tekstai.lt

Tarp sapno ir išminties ženklų. Filosofijos kritikė Jūratė BARANOVA kalbina poetą Aidą MARČĖNĄ


       Jūratė Baranova. Poetė Daiva Čepauskaitė viename interviu prisipažįsta, kad negali kalbėti apie tai, kas parašyta jos eilėraštyje. Jeigu galėtų ką nors pasakyti, nereikėtų rašyti eilėraščio. O tu ar gali kalbėti apie savo eilėraščius? Gali juos komentuoti? Interpretuoti?

       Aidas Marčėnas. Galiu. Kad tik būtų apie ką kalbėti ir ką pasakyti. „Negaliu kalbėti“ – per daug egzaltuotai skamba, labiau tiktų kitai lietuvių poetei. Nors ką gali žinoti... Gal Daiva nori pasakyti – nenoriu. Šnekėti apie tai, kas parašyta eilėraštyje, – nedėkinga ir gan kvaila, nuvainikuojama eilėraštį gaubusi paslaptis, dažniau – paslapties iliuzija. Bet kartais tenka daryti ir tai, kalbant kokiai moksleivių, o ypač jų mokytojų auditorijai, pasikvietusiai tave prieš baigiamuosius egzaminus. Nes Žemaitę, kaip jiems atrodo, jie supranta, tačiau ja literatūros supratimas ir baigiasi. Utriruoju, bet ne savo, o vienos mokytojos žodžiais. Ką gi, kartais kalbėjimas apie tai, kas parašyta eilėraštyje, gan malonus užsiėmimas, ypač kai atrandi naujai atsivėrusias prasmių žaizdas kokiame sename tekste, kuris, pasirodo, dar gyvas, nors „stol'ko neživut“. Šnekėdamas apie tai, tarkim, atverdamas ir išplėtodamas į teksto audinį įaustus mitologinius ar istorinius motyvus ar demaskuodamas eilėraščio metatekstualumą (ką, nuo ko ir kodėl nugvelbiau), atlieku ir tam tikrą edukacinį darbą.
       Kita vertus – ką vaizduoja Leonardo da Vinci „Mona Liza“? Maksimaliai pavykę eilėraščiai neturėtų leistis aiškinami, bet jų nedaug, manau, jog tokio gal ir nesu parašęs. Visi mano eilėraščiai paženklinti mažesniu ar didesniu pralaimėjimo ženklu, dažnas kvepia smilkalais ir lelijom, idant nepakviptų lavoniena. Tad būtų žymiai prasmingiau prisiminti, išsiaiškinti ir paaiškinti, jei to bus reikalaujama, sakykim, Paskutiniame Teisme, ne tai, kas tekste parašyta, o tai, kas jame neparašyta, bet yra to, kas parašyta, traukos lauke. Nes eilėraštis yra ne vien tekstas, bet ir kontekstai, kuriuos autorius žino arba užmiršo, bet vėl, interpretuodamas tekstą, prisimena. Visos tos eilėraščio atsiradimo aplinkybės, meilės ir neapykantos, nuojautos ir gudravimai, alsavimas ir širdies ritmas, diktavęs vienokią, o ne kitokią prozodiją ir tai, ko negali paaiškinti. Tik nustembi, kad, būdamas iki skausmo ribotas, sugebėjai, kažkokių nesuvokiamų kalbos galių padedamas, peržengti prigimtines ribas. Ir eilinį kartą pralaimėti. Iš esmės poezija yra tai, kas nepaaiškinama, kas verčia autorių stebėtis ir nustėrti. Dar kartą ir dar kartą mėginti. Esmė yra ne tai, ką, naudodamasis kalba kuria poetas, o tai, ką naudodamasi poetu, sukuria kalba. Ir ne vien poetu, bet ir skaitytoju. Tai, ką, skaitydamas poezijos kūrinį, išsiaiškina skaitytojas – ne mažiau vertinga nei tai, ką, tą kūrinį rašydamas, išsiaiškina rašytojas. O išsiaiškinta gali būti visiškai priešinga prasmė. Bet prasmė yra, o tai ir yra svarbu. Tad iš esmės D. Čepauskaitė teisi. Eilėraštis – kartais Mnemozinės ir Morfėjaus, kartais Afroditės ir Tanato tango. O kartais poros keičiasi partneriais. Čia neką galėtų paaiškinti net Anželika Cholina.

       J. B. Labai ryškiai įstrigai į atmintį kaip talentingas kitų poezijos interpretatorius. Kadaise rašei puikius komentarus arba esė apie kitų poeziją ir kartais – prozą. Kažkaip pasigendu tų tavo komentarų. Gal galėtum vėl pradėti rašyti? Kodėl neberašai?

