tekstai.lt

Laura laurušaitė. Vyrų ir moterų lemtys baltų egzodo romane


       Jau senokai į tėvynes grįžo egzodo literatūrinis palikimas, o mes vis dar nedaug težinome apie savo istorinių ir geografinių kaimynų latvių egzodo kūrybą. Gyvename užsidarę savo nacionalinėse tvirtovėse, atskirai tyrinėjame savo literatūrą. Pasaulyje vis labiau populiarėjant daugiakultūrėms studijoms, sunku pateisinti tokią izoliaciją, juolab kad Europą galima sudominti kaip tik regiono literatūros tyrimų pavyzdžiais. Šiame straipsnyje analizuojamų kūrinių artumas skatina ieškoti perspektyvių komparatyvistikos tipų. Neginčytinas lietuvių ir latvių rašytojų etninis bendrumas, analogiška egzilų situacija, panaši herojų dvasinė struktūra, todėl paralelinių paradigmų pasirodo daug gausiau nei skirtumų. Kita vertus, gilinantis į egzodo kūrybą, išryškėja tokios patirčių nesutaptys, kurias lemia skirtingi vyrų ir moterų požiūriai į pasaulį. Pagrindinis straipsnio tikslas – užpildyti spragą lietuvių kritikoje, pirmą kartą trumpai supažindinant su kaimynų latvių išeivijos proza. Siekiama atskleisti egzode atsidūrusio individo traumos atspindį literatūroje ir parodyti, kuo jis tipiškas lietuvių ir latvių išeivijai ir kodėl savitumus dažnai nulemia lyties aspektai.

