– Bet ar jums patinka būti vergais? – šaukė Laukinis, kai jie įėjo į ligoninę. Jo veidas degė, akys kibirkščiavo aistringu įniršiu. – Patinka būti kūdikiais? Taip, žindukliais, kurie tiek ir temoka – zyzti ir teršti, – pridūrė jis, įsiutintas gyvuliško bukumo tų, kuriuos atėjo išlaisvinti. – Tačiau įžeidimai atšokdavo nuo storo kvailybės šarvo; žiopluose žvilgsniuose tebuvo tik niūrus ir pagiežingas priešiškumas. – Taip, teršti! – dar garsiau sušuko jis. Sielvartas ir atgaila, užuojauta ir pareiga – dabar viskas buvo pamiršta, viską užgožė didžiulė, nepergalima neapykanta tiems pabaisiškiems pusžmogiams. – Argi nenorite būti laisvi, nenorite būti žmonės? O gal nė nesuprantate, ką reiškia žmogus ir laisvė? – Įniršis suteikė jam iškalbą, žodžiai liete liejosi. – Nesuprantate? – pakartojo, bet vėl neišgirdo atsakymo. – Na, gerai, – prabilo jis rūsčiai. – Aš išmokysiu jus; padarysiu jus laisvus, norite ar nenorite. – Ir stumtelėjęs langą, išeinantį į vidinį ligoninės kiemą, pradėjo pro jį saujomis svaidyti dėžutes su somos tabletėmis.
       Išvydusi tokią neregėtą šventvagystę, žaliai uniformuota minia suakmenėjo ir akimirką tylėjo, apstulbusi ir pasibaisėjusi.
       – Jis išprotėjo, – sušnibždėjo Bernardas, išplėtęs akis. – Jie jį užmuš. Jie...
       Staiga minia suriaumojo, grėsmingai subangavo, plūstelėjo Laukinio link.
       – Padėk jam, Forde, – pasakė Bernardas ir nusigręžė.
       – Fordu pasitikėk, bet ir pats rankas sudėjęs nesėdėk! – ir nusijuokęs išties džiaugsmingu juoku Helmholcas ėmė brautis per minią.
       – Laisvi, laisvi! – šaukė Laukinis, viena ranka mėtydamas somą, o kita, sugniaužta į kumštį, daužydamas niekuo nesiskiriančius užpuolikų veidus. – Laisvi! – Ir staiga greta jo atsidūrė Helmholcas. Šaunuolis Helmholcas! Ir jis ėmė atmušinėti puolančiuosius. – Dabar ir jūs žmonės! – Irgi svaidė tuos nuodus saujomis pro atvirą langą. – Taip, žmonės, žmonės! – Ir štai nuodų nebeliko. Laukinis iškėlė skrynelę, parodė jos juodą tuštumą. – Jūs laisvi!
       Kaukdami deltos puolė su dvigubu įniršiu.
       – Jie pražuvo, – išsprūdo Bernardui, neryžtingai mindžikuojančiam nuošaliai nuo grumtynių. Pagautas staigaus impulso, jis metėsi jiems į pagalbą; paskui apsigalvojo ir sustojo; tada susigėdęs vėl žengė žingsnį į priekį; vėl apsigalvojo ir taip stovėjo kęsdamas gėdos ir baimės kančias – jeigu jiems nepadės, juos užmuš, o jeigu padės, užmuš; tuo metu (garbė Fordui!) į vestibiulį įbėgo akiniuoti kiauliasnukiai – policininkai su dujokaukėmis.
       Bernardas puolė jiems priešais. Sumostagavo rankomis – dabar ir jis dalyvavo, veikė kažką. Kelis kartus sušuko:
       – Gelbėkite! – garsiau ir garsiau, tarytum tuo šauksmu ir pats gelbėtų. – Gelbėkite! Gelbėkite! Gelbėkite!
       Nustūmę jį į šalį, policininkai ėmėsi darbo. Trys vyrai su pakabintais ant nugarų purkštuvais užpildė orą somos garų kamuoliais. Du knebinėjo kilnojamą sintetinės muzikos stotelę. Dar keturi su vandens pistoletais, užtaisytais galingu anestetiku, įsiveržė į minią ir metodiškai, trumpomis čiurkšlėmis, ėmė guldyti pačius aršiausius kovotojus.
       – Greičiau, greičiau! – klykė Bernardas. – Greičiau, kitaip juos užmuš. Už... Oi! – Suerzintas jo riksmo, vienas policininkų į jį švirkštelėjo iš vandens pistoleto. Sekundę ar dvi Bernardas pasiūbavo ant kojų, kuriose, rodės, neliko nei kaulų, nei sausgyslių, nei raumenų ir kurios virto tiesiog drebučiais – netgi ne drebučiais, o vandeniu, ir susmuko kaip maišas ant grindų.
       Staiga iš sintetinės muzikos stotelės pasigirdo Balsas. Proto Balsas, Geranoriškumo Balsas. Skambėjo įrašyta garso ritinėlyje priešriaušinė kalba Nr. 2 (vidutinio stiprumo).
       – Bičiuliai mano, bičiuliai mano, – kreipėsi Balsas iš pačių nesamos širdies gelmių su tokiu be galo švelniu priekaištu, jog netgi policininkų akis po kaukių stiklais tuojau pat aptemdė ašaros. – Kam visa ta sumaištis? Būkime visi laimingi ir geri. Laimingi ir geri, – pakartojo Balsas. – Gyvenkime santarvėje, santarvėje. – Balsas suvirpėjo, nutilo iki šnibždesio ir išsikvėpė. – O, kaip aš noriu, kad būtumėte laimingi, – prabilo vėl su nuoširdžiu ilgesiu. – Kaip noriu, kad būtumėte geri! Meldžiu jus, meldžiu, būkite geri ir...
       Po poros minučių Balsas ir somos garai padarė savo darbą. Ašarodami deltos bučiavosi ir glėbesčiavosi – po penkis, šešis viename dideliame glėbyje. Netgi Helmholcas ir Laukinis vos neverkė. Iš iždinės atnešė naujų somos atsargų, skubiai išdalijo, ir, palydėti jausmingo sodraus baritono atsisveikinimų, dvyniai išsiskirstė taip žliumbdami, tarsi jiems širdys plyštų.
       – Sudie, mielieji mano, mielieji mano bičiuliai, telaimina jus Fordas! Sudie, mielieji mano, mielieji mano bičiuliai, telaimina jus Fordas! Sudie, mielieji mano...
       Kai išėjo paskutiniai deltos, policininkas išjungė srovę. Angeliškas Balsas nutilo.
       – Eisite geruoju? – paklausė seržantas. – Ar reikės apmarinti? – ir grasinamai nusitaikė vandens pistoletu.