       A. M. Tingiu. Esu aktyvus Poilsio partijos narys. Galėčiau išvardyti daugybę priežasčių, kodėl neberašau apžvalgų, bet irgi tingiu. Todėl paminėsiu tik dvi. Pirmoji: šį mėnesį man labiau norisi tiesiog džiaugiantis tekstu skaitinėti Dovlatovą ir Jorge'ą Luisą Borgesą, nei mintyse tobulinant kankintis dėl vieno ar kito per gerai apie save galvojančio lietuvių rašytojo saviraiškos ir paskui stengtis apie jo ne visai vykusius tekstus vienu dviem sakiniais (nelemta, antra vertus – miela, stilių aštrinanti literatūrinių apžvalgų specifika) pasakyti gražiai ir tiksliai, bet taip, kad per daug neįžeistum. Bet juk vis tiek įsižeis. O man šlykštu žeisti amžinos sielos laikiname kūne nešiotojus dėl tokių iliuzinių dalykų kaip literatūrinė vertė ar bevertiškumas. Tačiau kažkas juk privalo atsijoti grūdus nuo pelų. Todėl manau, kad apžvalgas turėtų rašyti koks jaunas talentingas žmogus su aiškia vertybine skale, besirūpinantis savimi europinėje kultūroje ir europine kultūra savyje mažiau nei aš, šiandien sergantis reliatyvizmu, kurį Benediktas šešiolioliktasis jau spėjo pasmerkti. Ir dar – „taikliais nepataikymais“ nebijantis pasakyti, kad ir jo gerbiami autoritetai pamala š... Aš kartais bevelydavau nutylėti, o toks menkadvasiškumas dar labiau kankino ir erzino. Šlykštu. O štai pagrindinė mintis, visai iš kitos operos: kad sąžiningai apžvelgtum literatūrą, apskritai neturi dalyvauti literatūriniame gyvenime. Circulus vitiosus, pasakyčiau. Ir vis dėlto smagu buvo juokais išrasti kokią „Klaipėdos poetinę mokyklą“, kuri nūnai visai rimtai aptarinėjama, nors jei ir egzistuoja, tai centras jos yra Kauno miegamajame rajone, prie Donaldo Kajoko rašomojo stalo.

       J. B. Per tavo knygų aptarimą Rašytojų sąjungoje rimtai ir įkvėptai skaitei savo poeziją. Visi nuščiuvę klausėsi. Staiga iš koridoriaus į salę atsklido kažkurio užsibuvusio „Trečio brolio“ lankytojo pratisas dainavimas. Tu toliau taip pat sukauptai skaitei neleisdamas savęs išmušti iš vėžių. Gal tiesiog ir negirdėjai. Bet kaip tik tame to nerišlaus dainavimo fone staiga suvokiau visą tavo dabartinio buvimo, tavo naujo pasaulio solidumą. Netgi respektabilumą. Savo knygoje „Pasauliai“ poetiškai apmąstai įvairius pasaulius. Esi sukaupęs daug įdomaus ir įvairiaverčio patyrimo. Neatrodo tau tie skirtingi pasauliai kaip J. L. Borgeso prasilenkiančios laiko paralelės? Jei turėtum galios taip padaryti, ar norėtum į kurį nors jų vėl įžengti?

       A. M. Ne taip jau paprasta su tais pasauliais, kaip man dabar atrodo. Gyventum čia ir dabar, džiaugtumeisi išsipildančia kiekvienos akimirkos amžinybe, bet ne... Visų pirma, kalbant apie poeziją, bent jau apie mano poeziją, nelabai tikęs žodis – „apmąstai“. Kartą per televizorių parodė Auguste'o Rodino „Mąstytoją“. „Dėdė mąsto“ – tarė mano trejų metukų dukrytė. Mergaitė nustebino visus namiškius, išskyrus mane. Mane nustebino Rodinas. O mergaitė tiesiog pamatė esmę vaiko arba, jei nori, poeto akimis. „Ir tu mąstai...“ – buvo sužavėta mano mama. „Aš nemąstau“ – kiek įsižeidusi ir, tiesą sakant, susimąsčiusi ištarė dukrytė – „aš svajoju“. Panašus ir mano santykis su tais pasauliais. Mąstyti man gal per sunku, gal nuobodoka, nors ką gali žinoti – gal mąstau, tik to nesuprantu (o gal ir suprantu, tik linkęs, kaip kiekvieno padoraus vyro animacinis alter ego Homeras Simpsonas, sušukti: „Greičiau įjunkite televizorių, nes pradedu mąstyti“). Prieš septynerius metus, mėgindamas įveikti Arturo Schopenhauerio „Valią ir vaizdinį“, ar atvirkščiai, pastebėjau, jog mane pagauna tik tos vietos, kur filosofas remiasi metafora (ne be reikalo Kristus, paklaustas, kodėl Pamoksle nuo kalno kalba palyginimais, atsako, jog tik taip galės prisibelsti į paprastų žmonių širdis). Ypač įstrigo ta vieta, kur A. Schopenhaueris žmogaus gyvenimą lygina su knyga – sapnuodamas skaitinėji knygą kur pakliuvo, o vadinamajam budriam gyvenime skaitai ją puslapis po puslapio. Tad subjektyvusis idealizmas, kuriuo, aktyviai formuojantis egocentrizmui, savo pasaulėjautą grindžiau ligi kokių dvylikos metų, nėra man svetimas, nėra svetimas ir „paralelinių pasaulių“ modelis, apie kurį daug ir su siaubu galvodavau vaikystėje.
