ČIABUVIO PROLOGAS

       2004 metų lapkričio 27-oji, aušta paskutinis rudens savaitgalis, iki žiemos likę vos trys kalendorinės dienos. Bet žiemos nė kvapo. Galbūt todėl šį savaitgalio rytą itin nejauku stovėti įrėmus kaktą į stiklines balkono duris ir akimis košti kybantį ant šakų rūką. Bet ar tai rūkas? – tą baltą tešlą nors peiliu raižyk, ir matau tik artimiausius medžių kamienus, kurie, rodos, apsukti baltomis paklodėmis. Lyg kokia pasaulio pabaiga. Žvarbi drėgmė anapus stiklo, net ir čia kaulus maudžia, nors virtuvėje šilta. Ar praplyš lietus? – bet lietaus šį mėnesį buvo tik naktimis. Oro prognozių biuras praneša, kad sniego dar teks palaukti, gal net iki pat Naujųjų. Oras nuolat gretinamas su Lietuvos ir Lenkijos, nors čia – Rusija. Seniai nebe Prūsija, broli lietuvi, kad ir labai norėtum. Šią pamoką reikia išmokti pirmiausia, jeigu jau čia įsikuri.
       Apačioje – Prospekt Mira, jame sutrinksi tramvajus, – tolimas, kaip vaikystė. Atrodytų, lyg iš už kampo, iš pokarinio miesto į prospektą įslinks dinozauras. Labai panašu, kad tas pats tramvajus važinėjo po miestą dar Stalino laikais, ir numeris jo svarbiausias – Nr. 1. Sako, kad ir vokiečių laikais tramvajai slankiodavo tuo pačiu maršrutu. Patogus kelias, juo galima nusigauti iki pat Lietuvos generalinio konsulato vartų; smagu žinoti, kad diplomatai į darbą važiuodavo tuo pačiu tramvajumi Nr. 1, nors ir judėdami priešinga kryptimi, – Lietuvos konsulatas stovėjo kitoje miesto pusėje. Ašis nepakitusi, tiek Berlyne, tiek Maskvoje įregistruotos diplomatinės tarnybos buvo įsikūrusios šalia tų pačių tramvajaus bėgių. Ar tai ką nors liudija? Tik geležinkelių stabilumą, kurie išlieka ir per revoliucijas. Tiesa, čia bėgiai kaip Europoje, siauresni nei visoje Rusijoje.
       2004 metų lapkričio 27 diena. Ar rasiu pagaliau atsakymą į klausimą, kuris neduoda ramybės kelis mėnesius: kas mane čia atnešė ir kodėl? Ar yra, be tiesioginio darbo, dar kokia aukštesnė prasmė, ar nėra? Gal nesiaiškinti – prasmė pati ateis, švilptelėjusi iš už kampo? Likimo lūžiai ne itin greitai suprantami. Pagauna įvykių srovė, perlaužia, susuka ir išmeta į krantą. Aiškinkis paskui, jeigu gyvas.
       Man aišku viena: čia jaučiuosi beveik taip pat kaip tėvynėje. Ir nors skamba ne ta kalba, tačiau vaizduotė nesunkiai priduria savo: čia mano vieta. Čia Mažvydas kruta po žeme, čia Rėza ir Donelaitis. Miestas kužda kone ant kiekvieno žingsnio: „Imkite mane ir skaitykite, o tatai skaitydami permanykite...“ – argi ne karališkas tai kuždesys. Todėl vieną atsakymą jau žinau, tai – Karalių miestas.
       Kiekvieną lietuvį bent kartą gyvenime vidinis balsas turi atvesti prie Karalių rūmų griuvėsių, kur buvo atspausdinta pirmoji lietuviška knyga. Aš gi atsiradau čia, kad iš naujo permanyčiau pasakiškoje tolybėje ir ranka pasiekiamoje realybėje dunksančią pradžią. Viskas pasikeitė, miestas lūžo kelis kartus, nebėra nei spaustuvės, nei pačių Karalių rūmų, nėra nei Kionigsbergo su lietuviška transliteracija „Karaliaučius“, nėra nė Prūsijos – nieko nėra... Ir – keisčiausiu būdu viskas išlikę. Dvasia tvyro ore, kruta po žeme, ir kartoja kuždėdama: „Broleli, vis dėlto atsidūrei čia reikiamu laiku“.
       Kelis savaitgalius budėdamas jaučiuosi kaip sargas. Tai – manosios vigilijos, įrėmus kaktą į stiklą. Ką tik prisiminiau, kad ir žemės drebėjimas, įvykęs per rudens lygiadienį, rugsėjo 21-ąją, – ne veltui. Spėjau, vadinasi, atvykti iki jo. Dabar jau esu pajutęs gelmenų alsavimą, jau apkerėtas.
       Spusteliu stiklą – nė nesutraška. Tokios durys čia vadinamos „prancūziškomis“. Bala žino kodėl – gal dėl paiko gyventojų noro išeiti pro jas su visais stiklais į bulvarą – išeiti ir nebegrįžti? Laikraščiai neseniai aprašė panašų vieno piliečio pasivaikščiojimą. Negrįžo tas erelis, kriminalinės strelkos dalyvis – pakibo ant šakų. Žurnalistas nelaimėlio skrydį palygino su perestrojkos pradžios filmu „Langas į Paryžių“. Filme taip pat ne visi grįždavo laiku.
       Bulvarų ir parkų Kaliningrade daugiau nei Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje kartu sudėjus. Kionigsbergas buvo vienas žaliausių Europos miestų, jo universitete mokyta net parkų architektūros, o specialistai iš čia pasklisdavo po svečias šalis. Žinoma, visi parkai karo metu gerokai paakėti, vėliau – apleisti ir naikinti, tačiau galop palikti ramybėje. Mano buto langai, kai rugpjūčio mėnesį pravėriau duris, skęste skendo liepų ir klevų vainikuose. Šalia – centrinis Kaliningrado parkas, neseniai vadintas ir Nikolajaus Kalinino vardu. Prieš karą tai buvęs Luisenwald, Luizos miškas, kuriame laidojo miesto piliečius. Kapinės buvo. Nuo mano namo jį skiria loma ir ja gurgiantis Linksmasis upelis – vardas esą iš vokiečių kalbos. Perėjęs betoninį prieškarinį tiltelį pakyli aukštyn ir atsiduri karalienės Luizos rotondoje. Priešais klasikinės architektūros puslankiu išriestą betoninį suolą stovėjusi Prūsijos karaliaus Liudviko Vilhelmo III žmonos skulptūra. Dabar jos vietoje sukerojusi šešiasdešimtmetė liepa. Luizai, laikytai Kionigsberge šventąja, parko viduryje skirta prieš šimtą metų statyta bažnyčia. Dabar joje – lėlių teatras. Prūsijoje karalienės Luizos ženklų daug, ir apie tai dar pakalbėsime, – nepaprasta, mylima ir garbinama moteris buvo.