       Vyrai – kareiviai – marionetės

       „Okupacijos, karas, emigracija, tremtis – tai, kas vadinama vyriškąja istorija1, tradiciniu požiūriu adekvačiau vaizduojama vyro rašytojo akimis. Daugumą memuarų apie karą ir mūšio laukus sukūrė stipriosios lyties atstovai.
       Karo pradžioje, dar prieš įsteigiant Latvių legioną, vokiečių armijoje siūlėsi tarnauti latvių vyrai, kurių artimieji buvo išvežti arba nužudyti; tai jiems buvo galimybė atkeršyti rusams. Nuo 1944 m. latviai, gimę iki 1928 m. žiemos, į legioną imti mobilizuoti jėga. Vokiečių registracijos punktuose elgtasi neteisėtai: norint nuslėpti prievartinės mobilizacijos faktą, iš latvių atimami šaukimo liudijimai. 1945 m. visiems latvių kareiviams, kaip ir SS vyrams, rankoje prie pažasties ištatuiruojama kraujo grupė – tai tapo pagrindu latvius laikyti esesininkais, fanatiškais Hitlerio parankiniais.
Latviškų šaltinių duomenimis2, vokiečių pusėje įvairiuose daliniuose kovojo apie 146 ar 148 tūkstančiai latvių legionierių, prievartiniams darbams buvo išvežta dar keliasdešimt tūkstančių žmonių. Iš viso latviai prarado apie 80–90 tūkstančių vyrų. Šie statistikos duomenys liudija, kodėl legionierių gyvenimo beletrizavimas latvių egzodo literatūroje toks dažnas (apie jį rašoma Egīlo Kalmės, Gunaro Janovskio, Uldžio Ģērmanio, Richardo Rīdzinieko, Alfredo Dziļumo, Arnoldo Apsės, Dzintaro Kiršteino romanuose). Aptardami šią plejadą, latvių literatūrologai konstatuoja neginčijamą G. Janovskio ir A. Dziļumo pranašumą – tiek kiekybinį, tiek kokybinį. Rikiuojant jų romanus vieną po kito, galima atkurti detalias rašytojų biografijas. Išsamesnei analizei pasirenkama po vieną abiejų autorių romaną: G. Janovskio „Po paskutiniojo teismo dienos“ („Pēc pastardienas“, 1968) ir A. Dziļumo „Perkeltieji“ („Pārvietotie“, 1955). Jų tekstų įtaigą lemia autobiografinė patirtis: susitapatinimas su herojais, kai kuriama pagal principą „nesu parašęs nieko, ko daugiau ar mažiau nebūčiau patyręs”3. Realistinis rašymas pateisina uždavinį – papasakoti tautiečiams ir pasauliui apie latvių legionierius bei jų kančias. Kareivių realybės paveikslas skatina ieškoti ryšių su lietuvių karių savanorių dalinius vaizduojančiais kūriniais. Išraiškos ir tikroviškumo požiūriu pranašiausias atrodytų Mariaus Katiliškio romanas „Išėjusiems negrįžti“. Tipologiškai artimi pagrindiniai kūrinių personažai – kareiviai eiliniai, tačiau G. Janovskio veikėjas priverstinai mobilizuojamas į latvių legioną kovai vokiečių pusėje, o M. Katiliškio bevardis pasakotojas, kaip ir A. Dziļumo Ansis Lielgalvis, kareivio dalią pasirenka patys: pirmasis įsijungia į skubiai formuojamus lietuvių kariuomenės dalinius Žemaitijoje, antrasis – be jokių apmokymų pasiunčiamas į apkasus kaip pastiprinimas (deja, iš tikrųjų – priedanga) vokiečių kareiviams.
       M. Katiliškis daugiausia dėmesio skiria išėjusiųjų grupei, „sugriautų likimų galerijai“ vaizduoti, pasakotojas stengiasi išlikti neutralus. Kareivių kuopą galima laikyti kolektyviniu veikėju, nes vienodas statusas lemia tapatų žmonių elgesį. Klajokliškas gyvenimas, nakvynė kaskart vis naujame griovyje ar pastatų griuvėsiuose prieštarauja sėsliai žemdirbiškai baltų prigimčiai.
A. Dziļumo veikėjas nuolat junta archetipinį ryšį su žeme, sutrikdytą metų laikų ciklą: „Kodėl jam bruka šautuvą į rankas, kai skubiai reiktų griebtis arklo, kol žemė dar neįšalo”4, tačiau netrukus atitoksta, kad „dabar jo laukus aria priešo granatos“ („Perkeltieji“, p. 35). Net ir priešai įgyja žemdirbišką apibūdinimą – jie regimi kaip piktžolės, per jėgą įsišaknijusios išdirbtuose Kuržemės laukuose. Pirmosios fronto linijos tranšėjose grioviakasiai jaučiasi kaip niekingi kurmiai, negalintys pasirodyti dienos šviesoje, duobkasiai, rausiantys sau kapą.
       A. Dziļumo ir M. Katiliškio kuopos kariai gauna kareivišką maisto davinį, elementarią aprangą, bet lietuvių kareiviai priversti kęsti nuolatines viršininkų patyčias ir žeminimus, o latvių dalinio leitenantai, priešingai, žmogiški, solidarūs, besiginantys petys į petį. G. Janovskio veikėjas nebepaeidamas atsiskiria nuo divizijos, kuri vyresnybės įsakymu vežimuose gabena kiaules, o kareiviai velkasi iš paskos.
Karas jau pralaimėtas, knyga prasideda apokaliptiniu paveikslu: „Karo vėliavos guli numestos kelkraščių purvyne, pabūklai aklomis akimis žiūri į tuštumą, aptilę kovos šauksmai ir mirštančiųjų dejonės. Gyvieji ir pusiau gyvi pradeda ieškoti naujo turinio savo tuščioms dienoms“5. Šiame fone vystosi veikėjų išlikimo drama.
       G. Janovskio kūrinio trajektoriją formuoja du centriniai personažai. Griuvėsiuose susitinka buvęs legionierius Adamas ir Latvijos vokietaitė Ieva: „Mes vienas kitam nesam naujo gyvenimo pradžia, mes vienas kitam esam pats gyvenimas“ („Po paskutiniojo teismo dienos“, p. 53). Vyriška M. Katiliškio kuopos atmosfera sukuria priešingą – šiurkščios faktūros įspūdį: kareivis traktuojamas kaip armijos statistinis vienetas, o žiaurią realybę ir drąsos trūkumą apgaulingai bandoma maskuoti alkoholiu.
Svaigalai tampa ir iliuzine trūkstamos meilės kompensacija: „Vienas laikė abiem rankom apsikabinęs pusiau nugertą bonką ir švelniai glaudė prie savęs, šnabždėdamas meilius žodžius, ir tas įsivaizdavo glėbiąs savo numylėtą ir glostąs jos nuostabias krūtis“6.
       G. Janovskio knygoje „Po paskutiniojo teismo dienos“ vaizduojamas paskutinis kareivio kelionės etapas (šis kūrinys pratęsia romanų ciklą). M. Katiliškio romane – išėjimo pradžios momentas, atsisveikinimo su gimtine scena. Tai dėsningas siužeto atramos taškas – atsisveikinama visam laikui. Jau pirmame skyriuje juodi, lyg įkapiniai atsisveikinančios motinos drabužiai tampa negrįžimo ženklu. Tačiau abu romanus suartina kelionės siužetas, jos laiko tėkmė. Adamas po legiono patenka į rusų okupacijos zoną subombarduotoje Vokietijoje ir veržiasi per ją į Vakarus. M. Katiliškio romane keliaujama per tris erdves: Lietuvą, Rytprūsius ir Daniją, nuo jų kaitos priklauso vaizduojamų įvykių logika. Pėsčiomis, traukiniais ir jūra intuityviai veržiamasi į Vakarus, „tariamo išsigelbėjimo kryptimi“. M. Katiliškio kelionė vienakryptė – negrįžimo link. Visų trijų kūrinių gilumoje galima įžvelgti kelionės kaip judėjimo be iliuzijų prasmę: tai ne „ėjimas į“ (išlikimą), bet „bėgimas nuo“ (mirties).
       Esminės reikšmės įgyja biologinio išlikimo instinktai, jų susidūrimas su realybe. Romanų dėmesio centre – realūs kareivių rūpesčiai: baimė, nuovargis, badas, drabužių ir apavo trūkumas, rūkalų stoka, šilumos, meilės, moters ilgesys, atsiminimai apie namus – paliktą žmoną (G. Janovskis, A. Dziļumas) ar motiną (M. Katiliškis), o kartu – egzistencinio absurdo pajauta, nes kareiviai „jau nepriklausė motinoms, žmonoms, sužadėtinėms, jie priklausė visai tautai“ („Perkeltieji“, p. 20). Pasitaikius progai, Adamas atsikrato latviško paso ir gavęs naujus dokumentus tampa vokiečiu Karliu Meisteriu. M. Katiliškio dalinio vyrai irgi „naikina įtartinus popierėlius“. Apgailestaujant skiriamasi su kareiviškomis kuprinėmis. Senų dokumentų ir daiktų atsisakymas simbolizuoja naujo gyvenimo pradžią: G. Janovskio kūrinyje – legionieriaus gyvenimo uždangą, M. Katiliškio – išėjimą iš Lietuvos: „Visi gerieji takai ir keleliai jau likę anoje pusėje. Net mano vargana kuprinėlė“ („Išėjusiems negrįžti“, p. 357). Žandarai visą lietuviškąją kuopą nuginkluoja, bet tokia ekipuotė prieš tankų ugnį ir lėktuvų bombas vis tiek tik „nereikalingas šlamštas“. Kitokia situacija G. Janovskio romane: Adamas pistoletą – brangiausią turtą – įsiuva kepurėje, taip susikurdamas saugumo iliuziją (iš tiesų – pavojų, nes radus būtų užmuštas vietoje). Tačiau abu kareiviai kaip talismaną išsaugo vienintelius daiktus iš tėvynės: M. Katiliškio veikėjui tai papilkėjusi ir ištįsusi milinė, kurią „užsivilkdavo nakčiai ir būdavo saugojamas lyg burtiškų linkėjimų arba ypatingų maldelių“, o Adamui – senas tėvo medalionas, įteiktas anglų vyriausybės kaip apdovanojimas už degančio anglų laivo keleivių evakuaciją ir vėliau išgelbėjęs Adamui gyvybę. A. Dziļumas randa originalesnį sprendimą naujo gyvenimo ribai pažymėti: karo baigties išvakarėse Ansis pataiko užlipti ant minos ir netenka regėjimo. Aklas kareivis praranda ryšį su daiktiška aplinka, todėl išsaugo tik prisiminimus.