       Minėdama J. L. Borgesą, tikriausiai turėjai omeny jo apsakymą „Sodas išsišakojančiais takais“, kuriame išreikšta idėja, ją supaprastinus, būtų maždaug tokia: kiekvienoje pasirinkimo kryžkelėje nueini ne kuriuo nors vienu, o visais galimais keliais, taip savo pasaulių galimybes daugindamas ligi begalybės. Vaikystėje jausdavau dar radikaliau – kiekvienas atsitiktinis judesys turi alternatyvas ir tai, kaip tu padėjai puodelį, gal ir nieko iš esmės nekeičia, o gal nuo to priklauso, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms bei virtinei įvykių, princesės Dianos likimas. Šiaip ar taip, jei vienos mūsų pažįstamos 1996 m. nebūčiau šiaip sau pasveikinęs su gimtadieniu, vargu ar dabar atsakinėčiau į šiuos tavo klausimus... O J. L. Borgeso apsakyme yra viena įdomi, tekste menkai išplėtota detalė – tie išsišakoję takai kartais susikerta. Susisiekia. „Per sielos vidurį“ – rašau eilėraštyje „Kūrybos“. Štai šie susikirtimo taškai mane labiausiai ir domina, bet būtų sveikiau, jei tokie išgyvenimai reikštųsi literatūroje, o gyventi norėtųsi paprasčiau. Čia ir dabar. Šiandien galvojant apie kitą skirtingus pasaulius išreiškiančią metaforą, iš A. de Saint-Exupéry „Citadelės“, kur žmogus lyginamas su medžiu. Medis nėra nei šakos, nei sėklos, kamienas ar pumpurai, net ne malkos, medis yra visuma, „galia, kuri iš lėto susilieja su dangumi“. Taip pat ir žmogus nėra nei moksleivis, nei sutuoktinis, nei vaikas ar senis. Esi viskas vienu metu. Kaip rašytojo žodžiais sako išmintingas beduinas – „esi tasai, kuris išsipildo“. Šia prasme mano infantilizmas turi gerąją pusę – nenuvytusią vaiko vaizduotę, tad joje įžengti į bet kurį iš pasaulių nėra labai sudėtinga. Dar turiu galių.
       Štai ir atsirado proga pakomentuoti eilėraštį. Ankstesnėje mano knygoje „Dėvėti“ yra sonetas „Anąryt atsibudęs kelias sekundes buvau vaikas“. Buvau beveik trisdešimt septynerių, kai jį parašiau. O parašiau, nes nutiko gana keistas dalykas. Vieną to dabar jau nutolusio rugpjūčio rytą atsibudau ne jausdamasis, o iš tikrųjų būdamas vaikas, ištiktas siaubo atsidūręs senstančiame kūne. Tai truko tik kelias akimirkas, bet įspūdis neišdildomas. Analizuojant, kas nutiko, prisiminiau, jog kartą, būdamas septynerių, prieš užmigdamas mėginau įsivaizduoti, pajusti, koks būsiu (teisingiau – esu) po trisdešimties metų. Tad įvyko kažkoks persikeitimas, man buvo suteikta galimybė tai išgyventi, tik atbulai – sulaukus trisdešimt septynerių kelias akimirkas ne jaustis, ne įsivaizduoti, o iš tikrųjų būti vaiku. Baisiai gražūs tie mūsų susisiekiantys pasauliai...
       Ir galų gale apie širdžiai mielo užsibuvusio klasiko dainavimą mano kūrybos vakaro metu... Puikiai girdėjau, ir visa mano esybė tirpo kosminėj šokančio Krišnos šypsenoj. Jau prieš vakarą, pamatęs būsimą dainininką „Trečiame brolyje“ bei žinodamas kai kuriuos jo įpročius, numaniau, kad taip nutiks, ir laukiau. Ir ta daina, ir jos populiarusis atlikėjas, iš tikrųjų mokantis pluoštą mano eilėraščių atmintinai, yra neatsiejama tavo minimų mano pasaulių dalis. Gal pastebėjai, kad ir paslaptingasis tos popietės režisierius Dėsningas Atsitiktinumas pasistengė, jog daina pasigirstų reikiamu laiku reikiamoj vietoj, tuomet, kai buvo skaitomas tekstas, paženklintas alkoholine patirtim. Ir aš pats esu toje dainoje. Vis dar einu žado netekusių penklubiečių posėdžio stalu, niūniuodamas Antonio Machado sonetą iš mano paauglystės šedevrų: „pavasariais noriu dainuoti / vien tą, kuris jūromis eina!“... Ir jaučiuosi kaip išprotėjęs cirko dramblys.