       Namą, kurio ketvirtame aukšte įsikūriau, socializmo laikais vadino „Bastilija“. Pagrindiniu fasadu jis žvelgia į Prospekt Mira, jo kampai labai primena garsiojo kalėjimo statines. Tik ne skolininkai ir ne vagys čia kalėjo, o gyveno pasiturintys vokiečių biurgeriai. Namas liko gerokai aplamdytas ir pakitęs. Kai atėjo laikas jį atstatyti, padarė tai ne kas kitas, o patys vokiečiai – karo belaisviai, jie savo rankomis turėjo nudaužyti nuo fasado herbą ir visas barokiškas formas, – tą velniavą, kurią Kremliaus komisarai vadino tarybinio gyvenimo būdui prieštaraujančia lipnina. (Taip vokiški ornamentai nudaužyti ir nuo daugelio užkariauto miesto fasadų. Jeigu kas ir liko – tai tik per klaidą arba iš gramdytojų tingumo.) Po karo šio namo pirmame aukšte įrengė pigią valgyklą ir kavinę. Miesto taksistai prisimena, kad abi maitinimo įstaigos traukdavo į save visą buvusį Huffeno rajoną, pavadintą Oktiabr'skij vardu, – čia rasdavo sau vietos ir liaudis, ir liaudies tarnai. Alaus prisisiurbę vyrai atakuodavo prancūzų revoliucijos lopšį šūksniais „Į Bastiliją!“, o ties kampu nutįsdavo kantraus jaunimo eilutė (prie visų to meto Vilniaus restoranų ar kavinių buvo tas pats). Šiandien „Bastilijos“ cokolis ir pirmas aukštas jau visai ne tas: iš gatvės pusės jis aplipęs neonu švytinčia reklama ir primena Tivolį. Likusios dvi maitinimo įstaigos, tačiau jos nuolat tuščios, išsilaiko tik aptarnaudamos vestuves ir laidotuves. Šalia kavinių spindi du vestuvinių suknelių salonai („Elizbeth vestuvių salonas“ bei „Irina vestuvių pasaulis“); šalia – laiptai į pusrūsį, virš kurių išriesta juoda metalinė arka su užrašu: „Drabužiai nuo Marlen“ (suprask, nuo pačios Marlen Dietrich), o šalia jų – „Kokybiškos laidojimo paslaugos“. Į parko pusę – šviestuvų parduotuvė; giliau kieme – lombardas. Kai kartą nusileidau į šią keistą turto įkalinimo įstaigą, radau stiklo sieną, už kurios tūnojo trys tylūs paukščiai juodomis striukėmis. Savaitgaliais kartais matau juos sutupiant kaip musulmonus ant asfalto. Keista maniera tūpti vidury šaligatvio, kalbėtis, rūkyti, net alų gurkšnoti; tačiau ši mada plinta po šiandieninę Rusiją. Atrodo, iš Kaukazo ir Vidurinės Azijos atnešta.
       Ir vis dėlto čia – Europos centro miestas, pasmeigtas ant Europos ašies kaip ant iešmo.
       Karalių miestas. Čia baigiasi žemė, čia pasijunti išmestas ant kranto, tik nežinia – iš žemyno pusės, ar iš jūros. Kartais nenutuoki ir iš kurio pasaulio krašto išmestas – iš Rytų ar iš Vakarų. Nes vyksti į Vakarus, o atsiduri lyg ir Rytuose. Be to, jūros čia nesigirdi, ji alsuoja už trisdešimties kilometrų. O Prieglius (rusiškai – Pregolia) teka lėtai, neūžia ir netrinksi kaip uoste. Ir vėjas čia, kai pakyla, nečaižo namų, tik spaudžia jų langus ir duris švelniais gūsiais.
       Karaliai čia nevaikšto – juk aišku. Todėl kiekvieną rytą laukiu dovanos: labai noriu sutikti nors vieną tarną, rūmų juokdarį ar liokajų. Gal jų daug, tik kodėl nematau? Žinau, kad norai mano keisti, gal net makabriški, nes visų svitų kaulai čia išmėtyti patvoriuose. O vis dėlto griautas ir nesugriautas miestas liko stovėti be Brandenburgų ir Hohencolernų, ir Kaliningrado gatvėse tebeskamba Kionigsbergo žingsniai. Tai – amžinybė.
       Kas yra amžinybė, jei ne karališkas bruožas – atleisti visiems, net savo nugalėtojui? Miestas liko ant žemės paviršiaus, kad mus pamokytų amžinybės. Tą amžinybę prisimena net pirmieji persikėlėliai iš buvusios tarybinės imperijos: saulėlydžio valandą griuvėsiai atrodydavo didingesni, gražesni nei tviskantys turtu namai. Vakarų turtai ir Vakarų griuvėsiai – labai gimininga materija. Kionigsbergo, Karalių miesto paslaptis turi lydėti mus visą likusį civilizacijos kelią, jeigu norime suprasti, kur link toji civilizacija pasuko. Šio miesto likimas geriau nei teorija paliudija knygos Der Untergang des Abendlandes – „Vakarų pasaulio saulėlydžis“ – idėją. Oswaldas Spengleris, rašydamas pranašystę Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse ir iškart po jo, nupasakojo Antrojo karo padarinius. Ne Karališkoji Britanijos aviacija nušlavė Kionigsbergą, ne Raudonoji armija, ir net ne Trečiasis Baltarusijos frontas – širdį Prūsijos perlui išplėšė barbarais virtę Europos vaikai. Tik ar buvo išeitis? Prūsijos forposte, Teutonų ordino trečiojoje citadelėje? Čia, kur gyventi reiškia... Ką, beje, reiškia gyventi Kaliningrade?
       Tai ir norėčiau sužinoti. Gal tai ir yra ta aukštesnioji prasmė, kuri mane čia atviliojo? Gali atsiskleisti baisoka tiesa, tačiau ką darysi, – kartais tokia ji būna, toji ne itin populiari tiesa. Ji bus didžiausias užmokestis, kurį jau patiriu čia gyvendamas.