       Tilto realybė

       Veikėjai atsiduria tremtyje kaip tarpinėje būklėje, kuri dažnai apibūdinama tilto simboliu. G. Janovskio, M. Katiliškio ir A. Dziļumo prozoje egzodas – tai tiltas, laikina tikrovė, kurioje įmanoma egzistuoti tik „užsimuilintomis akimis“, „išjungus save iš gyvenimo“. Tiltas atkerta M. Katiliškio herojų nuo praeities ir tampa išsigelbėjimo orientyru. Upė Švėtė, kaip ir Nemunas, – gimtosios šalies kontūro žymė; kiekviena pereita upė lyg kirsta demarkacinė linija: „Jei pasieksime upę ir tiltas per jos ištvinusius vandenis dar nebus išsprogdintas, – būsime išnešę kudašių“ („Išėjusiems negrįžti“, p. 485). Bet iš tikrųjų tiltas – tik trumpalaikė išsigelbėjimo vizija, nes ženklina perėjimą į naują pragaro ratą.
       G. Janovskio romane tikima laisvės idėja, dėl kurios gyventa ir eita kovoti. Tai konceptualiai skiriasi nuo kareivių rezignacijos M. Katiliškio bei A. Dziļumo romanuose: „Išeiti arba būti užverčiamu žemėmis. Ir vieno, ir kito jie geidė kaip galint greičiau“ („Išėjusiems negrįžti“, p. 517). Žemdirbiškai A. Dziļumo veikėjų sąmonei regisi, jog „kūno ir kraujo susimaišymas su gimtinės žeme“ yra vienintelė geidžiama baigtis. Apskritai visas karas gali būti traktuojamas kaip priverstinis ėjimas tiltu iš buvusio ramaus gyvenimo į naują pokario realybę, kurioje sunku beįžvelgti ankstesnio santykio su būtimi atšvaitų. Ansis jaučiasi taip, lyg sprogimo banga būtų ne tik atėmusi akių šviesą, bet ir nubloškusi į kitą pasaulį.
       Laikas romanuose atsiskleidžia kaip nesulaikomas plūsmas ir natūralaus biologinio žmogaus laiko griovimo forma. Laikrodis praranda funkciją, laiko žymekliai tampa nekonkretūs: „kažkurį rytą“, „kažkada“, „kitą dieną“, „tamsią naktį“ ir pan. Dabartis yra atemporali, o praeitis ir ateities projekcijos nutrūksta. Vienintelės į dabarties pasakojimą įsiterpiančios buvusio laiko žymės – motinos vaizdinys M. Katiliškio veikėjo sąmonėje ir žmonos – G. Janovskio, A. Dziļumo romanuose. Paliktos moterys kareivių atmintyje iškyla kaip tėvynės prototipas, laimės metonimija. Su žmona siejasi „kankinantis skausmas, įsisąmoninimas kažko prarasto ir neišsipildžiusio, kas buvo kažkada – kažkokiame kitame gyvenime“ („Po paskutiniojo teismo dienos“, p. 101). Apie žmoną liudijo antspaudas tėvynės pase, bet senąjį pasą, kaip ir ankstesnį gyvenimą, yra pakeitusi nauja identifikacija.
       Šioje „tilto realybėje“ antinorma įgyja normos statusą. Tai alogikos valdoma atvirkštinė realybė, kurioje „dar neužkasti mirusieji ir dar nemirę užkasamieji“ („Po paskutiniojo teismo dienos“, p. 115), o geležinis kryžius mėtosi arklių mėšlo krūvoje. Nors įtrauktas į svetimų jėgų žaidimą prieš savo norus, G. Janovskio veikėjas nieko nekaltina, tačiau abejoja Dievo valia. M. Katiliškis analogiškas abejones išsako personažo Jonušo lūpomis. Apokaliptinėje situacijoje žmogaus vertybių būklę ženklina beprotis centrinėje Berlyno Aleksandro aikštėje. Tipologinė paralelė M. Katiliškio romane – apgailėtinais šaržais tapę divizijų viršininkai, o A. Dziļumo – sukarikatūrintas DP stovyklų kontingentas (pvz., ponia neemigruoja į Ameriką, nes kartu neleidžia jos šuniuko). Norėdamas išlikti, privalai priimti šią naują pasaulio sandarą: „Heil Hitler!“ pakeičia „Rot' Front!“, kepėjas ima kepti tortus rusų komendantui, Marta, kadaise buvusi garbinga mergina, priversta užsiimti gatvės profesija: „Ji turi du pastovius. Anglų seržantas duoda maisto, amerikiečių kapitonas – degtinės ir tabako. Taip mes galim išgyventi“ („Po paskutiniojo teismo dienos“, p. 157).