       J. B. Grįždama mintimis į tą patį vakarą Rašytojų sąjungoje, prisimenu, kaip Edmondas Kelmickas sakė, jog tavo naujoje knygoje jis įžvelgiąs išminties ženklų. Tų išminties ženklų esu pastebėjusi jau tavo ankstesnėje knygoje. E. Kelmicko įžvalga tiesiog mane padrąsino tave pakalbinti. Filosofijos interpretatorius mažai ką išmano apie poeziją. Bet apie išminties ženklus jis kartais gali sau leisti įžūliai postringauti ir pretenduoti išmanyti. Viename tavo eilėraštyje „Vietoje atgailos“ radau tokias eilutes: „o dažniausiai rašau kaip nenoriu; / nekaltai pasileidus, keista / jėga tempias prie savo altorių – / intelekto jėga suknista?“ Supratau, kad ir tu suvoki, kad tarp proto įžvalgų ir tikros poezijos gali įvykti prasilenkimas. Ar tau neatrodo, kad filosofijos interpretatorius kažką postringaudamas apie poeziją vis vien neatveria to, ką poezija imanentiškai slepia?

       A. M. Aš labiau įžvelgiu skyrybos ženklus. Ir tiesiogine, ir perkeline prasmėmis. Prasilenkimą, kaip sakei. Ir tavo cituojamoje strofoje, kurioje vedybos iš išskaičiavimo paženklintos neišvengiamomis skyrybomis iš meilės.
       Bet jei ir Edmondas, kurio žaižaruojančiomis ištarmėmis ir sugebėjimu improvizuoti pačiu aukščiausiu lygmeniu žaviuosi štai jau trisdešimt metų nuo tada, kai Lenino prospekto apačioje paprašė „kiek galit“ kapeikų ir vien intonavimu paskatino mažiausiai dvidešimčiai metų rinktis įdomų ir pavojingą gyvenimo būdą, o ir tu, ne tik filosofijos profesorė, bet, kas man svarbiau – žmogus, sugebantis savarankiškai mąstydamas tobulėti bei giliai ir tiksliai jausti, ir kas dar svarbiau – užjausti, taigi – jei judu tų išminties ženklų tenai įžvelgiate, tai gal tikrai ten... Tiesiog dėkoju, kad atidžiai perskaitei mano knygelę.
       Ką gi, įjungsiu smegenis ir pamėginsiu šį tą paaiškinti, iš tikrųjų – pasiaiškinti. Tai bus atsakymo į pirmąjį klausimą išplėtojimas. Kitados esu apvertęs sokratiškąjį „žinau, kad nieko nežinau“, sakydamas, jog poetui labiau tinka „nežinau, kad žinau viską“. Tas mano apvertimas kiek jungiškas, o Jungą aš mėgstu. Antra vertus, šis apvertimas neneigia didžiosios Sokrato ištarties, tik papildo ją, atsuka kitą medalio pusę, kitą žandą, kažkokį genetinį lygmenį su pradžiapatės nuodėmės prieskoniu. Visa tai įgalina poetą drąsiai išradinėti dviračius bei atradinėti amerikas. Arba tiesiog stebėtis, jog visa tai yra ir man visai atsitiktinai skirta pamatyti. Šviesos žaismą vakarėjant, patvory putojančias hortenzijas, savais reikalais tipenantį ciuckį, po vertikaliais šios vasaros debesimis didžiulio klevo šešėly keturias kortomis kertančias dvylikametes ir už jų, su jomis ir manim – į slėnį slenkantį padūmavusį Vilnių. Tai – proza. Poezija yra kažkaip nežinant žinoti, jog kažkur anapus yra kita šito kosminio smėlio laikrodžio pusė – ten, kur viskas sukrinta į kalbą. Lyrinis nukrypimas, tiesiog pažvelgiau pro langą...
       Tad apie išmintį. Išminties man pakanka tik tiek, kad pats sau prisipažinčiau, jog esu gan kvailas žmogus bei pasidžiaugčiau, jog nesu jau toks kvailas, nes tai pripažįstu. Bet tu klausi ne apie mane, o apie mano tekstus. Kur, mano galva, kertinis skirtumas tarp filosofo ir poeto, kodėl Platonas, niekinęs poetus, šiek tiek jiems pavydėjo (žinau, nes pats niekinu, tarkim, milijonierius)? Filosofui kalba yra instrumentas, o ne filosofas – instrumentas kalbai. Su poetu viskas atbulai. Tad poetas pirmapradiškesnis, „arčiau dievų“. Gal taip: poetas artimesnis „Iliados“ herojams, už kuriuos daugybę dalykų nusprendžia dievai. Arba pakonsultuoja. Arba gerai pradėtą sakinį užbaigia dar geriau. O filosofas man panašesnis į „Odisėjos“ klajūną, kuris visas kliūtis turi įveikti pats, savo paties proto ar beprotybės pastangomis. Bent jau kažką panašaus girgžda mano ir vėl išrastas „Wittgenstein“ firmos dviratis. Tad poezija, anot Josifo Brodskio, yra aukščiausia kalbos forma. Ir ta forma skatina poetą „mąstyti eilėraščiu“. Čia jau, anot Czesławo Miłoszo.
       Kita vertus, pati kalba, net besireikšdama kvailiausiomis formomis, yra išmintinga. Mano bičiulis Alvydas Šlepikas papriekaištavo dėl „Pasauliuose“ trijose vietose neteisingai sukirčiuoto žodžio „tiksliai“. Turi būti tvirtagalė trečioji „i“, aš gi kertu trumpine „i“ pirmąją. Turiu pusėtiną poetinę klausą, tad man į galvą neatėjo, jog galėtų būti kitaip. Tik ti³ksliai galima pataikyti į dešimtuką. Ir vis dėlto išmintinga lietuvių kalba tiksliai² nusako lietuvio būdą, kažkokį metafizinį nevalyvumą. „Tiksliai²“ kirčiuojamam žodyje neskamba ką tik įstrigusios strėlės vibravimas, į taikinį pataikysi nebent atsitiktinai, o jei ir perskrisi Atlantą, tai žūsi Vokietijoj.
       Tai tik vienas kuklus pavyzdėlis, kaip galima, o ir reikia skaityti poeziją. Tad filosofijos interpretatoriui, kaip sakai, kad ir kaip giliai šis besiknistų, vargu ar pavyks atskleisti poezijos slėpinį. Kaip ir ją kuriančiam poetui. Tik dėl vienos priežasties – poezija nieko neslepia. Ji tiesiog yra. Arba jos tiesiog nėra. Arba, kaip tiksliau ištartų filosofas: poezija, jei ji iš tikrųjų poezija, slepia Nieką.

       J. B. Vis vien drįstu postringauti toliau. Bandysiu suformuluoti, ką turiu galvoje, sakydama „išminties ženklai Marčėno kūryboje“. Pirmiausia, turiu galvoje eilėraščių lyrinio herojaus gebėjimą nedramatizuojant atsiverti žiauriam realybės tikrumui, ir svarbiausia – artėjančios mirties realybei. Vokiečių filosofas Martinas Heideggeris sakė, kad autentiška sąmonė ir skiriasi nuo neautentiškos gebėjimu mąstyti save kaip baigtinę. M. Heideggerio sąvoka Leben zum Tode – įsisąmonintas gyvenimas kaip gyvenimas mirties link, mano galva, tinka ir tavo knygai „Pasauliai“ interpretuoti. Štai eilėraštį apie vieną gyvybingą ir produktyvų draugą užbaigi tarsi juokaudamas, bet jau rimtai: „važiuojam o juk važiuojam į kapines, / Viešpatie, kaip važiuojam“. Jauti tą važiavimą? Kasdien? Patiri, kaip kad sakytų M. Heideggeris, Angst – pamatinį siaubą?