       Po mano langais ne tik parkas, bet ir – buvusios kapinės. Nykusios ir grobstytos po karo, jos galutinai „išvalytos“ 1962-aisiais, o jų vietoje įrengti atrakcionai vaikams. Padaryta visai kaip Vilniuje, Vingio parko pašonėje, kur atrakcionai taip pat buvo kapinių vietoje. Išaugome mes tuose atrakcionuose, savo vaikus auginome. Puiki buvo vieta, velnio ratas sukosi kaip dera, gražus Vilnius atsiverdavo... Nereikėtų manyti, kad naikinti kapines – sovietinis paprotys, vokiečiai elgėsi labai panašiai. Jie ir dabar nesigaili savų numirėlių, jeigu reikia – municipalitetas pritaiko ramybės vietas visai kitiems tikslams, ne ramybei. Tiesa, vokiečiai neliečia karių kapų, šventais juos laiko, ir tai, pripažinkime, daug ką pasako. Vilniaus atrakcionai buvo įrengti ant vokiečių karių kapų, todėl šie dabar ir atkurti... už vokiečių pinigus. Nors čia, po mano langais, atrakcionai išlikę, veikia ir gaudžia. Ne dabar, žinoma, nes lapkričio pabaiga, tačiau ateis gegužė – ir vėl užsisuks. Iki vasaros, sako, kai miestas minės 750-ąsias įkūrimo metines, atrakcionus atnaujins tie patys vokiečiai. Ir per dienas vaikų krykštavimas skelbs, kad Karalių miestas gyvas.
       Tačiau dabar – nyku, tylu, ir tik dešinėje Prospekt Mira trinksi tramvajaus bėgiais. Tebestoviu įrėmęs kaktą į stiklą kaip darbe. Pusvalandį stoviu, gal jau ir valandą. Plieninis stiklo paviršius įšilo. Nors ir prasčiau per jį matau, bet... aha, ima švisti Luizos bažnyčios bokštas. Pasirodo viršūnė, panaši į vyskupo mitrą ar riterio šalmą; migla bailiai traukiasi, šakos paleido baltą dangų, medžių grafika atkakliai plėšo rūką, iš po jo išnyra melsvi dangaus lopai. Prieš mano akis kyboję šerkšno kumšteliai byra žemyn kaip akmenukai.
       Ir ūmai – varno kranktelėjimas.
       – Ak, Luizos siela! – šūkteliu atverdamas balkono duris. – Pagaliau! Kiek tavęs nemačiau?!
       Varnas sunkiai liuokteli ant šakos, kilsteli vieną sparną. Labas. Jis – Luizos parko siela, kaip šeimininkas mane apžiūrėjęs jau pirmąjį vakarą. Galbūt jis juodvarnis ar kranklys, – man vis vien, vadinsiu jį Varnu. Šie paukščiai skraido virš Karalių miesto jau kelis šimtmečius. Minta maita, gyvena Luizos parke. Manasis – iš gyvybingųjų, bus matęs karalienę ir Tilžės taikos sutarties herojus – Napoleoną su Aleksandru I, kai šie 1807-aisiais grįžo nuo Nemuno.
       Šiandien Varnas orus, atskrenda iš pralaimėjusiųjų kohortos. Jau kurį laiką galvoju, kad kalba jis man Edgaro Alano Poe žodžiais. Pasiimu nuo palangės atverstą E. A. Poe poezijos tomelį, imu skaityti į pravertą balkono durų plyšį: Nevermore – Nie-ka-dos – Ни-ког-да… Čia nereikia stebėtis kalbų persiliejimu iš vienos į kitą:

       Aš giliai žvelgiau tamsybėn. Aš stebėjau ir drebėjau,
       Abejojau ir nežemiškus sapnus stebėjau – iki tol jų niekas neregėjo.
       Tik tyla nesudrumsta miegojo ir lemtingo ženklo neatklojo...

       Šis kunigo Česlovo Kavaliausko vertimas rusiškame Karalių mieste neskamba. Tad atsiverčiu Konstantino Balmonto vertimą:

       Растворил свое окно я, и влетел во глубь покоя
       Статный, древний Ворон, шумом крыльев славя торжество,
       Поклониться не хотел он; не колеблясь, полетел он,
       Словно лорд иль лэди, сел он, сел у входа моего…

       „Ne, Varne, ir ši gaida falšuoja. Ne ta šiandien nuotaika!“ Kipšas kilsteli snapą, pasuka sprandą, šokteli visu kūnu aukštyn, tarsi įsiurbtų oro, bet ir vėl susigūžia. Stebi mane viena akimi, mirkteli. Ką gi, tęsime:

       Šitas paukštis juodmedžio spalvos mane užbūrė.
       Jo puikumas, tas pamaiviškas puikumas, tas aikštingas išdidumas vertas
                                                                                             šypsenos ir atlaidumo.
       – Nors ir kirptas būtum, nors ir plikas – tu šėtono išpera padykus.
       Išpažink man tikrą vardą, savo titulą sakyki, –
       Vardą, kur nešioji juodo požemio kraštuos!
       Varnas sukarkė siaubingai: Niekados!

       Ir – K. Balmontas:

       „Вещий, – я вскричал, – зачем он прибыл, птица или демон?
       Искусителем ли послан, бурей пригнан ли сюда?
       Я не пал, хоть полн уныний! В этой заклятой пустыне,
       Здесь, где правит ужас ныне, отвечай, молю, когда
       В Галааде мир найду? обрету бальзам когда?"
       Ворон: „Больше никогда!“

       Varnas – juodų juodžiausias, tupi ant šakos baltalyčio karalienės Luizos bokšto fone. (Bažnyčią paskutinį kartą buvo ketinta susprogdinti 1972-aisiais, o ji išliko; sako, kad laiku pagalvojo, jog bokštas gali užgriūti namus.) Lėlių teatras ten, o čia – gyva dekoracija – Varnas. Sargas.
       Ir dar sukrankia: „Niekados, niekados...“, ir bokštas atsiliepia: „Visados... visados...“ Priešybės sutampa, viskas galėjo išnykti čia pat. Kapinių vieta. Bet ne, vėl: „Niekados... niekados... Visados, visados...“ Kranksi lyg iš po žemių: „Niekados neišsivaduosi iš šio miesto“. Linksiu: „Niekados, tu teisus“. Nes Č. Kavaliauskas verčia:

       Ir grįžau atgal, ir vėl svajojau – mano sieloje ugnis liepsnojo.