       Mirties paradas

       Aptariamuosius romanus suartina siaubiančio karo padarinių, beprasmių aukų, luošumo vaizdai: M. Katiliškio kūrinyje aprašomas vienakis viršininkas, sužaloti iki neatpažinimo sužeistieji, G. Janovskio – trumpakojis išbadėjęs latvis, atšlubavęs prašyti išmaldos, o A. Dziļumo – latvių legiono invalidų ligoninė, kuri kartu su pacientais evakuojama į Vokietiją. Nepaisant skirtingos veiksmo vietos, nepaprastai panašūs griuvėsių epizodai: „Bomba pataikė į mūsų pastato kampą, atverdama plyšį per visus keturis aukštus nuo stogo iki pamatų“ („Išėjusiems negrįžti“, p. 511). „Šis namas neturi vidinės sienos. Viena virš kitos matosi penkios virtuvės, penkios vonios, penki klozeto puodai...“ („Po paskutiniojo teismo dienos“, p. 165). Latvių romanuose – žymiai didesnis žiaurumo koeficientas, nepašvelnintas M. Katiliškiui būdingu šmaikštumu. A. Dziļumo vaizduojama mirtis nuasmeninta; masinio laidojimo scenos, visuotinės sužeistųjų dejonės nebesukelia emocijų: „Atvežė pusgyvį žmogų, bet jie čia kalba taip, lyg miške vėjas būtų išvertęs medį“ („Perkeltieji“, p. 12). Pakelės pilnos lavonų, kurie tiesiog „aplenkiami per daug nesikeikiant ir neatsisukus traukiama toliau. Tokie buvo to laiko įstatymai ir papročiai“ („Išėjusiems negrįžti“, p. 456). M. Katiliškio pasakojimo tonas objektyvistinis, o G. Janovskio individualizuotos mirties apraiškos įkūnytos natūralistiniais vaizdais: „Kareiviai atsisagsto ir tyčiodamiesi ilgai šlapinasi ant kruvinos nušautojo galvos. <…> Nušautasis guli. Didelės žalsvos musės ropinėja jo kaklu ir pliku pakaušiu“ („Po paskutiniojo teismo dienos“, p. 12). „Išėjusiems negrįžti“ irgi yra keletas makabriškų G. Janovskio braižo epizodų, pavyzdžiui, kai kareiviai partempia maišą su senutės lavonu, manydami, kad tai paskersta kiaulė, papildysianti jų senkančias maisto atsargas. M. Katiliškio romane vaizduojamos mirštančių arklių ir nemelžiamų karvių kančios dar labiau sukrečia nei žmonių, nes „gyvulio mirtis tyli ir šventa“ („Išėjusiems negrįžti“, p. 523).
       Karių nužmogėjimas pabrėžiamas sukrečiančia metafora: „Kas kita iš mūsų beliko, jei ne kiaulės, sulysusios ir iš bado besiknisančios pro pamatus?“ („Išėjusiems negrįžti“, p. 370). G. Janovskio legionieriai ritasi į dar žemesnę gyvuliškos egzistencijos pakopą: „Pagalvokime šiek tiek. Kiaulę galima sūdyti, troškinti, virti ir kepti. Jei pakanka laiko, galima netgi išdžiovinti. O kur dar kepenys ir inkstai! Šonkauliai tinka kopūstų sriubai. Aplink nugarkaulį yra karbonadas. <…> O kokia nauda iš pervargusio, kovą pralaimėjusio, šlubo kareivio? Atvirai sakant – jokios. Greičiau atvirkščiai. Jo apatiškas, maldaujantis žvilgsnis ir skausmingai perkreiptas veidas pamažu net stipriausiam pradeda veikti nervus“ („Po paskutiniojo teismo dienos“, p. 6).
       Pabėgėlių stovyklose tarsi skerdykloje žmonės virsta numeriais, laukiančiais savo paskutiniosios. Gyvuliškas nesiskaitymas su žmogumi išlieka ir po mirties: kuriama įprastų laidotuvių regimybė, bet, nuleidus į duobę, karsto dugnas atsidaro, ir žmogus išverčiamas lauk. Atsivėrusi galimybė emigruoti primena vergų turgų, nes naujoms šalims žmonės su jausmais, mintimis ir išsimokslinimu nereikalingi; jiems tetrūksta pigios darbo jėgos. Tremtiniai sveriami, matuojami ir skirstomi kaip daiktai: pirma rūšis, antra, trečia. Didžiausią paklausą turi netekėjusios merginos ir jauni stiprūs vyrai; taip išdraskomos šeimos, o Elinos tėvas pasikaria, kad atlaisvintų dukrą darbo rinkai. Lengvatikiai, nepanorę tapti vergais ir pasidavę rusų propagandai važiuoti namo, pirmu traukiniu iškeliauja į Sibirą.
       Karo keliuose tarp didžiųjų kariaujančių tautų girnakmenių malami ir latvių legionieriai, ir lietuvių „plechavičiukai“. Jie tėra marionetės aukštesnių jėgų rankose, galinčios tik „protestuoti, keikti, maldauti. Ir viltis“ („Perkeltieji“, p. 140). Tautų knibždėlyne – ir baltų tautos, tačiau visuotinės sumaišties fone tiek baltiškasis, tiek apskritai žmogiškasis solidarumas transformuojasi į vilkišką troškimą išlikti, kai galioja keršto ir pavydo, o ne meilės evangelija ir vienintelis „kiekvienas už save“ principas: „Tuštumon jau kėsinosi kiti, kad ir ne mažiau už mus reikalingi poilsio, bet ne giminės ir ne draugai“ („Išėjusiems negrįžti“, p. 452).
      
Antroje M. Katiliškio romano dalyje buitinius kareivių kasdienybės vaizdelius ir griovių kasimo katorgą pakeičia fronto vaizdai, tačiau neatitinkantys daugumos karo romanų, kuriuose „paprastai vaizduojamas fronto karių gyvenimas su visomis gražiomis pusėmis, kaip draugystė, pasiaukojimas, drąsa, ryžtingumas pavojuose, džiaugsmo svaigulys pergalėje, ir visomis baisybėmis – sužvėrėjimu, pamišimais, sadizmo orgijomis, grobio (turto ir moterų) dalybomis, belaisvių skriaudimu“7. O utėlių graužiama ir vadų niekinama lietuvių kuopa panaši į išlikimo instinkto vejamą gaują, „mirties paradą“, kuriame patriotizmas užima vertybiškai žemesnę pakopą nei abstinencija dėl rūkalų ar alkoholio trūkumo. Legionierius užvis labiausiai žemina, kad kapituliavimo priežastimi tampa ne priešo ginkluotųjų pajėgų persvara ar kareivių apatija, o politikų susitarimas.
       G. Janovskio romane visiškai sumenkinamos didvyriškumo pretenzijos: buvusiam legionieriui, išsaugojusiam gyvybę karo lauke, gresia mirtis iš bado arba nuo nemotyvuoto rusų žiaurumo protrūkių, taigi nesuteikiama net herojiškos mirties galimybė. Nusivylę A. Dziļumo invalidai protestuodami šaukia, kad karas buvęs beprasmiškas, apie tai nuolat primena „lėtai gyjančios žaizdos, amputuotos galūnės, džiovininkų neviltis“ („Perkeltieji“, p. 161). G. Janovskio Adamą išgelbsti atsitiktinis likimo posūkis: išsaugotas tėvo medalionas, dėl kurio ne kartą rizikuota pražūti, parodytas anglų valdininkui, padeda grįžti į Latviją. Medaliono įvaizdis turi simbolinę potekstę, jis žymi ryšį su tėvu, tradicija, namais, tėvyne, paveldu. Šis atributas lyg pasakoje atlieka stebuklingo gelbėtojo funkciją, nes atsivežtas „iš ten“.
       Frontuose ir apkasuose kareiviai vis dėlto jautėsi ryžtingiau, po karo juos apima beprasmiškumo ir absurdo nuotaikos. Stiprioji lytis buvo priversta prarasti savo vyriškąjį orumą ir įprastas vyriškumo manifestacijas, todėl neišvengiama romanų pesimistinė baigtis. G. Janovskio herojus, pakeitęs tapatybę, gali grįžti į Latviją, tačiau knyga simboliškai liudija: grįžta jau kitas žmogus. Adamas – tipiškas prarastosios kartos atstovas: jis netenka mylimosios, niekada nebesutinka žmonos, todėl grįžimas tipologiškai atitinka M. Katiliškio veikėjo savijautą, negrįžimo paradigmą. Grįžtama tik fiziškai, nes trauminė karo patirtis negrįžtamai paveikusi herojų sąmonę, psichiką. Iliuzijų griūties įtaiga juntama ir paskutiniame A. Dziļumo romano epizode: Ansio mylima slaugė Elina emigruoja į Vakarus, palikusi aklą kareivį iki gyvenimo galo vieną vegetuoti tamsoje. Savo žemės netekęs latvių žemdirbys praranda galimybę pradėti gyvenimą iš naujo.


