Poetas, dramaturgas, romanistas, eseistas, kritikas, filosofas Aldousas Huxley (1894–1963) – vienas talentingiausių ir įtakingiausių XX a. anglų rašytojų, savo kūryboje meistriškai atskleidęs konfliktą tarp racionalistinių ir jausminių pradų žmogaus dvasiniame gyvenime ir pranašiškai numatęs individo niveliacijos ir mąstymo standartizavimo pavojų technikos ir masinės kultūros amžiuje. Romane „Puikus naujas pasaulis“ („Brave New World“, 1932), daugelio kritikų laikomu geriausia A. Huxley knyga, satyriškai vaizduojama utopinė ateities visuomenė, kurios totalitarinė ir kvaziteokratinė santvarka naikina žmogiškumą ir individo reakcijų spontaniškumą, taip pat gyvenimo formų laisvę ir įvairovę. Susikūrus vieningai pasaulinei valstybei, masinė gamyba įsivyrauja ir žmonių gyvenime bei profesiniame rengime: žmonių gemalai auginami kolbose (rašytojas čia nuspėjo žmonių klonavimo galimybę), kur jie veikiami įvairiais būdais, nustatančiais jų būsimą vietą visuomenės hierarchijoje – vadovų, technikų, patarnautojų, juodadarbių ir kt. kastose. Užprogramuotas tik tam tikram darbui „žmogus gauna, ko nori, ir niekada nenori to, ko negali gauti“ (romane nemaža sąmojingų aliuzijų į gyvenimą Sovietų Sąjungoje). Į šį pasaulį, kuriame knygos, rožės ir gamta laikomi nereikalingais dalykais, atvyksta indėnų rezervate užaugęs „Laukinis“, sugebėjęs išsaugoti įgimtus žmogiškus jausmus: meilę, neapykantą, kančią ir džiaugsmą. Išgyvenęs nelaimingą meilę merginai, kuriai meilę atstoja seksas, išjuoktas ir paniekintas Laukinis galiausiai nusižudo. Romano pabaigoje išryškėja jo pavadinimo prasmė: perskaitęs W. Shakespeare'ą, kurio raštus rezervate jam buvo davęs vienas senas indėnas, herojus tikėjosi išvysti „puikų naują pasaulį“, apie kurį kalbama dramoje „Audra“, tačiau jo vietoj pamato tik bedvasę civilizaciją, kur nėra nei gyvenimo pilnatvės, nei kančios, nei džiaugsmo.
         Vieną iškiliausių XX a. romanų ketina išleisti Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Čia pateikiama kūrinio ištrauka.

         ***
         Sučirškė skambutis, ir Laukinis, nekantriai laukęs tą vakarą Helmholco, pašoko ir puolė prie durų (pagaliau nusprendė pasikalbėti su Helmholcu apie Linainą, todėl jam knietėjo kuo greičiau atverti savo paslaptis).
       – Nujaučiau, kad tu ateisi, Helmholcai! – šūktelėjo jis, atidarydamas duris.
       Ant slenksčio, apsivilkusi baltu acetatinio atlaso jūreivišku kostiumėliu ir koketiškai pakreipusi ant kairio šono apvalią baltą kepuraitę, stovėjo Linaina.
       – O! – ištarė Laukinis, tarsi gavęs mietu per galvą.
       Pusgramio pakako, kad Linaina užmirštų savo baimę ir sumišimą.
       – Sveikas, Džonai, – šypsodamasi pasakė ir įėjo pro jį į kambarį. Jis mašinaliai uždarė duris ir nusekė paskui ją. Linaina atsisėdo. Stojo ilga tyla.
       – Lyg ir nesidžiaugi mane išvydęs, Džonai, – pagaliau tarė Linaina.
       – Nesidžiaugiu? – Laukinis priekaištingai žvilgtelėjo į ją; paskui staiga krito ant kelių ir, paėmęs jos ranką, pagarbiai pabučiavo. – Nesidžiaugiu? O jeigu jūs žinotumėte, – sušnibždėjo jis ir išdrįso pakelti akis. – O žaviausioji Linaina, – tęsė jis, – žavesnė ir brangesnė už viską pasaulyje. – Ji nusišypsojo jam, švelniai ir viliūgiškai. – O, jūs tokia tobula (pravėrusi lūpas ji palinko prie jo), tokia tobula ir nepalyginama su niekuo (ji linko vis arčiau), visų žemės būtybių geriausi bruožai – jumyse. (Dar arčiau.) Laukinis staiga pašoko ant kojų. – Štai kodėl, – pasakė jis, nusukęs veidą į šalį, – aš norėjau pirma padaryti ką nors... Tai yra parodyti, kad aš vertas jūsų. Nors niekada nebūsiu vertas. Tačiau bent jau parodyti, kad nesu visiškai nevertas. Norėjau kažką nuveikti.
       – Bet argi to reikia... – pradėjo ir nebaigė Linaina. Jos balse pasigirdo susierzinimo gaidelė. Kai lenkiesi vis arčiau ir arčiau, pravertom lūpom, ir staiga pastebi, jog lenkiesi prie nieko, nes liurbiškas partneris atsistojo, tai, nori nenori, apims apmaudas, netgi jei tavo kraujuje cirkuliuoja pusgramis somos.
       – Malpaise, – padrikai murmėjo Laukinis, – reikia atnešti jai pumos kailį. Tai yra kai nori vesti ją. Arba vilko.
       – Anglijoje nėra pumų, – vos ne atžariai atsakė Linaina.
       – O jeigu ir būtų, – ūmai pasipiktinęs ir su panieka pridūrė Laukinis, – tai juos turbūt iš sraigtasparnių šaudytų, dujomis nuodytų. Ne taip aš juos medžiočiau, Linaina. – Atsitiesęs ir įsidrąsinęs, jis pažvelgė į Linainą ir išvydo jos veide apmaudą ir nesupratimą. – Aš viską padarysiu, – suglumęs ir vis labiau painiodamasis tęsė jis. – Tik įsakykite. Juk žinote, yra sunkių darbų. Tačiau kuo sunkiau juos nuveikti, tuo maloniau. Ir man taip atrodo. Tik tarkite žodį, aš dulkes šluostysiu prie jūsų kojų.