       Įkliuvau, brolyti. Kas iš to, kad šaukiau, jog niekados nepaliksiu Lietuvos, niekados. Palauk, ar čia – ne tėvynės šaknys? Ir man mirkteli protinga Varno akis. Tada įsidrąsinu: aš juk joks kolonistas, joks teutonas, joks atėjūnas. Aš – prūsų giminaitis!
       Akys sukarščiuoja, tarytum nudegina šviesėjantį dangų. Suašaroja.
       „Niekados daugiau... niekados... niekados nebegrįšiu į senąjį kelią... Rytprūsiai – mano likimas, ir niekados nieko kito nebebus? Čia viskas sava, viskas atpažįstama, visa primena net graikus: pažinimas – tai prisiminimas. Tėvynė – tai prisiminimas...“ – aidi manyje.
       I. Kantas teisus: taip žmogų užgriūva žvaigždėtas dangus ir prasikala jame moralės įstatymas.
       Vos keturi mėnesiai – o kokios gelmės prasivėrė! Karalių dvasia įsiskverbė į mane su rūkais ir parko upelio dvoku, su tramvajų trinksėjimu ir ratų žlegėjimu ant trinkelių grindinio. Aš – savojoje Bastilijoje. Kalinys. Miesto kalinys – save įkalinęs. Nors pulk veidu ant žemės ir prilipk prie akmens. Įsikabink į jį dantimis ir laikyk, kol dantis iki dantenų nutrinsi. Tada pajusi šaknis.
      
Ir ūmai lyg maišu per galvą, net širdis į kulnis nudunda: iš anapus upelio, nuo Luizos rotondos ataidi: Здесь прусский дух, здесь Русью пахнет1. Girta daina, bet girto liežuvis blaivaus galvą išduoda. Matau jau: karalienės Luizos rotondą okupavo trys bomžiukai, sutūpė kaip kuosos ir siurbia alų iš plastmasinių pūslių. Ir prabyla rusų kalbos genijus A. Puškino eilėmis:

Мне скучно, бес!
Что делать, Фауст?
Мне скучно, бес!
Что делать, Фауст?
Таков вам положен придел,
Его ж никто не преступает,
Вся тварь разумная – скучает
.
1

       A. Puškinas – iš kur? Ak, ana parko pakraštys, o už jo – Aleksandro Puškino gatvė.
       Intriga, beje, nebloga: prieš karą gatvė vadinosi Johano Wolfgango Goethe's vardu. Reikia ir jo eilių? Prašau, iš Boriso Pasternako vertimų:

Вы снова здесь, изменчивые тени,
Меня тревоживщие с давних пор,
Найдеться ль наконец вам воплощение

       A. Puškinas ir J. W. Goethe – apie tą patį: „Ir apsėdo mūsų jaunąjį herojų anglų splynas, arba rusiška chandra...“ Išversk kad protingas. Galėtų būti nykulys ir nuobodulys, ir beprasmybės jausmas. Fausto parafrazė, kuri susilieja su mūsų ilgesiu – toska... Niekada čia nebuvę genijai – susitinka. Persmelkia vienas kitą žodžiais, charakteriais, tik... neišsitenka vienoje gatvėje, vienas užkloja kitą. Kuris kurį? Pergalę, kaip visada, švenčia politikai, jie ir nusprendė, kurio vardu bus pavadinta gatvė.
       Vėl sukranksi Varnas – veda mane amžių liudytojas ir sako, kad laikas keisti plokštelę... Braižė mano mintis ant stiklo, vedžiojo jausmus ir atvedė.
       – Kur atvedei, kipše! – sušunku.
       Lašai kaip akmenėliai pasipylė ant žemės – Varnas šoktelėjo, mostelėjo lyg dalgiais sparnais ir, užuot pakilęs, nėrė žemyn – atgal į požemius. Nuaidėjo pratisas, šaižus „Niekados!“ – ir nutilo miestas, apmirė.
       E. A. Poe eilės, na kaip nepagalvosi – apie jo brolį romantiką E. T. A. Hofmaną.
       „Ačiū!“ – mosteliu jam ranka atsisveikindamas.
       Pala, o už ką dėkoju? Ar nebūsiu pamišęs? Juk tas Hofmanas, tas Ernestas, tas Teodoras ir tas Amadėjus viename asmenyje – tai didesnis kipšas už E. A. Poe! Jis gimęs čia, užaugęs čia – tačiau ar dėl to jį reikėjo prisiminti? Pasaulyje daug žmonių, kurie nei žino, nei girdėjo Kionigsbergo vardo, o E. T. A. Hofmaną skaito ir mėgsta. Ar man dabar aiškinti visiems, nežinantiems, kur gimė Hofmanas, kad jis – iš Karalių miesto? Na ir kas?
       O gal tai vis dėlto išeitis – Varnas ne veltui leido man nykiais vakarais ir žvarbiais rytmečiais trinti kaktą į tas prakeiktas balkono duris, tai yra jų stiklą. Laukiau nežinia ko ir – sulaukiau. Atslinkus paskutiniam rudens savaitgaliui, gręžiančiam kaulus lapkričiui, velnias iššoko iš Kionigsbergo marcipanų dėžutės ir prakirto man kaukolę. Ir išleido į pasaulį E. T. A. Hofmaną...
       Dabar jau nebepaleis ši mintis, E. T. A. Hofmanui teks susiremti su Immanueliu Kantu, – susikibti ne juokais už įtaką žmonių sieloms, Kionigsbergui ir Kaliningradui. Pasivaikščiosime su abiem, kaipgi!
       Bet apie tai – kitoje vigilijoje. Kur karaliai tapo juokdariais, o karalienės – freilinoms, kur aplink mus siaus pamėklės ir vaiduokliai, o žmogus džiaugsis virtęs šešėliu. Dabar tęskime savo svajas.
       Aną vidurnaktį, išlindęs į prospektą, sutikau dvi E. T. A. Hofmano novelių moteris – dvi „gotiškas raganas“. Nuo pėdų iki pakaušio jos buvo apsitaisiusios juodais apdarais, veidai jų buvo miltuoti kaip numirėlių. Mūvėjo jos nėriniuotas pirštines, tarp pirštų laikė ilgas baltas cigaretes. Viena iškišo iltį iš po dešinės viršutinės lūpos, – jos manęs, kad ir kaip baisiai atrodžiau, nė kiek neišsigando. Tokių gotiškų moterų Kaliningrade jau priskaičiavau bent kelias dešimtis. Apdarų jos nekeičia nei dieną, nei naktį, suprask, jos – ne „nakties plaštakės“, neuždarbiauja savo kūnu. Jų kūnai tarnauja jų sieloms ir pamėklių miestui. Jų susirinkimo vieta – airiška kavinė „Pas Frenką“, priešais manąją „Bastiliją“.
       Tokius pamišimus gali suprasti tik E. T. A. Hofmaną, o ne I. Kantą skaitantis žmogus. Sudžiūvėliui Albertinos profesoriui toli iki raganų fantazijos skrydžio. I. Kanto vigilijose nemušime tūzu, o E. T. A. Hofmano – smagesnė korta, jokeris. Spragtukas ir jo autorius E. T. A. Hofmanas.