       – Eisime geruoju, – atsakė Laukinis, braukdamas kraują nuo prakirstos lūpos, apdraskyto kaklo ir įkąstos kairės rankos.
       Vis dar prispaudęs nosinę prie kraujuojančios nosies, Helmholcas pritariamai linktelėjo.
       Atsipeikėjęs ir vėl ėmęs valdyti kojas, Bernardas tuo momentu kaip įmanydamas nepastebimiau nuslinko durų link.
       – Ei, jūs ten! – šūktelėjo seržantas; kiauliasnukis policininkas nubėgo per kambarį ir uždėjo ranką ant Bernardo peties.
       Bernardas atsisuko, nutaisęs nekaltą ir nuskriaustą miną. Ketino pabėgti? Tokia mintis jam nė į galvą nešovė.
       – Nors kam aš jums reikalingas, – pasakė jis seržantui, – supratimo neturiu.
       – Juk jūs suimtųjų draugas?
       – Matote... – pradėjo Bernardas ir užsikirto. Ne, to neigti neįmanoma. – O kas čia tokio? – paklausė jis.
       – Eime, – pasakė seržantas ir nuvedė juos į laukiantį prie durų policijos automobilį.
       Visus tris paprašė užeiti į Pasaulio Valdytojo kabinetą.
       – Jo fordybė ateis už valandėlės. – Liokajus gamos uniforma paliko juos vienus.
       Helmholcas garsiai nusijuokė.
       – Mus, rodos, ne į teismą pakvietė, o išgerti tirpios kavos, – pasakė jis ir dribo į prašmatniausią iš visų pneumatinių krėslų. – Pralinksmėk, Bernardai, – pridūrė pažvelgęs į draugo veidą, pažaliavusį iš susirūpinimo, tačiau Bernardas nesidavė pralinksminamas; neatsakęs ir net nežvilgtelėjęs į Helmholcą, jis atsisėdo ant pačios nepatogiausios kėdės turėdamas neaiškią viltį, jog šitaip nukreips nuo savęs aukščiausios valdžios rūstybę.
       Laukinis be perstojo žingsniavo po kambarį, išsiblaškiusiu žvilgsniu klaidžiodamas po knygų nugarėles lentynose, po numeruotus stalčiukus su garso ritinėliais ir skaitymo mašinų juostelėmis. Ant stalo prie lango gulėjo masyvus tomas, įrištas į minkštą juodą dirbtinę odą, kurioje buvo įspausti dideli auksiniai T ženklai. Laukinis paėmė jį ir atvertė. „Mano gyvenimas ir darbai.“ Mūsų viešpaties Fordo šventraštis. Išleido Detroite Fordo žinių skleidimo draugija. Tingiai pavartęs puslapius, perskaitęs vienur sakinį, kitur – pastraipą, jis padarė išvadą, jog knyga neįdomi, ir kaip tik tuo metu atsidarė durys, ir į kambarį energingu žingsniu įėjo Nuolatinis Vakarų Europos Valdytojas.
       Paspaudęs rankas visiems trims, Mustafa Mondas kreipėsi į Laukinį:
       – Tai jums nelabai patinka civilizacija, pone Laukini.
       Laukinis pažvelgė į Valdytoją. Jis buvo pasirengęs meluoti, triukšmauti, niūriai tylėti, tačiau, išvydęs draugišką ir protingą Mondo veidą, nutarė drožti tiesą į akis.
       – Nepatinka, – papurtė galvą.
       Bernardas krūptelėjo ir pasibaisėjo. Ką pagalvos Valdytojas? Būti draugu žmogaus, kuris sako, kad jam nepatinka civilizacija, sako atvirai ir kam? Pačiam Valdytojui! Tai baisu.
       – Bet, Džonai... – pradėjo jis. Mustafos Mondo žvilgsnis privertė jį susigūžti ir nutilti.
       – Žinoma, – tęsė Laukinis, – yra ir labai puikių dalykų. Pavyzdžiui, visa ta muzika, kurios pilnas oras...
       –
„Atrodo, kartais instrumentų šimtas palei ausis man skamba“10.
       Laukinis nušvito iš malonumo.
       – Tai ir jūs jį skaitėte? Maniau, kad čia, Anglijoje, niekas nežino Šekspyro.
       – Beveik niekas. Aš vienas iš nedaugelio. Matote, jis uždraustas. Bet kadangi įstatymus rašau aš, tai aš juos galiu ir laužyti. Be to, nebaudžiamai, pone Marksai, – pridūrė jis atsisukdamas į Bernardą. – Ko jūs, deja, negalite.
       Bernardas dar labiau nukabino nosį.
       – O kodėl uždraustas? – paklausė Laukinis. Iš džiaugsmo, kad sutiko žmogų, skaičiusį Šekspyrą, jis kaipmat užmiršo visa kita.
       Valdytojas truktelėjo pečiais.
       – Dėl to, kad senas; tai – svarbiausia priežastis. Senienos mums nereikalingos.
       – Net jei jos gražios?
       – Ypač jeigu gražios. Grožis patrauklus, o mes nenorime, kad žmones trauktų senienos. Norime, kad jie pamėgtų naujus dalykus.
       – Tačiau tie nauji dalykai tokie kvaili ir atgrasūs. Tie filmai, kur tik sraigtasparniai skraido ir jauti, kaip kiti bučiuojasi. – Jis susiraukė. – Ožiai ir beždžionės! – Tik Otelo žodžiais galėjo jis tinkamai išreikšti savo panieką ir pasibjaurėjimą.
       – Beje, visai neblogi gyvulėliai, paklusnūs, – lyg ir tarp kitko sumurmėjo Valdytojas.
       – Kodėl vietoj tos šlykštynės nerodote žmonėms „Otelo“?
       – Jau sakiau – tai seniena. Be to, jie nesuprastų „Otelo“.
       Taip, tai tiesa. Laukinis prisiminė, kaip Helmholcas juokėsi iš „Romeo ir Džuljetos“.
       – Ką gi, – tarė jis po valandėlės, – tada duokite ką nors nauja, bet kad būtų panašu į „Otelą“ ir jiems suprantama.
       – Ką nors panašaus mes visi norėtume parašyti, – ilgai tylėjęs prabilo ir Helmholcas.
       – Šitaip jūs niekada neparašysite, – paprieštaravo Valdytojas. – Nes jeigu tai išties bus panašu į „Otelą“, niekas to nesupras, kad ir kaip naujoviška tai būtų. O jeigu būtų nauja, tai negalėtų būti panašu į „Otelą“.
       – Kodėl negalėtų?
       – Taip, kodėl? – pakartojo Helmholcas. Jis irgi kuriam laikui primiršo jų nemalonią padėtį. Ją prisiminė tiktai Bernardas, visai pažaliavęs iš susirūpinimo ir baimės; tačiau į jį niekas nekreipė dėmesio. – Kodėl?