       – Betgi tam yra dulkių siurbliai, – nustėrusi pasakė Linaina. – Dulkes šluostyti nebūtina.
       – Na, žinoma, nebūtina. Bet ir prasčiausius darbus galima atlikti prakilniai. Štai ir aš norėčiau ką nors atlikti prakilniai.
       – Bet jeigu yra dulkių siurbliai...
       – Ne tai svarbu.
       – Ir yra pusdebiliai epsilonai, kad su jais valytų, – tęsė ji, – tai kam to reikia, kam?
       – Kam? Nagi jums, Linaina, jums. Kad parodyčiau, jog aš...
       – O ką bendra turi dulkių siurbliai su pumomis?..
       – Kad parodyčiau, kaip stipriai...
       – Arba pumos su mūsų susitikimu?.. – Linaina vis labiau ir labiau širdo.
       – Kaip aš jus myliu, Linaina, – vargais negalais išspaudė jis.
       Kraujas užkaitino Linainos skruostus – jos širdį užplūdusio džiaugsmo ženklas.
       – Ar tu rimtai, Džonai?
       – Bet man nederėjo taip sakyti! – sušuko Džonas, kone laužydamas rankas. – Pirma privalėjau... Klausykite, Linaina, Malpaise įsimylėjėliai tuokiasi.
       – Ką daro? – Linainos balse vėl pasigirdo susierzinimas. Ką jis čia tauzija?
       – Visam laikui. Jie pasižada visada gyventi kartu.
       – Kaip baisu! – Linaina ne juokais išsigando.
       –
Lai tveria grožis atminty, kuri atgimsta daug greičiau, nei kūnas vysta1.
       – Ką?
       –
Ir Šekspyras tą pat sako: „Jei tu atriši jai mergystės juostą, paniekindamas papročius taurius, kol dar šventųjų apeigų nebuvo...“2
      – Dėl Fordo meilės, Džonai, kalbėk žmoniškai. Aš nesuprantu nė žodžio. Pirma dulkių siurbliai, dabar juostos. Tu mane vedi iš proto. – Ji pašoko ir, tarsi baimindamasi, kad ir pats Džonas neišsprūstų jai, kaip sprūsta jo žodžiai, sugriebė jį už riešo. – Atsakyk man tiesiai: patinku aš tau ar nepatinku?
       Valandėlę patylėjęs, labai tyliai jis ištarė:
       – Aš myliu jus labiau už viską pasaulyje.
       – Tai kodėl iš karto to nepasakei? – sušuko ji ir užsidegė tokiu apmaudu, jog jos aštrūs nagai įsmigo jam į rankos odą. – Užuot tauškęs apie juostas, dulkių siurblius ir pumas ir vertęs mane liūdėti ištisas savaites.
       Ji paleido jo ranką ir piktai atmetė nuo savęs.
       – Jei tu man taip nepatiktum, – pratarė ji, – baisiai ant tavęs supykčiau.
       Ir staiga apsivijo jam apie kaklą, prigludo švelniomis lūpomis prie jo lūpų. Tokios nuostabiai minkštos, tokios šiltos, tokios jaudinančios buvo tos lūpos, jog jis nejučiom prisiminė glėbesčiavimąsi „Trijose savaitėse sraigtasparniu“, tą stereoskopinę blondinę – „Ooo! Ooo!“, ir tą tikresnį už pačią tikrovę negrą – „Aaa! Aaa!“ Siaubas, siaubas, siaubas... Jis pamėgino išsilaisvinti, tačiau Linaina apkabino dar tvirčiau.
       – Kodėl iškart nepasakei? – sušnibždėjo ji ir, atmetusi galvą, įsižiūrėjo į jį švelniai priekaištaujančiomis akimis.
      
„Niekados tamsi, slapta ola, nusidėjimui patogi vieta, – poetiškai sugriaudėjo sąžinės balsas, – arba net ir stipri, saldi pagunda, piktųjų dvasių tyčia atsiųsta, neperlydys doros man į gašlybę“3. Niekados, niekados, nusprendė jis mintyse.
       – Kvailiuk, – kalbėjo Linaina. – Aš taip tavęs norėjau. O jeigu ir tu norėjai manęs, tai kodėl gi?..
       – Bet, Linaina... – pradėjo jis; ji tuoj pat atnėrė rankas ir žengė žingsnį į šalį; jis minutėlę galvojo, kad ji suprato jo nebylią užuominą. Tačiau kai ji atsegė baltą lakuotą diržą su dėklu ir tvarkingai pakabino jį ant kėdės atkaltės, jam ėmė skverbtis įtarimas, jog suklydo.
       – Linaina, – pakartojo jis išgąstingai.
       Ji kilstelėjo ranką prie kaklo ir truktelėjo žemyn užtrauktuką – per visą ilgį; jos balta jūreiviška palaidinukė atsilapojo iki pat apsiuvo; čia Džono nuojauta pavirto pernelyg, pernelyg realia tikrove.
       – Linaina, ką jūs darote?
       Džir džir! Ji atsakė be žodžių: išlipo iš kliošinių kelnių. Jos apatinukas buvo rožinio perlamutro spalvos. Ant krūtinės kabojo auksinis T pavidalo užtrauktukas, arkigiesmininko dovana.
      
„Nes tie speneliai, kur pro lango grotas gręžia vyrų akis...“4 Šių dainingų, griausmingų, magiškų žodžių kontekste ji atrodė dar pavojingesnė, dar labiau gundanti. Švelni, švelni, tačiau kokia skvarbi! Verte perveria protą, į šipulius suaižo ryžtą. „Priesaikos didžiausios juk sudega aistrų ugny kaip šiaudas. Būk tvirtas, santūrus, o jeigu ne...“5 
      Džir! Rožinis apvalainumas skilo pusiau nelyginant per vidurį perpjautas obuolys. Sujudėjo suringavo rankos, kilstelėjo kojos, pirma dešinė, paskui kairė, ir apatinukas it pašautas krito ant grindų ir subliūško.
