinoma, yra „savęs ieškotojų“ pusėje. Detalesniam tipui apibūdinti ji pasirinko „visiškai išbaigtus charakterius“: A. Škėmos „Baltos drobulės“ Garšvą, Algirdo Landsbergio „Kelionės“ Julių ir Mykolo Sluckio „Adomo obuolio“ Kamanį. Be kritikės pastebėtų konkrečių šių charakterių paralelių, juos jungia tai, kad „jie keičiasi, auga ar dezintegruoja, ir tai vyksta veikalo vidinės logikos rėmuose“ (p. 27). Šias aplinkybes kritikė laikė ne tik gyvo, įtikinančio personažo, bet ir geros prozos būtina sąlyga.

       Nagrinėdama lietuvių literatūrą (ir Lietuvos, ir išeivijos), J. Gražytė-Maziliauskienė natūraliai remiasi visuotinės literatūros pavyzdžiais, tuo suteikdama savajai tradicijai naujų reikšmių, atspalvių, o kartais ir svarumo. Įdomu, kad tokiu platesniu rakursu žvelgiant abi lietuvių literatūros šakos atrodo esančios daug artimesnės (nes abiem joms būdingi panašūs trūkumai), nei mes buvome įpratę manyti. Teiginys, kad lietuvių literatūra yra viena, kritikės tekstuose turi ne ideologinį, o substancinį turinį.

       I. Gražytę-Maziliauskienę įprasta laikyti viena iš feministinės kritikos pradininkių išeivijoje. Šioje knygoje feministinis aspektas nuosaikiai pasirodo dviejuose straipsniuose, kur nagrinėjami moterų personažai Lietuvos prozoje. Pirmajame analizuojama aštuntojo dešimtmečio romanų (Raimundo Kašausko „Gerumo kaina“, M. Sluckio „Uostas mano neramus“, Antano Drilingos „Laimės kūdikio gyvenimas“, Leonido Jacinevičiaus „Arbata penktą valandą ryto“ ir Jono Avyžiaus „Chameleono spalvos“) moterys, antrajame – devintojo: Monika iš R. Granausko „Gyvenimo po klevu“, Kristina iš Vidmantės Jasukaitytės „Stebuklingos patvorių žolės“, Stela iš Broniaus Radzevičiaus „Priešaušrio vieškelių“, Anelija iš Jolitos Skablauskaitės „Tik šviesūs paukščiai naktyje“. Pirmame straipsnyje metaforišku pavadinimu „Sulūžusi lėlė“ (1984) autorė teigia, kad kaip tik „septyniasdešimtųjų metų dekadoje“ parašytuose romanuose pagaliau buvo atsisakyta romantinio moters-lėlės, moters-objekto stereotipo. Moteris imta traktuoti kaip individus, besirenkančius savo likimą ir perimančius veiksmo funkciją romano struktūroje. Atitinkamai veikėjai vyrai tampa objektais, kuriais moterys manipuliuoja siekdamos savo tikslų. Ko kritikei vis dėlto pritrūksta šioje apverstų vaidmenų prozoje? Kalbėdama apie J. Avyžiaus „Chameleono spalvas“ ji apgailestauja, kad „autorius neprieina prie psichologinės analizės moters, ieškančios seksualinės lygybės su vyru“ (p. 54). Ir visi kiti minėti romanai, kritikės nuomone, yra iš esmės „daugiau sociologinis, o ne psichologinis žvilgsnis į moters likimą“ (p. 55).

       Ką nauja šiuo atžvilgiu kritikė randa minėtoje devintojo dešimtmečio prozoje? Pirma, psichologiniu požiūriu visaverčius personažus; antra, ne vienu atveju moters personažas yra ne tik autonomiškas, bet ir pagrindinis vienetas romano struktūroje. Nors visos keturios kūrinių moterys skiriasi savo amžiumi, patirtimi, socialiniu statusu, moralinėmis nuostatomis, bet, pasak kritikės, visos jos yra individai, visos yra nesuprastos, bet ištikimos sau: ir senoji R. Granausko Monika, sunkiausiomis aplinkybėmis išlaikanti žmogišką orumą, ir paslaptingoji laisvūnė Stela, ir pasyvioji fantazuotoja Anelija, ir romantiškoji Kristina turi savo autonomišką pasaulį . O feminizmo šiuose straipsniuose yra tiek, kiek jo esama kritikės viename interviu pasakytoje frazėje: „Moterys juk nepriklauso skirtingam nuo vyrų pasauliui“.

       I. Gražytė-Maziliauskienė rašė ir apie poeziją, dramą bei vertimus, bet ji pirmiausia prozos kritikė. (Priešingas variantas būtų Rimvydas Šilbajoris ir prozą analizuojantis kaip poetinį tekstą.) Autorė ir analizuodama poeziją ne tiek nagrinėja formos, kalbos dalykus, o parafrazuoja „turinį“. Nuo aštuntojo dešimtmečio ji daug rašė apie Lietuvos prozininkus (be jau paminėtų, dar apie Ramūną Klimą, Vytautą Martinkų, Jurgą Ivanauskaitę), o prieš tai dažnai recenzavo išeivijos poetus (iš Lietuvos autorių rašė tik apie Juditą Vaičiūnaitę). Tokį pasirinkimą turbūt lėmė tai, kad po A. Škėmos mirties (1961) išeivijos prozoje nebeliko ambicingų bandymų eiti naujais keliais, o poezija vis dar buvo gyvastinga ir ieškanti. Išskyrus A. Mackų, kurio įsimintinas „portretas“ rašytas „Lietuvių egzodo literatūrai 1945–1990“, kiti tekstai – knygų recenzijos. Akivaizdu, kad buvo renkamiesi autoriai, įkūnijantys „modernumo proveržius“: Henrikas Radauskas, žemininkai Kazys Bradūnas ir Henrikas Nagys, „neornamentuotos“ kalbos poetės Liūnė Sutema ir V. Bogutaitė, jaunesniosios generacijos atstovės Marija Saulaitytė ir Danguolė Sadūnaitė, dramaturgai A. Landsbergis, K. Ostrauskas, Juozas Glinskis. Nemėgo blogos poezijos: sentimentalios, egzaltuotos, nostalgiškos, banalios; bet tokios ir nesiėmė recenzuoti. Manydama, kad „kritika yra daugiau interpretacija, o ne rūšiavimas <...>“ (p. 267), vis dėlto buvo pakankamai kritiška kritikė: net sau artimoje poezijoje ji paprastai nurodo ir silpnąsias puses (Liūnės Sutemos poezijos formą, K. Bradūno palengvintą paprastumą, H. Nagio monotoniškumą), o D. Sadūnaitės ir Leono Švedo rinkinių recenzijos (pirmosios – dėl manieringumo, antrojo – dėl tuščių pretenzijų į avangardą) yra tiesiog triuškinančios. Bet kokio žanro knygą (ar tai būtų drama, vertimai, poezija, proza) I. Gražytė-Maziliauskienė vertino reikliai, blaiviai, argumentuotai, be nuolaidų egzilio mentalitetui. Jai imponavo kūriniai, keliantys universaliuosius žmogaus būties klausimus, bendražmogiškas problemas. Kritikė daugiausia apie tokius ir rašė – žmogiškai suinteresuotai ir profesionaliai.