       Už fronto linijos

       Norint susidaryti visapusišką tremties refleksijos vaizdą, būtina pažvelgti ir iš kitos pusės: atskleisti moteriškąjį karo traktuotės modelį, kuris dažnai kritikuojamas dėl situacijos supaprastinimo, sentimentalumo, o pačios autorės nurašomos į antraeilės svarbos rašytojų gretą. Palyginus su egzodo rašytojų vyrų požiūriu, ryškėja vyro–moters ir kareivio–aukos skirtys, lemiančios kitokį interpretacijos variantą. Šiai prielaidai pagrįsti pasirenkami trijų lietuvių ir latvių rašytojų moterų tekstai: Birutės Pūkelevičiūtės „Devintas lapas“ (1982), Agatės Nesaulės „Moteris gintare“ („Sieviete dzintarā“, 1997) ir Nelės Mazalaitės „Negestis“ (1955). Prie šios tematikos tipologiškai šliejasi Veltos Tomos, Indros Gubiņos, Konstancės Miķelsonės, Irmos Grebzdės romanai, taip pat atskleidžiantys moterų prisiminimus apie karo siaubą ir egzodo sunkumus. Atsiminimai atskleidžia nemažiau žiaurias, bet tylesnes ir ne tokias akivaizdžias dramas, vykusias už fronto linijos.
      
Literatūrologo Giedriaus Viliūno nuomone, B. Pūkelevičiūtės tekstas „galėtų būti regimas kaip pilnavertė alternatyva garsiems mūsų egzodo prozos veikalams“8, o N. Mazalaitės rašymo savitumas buvo išskirtas dar Alberto Zalatoriaus. Nuožmus baltų istorijos epizodas ir madinga feministinio diskurso perspektyva ypač domino vakarietiškąją visuomenę, todėl A. Nesaulės knyga išversta net į septynias užsienio kalbas (anglų, vokiečių, švedų, danų ir kt.). Tai viena iš nedaugelio knygų karo tema, išsamiai ir neretušuotai pristatančių baltų moterų patirtį iš šios lyties pozicijų. B. Pūkelevičiūtės ir N. Mazalaitės romanai – savi bestseleriai egzodo prozos fone (beje, B. Pūkelevičiūtės „Aštuoni lapai“ yra išversti į latvių kalbą).
       N. Mazalaitės ir B. Pūkelevičiūtės tekstai – jaunų moterų pasaulėjautos ir karo refleksijos literatūrinė reprezentacija. Ją savaip pratęsia A. Nesaulės pasirinktas karo vaizdavimas vaiko akimis, neturintis analogo lietuvių išeivijos prozoje (pati rašytoja prasidėjus karui buvo šešerių, bet augant įvykių dalyvei keičiasi ir pasakotojos pozicija). Šešiametės mergaitės žvilgsniu Jelgavos bombardavimą 1944 m. vaizduoja ir Benita Veisberga romane „Stebuklingai“ („Brīnumaini“, 1985). Moterų prievartavimai ir plėšimai tipologiškai sietini su B. Pūkelevičiūtės „Aštuoniuose lapuose“ įamžintu Dancigo apsupties pragaru. Panašiai Jelgavos bombardavimo epizodus fiksuoja Ingrīdos Vīksnos romanas „Reikia bristi į jūrą“ („Mums jābrien jūrā“, 1951), tačiau I. Vīksna juos leidžia prisiminti vyrui – leitenantui Juriui Deksniui (faktus autorė surinko iš pažįstamo kareivio – įvykių liudytojo). Sąmoningai atsisakoma moteriškai prozai būdingo tapybiškumo, polėkio, todėl naratyvas bejausmis, įvykiai lakoniškai referuojami. Labai panašiai vaizduojama Jelgava, atsidūrusi akliname rate tarp ugnies ir vandens stichijų, ir B. Pūkelevičiūtės Dancigas, „užveržtas žiedu iš visų pusių“. Be kovų ir rizikingų situacijų aprašymų, I. Vīksna ryškiai atskleidžia trapios, bejėgės moters jausmus chaoso aplinkybėmis: baimę dėl vaikų gyvybės, rūpestį dėl giminės vyrų likimo fronte. Romanas yra originalus vyriškos ir moteriškos savistabos lydinys.
       A. Nesaulės knygoje pabrėžiama bendroji diasporos patirtis: į klausimą, kas išgyveno tremtį sunkiau – vyrai ar moterys, atsakoma vienareikšmiškai: „Visi. Vaikai irgi“
9. Tačiau karo lauke herojiškai mirštantis kareivis supriešinamas su beginkle ir bejėge moterimi: „Vyrai bent jau turėjo šautuvus rankose. O ką mes turėjom?“ („Moteris gintare“, p. 206). Nepaisant to, kad moters vaidmuo kare pasyvus, jo padariniai moters ateičiai nemažiau destruktyvūs.