       Pasilikusi su bateliais, kojinėmis ir valiūkiškai pakreipta balta apvalia kepuraite, Linaina žengė link Džono.
       – Mielasis! Mielasis mano! Kodėl nepasakei anksčiau! – ji išskėtė rankas.
       Bet užuot atsakęs „Mieloji!“ ir apglėbęs, apimtas siaubo Laukinis atatupstas traukėsi nuo jos mojuodamas rankomis, tarsi vytų šalin kokį įkyrų ir pavojingą žvėrį. Keturi žingsniai atgal – ir jis atsirėmė į sieną.
       – Mylimasis! – pasakė Linaina ir, uždėjusi rankas Džonui ant pečių, prisispaudė prie jo. – Apkabink mane, – paliepė. – Stipriai apkabink, brangusis. – Ji irgi turėjo poezijos savo dispozicijoje, žinojo žodžių, kurie dainuoja, užburia ir dunda būgnais. – Pabučiuok mane, – ji užmerkė akis ir nuleido balsą iki mieguisto šnibždesio, – apsvaiginki bučiniais; ir nuo meilės girtas būsi...
       Laukinis sugriebė ją už riešų, atplėšė jos rankas nuo savo pečių, šiurkščiai atstūmė, neatleisdamas gniaužtų.
       – Oi, man skauda, man... oi! – Ji staiga nutilo. Baimė privertė užmiršti skausmą – atmerkusi akis ji pamatė jo veidą, ne, ne jo, o kažkieno svetimą, nuožmų, išbalusį, perkreiptą veidą, trukčiojantį iš beprotiško, nepaaiškinamo įsiūčio. Priblokšta ji sušnibždėjo: – Kas tau, Džonai?
       Jis neatsakė, tik grąžė ją pamišėliškom akim. Rankos, gniaužiančios jos riešus, drebėjo. Jis alsavo sunkiai ir nelygiai. Staiga vos vos girdimai, tačiau šiurpiai sugriežė dantimis.
       – Kas tau? – kone sukliko ji.
       Tarsi pažadintas jos klyksmo, jis sučiupo ją už pečių ir ėmė purtyti:
       – Paleistuvė! – sušuko jis. – Paleistuvė! Begėdė kekšė!
       – Oi, nereikia, nere-e-eikia! – maldavo ji mekenančiu nuo purtymo balsu.
       – Paleistuvė!
       – Praš-a-au.
       – Šlykšti paleistuvė!
       – Gramą padarysi... – pradėjo ji.
       Laukinis pastūmė ją nuo savęs taip smarkiai, kad ji susvirduliavo ir parkrito.
       – Šalin! – sušuko jis, grėsmingai palinkęs virš jos. – Dink iš akių, kitaip užmušiu. – Sugniaužė kumščius.
       Linaina ranka prisidengė veidą.
       – Maldauju tave, Džonai ...
       – Nešdinkis. Greičiau!
       Vis dar prisidengusi ranka ir išsigandusiom akim sekdama kiekvieną jo judesį, ji pakilo nuo grindų ir, vis dar susigūžusi, nenuleisdama rankos, puolė į vonią.
       Laukinis palydėjo ją, bėgančią, smarkiu pliaukštelėjimu, nuaidėjusiu kaip pistoleto šūvis.
       – Oi! – davė šuolį Linaina.
       Saugiai užsidariusi vonioje, ji atidžiai apžiūrėjo savo opas. Atsistojo nugara į veidrodį, atgręžė galvą. Pažvelgusi per kairį petį, pamatė išskėstos rankos atspaudą, aiškiai raudonuojantį ant perlinės odos. Atsargiai patrynė užgautą vietą.
       Už sienos Laukinis matavo žingsniais kambarį, mušdamas taktą į grindis pagal magiškųjų žodžių ritmą ir muziką.
„Aukso muselė ir dagilėlis paleistuvauja mano akyse, – siutinančiai dudeno žodžiai. – Atsiganęs kumelys ar šeškas gašlumo jai galėtų pavydėt... Aukščiau juosmens – jos moterys yra. Užtat žemiau – tikri kentaurai; ligi pusiaujo kūnas jų priklauso dievams, o apačia šėtonui: ten pragaras, ten verdanti siera, tenai tamsybė, smarvė, pražūtis, – fui, fui, fui! Duok man, mielas vaistininke, bent unciją muskuso vaizduotei atgaivinti“6.
       – Džonai! – pasigirdo meilikaujantis balselis iš vonios. – Džonai!
      
„O tu, žavingai žydintis kūkali, taip saldžiai kvepiantis, jog svaigsta protas. Ar šita daili knyga vien tam yra skirta, kad ten ranka rašytų: „paleistuvė“? Patsai dangus, išvydęs tavo darbus, užspaudė nosį“7.
       Tačiau jo nosyje dar tvyrojo Linainos kvepalai, ant palaidinės bolavo pudra nuo jos aksominio kūno. „Begėdė kekšė, begėdė kekšė, begėdė kekšė, – be paliovos stukseno ausyse. – Begėdė...“
       – Džonai, ar galima drabužius?
       Jis pakėlė nuo grindų kliošines kelnes, palaidinukę, apatinuką.
       – Atidaryk! – paliepė spirdamas į duris.
       – Na jau ne, – baugščiai papriešgyniavo balselis.
       – Tai kaip paduoti?
       – Pro orlaidę virš durų.
       Jis įbruko ten drabužius ir vėl ėmė neramiai žingsniuoti po kambarį.
„Begėdė kekšė, begėdė kekšė. Kaip niežti joms storas pasturgalis gašlybės...“8
      – Džonai.
       Jis neatsakė. „Storas pasturgalis gašlybės.“
       – Džonai.
       – Ko reikia? – niūriai paklausė jis.
       – Gal galėtum paduoti mano Maltuso diržą.