       A. M. Gerai čia Martinas suformulavo tą „pamatinį siaubą“. Mirties realybės siaubas kaip pamatas, ant kurio statausi, kuriu savo gyvenimą. Pasaulį, kuris baigiasi ten, kur baigiasi mano kalba, anot Ludwigo Wittgensteino. „O ten jau nieks lietuviškai nemoka, – / nyki mintis, bet, regisi, teisinga...“ Taip prasideda sonetas „Vasario šaltis“ iš knygos „Vargšas Jorikas“. O baigiasi eilėraštis taip: „juk mirs visi! bet aš vis tiek labiausiai“. Manau, ši vaikišką savęs baigtinio suvokimą išreiškianti eilutė ir yra tas pagrindas, ant kurio kuriama tai, kas, anot Tavęs, rodo „išminties ženklus Marčėno kūryboje“ . Šioji eilutė ir yra tasai singuliarinis taškas, iš kurio išsprogta visi mano dėvėti pasauliai.
       Kai rašiau šį sonetą, maždaug prieš vienuolika metų, vienas mūsų bei mirusiųjų bičiulis vairavo „Audi“, kuris savaime priminė karstą. Dargi jį puošė pro galinį langą besišypsanti lapės kaukolė. O pradėjus važiuoti iš magnetofono pasigirsdavo Giuseppe's Verdi „Requiem“. Štai kur Angst, štai kur „važiavimas“ kiekvieną dieną! Kad tuose pasivažinėjimuose nėra jokios autoironijos, kaip man tuomet dingojos, dabar jau negalėčiau teigti. Vis dėlto šitiek metų prabėgo ir mano nuogąstavimus dėl bičiulio psichinės būsenos nepastebimai pakeitė geranoriškai pritarianti Joriko šypsena. Bet man ligi to vis dar toli, vis toliau ir toliau, toji tragikomiško atspalvio paaugliška apsisaugojimo magija manęs vis dar neįtikina.
       Imponuoja kitkas. Dažnai prisimenu tėvo draugą, kuris žinojo, jog gyventi jam liko gal pusmetis. Vis susitikdavom tai viename, tai kitame Vilniaus kieme, kur aš su draugeliais stumdavau ilgas ir nuobodžias dienas tvankioje tos tolimos vasaros amžinybėje. Jis gi sukdavo ratus senamiesčiu, tarsi mėgindamas įsiurbti, įsiminti ir išsinešti tai, kas jam brangu. Ir, kalbant poetiškai, išsinešė. Vilnius dabar visai kitas miestas, daug kas liko tik mano prisiminimuose, apie daug ką galiu pasakyti taip, kaip vienam eilėraštyje ištarė C. Miłoszas: „Vienintelis panelės X gyvenimo ženklas / yra mano raidės. Kol aš tebesu, / Ji esti netoli tų vietų, kurias mylėjo“. Stipru. Ir geras Tomo Venclovos vertimas, nes vis dar moku atmintinai. Tokių eilučių akivaizdoje mirtis atsitraukia, o „pamatinis siaubas“ neišnykdamas virsta kažkuo daugiau nei viltis ir kažkuo daugiau nei ilgesys. Buvimas ir nebuvimas kalboje kartais susilieja į vienį, kuris man beveik įrodo Dievo buvimą.
       Kita vertus, mirtis įkvėpia. Prisiminkim Jeano Cocteau „Orfėjo“ simboliką. Mirtis įsimylėjusi poetą. Poetas taip pat neabejingas Mirčiai. Mirtis pasiaukoja dėl poeto nemirtingumo, kas, žvelgiant iš ilgesnės laiko perspektyvos, yra graži nesąmonė.
       Ir vis dėlto susidūrę su mirtimi net prasti poetai kartais parašo neblogą eilėraštį. Prisijungiama prie kažkokių anapusinių „kanalų“. Šiuo požiūriu man nepatinka Leonardo Gutausko knyga „In fine“, savotiškos epitafijos mirusiems rašytojams, dailininkams ir kitiems, prie kurių poetas rašydamas pamėgino „prisijungti“. Yra tuose prisijungimuose kažkokio metafizinio amoralumo. Žinau, nes prieš dvidešimt metų esu parašęs eilėraštį, kuriame samprotavau daugmaž taip: o jei dabar vienas po kito staiga išmirtų visi, kuriuos myliu, tai gražių eilėraščių parašyčiau. Tą eilėraštį „pamečiau“ gyvenimo verpetuose, niekur nė nepublikavau, net paaugliškomis smegenimis supratęs, jog cinizmo užtaisas jame vis tiek stipresnis už autoironiją. Bus dar, deja, tų „gerų eilėraščių“. Ir nesvarbu, kad knygos redaktorius Valentinas Sventickas „Pasaulių“ anotaciją pradeda šitaip: „Čia tas atvejis, kai skaitydamas vis pagalvoji – poetas parašė savo knygą“. Pratęsia – į temą tavo klausimui: „Laiku parašė“. Bet yra ir trečias sakinys, viltingasis: „Galima ir pasiginčyti su savimi“.
       Taip jau nutiko, kad anksčiau vis tekdavo gyventi netoli beprotnamių. Dabar vis dažniau apsigyvenu prie kapinių. Dabartinis mano pasaulis yra Rasos. Kapinės, kur turistų iš Lenkijos krūtinėse plaka Pilsudskio širdis, kapinės, kuriose, man išėjus pasivaikščioti, ilsis manoji. Šaunioje kompanijoje.

       J. B. Paradoksas tas, kad tu dar nesi garbaus amžiaus literatūros veteranas, kaip sako D. Čepauskaitė tame pačiame interviu, nors ir gavęs kažkada Poezijos pavasario premiją. Ir, mano „vyresnėmis akimis“ žiūrint, amžius dar neturėtų būti koks nors tavo rūpestis. Bet štai skaitau, kaip tavo lyrinis herojus sąmoningai save sendina sakydamas: „greitai man bus / penkiasdešimt ir tuščia / atėjus numirt į šią dykrą“. Kodėl skubi į ateitį?