       – Todėl, kad mūsų pasaulis – nebe toks kaip „Otelo“. Kaip automobilių nepagaminsi be plieno, taip ir tragedijų nesukursi be visuomenės nepastovumo. Pasaulis dabar pastovus. Žmonės laimingi; jie gauna, ką nori, ir niekada nenori to, ko gauti negali. Jie gyvena pasiturimai, saugiai; niekada neserga; nebijo mirties; palaimingai nežino nei aistros, nei senatvės; jiems neįkyri motinos ir tėvai; jie neturi nei žmonų, nei vaikų, nei mylimųjų, tad nėra dėl ko jaudintis; jie taip suformuoti, kad praktiškai netgi nesugeba elgtis kitaip, nei privalo elgtis. Jei kas nors negerai, yra soma. O jūs ją svaidote pro langą, pone Laukini, laisvės vardan. Laisvės! – jis nusijuokė. – Lyg deltos suvoktų, kas yra laisvė! Jūs dar norite, kad jie suprastų „Otelą“! Mielas jūs naivuolis!
       Laukinis kiek patylėjo.
       – Vis tiek, – neatlyžo jis, – vis tiek „Otelas“ – geras dalykas, „Otelas“ geresnis už jutiminius filmus.
       – Žinoma, geresnis, – sutiko Valdytojas. – Tačiau tokią kainą mums tenka mokėti už pastovumą. Reikėjo rinktis tarp laimės ir to, ką anksčiau vadino didžiuoju menu. Mes paaukojome didįjį meną. Vietoj jo turime jutiminį kiną ir kvapų vargonus.
       – Betgi jie nieko neduoda.
       – Duoda patys save: daugybę malonių pojūčių publikai.
       –
Bet tai... idioto pasaka11.
       Valdytojas nusijuokė.
       – Jūs nelabai mandagus savo draugui, ponui Votsonui. Vienam žymiausių jausmų inžinierių...
       – Juk jis teisus, – pasakė Helmholcas paniuręs. – Išties idiotizmas. Rašai, kai neturi ką pasakyti...
       – Tikrai neturi. Tačiau tam reikia nepaprasto išradingumo. Jūs gaminate automobilius iš mikroskopiško kiekio plieno – kuriate meno kūrinius, galima sakyti, vien iš grynų pojūčių.
       Laukinis palingavo galvą.
       – Visa tai, man regis, yra tiesiog bjauru.
       – Žinoma, bjauru. Tikroji laimė visada atrodo gan bjauri, palyginus su spalvingais nelaimių vaizdais. Ir, aišku, pastovumas toli gražu ne toks įspūdingas kaip nepastovumas. O patenkintas žmogus niekada nebus toks žavus kaip tas, kuris šauniai kaunasi su nelaimėmis, vaizdingai grumiasi su pagundomis arba griūva parblokštas aistrų ar abejonių. Laimė niekada nėra didinga.
       – Galbūt, – pasakė Laukinis patylėjęs. – Bet ar ji turi būti tokia grasi kaip tie dvyniai? – Jis perbraukė ranka akis, tarsi mėgindamas ištrinti iš atminties tas ilgas eiles vienodų neūžaugų prie surinkimo konvejerio, tas dvynių bandas, išsirikiavusias prie įėjimo į Brentfordo vienbėgio geležinkelio stotį, tuos žmogiškus skėrius, knibždančius prie Lindos mirties patalo, tuos serijinius jo užpuolikų veidus. Jis pažvelgė į savo aprištą kairę ranką ir sudrebėjo. – Siaubinga!
       – Bet kaip naudinga! Matau, kad jums nepatinka mūsų Bokanovskio grupės; bet patikėkite, jos – pamatas, ant kurio pastatyta visa kita. Jos – giroskopas, stabilizuojantis valstybės raketoplano skrydį ir neleidžiantis nukrypti nuo kurso. – Sodrus bosas jaudinamai virpėjo; rankų gestai vaizdavo erdvių platumas ir nesulaikomą orlaivio polėkį. Mustafos Mondo gražbylystė buvo beveik sintetinių standartų lygio.
       – O ar neįmanoma išvis be jų apsieiti? – paklausė Laukinis. – Juk jūs galite gauti ką tik norite iš tų butelių. Kodėl neišauginus visų dvigubais pliusiniais alfomis?
       – Todėl kad nenorime, jog mums nukapotų galvas, – juokdamasis atsakė Mustafa Mondas. – Mūsų šūkis – laimė ir pastovumas. Visuomenė, susidedanti iš vienų alfų, būtų nepastovi ir nelaiminga. Įsivaizduokite fabriką, sukomplektuotą iš alfų, tai yra iš atskirų ir įvairių individų, turinčių gerą paveldimumą ir taip suformuotų, kad sugebėtų laisvai (tam tikra prasme) pasirinkti ir daryti atsakingus sprendimus. Jūs tik įsivaizduokite.
       Laukinis pabandė įsivaizduoti, bet nelabai sėkmingai.
       – Tai visiškas absurdas. Žmogus, išpilstytas ir išugdytas kaip alfa, išprotės, jeigu privalės atlikti pusdebilio epsilono darbą, išprotės arba pradės viską daužyti. Alfos gali būti puikiais visuomenės nariais, tačiau tik tada, kai dirbs alfų darbą. Tik iš epsilono galime reikalauti aukotis dėl jam užduodamo darbo, nes epsilonui tai – jokia auka, o tik mažiausio pasipriešinimo kelias. Jo formavimas nustatė gyvenimo vėžę, kuria jam lemta eiti. Jis nieko negali pakeisti, jis iš anksto pasmerktas. Netgi po išpilstymo jis tebegyvena nematomame butelyje – gemalui ir kūdikiui įskiepytų refleksų butelyje. Žinoma, kiekvienas mūsų, – susimąstęs tęsė Valdytojas, – gyvenimą nugyvena butelyje. Bet jeigu mes alfos, mūsų buteliai, palyginti su kitų, didžiuliai. Jeigu būtume uždaryti mažesnėje erdvėje, mes labai kentėtume. Nevalia pilti alfų vyno pakaitalo į epsilonų butelius. Teoriškai tai savaime suprantama. O ir praktikoje įrodyta. Tai liudija Kipro eksperimento rezultatai.
       – Kas tai per eksperimentas? – paklausė Laukinis.