       Sėdėdama vonioje, Linaina klausėsi žingsnių kambaryje. Kiek dar laiko jis slankios ten ir atgal? Kažin ar laukti, kol jis išeis iš buto? Ar palūkėjus, kol jo šėlsmas aprims, atidaryti vonios duris ir šokti prie išėjimo?
       Šias nerimastingas jos mintis pertraukė kambaryje sučirškęs telefono skambutis. Staiga trepsėjimas liovėsi. Ji išgirdo Laukinio dialogą su tyla:
       – Alio.
       ...
       – Taip.
       ...
       – Taip, jei pats savęs nepasisavinau.
       ...
       – Sakau jums – taip. Ponas Laukinis klauso.
       ...
       – Ką? Kas susirgo? Žinoma, įdomu.
       ...
       – Rimta liga? Sunkiai susirgo? Tuoj pat atvyksiu.
       ...
       – Ne savo kambariuose? O kurgi ji dabar?
       ...
       – Dieve mano! Duokite adresą!
       ...
       – Park Leinas, numeris trys? Trys? Ačiū.
       Linaina išgirdo dedamo ragelio kleptelėjimą, paskui skubius žingsnius. Trinktelėjo durys. Tyla. Iš tikrųjų išėjo?
       Be galo atsargiai ji pravėrė duris per ketvirtį colio; pažiūrėjo pro plyšį – tuščia; įsidrąsinusi pravėrė plačiau ir iškišo galvą; galiausiai ant pirštų galų išėjo iš vonios; smarkiai plakančia širdimi pastovėjo kelias sekundes klausydamasi; tada puolė prie išorinių durų, atidarė, išsmuko į aikštelę, užtrenkė, nubėgo. Tiktai atsidūrusi lifte ir pradėjusi kristi žemyn, ji pasijuto saugiai.

 
       Park Leino mirštančiųjų ligoninė buvo šešiasdešimties aukštų bokštas, apdailintas šviesiai geltonom plytelėm. Kai Laukinis išlipo iš taksisparnio, nuo stogo burgzdama pakilo virtinė ryškiai nuspalvintų oro katafalkų ir nuskriejo virš parko į vakarus, Slau krematorijaus link. Prie lifto durų sėdintis šveicorius suteikė jam reikalingą informaciją, ir jis nusileido į aštuonioliktą aukštą, kur buvo 81 palata (greit progresuojančios senatvės ligoniams, kaip paaiškino šveicorius).
       Tai buvo didelis kambarys, saulėtas, geltonai dažytom sienom; jame stovėjo dvidešimt lovų, visos užimtos. Linda merdėjo ne vieniša – ne vieniša ir su visais šiuolaikiniais patogumais. Ore be pertrūkio skambėjo linksmos sintetinės melodijos. Kiekvieno mirtininko kojūgalyje buvo televizorius, įjungtas nuo ryto iki vakaro. Kas ketvirtį valandos pagrindinis kvapų gamos aromatas automatiškai pasikeisdavo.
       – Mes siekiame, – paaiškino slaugė, sutikusi Laukinį ant palatos slenksčio, – mes siekiame sukurti čia kuo malonesnę aplinką, kažkokį vidurį tarp aukščiausios klasės viešbučio ir jutiminio kino rūmų.
       – Kur ji? – pertraukė Laukinis, neklausydamas tų mandagių paaiškinimų.
       Slaugė įsižeidė.
       – Jūs, regis, skubate, – pasakė ji.
       – Nejaugi nėra vilties? – paklausė jis.
       – Norite pasakyti – vilties, kad ji pasveiktų? (Jis linktelėjo.) – Ne, žinoma, nėra. Kai atsiunčia pas mus, tai... – Išblyškusiame Laukinio veide atsispindėjo toks sielvartas, kad staiga ji nutilo, apstulbinta. – Bet kas jums? – susirūpino slaugė. Nebuvo pripratusi prie tokio lankytojų elgesio. (Jų čia daug ir nebūdavo; ir kam jiems išvis lankytis?)
       – Jums negera, a?
       Jis papurtė galvą.
       – Ji mano motina, – pratarė jis vos girdimai.
       Slaugė žvilgtelėjo į jį nustebusi ir pasibaisėjusi, paskui greitai nuleido akis. Jos veidas ir kaklas plykstelėjo raudoniu.
       – Nuveskite mane pas ją, – paprašė Laukinis, stengdamasis kalbėti ramiai.
       Vis dar paraudusi iš gėdos, ji nuvedė jį per palatą. Į juos atsisukdavo veidai – dar neseni, neraukšlėti (nes senatvė ateidavo taip greitai, jog nespėdavo paliesti skruostų – pažeisdavo tik širdį ir smegenis). Laukinį sekė tuščios, abejingos suvaikėjusių žmonių akys. Nuo šių žvilgsnių jį kratė šiurpuliai.
       Linda gulėjo paskutinėje ilgos eilės lovoje, prie pat sienos. Atsirėmusi į pagalves, ji žiūrėjo Pietų Amerikos teniso ant Rymano paviršių pusfinalį, kurį transliavo be garso nedideliame televizoriaus ekrane lovos gale. Žaidėjų figūrėlės tyliai lakstė po švytinčio stiklo kvadratą, nelyginant žuvys akvariume, – bežadžiai besiblaškantys kito pasaulio gyventojai.
       Linda žiūrėjo blankiai ir beprasmiškai šypsodamasi. Jos apsiblaususiame, išpurtusiame veide buvo įspausta idiotiškos laimės išraiška. Retkarčiais vokai užsimerkdavo, ji valandėlei užsnūsdavo. Paskui krūptelėdavo ir vėl atsibusdavo – vėl jos akyse mirgėjo ir nardė it žuvytės teniso čempionai; ausyse skambėjo „Stipriai apkabink, brangusis, apsvaiginki bučiniais“, atliekamas „Super-Voks-Vurliceriana“ sintezatoriaus; iš ventiliatoriaus virš galvos dvelkė šiltas verbenos aromatas – ir visi šie dalykai, permainyti ir pagražinti somos, susipindavo į vieną nuostabų sapną, ir Linda vėl šypsojosi savo bedante, išblukusia, infantiliškai laiminga šypsena.