       Būsimų traumų repeticija

       Karo erdvėje deformuojasi įprasti vyro ir moters vaidmenys. Vyras – karys moters akyse įgyja neigiamą konotaciją: tai užkariautojas, apimtas prievartos instinktų, redukuojantis moters paskirtį iki seksualinės funkcijos. Moters sąmonei svetimas vyro medžiotojo provaizdis, susijęs su nevaržomu brutalumu, jėgos manifestacijomis, kraujo poreikiu. B. Pūkelevičiūtės mergaitės-vienstypaitės – kareivių geidžiamiausia moterų kategorija: jau subrendusios, bet dar „nesuteptos“ motinystės. A. Nesaulės romane vaizduojama analogiška „moterų be vaikų“ klasė, kurios atstovės viena po kitos turi išgyventi prievartavimų siaubą. Romano veikėja Agatė, maža mergaitė, plačiai atvertomis akimis fiksuodama pažeminimus, smurtą ir prievartavimus, identifikuojasi su nuskriaustąja puse: „Visų tų moterų ir mergaičių siaubas virto manuoju“ („Moteris gintare“, p. 72).
       Kareivių siekiamybe tampa ne tik kūniški, bet ir materialiniai turtai: iš Agatės tėvų atimami laikrodžiai, vestuviniai žiedai, Elvyra praranda visas šeimos brangenybes – perlus, trijų karatų deimantą, žiedus ir apyrankes. Karas visus niveliuoja: išrengtas svarbus asmuo tampa „varganiausiu sutvėrimu“, kadaise buvusi prasminga santuoka su milijonieriaus sūnumi – groteskiška parodija, nes dabar abu vargšai, kaip ir visi kiti. Kaip kontrastas iškyla „karo metu suspindusios brangenybės“ – trys vokiečių leitenanto fon Reichenau eilėraščių knygos, rastos namo palėpėje.
       B. Pūkelevičiūtės romano dėmesio centre – ribinės karo situacijos sustiprintas merginų (trijų draugių kauniečių – Birutės, Rimos ir Elvyros) ryšys.
Jų gyvenimai susieti „daugiau negu draugių, daugiau negu seserų“10. Šis likiminis saitas atstoja artimųjų praradimą. N. Mazalaitės Danguolė neturi moteriškosios giminės atsparos, tačiau bando kompensuoti šį trūkumą savo ryšiais su vyru: „Tu neturi dukters, nei motinos – tu turi vyrą, štai čia, jis dabar tau šypso per daugybę galvų“11. Agatė, priešingai, pati nutraukia ryšius su giminės moterimis, pasirinkusi sutuoktinį amerikietį. Jos vyras tampa gynėjo, užtarėjo prototipu, o beviltiškas maldavimas „prašau, nusišypsok,“ nuolat kartotas mamai, pakeičiamas fraze „jis manimi pasirūpins“.
       Egzistencijos kasdienybė Vokietijos pabėgėlių stovyklose – badas, šaltis, utėlės, prievartos scenos – realistiškai vaizduojamos B. Pūkelevičiūtės ir A. Nesaulės romanuose. Spėjusi anksčiau emigruoti N. Mazalaitės veikėja šių patirčių tiesiogiai neišgyvena, tačiau atsiima savo prarasties dozę kitu būdu: netenka vyro (išvežamas į Sibirą) ir dukters (sergančią palieka Lietuvoje). Visuose šiuose tekstuose ryški nuolatinė „būti ar nebūti“ įtampa. Tačiau net kraštutinėmis aplinkybėmis nedingsta moteriškoji aistra puoštis, gražiai ir elegantiškai atrodyti. B. Pūkelevičiūtės merginos sielojasi dėl išdezinfekuotų ir suniurkytų paltų, persmeigusios karoliuką adata, segasi šarkos plunksną į skrybėlę. Svarbiomis progomis Agatės mama pasipuošia vienintele išeigine tamsiai mėlyna suknele balta apykaklaite, įsisega gintarinę sagę.
       Karo erdvėje, ardančioje kultūros vertybes, netikėtai iškyla inteligentijos privilegija – kultūros talentai. Muzikinis išsimokslinimas, vaidybiniai gabumai, kalbų mokėjimas (ypač rusų, vokiečių) gelbsti kraštutinėse situacijose. Birutei vokiečių kalbos žinios padeda išlikti – apsimetusios vokietėmis, merginos patenka į repatrijuojančių vokiečių traukinį. Agatės mamą iškalba ir rusų kalbos žinios išgelbsti nuo sušaudymo. A. Nesaulės veikėjos staiga pajunta antikinių sirenų galią: kareiviai „sustingę stovi vidury kambario, klausydami muzikos. <…> Kol moterys pasiruošusios groti, o kareiviai pasiruošę klausytis, mes esam saugesnės nei bet kada“ („Moteris gintare“, p. 87). B. Pūkelevičiūtės merginos imasi artisčių misijos ir per šią savo profesinę galią išsikovoja visuomeninių privilegijų (pagarbą, geresnį darbą).
       Knygose ryški Vakarų kultūros ir kareivių – barbarų, svetimųjų – antikultūros opozicija. Daugybėje epizodų pabrėžiamas rusų (A. Nesaulės romane ir mongolų) nevalyvumas, bukumas, grubumas, aklas tikėjimas ideologija, primityvi galvosena – lyg ir koks civilizacinio atsilikimo kompleksas. Bolševikinės antikultūros aplinkoje aktualizuojamos europietiškojo solidarumo pastangos: „Europa, Europa, mes glaudžiamės prie tavęs!“, ironiškai sušunka pasakotoja, nors ta „Europa“ – tik du nusmurgę prancūzai, rusų pristatyti mėšlui vežioti. Inteligentiškos prigimties individui keleriopai sunkiau atsidurti bevardėje fizinių darbininkų masėje: Agatė plauna indus restorane, B. Pūkelevičiūtės herojės pluša kopūstų ir bulvių laukuose, vėliau skalbia karinio pagalbinio ūkio traktoristų apatinius, o N. Mazalaitės Danguolė dirba siuvykloje. Tačiau moterys aklai nenusilenkia likimui: Agatė vėliau tampa anglų literatūros profesore, Danguolė išteka už turtuolio teisininko, o Birutė įsidarbina buhaltere.
       Panašiai kaip G. Janovskio ir M. Katiliškio romanuose tiltas, šiuose tekstuose pasirodo kitas tarpinės būklės simbolis – traukinys. Perono nuotrauka ant „Devinto lapo“ viršelio, A. Nesaulės knygos paskutinio skyriaus pavadinimas „Traukiniai“ liudija šio įvaizdžio svarbą. N. Mazalaitės knygoje traukinys tampa netekties ženklu, nes išveža į Sibirą herojės vyrą, o B. Pūkelevičiūtės veikėja traukiniu tolsta nuo susitikimo su buvusiu sutuoktiniu.
Deja, išsigelbėjimas iliuzinis, nes karo laikotarpis – tik „tragiška būsimųjų traumų repeticija“12.