       – Galite jį pavadinti pakartotinio supilstymo eksperimentu, – nusišypsojo Mustafa Mondas. – Prasidėjo jis 473 Fordo eros metais. Pasaulio Valdytojai iškeldino iš Kipro salos visus jos tuometinius gyventojus ir vėl apgyvendino ją specialiai išauginta dvidešimt dviejų tūkstančių alfų partija. Jie buvo aprūpinti visa žemės ūkio ir pramonės technika ir palikti tvarkytis patys. Rezultatas visiškai atitiko teorines prognozes. Žemės niekas nedirbo kaip pridera; visuose fabrikuose buvo rengiami streikai; įstatymų niekas nepaisė, įsakymų neklausė; visi, paskirti kuriam laikui dirbti juodą darbą, be perstojo intrigavo ir gudravo, kad juos perkeltų į aukštesnes pareigas, o turintieji kvalifikuotus darbus taip pat intrigavo ir stengėsi bet kuria kaina juos išlaikyti. Po šešerių metų užvirė tikras pilietinis karas. Kai iš dvidešimt dviejų tūkstančių devyniolika buvo nukauti, likusieji vieningai paprašė Valdytojų vėl valdyti salą. Ką jie ir padarė. Taip vienintelei pasaulio istorijoje alfų visuomenei atėjo galas.
       Laukinis sunkiai atsiduso.
       – Optimalią gyventojų sudėtį, – toliau kalbėjo Mustafa Mondas, – nukopijavome nuo ledkalnio, kurio aštuonios devintosios po vandeniu, viena devintoji virš vandens.
       – Ir tie, kur po vandeniu, laimingi?
       – Laimingesni už tuos, kur viršuje. Laimingesni, pavyzdžiui, už jūsų draugus. – Jis linktelėjo į Helmholcą ir Bernardą.
       – Nors jų ir bjaurus darbas?
       – Bjaurus? Jiems jis toks neatrodo. Priešingai, jis jiems patinka. Jis nesunkus, vaikiškai paprastas. Neapkrauna nei proto, nei raumenų. Septynios su puse valandos saikingo, nesekinančio darbo, o paskui porcija somos, žaidimai, nevaržomas poravimasis ir jutiminiai filmai. Ko dar norėti? Tiesa, – pridūrė jis, – jie galėtų norėti trumpesnės darbo dienos. Ir, žinoma, galėtume ją sutrumpinti. Techniškai būtų visai nesunku nustatyti visoms žemesniosioms kastoms trijų arba keturių valandų darbo dieną. Bet ar dėl to jie būtų nors kiek laimingesni? Toli gražu ne. Toks eksperimentas buvo atliktas daugiau nei prieš šimtą penkiasdešimt metų. Visoje Airijoje įvedė keturių valandų darbo dieną. Ir ką tai davė? Riaušes ir smarkiai padidėjusį somos vartojimą, ir nieko daugiau. Tos papildomos trys su puse valandos laisvalaikio ne tik netapo laimės šaltiniu, bet netgi privertė žmones stumti jas su soma. Mūsų išradimų biuras užverstas darbą taupančiais projektais. Tūkstančiais projektų. – Mustafa Mondas plačiai mostelėjo ranka. – Kodėl gi mes jų neįgyvendiname? Pačių darbininkų labui. Būtų tiesiog žiauru užkrauti jiems papildomą laisvalaikį. Tas pat ir žemės ūkyje. Jeigu tik panorėtume, galėtume susintetinti visus maisto produktus. Bet nenorime. Tegu trečdalis gyventojų užsiima žemės ūkiu. Jų pačių labui – todėl kad maistą gauti iš žemės trunka ilgiau negu iš fabriko. Be to, mums reikia rūpintis pastovumu. Mes nenorime permainų. Kiekviena permaina – grėsmė pastovumui. Tai dar viena priežastis, dėl kurios mes taip atsargiai taikome naujus išradimus. Visiems mokslo atradimams būdinga griaunamoji potencija; netgi mokslą kartais reikia traktuoti kaip galima priešą. Taip, netgi mokslą.
       Mokslą? Laukinis suraukė antakius. Šitą žodį jis žino. Tik negalėtų pasakyti, ką jis reiškia. Nei Šekspyras, nei kaimelio senoliai mokslo niekada neminėjo, o Lindos pasakojimuose tebuvo miglotos užuominos: mokslas – tai kažkas, su kuo statomi sraigtasparniai, kažkas, kas verčia juoktis iš indėnų šokių, kažkas, kas apsaugo nuo raukšlių ir išsaugo dantis. Įtempęs protą, Laukinis bandė suvokti Valdytojo žodžius.
       – Taip, – tęsė Mustafa Mondas, – tai dar vienas pastovumo kainos komponentas. Ne tik menas nesuderinamas su laime, bet ir mokslas. Mokslas pavojingas; tenka jį laikyti prirakintą tvirta grandine ir su antsnukiu.
       – Kaip? – apstulbo Helmhocas. – Juk mes be paliovos trimituojame, kad mokslas yra viskas. Tai – nuvalkiota hipnopedinė tiesa.
       – Kalta į galvą triskart per savaitę nuo trylikos iki septyniolikos metų, – įsiterpė Bernardas.
       – O kaip propaguojame mokslą institute...
       – Taip, bet kokį mokslą? – sarkastiškai pasiteiravo Mustafa Mondas. – Jūs nestudijavote tiksliųjų mokslų, taigi negalite apie tai spręsti. O aš kadaise buvau neblogas fizikas. Gal pernelyg neblogas – sugebėjau suprasti, jog visas mūsų mokslas yra tik virimo knyga, kurioje išdėstyta tradicine virimo teorija niekam neleidžiama abejoti, o prie receptų sąrašo negalima nieko pridėti be specialaus vyriausiojo virėjo nurodymo. Dabar aš pats – vyriausiasis virėjas. Tačiau kažkada buvau tik smalsus indų plovėjas. Pamėginau virti savarankiškai. Netradiciškai, neleistinai. Kitaip sakant, pamėginau užsiimti tikruoju mokslu. – Jis nutilo.
       – Ir kas atsitiko? – nesusilaikė nepaklausęs Helmholcas.
       Valdytojas atsiduso.
       – Beveik tas pats, kas tuoj atsitiks jums, jaunuoliai. Manęs vos neišsiuntė į salą.
       Po šių žodžių Bernardas, tarsi širšės įgeltas, ėmėsi audringų ir neprideramų žygių.
       – Mane išsiųs į salą? – Jis pašoko, mostaguodamas rankomis perbėgo per kambarį ir sustojo priešais Valdytoją. – Bet už ką gi? Aš nieko nepadariau. Tai jie. Prisiekiu, tai jie. – Jis kaltinamai parodė į Helmholcą ir Laukinį. – O, prašau jus, nesiųskite manęs į Islandiją. Aš prižadu, jog pasitaisysiu. Suteikite man tokią galimybę. Prašau jus, leiskite man pasitaisyti. – Iš akių jam pasipylė ašaros. – Sakau jums, tai jų kaltė, – raudojo jis. – O, tik ne į Islandiją. Susimilkite, jūsų fordybe, susimilkite... – Ir, ištiktas nusižeminimo priepuolio, jis metėsi prieš Valdytoją ant kelių. Mustafa Mondas bandė kelti jį, tačiau Bernardas ir toliau šliaužiojo jam prie kojų; begaline srove iš jo lūpų liejosi žodžiai. Galų gale Valdytojas skambučiu išsikvietė savo ketvirtąjį sekretorių.