       – Na, aš jus palieku, – pasakė slaugė. – Tuoj ateis mano vaikų grupė. Ir dar turiu prižiūrėti pacientę Nr. 3. – Ji mostelėjo į lovą arčiau prie durų. – Kiekvieną minutę gali nusikapanoti. Sėskitės, jauskitės kaip namie. – Ir skubiai nuėjo.
       Laukinis atsisėdo šalia lovos.
       – Linda, – sušnibždėjo jis, paėmęs ją už rankos.
       Išgirdusi savo vardą, ji pasisuko. Blausiose akyse blykstelėjo sąmonės kibirkštėlė. Atpažino. Suspaudė jo ranką, nusišypsojo, sukrutino lūpas; paskui ūmai knaptelėjo galva į priekį. Užsnūdo. Jis sėdėjo ir žiūrėjo į ją, ir pro suglebusį apvalkalą regėjo jauną, skaistų veidą, palinkusį virš jo vaikystės Malpaise; užmerkęs akis, prisiminė jos balsą, jos judesius, visus jų bendro gyvenimo įvykius. „Nuplaus kuo puikiausiai vonia ir tualetas...“ Kaip gražiai ji jam dainavo! O tie vaikiški eilėraštukai, kokie nuostabiai keisti ir paslaptingi!

A, B, C, vitaminas D –
Taukai kepenyse, menkė gelmėje.

       Prisiminęs tuos žodžius ir juos kartojančios Lindos balsą, jis pajuto, kad akyse susitvenkė karštos ašaros. O skaitymo pamokos: „Katė tupi. Vaikui gera“; o „Praktinė instrukcija gemalinių betų klasės darbuotojoms“. O jos pasakojimai ilgais vakarais prie ugniakuro arba vasarą ant lūšnos stogo apie Kitapus, tą nuostabų nuostabų pasaulį už draustinio ribų, kurio atmintį – tarsi dangiško gėrio ir grožio rojaus, nesuteršto pažinties su realiu Londonu, su realiais civilizuotais žmonėmis, – jis ligi šiol brangino ir saugojo.
       Ūmai nuskardėję rėksmingi balsai privertė jį atmerkti akis: skubiai nubraukęs ašaras, jis apsižvalgė. Į palatą veržėsi, rodės, begalinis srautas identiškų aštuonmečių dvynių. Dvynys po dvynio, dvynys po dvynio – kaip košmariškame sapne. Jų veidai (tikriau sakant, vienas be galo pasikartojantis veidas), priplotnosiai, mopsiški, spoksojo balsvomis, išverstomis akimis. Visi dėvėjo chaki spalvos uniformas. Visi išsižioję. Spygaudami ir šūkaudami, jie kaip skėriai užpildė visą palatą; jie ropojo tarp lovų, korėsi ant jų, šliaužiojo palovėse, stebeilijo į televizorius, vaipėsi prieš ligones.
       Linda juos nustebino ir netgi išgąsdino. Būrelis jų susirinko jos kojūgalyje ir spoksojo į ją baimingomis ir bukai smalsiomis akimis nelyginant žvėreliai, susidūrę su nepažįstamu daiktu.
       – Ė, žiūrėk, žiūrėk! – kalbėjosi jie tyliai ir baikščiai. – Kas jai yra? Kodėl ji tokia stora?
       Jie niekada nebuvo matę tokio veido – juk visada ir visų veidai jaunatviški, oda stangri, kūnai liekni, nugaros tiesios. Visos šios perkopusios šešiasdešimtmetį mirtininkės atrodė kaip mergaitės. Palyginus su jomis, keturiasdešimt ketverių Linda – suglebusi, iškaršusi pabaisa.
       – Kokia baidyklė, – šnibždėjosi vaikai. – Pažiūrėk, kokie dantys!
       Netikėtai iš po lovos, tarp Džono kėdės ir sienos, išnėrė bukanosis bamblys ir įsispoksojo į miegantį Lindos veidą.
       – Na ir... – pradėjo jis, bet nebaigęs suspiegė. Laukinis čiupo jį už apykaklės, perkėlė per kėdę ir, skėlęs skambų antausį, nusviedė žliumbiantį šalin.
       Išgirdusi spiegimą, į pagalbą atskubėjo vyresnioji slaugė.
       – Ką jam padarėte? – puolė ji ant Laukinio. – Aš neleisiu jums mušti vaikų.
       – O kodėl leidžiate juos prie lovos? – Laukinio balsas drebėjo iš pasipiktinimo. – Ir ką išvis čia veikia šitie bjaurūs vaikigaliai? Tai skandalinga!
       – Skandalinga? Ką jūs kalbate? Jie pratinami prie mirties. Ir įsidėmėkite, – įspėjo ji piktai, – jeigu dar trukdysite jų pratyboms, aš iškviesiu sanitarus, ir jus išmes iš čia.
       Laukinis pakilo ir žengė keletą žingsnių link slaugės. Jo judesiai ir veidas buvo tokie grėsmingi, jog ši, apimta siaubo, atšlijo atgal. Didžiausiomis pastangomis jis susivaldė, tylėdamas nusigręžė ir vėl atsisėdo prie lovos.
       Kiek nusiraminusi, oriai, tačiau vis dar nervingai ir ne itin tvirtai, slaugė pasakė:
       – Aš jus perspėjau. Taigi neužsimirškite.
       Vis dėlto ji nuvedė pernelyg smalsius dvynius į kitą kambario galą ir liepė prisijungti prie žaidimo „ieškok užtrauktuko“, kurį organizavo viena iš jos bendradarbių.
       – Bėk, mieloji, išgerk puodelį tirpios kavos, – paliepė jai vyresnioji. Paliepė – ir atgavo pasitikėjimą, pasijuto žvaliau. – Na, vaikai! – šūktelėjo ji.