       A. M. Nemanyčiau, jog čia kažkoks skubėjimas į ateitį, greičiau į praeitį. Jaunystėje viename eilėrašty rašiau, kad man penkiolika tūkstančių metų, ir niekam nekliuvo. Normali perspektyva. Pasirodo, skaitytoją glumina realesni skaičiai, tokie kaip penkiasdešimt, nors, žvelgiant kosmogoniškai, tai daugmaž panašūs dydžiai. Žvelgiant psichologiškai, viskas irgi aišku, bent man. Tų dalykų mane pamokė neseniai amžinybėn išėjusi puiki rusų aktorė Natalja Gundareva. Kai jai suėjo trisdešimt vieneri, ji ėmė sakyti sau ir kitiems, jog jai – keturiasdešimt. Šitaip įgydama devynis išloštus metus. Tokia tad iliuzija. Ir aš panašiai galvoju, šitaip tartum sutaupydamas kelerius metus tokiems niekams kaip eilėraščių rašymas (tarsi dar ką nors prasmingiau veikčiau). Ir ne taip baisu plikti.
       Iš tikrųjų tu juk klausi ne apie mano, o apie lyrinio herojaus amžių. Jo amžius svyruoja priklausomai nuo nuotaikos ir aplinkybių. Lyrinis herojus išauga iš sapno, tik nosį įkišęs į vadinamąją realybę, o autorius – iš vadinamosios realybės, tik uodega sapne. O šiaip jau išpažintinėje poezijoje, kokios esu nemažai prirašęs, jei išpažįsti sąžiningai, jie yra vienas ir tas pats. Tik autoriaus biologinis amžius yra toks, koks yra. Rytais mankštindamasis darau keturiasdešimt keturis atsilenkimus, prieš metus dariau keturiasdešimt tris, o nuo rugsėjo dvidešimt ketvirtosios, jei Dievas leis, darysiu keturiasdešimt penkis. Sunkiai save įsivaizduoju atsilenkinėjantį aštuoniasdešimt aštuonis kartus, o padaryti penkiasdešimt atsilenkimų jau bandžiau, nieko baisaus. Todėl ir nerašau, kad greitai man bus aštuoniasdešimt aštuoneri, pasitenkinu tuo, kad greitai man bus penkiasdešimt. Ir išties greitai. Nepaisant to, kad sutinku su režisierium Aleksandru Sokurovu, teigiančiu, jog „žmogus gyvena trumpai ir lėtai“.
       Manęs nebestebina dalykai, įrodantys, jog gyvenime nieko atsitiktinio nėra. Kaip ir šiame iš mūsų bendradarbiavimo atsirandančiame tekste. Tavo cituojamas eilėraštis, kuriame „greitai man bus penkiasdešimt ir tuščia“, vadinasi „Jei būtum dabar mirusiųjų“ ir parašytas galvojant apie Sigitą Parulskį. Šis eilėraštis kontekstualiai susietas su sonetu „Anąryt atsibudęs kelias sekundes buvau vaikas“, apie jo atsiradimo aplinkybes jau šnekėjau. Belieka pridurti, jog tas sonetas prasideda eilutėmis: „kiek nežinios supančioja jausmus / berniukui atsibudusiam į kūną / nustėrusio trisdešimtmečio“. Rašant šį tekstą būtų buvę padoriau pasakyti „į kūną keturiasdešimtmečio“, bet metriškai niekaip nesisekė. Mano „herojus“ vis dar sėdi mokyklos kiemo kleve, yra kokių aštuonerių metų ir net nenutuokia, kaip greitai jam bus penkiasdešimt. „Tą klevą nukirto, supjaustė ir išvežė, o aš vis dar slepiuosi jame“, – rašiau viename labai sename eilėraštyje. Nekeisčiau nė žodžio. Tad jei ir esu įkliuvęs į kokius laiko ir erdvės spąstus, tai labiau primenu į slyvų medį įsilipusią antros eilės pusseserę iš Giedros Radvilavičiūtės esė, kuri naratorei primena Jano Vermeerio merginą su perlu ausyje, tik vietoj auskaro šiai kabo saulės peršviesta slyva. Matau ją geltoną. Žodžiu, esu įsipainiojęs kažkur tarp natūros ir kultūros. O tie metai vis tiek ateis. Bet lygiai taip pat gali ir neateiti. Tad, ištaręs kokį skaičių į priekį, esi priverstas jo ir sulaukti, antraip būtų „nepoetiška“, „nepranašiška“ , o mane ima siaubas, kad dar ir netikslu.

       J. B. Bet kokiu atveju šitas žaidimas man kažkodėl liudija lyrinio herojaus gyvybingumą ir optimizmą. Ir nors viename eilėraštyje jis kalba apie „depresiją viduržiemyje“, bet užbaigia jį gana žvaliai: „kada kerti važiuojamają dalį – / sucypę stabdžiai viltija, kad gali / vietoj mirties pavasaris ateit“. Tu, mano akimis, vis dėlto esi vilties, o ne nevilties poetas. S. Parulskio poeziją savo konstruojamuose vadovėliuose dedu prie kančios, gyvenimo prasmės ir vienatvės temų, o tavo – prie draugystės ir laimės. Taip savaime išeina. Ar pritartum, kad tavo lyrinio herojaus požiūris į pasaulį vis dėlto yra pozityvus ir teigiantis?