       – Pašaukite tris vyrus, – įsakė jis, – ir nuveskite poną Marksą į miegamąjį. Papurškite jam gerą dozę somos garų, paguldykite į lovą ir palikite.
       Ketvirtasis sekretorius išėjo ir sugrįžo su trim žaliai uniformuotais identiškais liokajais. Vis dar šaukiantį ir raudantį Bernardą išnešė.
       – Atrodo, lyg jam kas gerklę pjautų, – pasakė Valdytojas, kai užsidarė durys. – O jeigu turėtų nors kruopelę proto, suprastų, kad jo bausmė iš tikrųjų yra malonė. Jį ištremia į salą. Tai yra siunčia ten, kur jis atsidurs tarp visame pasaulyje pačių įdomiausių vyrų ir moterų. Tarp žmonių, kurie dėl vienos ar kitos priežasties išsiugdė tokią savimonę, kad tapo netinkami gyventi visuomenėje. Tarp tų, kurių netenkina dogmos, kurie turi savo nepriklausomas pažiūras. Trumpai tariant, visų tų, kurie išties yra kažko verti.
       Helmholcas nusijuokė.
       – Tai kodėl jūs pats ne saloje?
       – Todėl kad galiausiai pasirinkau kitą kelią, – atsakė Valdytojas. – Man leido apsispręsti – arba tremtis į salą, kur galėjau tęsti grynojo mokslo studijas, arba tarnyba Valdytojų taryboje su perspektyva užimti ilgainiui Valdytojo postą. Aš pasirinkau antra ir atsisveikinau su mokslu. – Kiek patylėjęs pridūrė: – Kartais gailiuosi dėl to. Laimė – griežtas šeimininkas. Tarnauti laimei, ypač kitų žmonių laimei, kur kas sunkiau nei tarnauti tiesai, – jei nesi suformuotas taip, kad tarnautum aklai. – Jis atsiduso, vėl patylėjo, paskui prabilo žvaliau: – Bet pareiga yra pareiga. Ji svarbesnė nei savi interesai. Mane traukia tiesa. Man patinka mokslas. Tačiau tiesa kelia grėsmę; mokslas pavojingas visuomenei. Tiek pat pavojingas, kiek ir naudingas. Mokslas sukūrė pačią stabiliausią pusiausvyrą žmonijos istorijoje. Net Kinija, palyginus su mumis, buvo beviltiškai nepastovi; netgi pirmykščiai matriarchatai nebuvo pastovesni už mus. Ir už tai, kartoju, ačiū mokslui. Tačiau negalime leisti, kad mokslas sugadintų savo paties gerą darbą. Štai kodėl mes taip griežtai ribojame mokslinių tyrimų mastą – štai kodėl aš vos nepakliuvau į salą. Mes leidžiame mokslui spręsti tik neatidėliotinas, kasdienes problemas. Įdomu skaityti, – tęsė jis po trumpos pauzės, – ką žmonės mūsų viešpaties Fordo laikais rašė apie mokslo pažangą. Jie, regis, įsivaizdavo, jog mokslui galima leisti vystytis be galo ir nepaisant nieko. Žinios buvo laikomos aukščiausiu gėriu, o tiesa – didžiausia vertybe; visa kita – antraeiliai, ne tokie svarbūs dalykai. Žinoma, jau tais laikais pažiūros ėmė keistis. Pats viešpats Fordas nemažai padarė, kad būtų daugiau akcentuojama laimė ir gerovė, o ne tiesa ir grožis. Tokio poslinkio reikalavo masinė gamyba. Visuotinė laimė be paliovos suka mašinų ratus; tiesa ir grožis to nesugeba. Ir, aišku, kai tik valdžią užgrobdavo masės, laimė visada tapdavo svarbesne vertybe nei tiesa ir grožis. Tačiau, nepaisant viso to, moksliniai tyrimai dar nebuvo varžomi. Tiesa ir grožis vis dar buvo laikomi aukščiausiu gėriu. Iki pat Devynmečio karo. Karas privertė kitaip užgiedoti. Kokia nauda iš tiesos, grožio arba žinių, kai aplinkui sproginėja juodligės bombos? Po to karo pirmąsyk pradėta kontroliuoti mokslą. Žmonės buvo pasirengę apriboti netgi savo apetitus. Kad tik gyvenimas ramus būtų. Nuo to laiko ir pažabojome mokslą. Savaime aišku, tiesa dėl to kenčia; bet laimė klesti. O veltui niekas nieko neduoda. Už laimę reikia mokėti. Štai ir jūs mokate, pone Votsonai, nes pernelyg susidomėjote grožiu. O aš pernelyg susižavėjau tiesa, ir taip pat užmokėjau už tai.
       – Tačiau jūs neišvykote į salą, – ilgai tylėjęs pratarė Laukinis.
       Valdytojas šyptelėjo.
       – Kaip tik taip ir užmokėjau. Pasilikdamas tarnauti laimei. Kitų žmonių – ne savo. Gerai dar, – po valandėlės pridūrė jis, – kad pasaulyje tiek daug salų. Nežinau, ką be jų darytume. Turbūt jus visus kištume į mirties kamerą. Beje, pone Votsonai, ar jums tiktų atogrąžų klimatas? Pavyzdžiui, Markizų salos arba Samoja? O gal kas nors labiau tonizuojančio?
       Helmholcas pakilo iš pneumatinio krėslo.
       – Duokite man kuo bjauresnį klimatą, – atsiliepė jis. – Manau, kad atšiauriame klimate geriau rašyti. Kai aplink vėjai ir audros...
       Valdytojas pritariamai linktelėjo.
       – Man patinka jūsų nusiteikimas, pone Votsonai. Netgi baisiai patinka. Nors oficialiai turiu jį lygiai taip pat baisiai pasmerkti. – Jis nusišypsojo. – O jeigu Folklendų salos?
       – Manau, kad pritiks, – atsakė Helmholcas. – O dabar, jeigu leisite, nueisiu ir pažiūrėsiu, kaip sekasi vargšeliui Bernardui.

 
       – Paaukojote meną, mokslą – regis, nemažą kainą mokėjote už savo laimę, – kai jie liko vieni, pasakė Laukinis. – Gal dar ką nors paaukojote?
       – Na, žinoma, religiją, – atsakė Valdytojas. – Buvo kažkas, ką vadino Dievu – iki Devynmečio karo. Bet aš užmiršau: apie Dievą jūs turbūt viską žinote.