       PIRMOJI VIGILIJA,
       kurioje aiškinamasi, ar turi Kaliningradas genius loci – Vietovės dvasią


       Kažkas kažkada pasakęs, kad šventa vieta tuščia nebūna. Regis, ši mintis ėmusi plakti žmones kaip Dievo rykštė ir tapusi didžiausia bėda bei aistra: nuo neatmenamų laikų visi tik ir aiškinasi, kam kiek valdžios priklauso. Laimė, kad žmonės labai skirtingi, pasidalija. Vienų krūtinėje aistra valdžiai suliepsnoja kaip Karmen valdžia vargšams įsimylėjėliams, kitų – kaip Vingių Jono stenėjimas trobos kertėje.
       Tačiau visai kas kita, kai žmonės ima dalytis valdžia su gamta – sekasi gerokai prasčiau.
       Kaliningrado sritis šiuo metu yra vienintelis Europos politinis vienetas, kur gamta susigrąžino pirmykštes savo teises ir net valdovės sostą. Praėjus penkiolikai metų po komunizmo žlugimo, gamta išstūmė civilizaciją kone iš 80 proc. teritorijos. Dauguma 15 000 kvadratinių kilometrų krašto gyventojų šiuo metu susibėgę į kelis didesnius miestus. Miestai tvinksta, žemė aplink juos tuštėja. Čia būta Vokietijos aruodo, būta turtingų laukų? Būta ir tobulos irigacinės sistemos, o siaurukas ūžė dirbamuose laukuose – taip, visko čia būta, ir kas iš to? Įsivaizduokime, kad yra taip: šventa prūsų žemė atkeršijo buvusiems atėjūnams teutonams. Gaila tik, kad ji per daug užsimojo – atkeršijo ir vokiečiams, asimiliavusiems prūsus.
       Dabar, rodos, ji keršija ir komunizmo projektui.
       Tačiau esama vienos ypatybės, fiškos, kaip sako naujieji rusai, ir toji fiška daro Kaliningrado žmones pranašesnius už kaimynus. Antai mes mėgstame laisvai ir nevaržomai postringauti apie valdžią, jos niekšystes, o vieną kitą politiką gatavi ir gyvą ant laužo sudeginti. Įsikūręs Kaliningrade netrunki pajusti, kad apkalboms stinga agresijos, o ketinimų išsprogdinti valdžią – nė lašo. Sunerimęs nutariau savaitę pasėdėti prie TV dėžės ir paspaudinėti vietinių keturių kanalų mygtukus. Ir ką gi – neradau nė vienos gyvo eterio politinių pokalbių, diskusijų ar net tok-šou laidos! Vienintelė leisgyvė kregždutė – penktadienį pavakare rodoma „Pozicija“, kuri įrašoma prieš savaitę. „Kas per fiška? – susiėmiau už galvos. – Ar čia vis dar komunizmas? Kad lyg ir ne...“ Komunizmo čia tikrai nebėra, tačiau veikia kitoks valdžios ir visuomenės sąveikos modelis, labiau rytietiškas (toliausiai į Vakarus pasidavusioje teritorijoje – Rytai). Kuo jis pasižymi? Gal panašus į Kinijos modelį? Kad lyg ir ne...
       Iš pradžių aišku viena: čia kiekvienas kaliningradietis žino, jog srityje yra tik dvi valdžios: tai gubernatorius Vladimiras Jegorovas ir Kaliningrado meras Jurijus Savenka; antra tiesa paprastesnė: niekam ne paslaptis, kad srities Dūma – tai politinė dūmų uždanga, o miesto Taryba – demokratijos pradžiamokslis.
       Žmonės ne itin jaudinasi dėl valdžios likimo, nes jie geriau už mus, naivuolius lietuvius, supranta, kad liežuviu plakdamas valdžios iš koto neišversi. Čia valdžia – gamtos rankose. Tik kažin kodėl gamtos rankose ir žmonės. Keista fiška, ar ne?
       Nieko keisto, jeigu gamtą pavadinsime komunaliniu ūkiu. Rimčiausiu politiku čia laiko tą žmogų, kuris daugiausia rūpinasi normaliomis gyvenimo sąlygomis. Ne mintys apie Europos Sąjungą ir Rusiją, o visai kas kita čia sudaro konvertuojamos valiutos bazę. Žmonės trokšta tik vieno: gyvenimo be sproginėjančių vandentiekio vamzdžių, šiltuose butuose, sutvarkytuose kiemuose ir švariose laiptinėse; jaunesni, žinoma, norėtų ir vaikų darželio po langu, o už kampo – mokyklos; pensininkai gi laukia iš gamtos stabilių maisto prekių kainų... Tačiau čia jau ne kažin kas, nes ir Lietuva kalta! Dievaži Lietuvos tranzitas suprantamas kaip gamtos stichija. Ir nors politiniai sinoptikai ramino, kad po praėjusių metų gegužės 1-osios, kai Kaliningradas bus „paimtas į nelaisvę“ Europos Sąjungos, kainos nekils – kur ten! Kas kaltas, kad kyla? Lietuva, kad ją kur galas, jos tranzitas ir tarifai. Ir apskritai iš kur toji Lietuva atsirado? Nukrito iš dangaus, užtvėrė kelią – ir tąsykis dabar su ja. Kaip toje A. Ostrovskio pjesėje „Audra“ – Litva nežinia iš kur ir kaip. Ir aiškinkis dabar, kodėl nukrito. O kainos kyla.
       Vis dėlto padarykime vieną išvadą: tikroji Kaliningrado politika – ne didžioji, ne geopolitinė, ne kriminalinė ir ne jūrinė, ji – municipalinė. Tiesą pasakius, kaip ir kiekvienoje normalioje šalyje.
       Bet palikime kuriam laikui komunalinę gamtą ir grįžkime į tikrąją. Ne paslaptis, kad gamtos stichijos čia vyravo jau prūsų karuose prieš teutonus. Negana to: pagonys prūsai atėjūnams kryžiuočiams buvo ne kas kita, o gamtos dalis. Po Antrojo pasaulinio karo gamta čia tiek įsivyravo, kad tapo stipresnė net už Komunistų partiją. Tai tikras reikalas, ne juokai, nes po karo žmonės susikėlė į mirtino priešo teritoriją kaip į svetimybę-gamtą. Aptikta kultūra buvo priešiška stichija, kurią reikėjo kuo greičiau įveikti. Tarytum gotai, vestgotai ar langobargai, naujieji atėjūnai įžengė į Kionigsbergą ne labdarą nešdami, bet jos ieškodami. Kaip mokėjo, taip ir ėmė. Ir jie jautėsi teisūs – kas nuteis? Gamta visuomet teisi, kai susitinka dvi stichijos.
       Atrodo, jie ne iš sykio suprato, kad reikės čia ne tik niokoti, bet ir kurtis bei gyventi. Reikės įsisavinti Rytprūsių žemes, ištuštėjusius miestus ir kaimus. Kompartijos nurodymai ir politrukų grasinimai čia nustojo gelbėję – mokytojai neturėjo ką ypatinga pasiūlyti, tik marksizmo klasikus ir Stalino raštus. Likbezas ėjo šuniui ant uodegos, naujakuriai girdėjo kitus balsus – jų gyslose gaudė instinktai. Jie nepalaužiamai tikėjo, kad iš svetimo reikia imti daugiau negu duoti. O jeigu šitaip, tai didžioji stichija tęsė savo puotą. Jos vaisiai akivaizdūs: apžėlė žmogaus išminti takai, medžiais apaugo palikti namai, gamta pasiglemžė tūkstančius sodybų, šimtus kaimų, dvarų ir net kelis miestus (pvz., Širvinta, į kurios bažnyčios bokštą žvelgdavo auganti Salomėja, sulyginta su žeme)... Kiek laiko truko puota? Sako, kelis dešimtmečius. Keisčiausia, kad praėjus ir šešiasdešimčiai metų, žlugus komunizmui, gamta neaprimsta: dabar ji „privatizuoja“ jau ir kolūkių karvides, dirbtuves bei sandėlius. Medžiai ir krūmai elgiasi kone visai taip pat kaip Kauno berniukai, privatizavę savo mylimą miestą ir vėjais paleidę. Procesai, beje, buvo lygiagretūs – vyko tuo pat metu, jau po perestrojkos. Visų laikų ir tautų klajūnai, gyvenimo pilnatvės neaptikę naujose žemėse, nuniokoja ją ir ritasi į kitas žemes.