       Linda, neramiai sujudėjusi, valandėlei atsimerkė, apsidairė blausiomis akimis ir vėl užsnūdo. Sėdėdamas šalia, Laukinis stengėsi atgaivinti prieš kelias minutes užplūdusius prisiminimus. „A, B, C, vitaminas D“, – tyliai kartojo jis tarsi burtažodį, kuris sugrąžintų pražuvusią praeitį. Bet burtažodis nepadėjo. Gražūs prisiminimai niekaip nenorėjo grįžti; atmintyje iškildavo tik bjaurios pavydo, niekšybių, sielvarto scenos. Iš Popės sužeisto peties varva kraujas; Linda miega išsidrėbus, ir musės zyzia virš išlaistyto ant grindų prie lovos meskalio; berniūkščiai šūkauja jai įkandin tuos gėdingus žodžius... O, ne, ne! Jis užsimerkė, pakratė galvą, vydamas šalin šiuos vaizdus. „A, B, C, vitaminas D...“ Jis mėgino įsivaizduoti, kaip, pasisodinusi jį ant kelių, apkabinusi, ji dainuoja jam, supa, liūliuoja: „A, B, C, vitaminas D, vitaminas D, vitaminas D...“
       Superelektroninės muzikos banga pakilo į ašaringą crescendo; ir kvapų cirkuliavimo sistemoje verbeną tuoj pat pakeitė sodrus pačulės aromatas. Linda sujudėjo, atsibudo, kelias sekundes sutrikusi stebėjo pusfinalininkus, paskui, pakėlusi galvą, porą kartų įkvėpė naujai iškvėpinto oro ir staiga nusišypsojo – vaikiškai palaiminga šypsena.
       – Pope! – sumurmėjo ji ir užmerkė akis. – O, kaip man patinka, kaip man... – Ji atsiduso ir klastelėjo ant pagalvės.
       – Bet, Linda! – meldžiančiu balsu ištarė Laukinis. – Argi nepažįsti manęs? – Jis taip stengėsi užmiršti visą bjaurastį, padarė viską, ką galėjo; tai kodėl gi ji neleidžia jam užmiršti? Jis smarkiai suspaudė jos glebią ranką, tarytum norėdamas priversti ją atsipeikėti nuo tų gėdingų smagybių, nuo tų niekingų, neapkenčiamų prisiminimų – sugrąžinti ją į dabartį, į tikrovę; baisią dabartį, baugią tikrovę – tačiau pakylėtą, reikšmingą, be galo svarbią kaip tik dėl neišvengiamumo to, kas turėjo atsitikti ir kas taip gąsdino. – Argi nepažįsti manęs, Linda?
       Jis pajuto silpną atsakomąjį rankos spustelėjimą. Jo akys prisipildė ašarų. Jis pasilenkė ir pabučiavo ją.
       Jos lūpos sukrutėjo.
       – Pope! – vėl sušnibždėjo ji ir tarsi kibiru pamazgų apliejo Džoną.
       Ūmai jo krūtinėje sukunkuliavo pyktis. Antrąsyk neradęs išeigos, jo aistringas sielvartas virto aistringu įniršiu.
       – Bet aš Džonas! – sušuko jis. – Aš Džonas! – Apimtas nevilties ir pagiežos, sugriebė ją už peties ir papurtė.
       Lindos akys suvirpėjo ir atsimerkė; ji pamatė jį, pažino – „Džonai!“ – tačiau perkėlė šį realų veidą, šias realias skaudžiai purtančias rankas į įsivaizduojamą pasaulį su savais, vidiniais pačulės ir supermuzikos pakaitalais, su persimainiusiais prisiminimais ir keistai sukaitaliotais pojūčiais – jos sapnų pasaulį. Tai Džonas, jos sūnus, tačiau ji įsivaizdavo, jog jis įsiveržė į Malpaiso rojų, kur ji mėgavosi somos švente drauge su Pope. Džonas pyksta, nes jai patinka Popė; Džonas purto ją, nes Popė su ja lovoje, – tarsi tai būtų kažkas bloga, tarsi to nedarytų visi civilizuoti žmonės. „Kiekvienas priklauso vis...“ – jos balsas staiga užlūžo ir perėjo į vos girdimą, dūstantį švokštimą. Jos burna prasižiojo, desperatiškai gaudydama orą, tačiau plaučiai lyg ir nebemokėjo kvėpuoti. Įsiręžusi bandė šūktelėti, bet neišleido nė garso; tik išsprogusios akys liudijo apie jos kančią. Rankos pakilo prie gerklės, paskui ėmė kapoti orą – orą, kurio daugiau nebeįstengė įtraukti, orą, kuris jai nustojo egzistuoti.
       Laukinis pašoko, pasilenkė arčiau.
       – Kas tau, Linda? Kas tau? – ėmė klausinėti maldaujančiu balsu, tarsi norėdamas, kad jį paguostų, nuramintų.
       Lindos žvilgsnyje jis perskaitė neapsakomą siaubą, – siaubą ir, kaip jam pasirodė, priekaištą. Ji pamėgino pasikelti, bet vėl nugriuvo ant pagalvių. Veidas baisiai persikreipė, lūpos pamėlynavo.
       Laukinis apsisuko ir nubėgo per palatą.
       – Greičiau, greičiau! – šaukė jis. – Greičiau!
       Stovėjusi žaidžiančių dvynių rato vidury vyresnioji slaugė apsidairė. Jos veide šmėkštelėjo nuostaba, tuoj pat užleidusi vietą nepasitenkinimui.
       – Nešaukite! Pagalvokite apie mažylius, – pasakė ji, raukdama kaktą. – Galite pakenkti jų formavimui... Bet ką jūs darote? – Jis įsiveržė į ratą. – Atsargiau! – Vienas vaikas sukliko.
       – Greičiau, greičiau! – Laukinis čiupo ją už rankovės, nusitempė paskui save. – Greičiau! Kažkas atsitiko. Aš nužudžiau ją.
       Kai jie pasiekė palatos galą, Linda jau buvo mirusi.
       Laukinis valandėlę stovėjo kaip įkastas, paskui puolė ant kelių šalia lovos ir užsidengęs veidą rankomis ėmė nenumaldomai raudoti.