       A. M. Čia tiktų atsakyti į klausimą, kurio, kaip prisipažinai, taip ir neišdrįsai paklausti – ar bijau senatvės? Witoldas Gombrowiczius yra pasakęs, jog neišgyveno brandos amžiaus. Iš jaunystės iškart peršoko į senatvę. Man yra panašiai, tik kiek kitaip. Apie brandą nėra ką ir kalbėti, nors geranoriai vertintojai, kaip tu, mėgina kažką panašaus manyje įžiūrėti. Pats jaučiuosi tarsi jaunuolio, netgi vaiko ir nukvakti baigiančio senio mišinys. Jokios fermentacijos, kažkoks „Molotovo kokteilis“. Yra tokia patarlė: bijai vilko, neik į mišką. Tame miške vos gimę atsiduriame visi, ir jeigu viskas sekasi daugmaž gerai, su vilku anksčiau ar vėliau susitiksim. Ir jei vilką prisijaukinsim, tas vilkas iš šito miško ir išneš. Tai bus graži ir tragiška paskutinė kelionė. Savo poezijoje dažniau miniu lapę. Tad visus mano rašinius galima suprasti ir kaip mėginimą prisijaukinti entropiją. Vis dėlto senatvė yra viena iš priežasčių, dėl kurių į tavo klausimą apie mano pozityvų požiūrį į pasaulį atsakyme atsiranda tasai „galbūt“.
       Teks kelis žodžius pasakyti ir apie mano santykį su „Sigito Parulskio fenomenu“, ir į tavo pasirinkimą jo kūrybą glausti prie kančios, o mano – prie laimės. Taigi apie „mutris“. Suprantu, jog reflektuojantiems literatūrą yra gana patogu iš manęs ir Sigito daryti kažkokią „kultūros monadą“, kaip teigia Brigita Speičytė knygoje „Naujausioji lietuvių literatūra“. Savotiškus In ir Jan. Bet neplėtodamas pasakysiu, jog viskas yra kur kas sudėtingiau – tiek asmeniniuose, tiek intertekstiniuose santykiuose. Tegaliu paliudyti štai ką: „kaimietis“ Sigitas nepakenčia kaimo ir vasaros, mat yra alergiškas žiedadulkėms, o aš, miestietis, negaliu pakęsti kitų metų laikų ir miesto, nors jie „mano“, jie beveik „aš“. Kokia čia laimė? Kokia čia kančia?.. Esi nuostabi „poezijos vartotoja“, dar daugiau – pritaikai ją savo reikmėms, filosofiškai įrėmini, įprasmini. Ir teisingai darai – aš ir mano poezija esame tau dėkingi už mūsų populiarinimą filosofiniuose kontekstuose. Bet jei S. Parulskis būtų tik kenčiantis autorius, arba vien neigiantis ir besikeikiantis, koks yra patrauklus tam tikrai giluminių teksto savybių neįžvelgiančiai savo skaitytojų auditorijai, jei jo knygos „rėktų lentynose“, kaip nutarė aktorius Arūnas Sakalauskas, vargu ar jis man būtų įdomus. S. Parulskis yra pats viltingiausias, nes sąžiningiausias lietuvių rašytojas. „Iš ilgesio“ teigiantis neigimu. Nepaisant alergijos. Tad galėtum jį dėti vietoj manęs – tiek prie draugystės, tiek prie laimės. Lygiai taip ir aš nesu jau toks vienaplanis poetas. Vis su džiaugsmu stebiu, kaip mano kūryba vienu lengvu judesiu nusikrato visų jai lipdomų etikečių. Vadinasi, gyva dar, bjaurybė. Ir vis dėlto džiugina tokia Vytauto Kubiliaus įžvalga knygoje „XX amžiaus literatūra“: „Antikonformistinė laikysena, stūmusi aštuntojo dešimtmečio jaunuosius poetus į maištingą neviltį ir psichologinę destrukciją, išvedė Marčėną į pozityvų veiksmą“. Naujausiųjų laikų istorija. Su bičiuliu – tebūnie ir vėl A. Šlepikas – sėdime bare. „Be degtinės, kokių dar lietuviškų gėrimų turite?“ – klausia šis padavėjos. „Krupniko“ ir „Benediktino“ – išgirsta. Ir tuomet mano draugas pasako savo paprastumu genialią frazę: „Viešpatie, negersiu, po vakar aš negaliu į juos žiūrėti, mane pykina, vos pagalvojus apie tą saldybę. Įpilkite „Benediktino“...  „Penkiasdešimt?“ – „Šimtą!“ Štai toks ir mano lyrinio herojaus, kaip tu mane vadini, požiūris į pasaulį – teigiantis ir pozityvus. Tad galų gale į tavo suktą klausimą atsakysiu trumpai ir aiškiai: ne, ne ir dar kartą taip.

       J. B. Dar vienas tavo lyrinio subjekto brandumo kaip išminties bruožas yra, mano galva, gebėjimas išlaikyti pozityvų santykį su savo draugais. Ir gyvais, ir jau išėjusiais. Kaip žinoma, antikiniai filosofai garbino dvi vertybes – išmintį ir draugystę. Radau tavo rinkinyje ne vieną eilėraštį, skirtą draugams. A. Šlepiką mini atvirai ir net du sykius, Gintarą Beresnevičių ir S. Parulskį galiu atpažinti tik iš teksto ir konteksto. Labai įstrigo lyrinio herojaus suvokta santykių sudėtingumo paletė: „ką bepridurti? Mylėjau tave / stipriau nei neapkenčiau / ir didžiavausi tavim daug labiau / nei tau pavydėjau“. Ar neatrodo tau, Aidai, kad gyvenimas, ar likimas, ar kaip tu pats sakai – Dievas, buvo tau maloningas, nes suteikė galią vis dėlto labiau mylėti nei nemylėti?