       Tačiau tai ne visas pokyčių peizažas: per pastarąjį dešimtmetį stichija išstūmė iš srities dešimtis karinių objektų, išvedė per penkiasdešimt penkis tūkstančius kareivių. Sunkoka suprasti, dėl kokių priežasčių pajuda armijos (to dažniausiai nežino net generolai), tačiau kareivių miestų gatvėse nebėra. Perviršio nebeliko. Ir keistas faktas: pasitraukė kariuomenė, – kaip kitados išėjo vokiečių čiabuviai, – palikdama nepakeliamą turtą. Dabar palei kelią į pajūrį stūkso griuvėsiais tapusios aviacijos dalinio kareivinės: penkiaaukščiai namai primena milžiniškus skruzdėlynus, palaipsniui virsiančius medžių ir krūmynų kalvomis.
       Kaime gamtai pasidavę ne tik statiniai – pasidavusios žmonių sielos. Čia slankioja alkoholio garais alsuojantys vyrai, savanoriškai nusirašę į biologines atliekas. Jie kaip laukiniai slapstosi nuo moterų, kurios muša juos iš rusų bobos gailesčio, pagaliau iš to paties gailesčio įpila paskutinę stiklinę degtinės. Paskui per naktis girdisi, kaip jos, tarsi paliktos vilkės, nuilsusios staugia. Nes jaučia, užuodžia savo baisią lemtį: iki mirties jos nepažins meilės. Tačiau pažins žemę.
       Žemę, į kurią paguldoma bent viena žmonių karta, palikuonys jau turi teisę vadinti sava, – ir kas jiems uždraus?
       Šios žemės žmonės vis labiau linkę būti prūsais, nors ir nesupranta kodėl. Likimas juos persmelkia kaip žemės gausmas. Prūsai buvo tikriausi gamtos žmonės, jie nesitraukė iš kelio atėjūnams. Šiandieniniai sud'ba indeika gyventojai taip pat nesugeba pasitraukti ir kartoja, kad tam neturi pinigų. Kai pas juos užklysta koks fotografas (Kaliningrado fotomenas – sparčiai besivystanti meno šaka), šie homo sapiens, sugurę ir apkerpėję, prašo nufotografuoti. „Kol dar gyvi esame“, – čiulpdami „Primą“ priduria vyrai ir moterys, narstydamos reumato surakinėtus pirštus. Vyrai čia išnyra iš rūkų kaip puslaukiniai, slampinėja miestelių patvoriais ir atkišę suskeldėjusius nagus vadina save niščeta perekatnaja. Lietuviškai nenusakysi to slaviško paklusnumo galybės, to nuolankumo gamtai. Tai vien slaviškas jausmas? Kad ir mūsų. Šis užsispyrimas turėjo būti pažįstamas istorijos sumaltiems broliams prūsams. Deja, naujieji prūsai neprisimena pirmtakų, todėl jiems lieka kartoti: esame niščeta perekatnaja. Jie laidos save čia arba, tiksliau pasakius, juos laidos miestas. Kaip prūsus laidojo Kionigsbergas. Kaip vokiečius laidojo 1945-aisiais ir vėliau.
       Tad visi, kas gali, skuba į miestą, į srities sostinę, kol nepražuvo laukuose, pakelėse ir kapinėse. Skubėkime asfaltuotais keliais, kurie čia geri, dar vokiečių nutiesti ir apaugę vešliais medžiais – tai tuneliai į laisvę. Tik nepamirškime, kad nekalčiausias liepas, klevus ir uosius Kaliningrado žurnalistai praminė „paskutiniais Vermachto kareiviais“. Kodėl? Atsitrenkę į tuos pakelių sargybinius kasmet žūva apie šimtas vairuotojų.
       Miestuose žmonės kitokie, ypač – inteligentija. Taip, tai dar inteligentija, ne „intelektualija“ – ne šalti kaip žuvys ir protingi kaip kokie švedai-žuvėdai.
       Skaitantys knygas godžiai puola prie Prūsijos istorijos leidinių, kurių jau per akis, ir apsalusiomis širdimis skaito apie prieškarinį Kionigsbergą – miestą pasaką, kurio pabaigos istorija prasidėjo 1944 metų rugpjūčio 27-ąją, Karališkajai Britanijos aviacijai užskridus ant miesto širdies ir ją sudeginus. Žmonės skaito rusiškai, domisi, nes jaučia – atgyja kažkas ir prisikelia. Čia išlikusi senoji Vietovės dvasia, kuri...
       Genius loci – „vietos genijus“, Vietovės dvasia – kas tai? Sužinome apie genius loci spąstus dar būdami vaikai, tik ne apie savų kaimų ir miestų dvasią. Būname sužavėti pasakojimų apie tolimąsias šalis. Iš Aleksandro Dumas romanų apie tris muškietininkus nusprendžiame, kas toji Prancūzija, iš Valterio Scotto riterių – kas Anglija ir Škotija, iš graikų mitų – kas ta paslaptingoji Elada. Žodžiai ir vaizdiniai, gulantys į vaiko sielą, turi nepaprastą galią – jie lieka visam gyvenimui.
       Rašytojas Piotras Veilis knygoje „Genius loci“ teigia: „Žmogaus ryšys su savo gyvenamąja vieta – paslaptingas, bet akivaizdus; arba ir taip: tas ryšys neabejotinas, tačiau kupinas paslapčių. Šį ryšį seniai valdo genius loci, vietos genijus, surišantis intelektualinius, dvasinius ir emocinius reiškinius su jų medžiagiška terpe. Naujųjų laikų žmogui aišku, kad pagrindinė vieta, kur tarpsta kultūrinės jėgos, – tai miestai...“
       Kokios jėgos tarpsta Kaliningrade, kur ir kaip jos prasimuša į žemės paviršių? Ne, šis klausimas dar per ankstyvas. Jėgų šaltinių nesimato, čia gali pastebėsi ženklų. Kaliningrado gatvėse trinasi kone pusė milijono kūnų – pusė legalių visos srities gyventojų, ir klausimas toks: ar mato jie ženklus? Ar jaučia miesto dvasią gatvės grindinio įrašuose? – jie vokiški, rusiški ir net su „ЛитССР“ žyme. Ar regi elektros stulpus? – daugelis jų iš Ruro metalo. Ar atsitrenkia į hidrantus, pagamintus Štutgarte ir kėpsančius ant šaligatvių? Ar dirsteli į stūksančio priešais Zoologijos sodą viešbučio „Maskva“ sieną, ant kurios iš klinkerio plytų sudėliotas Berlyno miesto herbas – Lokys?
       Čia į vieną miestą susilieję du. Jie susitinka anaiptol ne kaip laivai jūroje – neišsiskiria. Štai ir spėliok, ir spręsk, kur čia Kaliningradas, o kur – Kionigsbergas. Kalbėk apie genius loci ir kartok: sinkretiška čia viskas, nes invalido kojomis po Kaliningrado gatves braido Kionigsbergo dvasia. Čia genius loci apsisiautęs iš lopų susiūtu apklotu. Ir nereikia gąsdintis, kad Kionigsbergo ženklai užgoš Kaliningradą – neužgoš. Senesnio, ne rusiško miesto šešėlis kartais gali atrodyti didesnis už patį teutonų kūrinį tik dėl optinės apgaulės, ne daugiau. Kalno šešėlis taip pat atrodo didesnis už kalną. Kaliningradas daug galingesnis.
       Ateitis – paslaptis, todėl reikėtų nukelti kepurę prieš dabartį: Kaliningradas be kompleksų pasitiko miesto 750 metų jubiliejų. Čia visi drąsiai kalbėjo apie prieškario miestą, regis, net Maskvai duodami pavyzdį. Kvaila būtų pašiepti šiandieninius kaliningradiečius, esą jie susidomėję istorija lyg vaikai, varto senuosius atvirukus, leidžia albumus – ir visa tai gerokai pavėluota. O mes – lietuviai? Ar mes pažįstame savo gimtojo miesto gatves? Mes vaduojamės blankiais samprotavimais apie Žalgirį, Mindaugą, Gediminą ir Vytautą, Darių ir Girėną. Nors mūsų gatvėmis vaikštinėja šešėliai, kurių nepažinsi nepasiskaitęs istorijos ir biografijų. Kad pamatytum praeities veidą, turi šį tą žinoti, o ne kraipyti galvą į šalis. Dauguma mūsų lakstome po gatves pastebėdami tik reklamą ir vitrinų blizgesį. Vien akimis genius loci nepažinsi.