       – Na... – Laukinis padelsė. Jam norėjosi pasakyti apie vienatvę, apie naktį, apie stalkalnį, nušviestą blyškios mėnesienos, apie prarają, šuolį į juodą tamsą, apie mirtį. Norėjosi kalbėti, bet nebuvo žodžių. Tokių žodžių nerasi nė pas Šekspyrą.
       Valdytojas nuėjo į kitą kambario pusę ir atrakino didelį seifą, įmūrytą sienoje tarp knygų lentynų. Sunkios durelės atsivėrė.
       – Ta tema mane visada labai domino, – pasakė Valdytojas, rausdamasis seifo tamsoje. Iš ten ištraukė storą juodą knygą. – Na štai, šitos turbūt niekad neskaitėte.
       Laukinis paėmė ištiestą tomą. „Šventasis Raštas. Senasis ir Naujasis Testamentas“, – perskaitė antraštinį puslapį.
       – Ir šitos neskaitėte? – Tai buvo nedidelė knygutė, seniai netekusi viršelio.
       –
„Kristaus sekimas“12.
       – Ir šitos? – Mondas išėmė dar vieną tomą.
       –
Viljamas Džeimsas. „Religinės patirties įvairovė“13.
       – Turiu dar daug tokių, – tęsė Mustafa Mondas, vėl atsisėsdamas. – Visą kolekciją pornografinių senovinių knygų. – Seife Dievas, o ant lentynų Fordas, – juokdamasis parodė į savo viešąją biblioteką – lentynas su knygomis, stelažus su skaitymo mašinų ritėmis bei garso įrašais.
       – Bet jeigu apie Dievą žinote, kodėl nekalbate apie jį žmonėms? – paklausė pasipiktinęs Laukinis. – Kodėl neduodate jiems šių knygų?
       – Dėl tos pačios priežasties, dėl kurios neduodame „Otelo“: jos senos; jos apie Dievą, koks jis atrodė prieš ištisus šimtmečius. Ne apie dabartinį Dievą.
       – Bet Dievas nesikeičia.
       – Tačiau žmonės keičiasi.
       – Tai kas iš to?
       – Ogi daug kas, – pasakė Mustafa Mondas. Jis vėl atsistojo ir nuėjo prie seifo. –
Kartą gyveno žmogus, vardu kardinolas Njumenas14. Kardinolas, – paaiškino jis lyg tarp kita ko, – tai kažkas panašaus į arkigiesmininką.
       –
„Aš, Pandulfas, gražiojo Milano kardinolas“15. Šekspyras mini kardinolus.
       – Taip, žinoma. Taigi kadaise gyveno kardinolas Njumenas. A, štai ir jo knyga. – Jis išėmė ją iš seifo. –
Ta pačia proga ištrauksiu ir kitą. Ją aprašė žmogus, vardu Menas de Biranas16. Jis buvo filosofas. Ar žinote, kas yra filosofas?
       –
Išminčius, kuris nė sapnuoti nesapnavo, kiek daug dalykų yra paslėpta ir danguje, ir žemėje17, – nedelsdamas atsakė Laukinis.
       – Tikra tiesa. Netrukus aš jums perskaitysiu apie vieną dalyką, kuris vis dėlto jam prisisapnavo. Bet pirmiau paklausykime to senovinio arkigiesmininko. – Ir, atvertęs pažymėtą popieriaus juostele puslapį, pradėjo skaityti: – „Mes nepriklausome sau patiems, lygiai kaip mums nepriklauso tie daiktai, kuriuos turime. Mes savęs nesukūrėme, todėl negalime sau patiems viešpatauti. Mes sau ne šeimininkai. Mes esame Dievo nuosavybė. Argi šitoks požiūris nėra laimė? Argi mintis, jog mes priklausome patys sau, gali suteikti laimę ar paguodą? Tokia mintis gali ateiti į galvą jauniems ir klestintiems žmonėms. Jie gali manyti, kad labai svarbu daryti viską taip, kaip patinka, nepriklausyti nuo nieko, negalvoti apie nieką, ko nemato akys, nesivarginti nuolatinėmis padėkomis, nuolatinėmis maldomis, nuolatine atodaira į kitų valią. Tačiau ilgainiui jie, kaip ir visi žmonės, suvoks, jog nepriklausomybė ne žmogui sukurta, jog tai nenatūrali būsena, ji tinka žmonėms tik kurį laiką, tačiau viso gyvenimo su ja nepragyvensi...“ – Mustafa Mondas padarė pauzę, padėjo pirmąją knygą ir ėmė vartyti antrąją. – Na, pavyzdžiui, kad ir šita vieta, – pasakė jis ir vėl ėmė skaityti savo sodriu balsu: – „Žmogus sensta; jis jaučia savyje tą viską persmelkiantį silpnumo, vangumo, negalavimo jausmą, kuris ateina su metais; tai pajutęs, įsivaizduoja, jog paprasčiausiai sunesveikavo ir raminasi mintimi, kad ši nesmagi negalė randasi dėl kažkokios konkrečios priežasties, ir tikisi tą priežastį pašalinti bei ligą išsigydyti. Tuščios viltys! Ta negalė – tai senatvė; ir tai baisi liga. Sakoma, kad kreiptis paguodos į religiją senatvėje žmones verčia mirties ir to, kas bus po mirties, baimė. Tačiau mano paties patirtis įtikino mane, jog religingumas linkęs su amžiumi stiprėti visiškai nepriklausomai nuo tokių baimių ir fantazijų; jis stiprėja, nes kai aistros slopsta, o vaizduotė ir jausmai nebe taip jaudina ir nebe tokie jautrūs, mūsų protas pradeda veikti ramiau, jį mažiau drumsčia vizijos, užgaidos ir pramogos, kuriomis anksčiau būdavo užimtas; ir kaip tik tada pasirodo Dievas, kaip iš už debesies; mūsų siela jaučia, regi, atsikreipia į visokios šviesos šaltinį, atsikreipia natūraliai ir neišvengiamai; nes dabar, kai visa tai, kas suteikdavo pojūčių pasauliui gyvybę ir žavesį, nuo mūsų atsitolina, kai jutimiškos egzistencijos nebepalaiko įspūdžiai iš vidaus ar iš išorės, mes pajuntame poreikį atsiremti į kažką tvirta, kažką, kas mūsų niekad neišduos – į naują realybę, į absoliučią ir amžiną tiesą. Taip, mes neišvengiamai kreipiamės į Dievą, nes šis religinis jausmas pats savaime yra toks tyras, toks malonus jį patiriančiai sielai, jog jis atlygina mums visus mūsų praradimus“. – Mustafa Mondas užvertė knygą ir atsilošė į krėslo atkaltę. – Tarp daugelio kitų dalykų, paslėptų danguje ir žemėje, šie filosofai nesusapnavo ir dabarties (mostelėjo ranka aplinkui) – mūsų, šiuolaikinio pasaulio. „Nuo Dievo gali nepriklausyti tik jauni ir klestintys; viso gyvenimo nepriklausomas nepragyvensi.“ O mums dabar jaunystės ir klestėjimo pakanka ligi pat gyvenimo galo. Kas iš to seka? Ogi tai, kad galime nepriklausyti nuo Dievo. „Religinis jausmas atlygins visus mūsų praradimus.“ Bet mes nieko neprarandame, tad ir atlyginti nėra ką; religinis jausmas nereikalingas. Ir kam mums ieškoti jaunystės aistrų pakaitalo, jei tos aistros niekad neišsenka. Pramogų pakaitalo, jeigu linksminamės ir kvailiojame iki paskutinės gyvenimo dienos? Kam mums ramybė, jeigu mūsų protas ir kūnas ligi pat galo mėgaujasi veikla? Kam paguoda, jeigu turime somą? Kam tvirta atrama, jei yra tvirta visuomeninė santvarka?