       Nesėkmių punktyras

       A. Nesaulės romanas vaizduoja įvairias karo patirčių sukeltas charakterių patologijas: vaikų žiaurumą (dešimtmetis berniukas prievartauja savo amžiaus mergaites), suicidinius polinkius (pastojusi nuo prievartautojo, Hilda nusižudo), savidestrukciją (herojės sesers vyras mirtinai nusigeria), smurtą šeimoje, seksualinį išnaudojimą (vyras Agatę prievartauja ir muša). Psichiatrinė ligoninė, kurioje apsistoja Agatės šeima, tampa visuotinės patirties ženklu, rūpinimasis ligoniais – savų traumų refleksijos forma.
       Agatės portretas atitinka moterų kūryboje paplitusį „moters aukos“ tipą, tačiau tai ne tradiciškai vaizduojama vyro, o karo sukelto psichologinio šoko auka. Jaunystės patirtys, kai buvo niekinamas moters kūnas ir gyvybė, suformuoja Agatės bevertiškumo kompleksą, todėl vyro valiai ji net nebando priešintis. Iš gausių dialogų ir vidinių apmąstymų ryškėja nuostata, kad nieko daugiau ji ir nėra nusipelniusi – nei geresnio vyro, nei vaikų, nei buities sąlygų. Šeimos santykiai priklauso ir nuo moters apsisprendimų, taigi galėtų būti keičiami, tačiau pasąmonę paveikęs šokas keistis neleidžia: Agatė panaikina nesėkmingos santuokos padarinius (išsiskiria su vyru) ir sugeba juos įvertinti, tačiau sapnai ir pasąmonės vaizdiniai nepasiduoda valios kontrolei. Birutė, priešingai – ori, žinanti savo vertę, kovojanti už save, nuo vyriškosios prievartos bando išsigelbėti gudrumu. Tačiau brutalia meilės antiteze tapę prievartavimo vaizdai nuolat persekioja santuokinį gyvenimą, todėl stabilumo paieškos lieka bevaisės, nepriklausomai nuo to, ar sutuoktinis tautietis (B. Pūkelevičiūtės pasakotoja, Agatės sesuo), ar amerikietis (Agatė, N. Mazalaitės Danguolė). Pagrindinis skirtumas tarp abiejų santuokos variantų – tik materialinės gerovės pakopa ir skirtingas visuomeninis statusas, užtikrinantis lengvesnę išorinę egzistenciją, tačiau vidinės kolizijos – analogiškos. Vedybas su užsieniečiu moterys suvokia kaip ribinę tremties patirtį.
       Danguolė – nepastovios, neapsisprendusios moters charakterio modelis. Pasidavusi niveliuojančios aplinkos spaudimui, perėmusi amerikietiškąjį įvaizdį (madinga šukuosena, automobilis, kailiniai), moteris atitoksta: „Kas esu? Ką padariau, kad parodyčiau, kas esu? <…> Niekas – pats save pavertęs nieku“ („Negestis“, p. 158). Analogiškos mišrių vedybų ir „pelenės“ istorijos kiek kitaip aktualizuojamos Indros Gubiņos romane „Beveik karalienė“ („Gandrīz karaliene“, 1965). Paprasta latvių mergina Žanetė, ištekėjusi už pasiturinčio lordo Frederiko Makdonaldo, yra emancipuota, gina savo nuostatas, nenori užsidaryti šeimos rate, deja, šis iliuzinis šiuolaikiškumas irgi neatneša laimės. Daugumos I. Gubiņos romanų ir apsakymų veikėjos neranda atramos vedybose, negali pasiekti pilnatvės moderniame pasaulyje.
       Motinystė, tradiciškai suteikianti moteriai pilnatvę, aptariamuosiuose romanuose atskleidžiama kaip dramatiškas jos gyvenimo aspektas. Agatė vaiką išaugina kaip amerikietį, simboliškai išsižadėdama moteriškosios atsakomybės už savosios genties tąsą. Atsaini gailesčio grimasa šmėkšteli po daugelio metų: „Pasigailėjau, kad paklausiau Džo ir vaikystėje neišmokiau sūnaus latvių kalbos“ („Moteris gintare“, p. 253). Analogišką motinystės dramą dar intensyviau išgyvena Danguolė, pagimdžiusi „vaiką minotaurą“, atidavusi savo kraują svetimai giminei. Kultūrinė ir konfesinė šeimos narių skirtis pasiekia apogėjų, kai sūnus prieš motinos valią pakrikštijamas presbiterijonų bažnyčioje.
       Danguolei ir Agatei karo traumos padariniai pasirodo kaip kaltės ir gėdos jausmas dėl visavertės išorinės egzistencijos. Siaubo ir prarasties požiūriu, asmeniniai karo išgyvenimai joms atrodo tik „nežymūs nepatogumai“, „privilegijuota patirtis“, lyginant su Sibiro lemtimi (Danguolė) arba žydų holokausto kankinimais, Vietnamo, Etiopijos, Gvatemalos, Afganistano vaikų likimais (Agatė). Danguolė sąžinės priekaištus bando kompensuoti pinigais, juos siunčia tautinei labdarai, o Agatei prireikia psichoterapeuto konsultacijų. Kaltės suvokimas sunaikina tikėjimą Dievu: „Aš nebesimeldžiau, nes man atrodo, jog yra nuodėmė sakyti tuos žodžius, kuriuos maldose kalba dorieji“ („Negestis“, p. 146).
       Kaip svarbų metaforinį šifrą galima perskaityti A. Nesaulės knygos antraštę „Moteris gintare“. Baltiškoji archetipinė gintaro figūra susijusi su Latvijos vaizdiniu ir motinos sage – vieninteliu papuošalu, veikėjos atsivežtu iš tėvynės. Agatė tapatinama su būtybe, sustingusia gražiame akmens (gintaro) luite ir nebesugebančia iš jo ištrūkti. Tačiau gintarinė sagė, mamos perduota Agatei, liudija ir nesunaikinamą gentinę tapatybę, atlieka amuleto funkciją: „Senieji latviai tikėjo, kad gintaras turi antgamtinių galių. Jis galėjo apsaugoti nuo ligų, užgydyti žaizdas ir palydėti po mirties į anapusinį pasaulį“ („Moteris gintare“, p. 298).

       Ar įmanoma pasveikti?