       Daugelis kaliningradiečių palaipsniui pasijuto nusikaltę, kad pusę amžiaus gyveno ne krašto istorija, o ideologija, ne žiniomis, bet mitais. Nereikėtų jų smerkti – jiems teko peršokti karo išsprogdintą laiko duobę. Žmonės ima pažinti save savo gatvėse, žvelgdami į prieškario fotografijas. Ir grožisi sužinoję, kad 1852 m. Karališkieji rūmai pasipuošė nauju bokštu, ir dabar žvelgia į jo nuotraukas, tarsi tai būtų nutikę tik vakar. Žavus naivumas, liudijantis sielos jaunystę, – nepavydėkime kaliningradiečiams džiaugsmo.
       Miestų didybė matuojama ne vien namų aukščiu, ne įsikūrusių įstaigų jame reikšme, net ne šventovėmis, bet dažniausiai žmonių, sukūrusių juos, dydžiu. Kionigsbergo dydis – akivaizdus, o koks – Kaliningrado?
       Palyginimų pradžia – 1994-ieji. Vieną rytą pabudę kaliningradiečiai inteligentai ūmai suvokė, kad jie labai turtingi: turi seniausią Baltijos šalyse universitetą. Hercogo Albrechto įkurtoji Albertina lietuviams, kaip žinoma, kone sava – universitetą, be kitų aštuonių profesorių, kūrė ir Stanislovas Rapolionis su Abraomu Kulviečiu. Bet čia visai kas kita! Reikia tik pagalvoti, kokį šoką patiria apsišvietęs žmogus, kai jam pasako, kad jis baigė ne Kaliningrado universitetą, įkurtą 1967 metais, o Albertiną, senesnę net keturiais šimtais metų. Pralaužusi baimės ledus perestrojka pasitarnavo ir šį kartą: keli pasišventėliai pasišovė paminėti 450-ąsias Albertinos metines. Parašę kvietimus į užsienius ir išsirūpinę leidimus įvažiuoti į dar taip neseniai užrakintą užsieniečiams anklavą (tuo įrodę, kad tai – jau eksklavas), jie atsikvietė į miestą daugelio Europos universitetų delegacijas. Iškilmės pavyko. Ir jau kitais metais buvo išleista knyga, kurioje Albertinos universiteto istorijos tyrinėtojas Kazimieras Lavrinovičius galėjo ramia širdimi lyginti šį minėjimą su 400 metų jubiliejaus šventimu žlungančiame Kionigsberge. O buvo taip: 1944 metais, siaubo apsiaustyje, kai Raudonoji armija jau žengė į Prūsiją, miesto valdžia, apimta panikos, nutarė perkelti minėjimą iš rudens į liepos pirmą savaitę. Buvo apsiribota keliomis paskaitomis, keliais spektakliais, koncertais, keliais viešais susirinkimais. Nepraėjo nė pusantro mėnesio, ir istorinį Albertinos pastatą Knaiphofo saloje sudegino Britų karinės aviacijos fosforinės bombos; netrukus centrinius rūmus Paradinėje aikštėje suniokojo Trečiojo Baltarusijos fronto artilerija.
       1994 metais švęstas jubiliejus buvo tikros iškilmės pakilusiam iš griuvėsių – šį kartą dvasinių, ne materialių – miestui. Reikia tik pagalvoti: atkovoti keturi šimtai metų, Kaliningrado universitetas įkurtas ne 1967-aisiais! Negana to, maždaug tuo metu miesto valdžia suprato, kad Kaliningrado teritorijoje kūpso ne kažin kokie fašistų griuvėsiai, o puikiausiai išsaugoti (saugoti pačios gamtos) devynioliktojo amžiaus fortai, tvirtovės ir net aštuoneri miesto vartai. Ir pasipylė istorinės studijos, paskaitos, pokalbiai, diskusijos. Rengėjai buvo Kultūros fondas bei miesto bibliotekos (A. Gaidaro ir A. Čechovo), taip pat 1993 metais įkurti Vokiečių–rusų namai. Į kiekvieno mąstančio žmogaus sąmonę ėmė kaltis faktai, kad jeigu jau miestas gimė ne po Antrojo pasaulinio karo, tai bent 1724 metais, susiliejus trims miestams: Altštadtui, Liobenichtui ir Knaiphofui. „Pirmajam Dievas buvo skyręs valdžią, antrajam – žemę, trečiajam – turtą“, – ėmė skambėti iš vieno paskaitininko lūpų į kito, iš vienos širdies į kitą. Kaliningradiečiai džiaugėsi kiekvienu žingsniu pirmyn, kuris reiškė žingsnį atgal – istorijon. Ką tas žengimas turėjo duoti? Tuomet niekas apie tai rimtai negalėjo galvoti – tiesiog alsavo iš kažin kur atsirandančia istorija.
       Pažvelkime į savo kaimynus, naujuosius Baltijos pusbrolius, gero jiems linkinčiomis akimis ir daug ką suprasime – ir šiurpas nubėgs nugara. Esame naujos bendrijos – Baltoslavijos – gimimo liudytojai.
       Stebukliniai prieškarinio Kionigsbergo vaizdai: stogų keteros, bokštų ir vėtrungių simfonija, bažnyčių bokštai, iškilę į dangų kaip švyturiai... Akys apsitraukia dūmeliu, kai matai šį nespalvotą vaizdą. Apsitraukia ir kaliningradiečių. Vaizduotė pagauna reklamų rengėjus, ir reta kuri parduotuvė nepasipuošia milžiniškais bokštais ar Karalių rūmų paveikslu. Kanoniniai vaizdai – Karališkųjų rūmų bokštas ar Katedra Knaiphofo saloje, rečiau – Altštadto ir Štaindamo bažnyčios. Įdomu, kad labai retai reprodukuojami išlikę bokštai. Kas drįstų pasakyti, kad viso šito nėra, kad visa tai – tik bėganti sieloje kino juosta, tik nuotrauka? Jeigu į sielą įkrenta grūdas, sudygęs jis gali išversti prasčiau pastatytą sieną. Tad jeigu akys – šiuolaikinio kaliningradiečio sąmonė, tai jo pasąmonė – nuotraukomis ir vaizdais besiplečianti praeitis. Vadinasi, ateitis jo rankose? Šiaip ar taip, miesto vyriausioji architektė Tatjana Kondakova kalba apie Karalių rūmų atstatymą ir priduria: „Jeigu bus visuomeninis užsakymas. Rėmėjų rasime“.
       Ausyse ima maltis saldžiausi garsai, o naktimis aplanko jau ir spalvoti sapnai: „Nejaugi visa tai gali įvykti? Prūsija – tai pasąmonė, dabartinė Rusija – sąmonė? Tada genius loci... būsimoji Baltoslavija?“ Ne, ne... dar per anksti leistis į tokias fantazijas.
       Nes kitas architektas, Olegas Kopylovas, kurio projektai tapo cerkvėmis Bagrationovske (Preusiš Eilau), Gurjevske (Neuhauzenas) ir Čkalovske (Tanenvaldas), nesutinka su T. Kondakova: „Senojo Kionigsbergo nebėra, mintys apie galimą Karalių rūmų atkūrimą – tai Disneilendo kūrėjų vaizduotė“. Žmogus žino, ką sako, nes jis – Kristaus Išganytojo soboro autorius. Penki auksiniai kupolai centrinėje Pobedos aikštėje priešais meriją – naujas miesto simbolis, šio architekto darbo vaisius (kupolai, beje, atvežti iš buvusios kosminių tyrimų gamyklos Čeliabinsko srityje). Ir ne vien soboras – aikštė to paties jaunosios kartos autoriaus. „Pagal projektą“ iš jos pašalintas Lenino paminklas.
       Tiesa, dėl Lenino paminklo. Dar praėjusių metų gruodį, kai prasidėjo aikštės rekonstrukcijos darbai, Miesto Taryba priėmė sprendimą, kad revoliucijos vado metalinis kūnas grįš į savo vietą. Paminklo žalvaris sulopytas, nudažytas ir laukia. „Ko laukia?! – niršta komunistai, kurių valia buvo priimtas sprendimas. – Jūs norite iš miesto centro pašalinti Leniną?!“ Į šį klausimą soboro statytojas tėvas Markelas atsakė: „Ne, mes nenorime jo pašalinti. Bet ar jūs nematote – juk jis pats pasišalino?“ Kad nuramintų aistras, miesto meras J. Savenka priėmė kitą sprendimą: rasti skverą paminklui ir, jį pastačius, pavadinti Lenino vardu.
       Sinkretiška, nepaprastai marga dar ne itin spalvoto miesto kasdienybė.

1 Čia Prūsijos dvasia, čia Rusija kvepia (rus.).
2 Man nuobodu, kipše!
       Ką daryti, Faustai?
       Man nuobodu, kipše!
       Ką daryti, Faustai?
       Tokia jau nustatyta jums riba,
       Jos niekas neperžengia,
       Visi protingi tvariniai – nuobodžiauja… (rus.).