       – Tai jūs manote, kad Dievo nėra?
       – Ne, manau, kad tikriausiai yra.
       – Tai kodėl...
       Mustafa Mondas neleido jam baigti klausimo.
       – Bet įvairiems žmonėms jis pasireiškia įvairiais būdais. Prieš mūsų erą jis pasireiškė kaip esybė, aprašyta šiose knygose. O dabar...
       – Taip, o dabar? – nekantriai paklausė Laukinis.
       – Dabar jis pasireiškia savo nebuvimu; tarsi jo visai nebūtų.
       – Patys kalti.
       – Sakykime geriau, kalta civilizacija. Dievas nesuderinamas su technika, moksline medicina ir visuotine laime. Tenka pasirinkti. Mūsų civilizacija pasirinko techniką, mediciną ir laimę. Štai kodėl slepiu šias knygas seife. Jos nešvankios. Žmonės pasipiktintų, jeigu...
       – Bet argi nenatūralu jausti, jog Dievas yra? – pertraukė jį Laukinis.
       – Lygiai taip pat jūs galite paklausti: „Argi nenatūralu užseginėti kelnes užtrauktuku?“ – sarkastiškai pasakė Valdytojas.
Jūs primenate man dar vieną iš tų senovinių išminčių, vardu Bredlis18. Jis apibrėžė filosofiją kaip paiešką abejotinų priežasčių, aiškinančių tai, kuo tiki instinktyviai. Tarytum būtų galima tikėti kuo nors instinktyviai! Tiki todėl, kad tave taip išugdė. Aiškinimas abejotinomis priežastimis to, kuo tiki dėl kitų abejotinų priežasčių, – štai kas yra filosofija. Žmonės tiki Dievą todėl, kad juos taip išauklėjo.
       – Ir vis dėlto, – nepasidavė Laukinis, – natūralu tikėti Dievu, kai esi vienišas – vienui vienas, naktį, kai mąstai apie mirtį...
       – Tačiau žmonės dabar niekada nebūna vieniši, – atsiliepė Mustafa Mondas. – Mes mokome juos nekęsti vienatvės; ir taip tvarkome jų gyvenimą, kad beveik neįmanoma būti vienišam.
       Laukinis niūriai linktelėjo. Malpaise jis kentėjo dėl to, kad buvo pašalintas iš kaimelio bendruomenės gyvenimo, o civilizuotame Londone dėl to, kad negalėjo pabėgti nuo visuomenės gyvenimo, negalėjo pabūti tylioje vienumoje.
       – Ar prisimenate tą vietą „Karaliuje Lyre“? – paklausė jis pagalvojęs. – „Dievai teisingi: baudžia mus kančiom už mūsų trumpą, nuodėmingą džiaugsmą. Akių šviesa užsimokėjo tėvas už tamsų geismą, kurs tave pradėjo.“
Ir Edmundas atsako, prisimenate, jis sužeistas, miršta: „Tava tiesa. Dabar likimo ratas jau apsisuko. Aš apačioje“19. Ką į tai pasakysite? Argi jums neatrodo, jog yra kažkoks Dievas, viską tvarkantis, baudžiantis, atlyginantis?
       – Argi? – savo ruožtu paklausė Valdytojas. – Juk galite kiek norite maloniai ištvirkauti su nevaisinga mergina ir nėmaž nesibaiminti, jog sūnaus meilužė išdurs jums akis. „Likimo ratas jau apsisuko. Aš apačioje.“ Bet kur Edmundas būtų šiais laikais? Apsikabinęs merginą sėdėtų pneumatiniame krėsle, kramtytų sekshormoninę gumą ir žiūrėtų jutiminį filmą. Dievai teisingi. Nesiginčiju. Tačiau jų įstatymų sąvadą galiausiai diktuoja žmonės, organizuojantys visuomenę. Dievo apvaizda ima pavyzdį iš žmonių.
       – Ar tikrai? – paklausė Laukinis. – Ar nemanote, jog Edmundas pneumatiniame krėsle nubaustas nė kiek nemažiau kaip mirtinai sužeistas, kraujuojantis Edmundas? Dievai teisingi. Argi nepavertė jie tų malonių ydų jo pažeminimo įrankiu?
       – Pažeminimo? Palyginus su kuo? Kaip laimingas, darbštus, prekes vartojantis pilietis, mūsų Edmundas yra nepriekaištingas. Žinoma, jeigu pasirinktume kitokį nei mūsų vertinimo kriterijų, tai gal ir būtų galima laikyti jį pažemintu. Tačiau reikia nuosekliai laikytis kokių nors taisyklių. Negalima žaisti elektromagnetinio golfo pagal išcentrinio muštuko taisykles.
       –
„Tačiau vertė nėra priklausoma nuo valios, – pacitavo Laukinis. – Kas tikrai verta, verta jau savaime, o ne dėl to, kad mano taip kiti“20
       – Kažin, – paprieštaravo Mustafa Mondas. – Ar ne per toli nueita?
       – Jei pripažintumėte mintį apie Dievą teisinga, tai nesižemintumėte tenkindami malonias ydas. Turėtumėte priežastį, dėl kurios verta kęsti kančias, atlikti narsius poelgius. Mačiau tai pas indėnus.
       – Neabejoju, – pasakė Mustafa Mondas. – Bet juk mes ne indėnai. Civilizuotam žmogui nėra reikalo kęsti kančias. O dėl narsių poelgių – Forde neduok, kad tai šautų kam į galvą. Jei žmonės pradės veikti savo nuožiūra, sugrius visa tvarka.
       – Na o savęs išsižadėjimas? Turėtumėte Dievą, būtų dėl ko išsižadėti savęs.