       Slaugė stovėjo sutrikusi, žiūrėdama tai į klūpančią figūrą prie lovos (koks neišsiauklėjimas!), tai į dvynius (vargšai vaikai!), kurie nustojo ieškoti užtrauktuko ir išpūtę ir akis, ir šnerves spoksojo iš kito palatos galo į skandalingą sceną, vykstančią prie lovos Nr. 20. Gal pakalbėti su juo? Pabandyti atvesti į protą? Kad prisimintų, kur yra, suprastų, kokią nepataisomą žalą daro vargšams mažutėliams, kaip griauna jų sveiką požiūrį į mirtį šiuo šlykščiu emocijų protrūkiu. Tarsi mirtis būtų kažkas baisaus, tarsi vienas individas būtų toks jau svarbus! Juk šitoks elgesys gali įteigti vaikams pačių pragaištingiausių minčių apie šį reiškinį, gali sukelti visiškai klaidingą, absoliučiai antivisuomenišką reakciją.
       Ji žengė į priekį ir palietė jo petį.
       – Elkitės kaip pridera, – negarsiai, bet piktai pasakė ji. Tačiau apsižvalgiusi pamatė, jog pustuzinis dvynių jau pakilo ant kojų ir drožia per palatą. Žaidimo ratas suiro. Dar valandėlė... Ne, rizikuoti nevalia; kitaip prapultų visos grupės formavimui padėtas šešių ar septynių mėnesių laikas. Ji nuskubėjo atgal pas pavojuje atsidūrusius auklėtinius.
       – Vaikai, kas nori eklero su šokoladiniu kremu? – garsiai ir žvaliai šūktelėjo.
       – Aš! – choru subliovė visa Bokanovskio grupė. Lova Nr. 20 buvo iškart pamiršta.
       „O Dieve, Dieve, Dieve...“ – mintyse kartojo Laukinis. Užpildžiusioje jo protą sielvarto ir atgailos sumaištyje tai buvo vienintelis jam likęs aiškus žodis. „Dieve! – sušnibždėjo jis. – Dieve...“
       – Ką jis ten murma? – visai greta pro supermuzikos treles prasimušė skardus balselis.
       Smarkiai krūptelėjęs, Laukinis atitraukė nuo veido rankas, apsidairė. Penki chaki drabužiais apvilkti dvyniai – kiekvieno dešinėje rankoje pailgas pyragaitis ir vienodi veidai įvairiai išterlioti šokoladiniu kremu – stovėjo eilute ir sprogino į jį akis it mopsai.
       Jam atsisukus, jie drauge išsišiepė. Vienas bakstelėjo Lindą pyragaičio nuograuža.
       – Jau numirė? – paklausė jis.
       Laukinis kurį laiką į juos žiūrėjo tylėdamas. Tylėdamas atsistojo, tylėdamas palengva nuėjo durų link.
       – Jau numirė? – pakartojo smalsusis dvynys, bidzendamas pašonėje.
       Laukinis pašnairavo į jį ir vis dar tylėdamas stumtelėjo į šalį. Dvynys parkrito ant grindų ir išsyk ėmė klykti. Laukinis net neatsigręžė.

 
       Park Leino mirštančiųjų ligoninės pagalbinį personalą sudarė šimtas šešiasdešimt du deltos, tai yra dvi Bokanovskio grupės: aštuoniasdešimt keturios raudonplaukės moterys ir septyniasdešimt aštuoni juodbruvi ilgagalviai vyrai. Šeštą valandą, pasibaigus jų darbo dienai, abi grupės susirinko ligoninės vestibiulyje, kur iždininko padėjėjo pavaduotojas išduodavo jiems dieninę somos porciją.
       Išėjęs iš lifto, Laukinis atsidūrė pačioje jų tirštynėje. Bet jo mintys buvo kitur – jis mąstė apie mirtį, skausmą, atgailą; mašinaliai, nesuvokdamas, ką daro, jis ėmė brautis pro minią.
       – Ko stumdaisi? Kur tu veržiesi?
       Iš didelės daugybės gerklių skambėjo tiktai du balsai – plonas ir storas. Be galo kartodamiesi, tarsi veidrodžių koridoriuje, tik du veidai piktai atsisukdavo į jį: vienas – beplaukis, strazdanotas ir apvalus it mėnulis, su oranžinių plaukų ratilu, kitas – siauras, paukštiškas, apžėlęs dvi dienas neskustais šeriais. Jų šūksniai ir aštrių alkūnių baksnojimai į šonkaulius privertė jį atsipeikėti. Jis vėl ėmė suvokti jį supančią tikrovę, apsidairė aplinkui ir suprato, ką regi – su slegiančiu siaubo ir pasibjaurėjimo jausmu atpažino dienom ir naktim besikartojančias klejones, knibždančios, sunkiai atskiriamos vienodybės košmarus. Dvyniai, dvyniai... Kaip skėriai jie knibždėjo Lindos palatoje ir dergė jos mirties paslaptį. Ir vėl kaip skėriai, tik didesni, suaugę, jie dabar ropoja per jo sielvartą ir kančią. Jis stabtelėjo, suglumusiom ir išsigandusiom akim perleido tą chaki spalvos minią, už kurią buvo aukštesnis visa galva.
„Kokia daugybė nuostabių būtybių! – pašiepdami ir tyčiodamiesi, iškilo atminty melodingi žodžiai. – Kokie veidai jų! Koks puikus naujas pasaulis...“9
       – Pradedame dalyti somą! – paskelbė skardus balsas. – Prašom iš eilės. Paskubėkime!
       Pro kažkurias duris į vestibiulį jau buvo įnešti stalas ir kėdės. Balsas priklausė žvaliam jaunam alfai, kuris atsinešė su savim juodą geležinę skrynelę. Dvynių minia pasitiko jį dusliu patenkintu gaudesiu. Apie Laukinį jau užmiršo. Dėmesys dabar buvo sutelktas į juodąją skrynelę, kurią jaunasis alfa pastatė ant stalo ir atrakino. Pakėlė dangtį.