       B. Pūkelevičiūtės ir A. Nesaulės romanuose akivaizdūs analogiškų įvykių traktuotės skirtumai: gaivališka, ekspansyvi lietuvių autorės pasakojimo maniera disonuoja su tragiškomis latvių prozininkės nuotaikomis ir sunkiasvoriu tonu. Tačiau abiejuose kūriniuose nesama dvasinio silpnumo ar verksmingų emocijų, anot Jurgio Kunčino, tai – tvirta, vyriška, raumeninga proza13. Šiurkštus realistinis pasakojimas atitinka vaizduojamos situacijos niūrumą. Knygos įvade A. Nesaulė deklaruoja: „Mane išgelbėjo kitų pasakojamos istorijos, psichoterapija, svajonės ir meilė. Mano pasakojimas įrodo, kad išgyti yra įmanoma“ („Moteris gintare“, p. 8), tačiau romano tekstas neįtikina skaitytojo tokia optimistiška baigtimi. Apie žiaurią tikrovę pasakojama itin atvirai, asmeninės svajonės žlunga, o meilė šmėsteli tik paskutiniuose knygos puslapiuose. A. Nesaulės romanas yra vertingas pirmiausia dėl patirties autentikos, dokumentinio pobūdžio.
       Stiprus B. Pūkelevičiūtės veikėjų savisaugos instinktas, noras gyventi, jaunystės vitalizmas išryškėja dėl autorės pasirinkto pasakojimo rakurso. Humoras ir ironija veikėjams yra vienos svarbiausių atramų, padedančių išlikti. Iš dalies tokius teksto bruožus lemia ir autorės asmeninės savybės, santykis su aprašoma realybe, polinkis nedramatizuoti. Be to, sovietinės pabėgėlių stovyklos tikrovė neatrodo tokia niūri, nes vaizduojama merginų draugystės fone.
       N. Mazalaitės Danguolė kaip išeitį pasirenka gyvanašlės likimą. Šis poelgis psichologiškai nemotyvuotas: sutrikusi asmenybė, netekusi psichinio ir moralinio vientisumo, vieną rytą pabunda „labai drąsi ir ciniška“ ir, nutraukusi savo santuoką, išeina iš sutuoktinio apartamentų. Tačiau toks pasirinkimas netampa nei tautiškumo pergale, nei moteriškosios emancipacijos įrodymu, o tik asmeninio pralaimėjimo signalu.
       Karo erdvėje moterų tapatybės pakinta: pasakojant apie jų charakterius, dingsta moteriškajai prozai būdingas romantiškos meilės imperatyvas, kurį pakeičia apnuoginto smurto, tamsiųjų gyvenimo pradų įsisąmoninimas.
„Devintas lapas“ baigiasi subrendusių asmenybių veiksmais, tarytum klasikiniai žmogaus tapsmo (Bildungs) romanai“14, tačiau A. Nesaulės Agatė po karo lieka sugniuždyta. Galbūt tai amžiaus skirtumo nulemtos pasekmės: vaiko psichikoje prievartavimo scenos, smurto vaizdai, masinių laidojimų paradai, žiaurios istorijos palieka gilesnius trauminius randus. N. Mazalaitės romanas atskleidžia dar vieną šios patirties aspektą: karo trauma gali tapti patogiu pasiteisinimu dėl gyvenimo nesėkmių, savo silpnavališkumo ir nuolankumo neištikimiems vyrams. Karo ir okupacijos patyrimai tiesiog sutirština tamsiąsias dimensijas, kurios nuosaikesnėmis formomis apskritai būdingos žmogiškajai prigimčiai.
       Siaubianti karo ir tremties banga išprovokavo naujus lyčių tapatybės aspektus. Nesaugumas, smurtas ir prievarta deformavo įprastą vyrų ir moterų savivertės, motinystės ir giminystės raišką. Romanų apžvalga siūlo paradoksalią išvadą, kad aprašant ribines karo ir egzodo situacijas išryškėja ne tiek baltų tautų, kiek moteriškosios ir vyriškosios sąmonės skirtumai. Moterys pasirodo turinčios didesnių dvasinių galimybių prisitaikyti ir išlikti.

       1 D a u g i r d a i t ė   S .  Rūpesčių moterys, moterų rūpesčiai. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2000. – P. 63.
       2 K o s t a n d a  O .   Latvijas vēsture. – Rīga: Zvaigzne ABC, 1992. – P. 321.

       3 R o ž k a l n e  A .  Vai jūs raudat līdzi saviem varoņiem? Saruna ar Gunaru Janovski // Zvaigznes šūpolēs. – Rīga: Preses nams, 1999. – P. 170.

       4 D z i ļ u m s  A .   Pārvietotie. – Rīga: Daugava, 2003. – P. 13. Toliau cituojant tekste nurodomas lietuviškas kūrinio pavadinimas ir puslapis.

       5 J a n o v s k i s  G .  Pēc pastardienas. – Rīga: Latvijas teātra fonds, 1991. – P. 10. Toliau cituojant tekste nurodomas lietuviškas kūrinio pavadinimas ir puslapis.

       6 K a t i l i š k i s   M .  Išėjusiems negrįžti. – Vilnius: Vaga, 1990. – P. 458. Toliau cituojant tekste nurodomas kūrinio pavadinimas ir puslapis.

       7 J o n y n a s  V .   A .  Mariaus Katiliškio requiem // Išėjęs negrįžti: Marius Katiliškis gyvenime ir kūryboje. – Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1986. – P. 205.

       8 V i l i ū n a s  G .  Birutė Pūkelevičiūtė – alternatyvus talentas // Naujasis židinys. – 1996. – Balandis. – P. 228.

       9 N e s a u l e  A .   Sieviete dzintarā. – Rīga: Jumava, 1997. – P. 258. Toliau cituojant tekste nurodomas lietuviškas kūrinio pavadinimas ir puslapis.

       10 P ū k e l e v i č i ū t ė  B .  Devintas lapas. – Vilnius: Dienovidis, 1997. – P. 387.

       11 M a z a l a i t ė   N .  Negestis. – Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1955. – P. 95. Toliau cituojant tekste nurodomas kūrinio pavadinimas ir puslapis.

       12 D o n s k i s  L .   Nesaugaus žmogaus neaiškiame pasaulyje drama // Akiračiai. – 2003. – Nr. 3.

       13 K u n č i n a s  J .  Kauno lapai, Dancigo lapai... // Lietuvos aidas. – 1992. – Balandžio 4.

       14 K u b i l i u s  V .  Birutė Pūkelevičiūtė – aktorė ir rašytoja. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – P. 54–55.