       A. M. Nelengvas klausimas. Apskritai šiame mūsų pokalbyje rodausi dailesnis, nei iš tikrųjų esu. Jei dabar pasakyčiau, kad nieko nemyliu, o draugų neturiu, tai ir pats jau nepatikėčiau. Lyrinis herojus brandesnis už mane ir šiuo požiūriu. Gal dėl to, kad kurdamas eilėraštį būnu pats sau ir įdomus, ir netikėtas? Kažkoks mylintis.
       Draugauti, manau, yra įgimtas talentas. Tokį talentą turi mano brolis ir tėvas, o aš juo nepasižymiu. Ir tėvas, ir brolis – nelabai komplikuoti, tiesiog geri žmonės. Aš nesu geras žmogus, bent jau nesijaučiu toks, esu „sudėtingas“, dar ir dėl to stengiuosi per daug nebendrauti, kad netrukdyčiau žmonėms savo beviltišku dalyvavimu. Mano telefonas tyli, ir aš dėl to nekvaršinu galvos. Mano artimieji, pavyzdžiui, mama, sunkiai supranta, kaip galiu savaitėmis būti vienas. „Būni, vis pasišneki su protingu žmogumi“, – ironizuoja. „Ne tiek protingas, kiek neįkyrus“, – atsakau. Šiuo požiūriu mano lyrinis herojus žymiai komunikabilesnis. Mano vaikai išaugo be manęs ir man dėl to ne kiekvieną vakarą skauda. Kai pagalvoju, šlykščiausia tai, jog esu parazitas ir vis dar turiu iliuzijų, kad kūryba bent iš dalies mano parazitavimą pateisina. Dar šlykščiau, kad visai nenoriu šio savo požiūrio keisti. Esu labai dėkingas žmonėms, kuriems likimas lėmė būti greta manęs. Visiems, kurie mane pakenčia. Tiems, apie kuriuos mano lyrinis herojus sako man mirusiam: „niekas tavęs nemėgo, / daug kas tave mylėjo“. Aš sau nepatinku, tai kodėl turėčiau patikti kitiems? Nepasitikiu savimi.
       Kūryboje – kas kita. Čia neabejoju. Rašydamas eilėraštį būnu už save didesnis. Artimųjų mirtys ir eilėraščių rašymas yra erdvėlaikiai, kuriuose pasitikrinu, kaip ką myliu ir kaip kai kam, pavyzdžiui, Sadamui Huseinui, nejaučiu neapykantos. Žodžiu, esu – „kol dar galiu mylėti mus ir viltis, / kad mes taip pat pamilsime mane“. Gal iš tiesų esu poetas. „Aidas Marčėnas, kuris pats save sukūrė“, anot Marcelijaus Martinaičio. Išsidrožiau save, kaip Pinokį iš stuobrio. O norėjau būti berniukas.

       J. B. Vardysiu toliau. Dar vienas tavo lyrinio subjekto brandumo ženklas, mano nuomone, yra gebėjimas aprėpti savo dabartį, praeitį ir ateitį kaip vieną visumą. Tose baladėse „Armonikėlei“ ir „Priešaušrio algoritmai“ lyrinis subjektas pasakoja apie tavo paties, „kaip gyvybės nešiotojo“, gyvenimą. Atrodo, susidedančio iš smulkmenų, nereikšmingų dalykų, vykusių „Antakalnio blindynuose ant kranto“ „fone Žirmūnų švintančios tvirtovės“. Ar nemanai, kad papasakojus, poetiškai apdainavus savo gyvenimą kaip vientisą istoriją, pasirodo, kad jis turėjo ir turi kažkokią tik jam vienam žinomą prasmę, kuri kažkaip pulsuoja už parašyto teksto. Kad jis ir turėjo būti kaip tik toks, koks buvo, ir ne kitoks. Tai tiesiog tavo likimas, tavo gyvenimas. Jei būtų buvęs kitoks, nebūtų ir tavęs, čia ir dabar tokio esančio? Ir lyrinis herojus negalėtų taip išmintingai tarsi koks egzistencialistas apie save sakyti: „netikus karma, žmogiškai – likimas, / save kaip titnagą tąsytis penktą / dešimtmetį – nei velnias, nei gegutė / nei darbininkas, nei inteligentas, / nei danų princas – tiek tiesus, tiek lenktas, / nežinantis – jam būti ar nebūti?“

       A. M. Po galais, tu šimtu procentų teisi. Tik ką nors matuoti ar skaičiuoti procentais – absurdo teritorija, anot Franzo Kafkos „Pilį“ andai revizavusio Arvydo Šliogerio. Nenorėčiau savo gyvenime nieko keisti ne dėl to, kad negaliu, o dėl to, kad esu labai laimingas dėl visko, kas man nutiko. Ką nors praeityje pakeitus tikrai nebūtų šito manęs, kurį pakenčiu, o gal net ir myliu tokį, koks esu. Ir ateityje nieko nekeisiu. Viskas ir taip pasikeis. Jei ko gyvendamas ir pasimokiau, tai tik tiek – atlikti tai, ką turiu atlikti. Ir nesitikėti atlygio.
       Įdomiausia, kad tuos mano rašymus pavadinai baladėmis. Aš ir pats juos taip pavadinau viename pokalbyje su knygos redaktoriumi. Paskui šiek tiek susigėdau, nes V. Sventickas galėjo pagalvoti, jog neišmanau žanro taisyklių. O štai dabar ir tu, nuramindama ir stebindama mane, sakai – baladės. Vadinasi, kai ką pajutai; tai, ką ir aš jutau tuos vainikus pindamas. Juk baladė, kad ir „šiurpių nuotaikų pasakojimas apie nepaprastus įvykius“, vis dėlto dažniausiai rašoma trečiuoju asmeniu. Apie tai laikas susimąstyti.