       – Ooo! – žioptelėjo vienu metu visi šimtas šešiasdešimt du deltos, tarsi prieš juos būtų plykstelėjęs fejerverkas.
       Jaunuolis išėmė saują mažyčių dėžučių.
       – Na, – ištarė jis įsakmiai, – prašau prieiti. Po vieną, nesistumdyti.
       Po vieną ir nesistumdydami, dvyniai prieidinėjo. Pirma du vyrai, paskui moteris, paskui dar vienas vyras, dar trys moterys, paskui...
       Laukinis stovėjo ir žiūrėjo. „Koks puikus naujas pasaulis! Koks puikus naujas pasaulis...“ Šie dainingi žodžiai jam, regis, suskambėjo kitaip. Jau ne pašaipa iš jo, liūdinčio ir atgailaujančio, ne piktdžiugiška ir ciniška patyčia. Ne šėtonišku juoku, per dantį traukiančiu niekingą to košmaro skurdumą, jo kokčią monotoniją. Dabar jie staiga, lyg trimito garsai, pašaukė griebtis ginklo. „Koks puikus naujas pasaulis!“ Miranda paskelbia, jog grožio pasaulis įmanomas, jog net šį košmarą įmanoma pakeisti į kažką puikaus ir tauraus. „Koks puikus naujas pasaulis!“ Tai buvo iššūkis, įsakymas.
       – Baikit stumdytis! – įsiutęs riktelėjo iždininko padėjėjo pavaduotojas. Užtrenkė skrynelės dangtį. – Jei nesielgsite kaip pridera, nebedalysiu somos.
       Deltos paburbėjo, pabaksnojo vienas kitą ir nurimo. Grasinimas paveikė. Likti be somos – koks siaubas!
       – Va taip, – pasakė jaunasis alfa ir vėl atidarė skrynelę.
       Linda gyveno ir mirė verge; kiti turi gyventi laisvi, ir pasaulis bus gražus. Tai jo pareiga, jo atgaila. Ir staiga Laukiniui toptelėjo, ką jis privalo padaryti – tarsi atsivėrė langinės, atsiskleidė užuolaida.
       – Kitas, – pasakė dalytojas.
       Dar viena delta žengė prie stalo.
       – Stokite! – sušuko Laukinis garsiu ir skambiu balsu. – Stokite!
       Jis prasispraudė prie stalo; deltos žiūrėjo į jį apstulbę.
       – Forde! – sumurmėjo iždininko padėjėjo pavaduotojas. – Tai Laukinis. – Jis išsigando.
       – Paklausykite, meldžiu jus, – įsikarščiavęs pradėjo Laukinis. – Įtempkite ausis... – Jis niekada nebuvo kalbėjęs viešai, tad jam labai sunku buvo išreikšti tai, ką norėjo pasakyti. – Neimkite tos šlykštynės. Tai nuodai, nuodai.
       – Pone Laukini, – raminamai šypsodamasis tarė dalytojas, – leiskite man...
       – Nuodai ir sielai, ir kūnui.
       – Taip, bet prašau leisti man tęsti darbą. Būkite malonus. – Atsargiai ir švelniai, tarsi glostytų neabejotinai piktą žvėrį, jis patapšnojo Laukiniui per petį. – Tik leiskite man...
       – Niekada! – sušuko Laukinis.
       – Bet paklausykite, drauguži...
       – Išmeskite lauk visus tuos nuodus.
       Žodžiai „išmeskite lauk“ prasiskverbė per storus bukaprotystės klodus iki paties deltų sąmonės gyvuonies. Minia piktai sugaudė.
       – Aš atėjau suteikti jums laisvę, – vėl kreipėsi į dvynius Laukinis. – Aš atėjau...
       Iždininko padėjėjo pavaduotojas daugiau nebesiklausė; jis išsmuko iš vestibiulio ir ėmė ieškoti numerio telefonų knygoje.

       – Taigi namie jo nėra, – padarė išvadą Bernardas. – Nėra pas mane, nėra ir pas tave. Nėra nei „Afroditeume“, nei Centre, nei institute. Tai kur jis pasidėjo?
       Helmholcas truktelėjo pečiais. Jie manė, jog grįžę iš darbo ras Laukinį, laukiantį jų vienoje iš įprastinių susitikimo vietų, tačiau tas kaip į vandenį. Apmaudu – juk jie ketino nulėkti į Biaricą Helmholco keturviečiu sportasparniu. Jei jis tuoj neateis, jie pavėluos vakarienės.
       – Luktelkim dar penkias minutes, – pasakė Helmholcas. – Ir jeigu nepasirodys, tai...
       Jį pertraukė telefono skambutis. Helmholcas pakėlė ragelį.
       – Alio. Klausau. – Ilga pauzė, paskui: – Kad jį kur Fordas! – nusikeikė Helmholcas. – Tuoj pat atvyksiu.
       – Kas atsitiko? – paklausė Bernardas.
       – Tai pažįstamas iš Park Leino ligoninės. Pas juos Laukinis siautėja. Turbūt protas pasimaišė. Šiaip ar taip, atidėlioti negalima. Skrendi su manim?
       Abudu nuskubėjo koridoriumi prie liftų.

       1 „Troilas ir Kresida“ (III veiksmas, 2 scena).
       2 „Audra“ (IV veiksmas, 1 scena). Vert. A. Miškinis.
       3 „Audra“ (IV veiksmas, 1 scena). Vert. A. Miškinis.
       4 „Timonas Atėnietis“ (IV veiksmas, 3 scena).
       5 „Audra“ (IV veiksmas, 1 scena). Vert. A. Miškinis.
       6 „Karalius Lyras“ (IV veiksmas, 6 scena). Vert. A. Churginas.
       7 „Otelas“ (IV veiksmas, 2 scena). Vert. A. Churginas.
       8 „Troilas ir Kresida“ (V veiksmas, 2 scena).
       9 Mirandos žodžiai „Audroje“ (V veiksmas, 1 scena). Vert. A. Miškinis.


       Iš anglų k. vertė GRAŽVYDAS KIRVAITIS