       – Betgi pramoninė civilizacija galima tik tuomet, kai žmonės neišsižada savo norų, o tenkina juos pačiu didžiausiu mastu, kokį tik leidžia higiena ir ekonomika, kitaip sustos mašinos.
       – Būtų priežastis laikytis skaistybės, – pratarė Laukinis, truputį paraudęs.
       – Bet skaistybė gimdo aistrą, skaistybė gimdo neurasteniją. O aistra ir neurastenija gimdo nepastovumą. O nepastovumas reiškia civilizacijos galą. Patvari civilizacija neįmanoma be daugybės malonių ydų.
       – Tačiau Dievas yra priežastis visko, kas kilnu, puiku ir didvyriška. Jeigu jūs...
       – Mano mielas jaunikaiti, – pasakė Mustafa Mondas, – civilizacijai visiškai nereikia kilnumo nei didvyriškumo. Šie dalykai – tai politinio nemokšiškumo simptomai. Tinkamai, kaip mūsų, organizuotoje visuomenėje nėra progų pasirodyti kilniam arba didvyriškam. Kad tokia proga pasitaikytų, reikalinga visiškai nepastovi padėtis. Ten, kur karai, kur konfliktai tarp pareigos ir ištikimybės, kur būtina spirtis pagundoms, ginti tuos, kuriuos mylime, arba kautis už juos – ten, aišku, kilnumas ir didvyriškumas turi tam tikrą prasmę. Tačiau dabar nėra karų. Imamės visokių priemonių, kad niekas per daug neįsimylėtų. Konfliktų dėl pareigos mums nekyla; žmonės taip suformuoti, jog tiesiog negali nedaryti to, ką privalo. O tai, ką privalo daryti, yra išties taip malonu ir leidžia laisvai pasireikšti tokiai daugybei natūralių impulsų, jog iš esmės nereikia spirtis jokioms pagundoms. O jeigu kada nors atsitiktinai ištinka kokia neganda, visada yra soma, kuri leis pailsėti nuo tikrovės. Ta pati soma numalšins jūsų pyktį, sutaikys su priešais, duos kantrybės ir ištvermės. Praeityje visa tai buvo galima pasiekti tik didžiulėmis pastangomis ir po daugelio metų griežto dorovinio auklėjimo. Dabar gi jūs praryjate dvi tris pusgramines tabletes – ir baigtas kriukis. Dabar visi gali būti dorovingi. Bent jau pusę savo moralės gali nešiotis buteliuke. Krikščionybė be ašarų – štai kas yra soma.
       – Bet ašaros juk reikalingos.
Prisimenate, ką sakė Otelas: „Jei po vėtrų užeina visados tokia giedra, – tegul įnirtę vėjai kaukia taip, kad net Mirtis atbustų!“21 Senukas indėnas mums pasakodavo apie Mergelę iš Mataskio. Jaunuolis, panorėjęs ją vesti, turėdavo visą rytą kauptuku purenti jos daržą. Darbas lyg ir nesunkus; bet ten skraidė musės ir uodai – ne paprasti, o stebuklingi. Daugelis jaunikių neištverdavo jų kandžiojimo ir gėlimo. Tačiau vienas ištvėrė – ir laimėjo Mergelę.
       – Žavinga! – pasakė Valdytojas. – Bet civilizuotuose kraštuose mergelių galima gauti ir nepurenant daržų; be to, nėra pas mus nei geliančių musių, nei uodų. Jų visų atsikratėme prieš kelis šimtmečius.
       – Aha, atsikratėte, – linktelėjo susiraukęs Laukinis. – Tai jums labai būdinga. Nuo visko, kas nemalonu, jūs atsikratote – užuot išmokę kantriai tai pakęsti.
„Ir kas yra kilniau, ar nusilenkti dvasioj strėlėms ir dūžiams atšiauraus likimo, ar su ginklu prieš negandų marias į kovą stot ir jais nusikratyti?“22 Bet jūs nei nusilenkiate, nei stojate į kovą. Jūs tiesiog atsikratote strėlių ir dūžių. Tai pernelyg lengva.
       Jis staiga nutilo – prisiminė motiną. Savo kambaryje trisdešimt aštuntame aukšte Linda plaukiojo šviesų ir kvapnių glamonių jūroje – išplaukusi toli iš erdvės ir laiko, iš savo praeities kalėjimo, savo įpročių, savo pasenusio, išpurtusio kūno. Ir Tomakinas, buvęs inkubatorijaus ir ugdymo centro direktorius, ligi šiol poilsiauja – soma slopina pažeminimą ir skausmą ir sklando pasaulyje, kur negirdi tų baisių žodžių, to pasityčiojančio juoko, nemato to šlykštaus veido, nejunta limpančių prie kaklo suglebusių, drėgnų rankų – gražiame pasaulyje.
       – Dėl įvairumo, – kalbėjo toliau Laukinis, – jums labai praverstų kas nors su ašaromis. Čia viskas pernelyg pigiai kainuoja.
       („Dvylika su puse milijono dolerių, – paprieštaravo Henris Fosteris, išgirdęs anksčiau šį Laukinio priekaištą. – Dvylika su puse milijono, ir nė cento mažiau – štai kiek kainavo naujasis ugdymo centras.“)
       –
„Ir trapią savo būtį atiduoda mirties, likimo ir pavojaus valiai – dėl ko? Dėl tuščio riešuto!“23 Argi neprasminga? – paklausė Laukinis, pakėlęs akis į Mustafą Mondą. – Jau nekalbant apie Dievą, nors, žinoma, dėl Dievo atsiduoti pavojaus valiai būtų ypatinga priežastis. Argi neprasminga patirti pavojus?
       – Ir dar kaip, – atsiliepė Valdytojas. – Retkarčiais žmonėms reikia stimuliuoti antinksčius.
       – Ką? – paklausė nesuprasdamas Laukinis.
       – Tai viena iš geros sveikatos sąlygų. Štai kodėl mes įvedėme privalomą gydymo A. A. P. kursą.
       – A. A. P.?
       – Audringos aistros pakaitalu. Reguliariai, kartą per mėnesį. Prisotiname organizmą adrenalino. Tai fiziologinis baimės ir įniršio ekvivalentas. Visas tonizuojantis žudomos Dezdemonos ir žudančio Otelo jausmų poveikis – be jokių nepatogumų.
       – Bet man patinka nepatogumai.
       – O mums – ne, – pasakė Valdytojas. – Mums mieliau gyventi komfortiškai.
       – Nenoriu aš komforto. Noriu Dievo, noriu poezijos, noriu tikro pavojaus, noriu laisvės, noriu gerumo. Noriu nuodėmės.
       – Kitaip tariant, jūs reikalaujate teisės būti nelaimingas.
       – Tebūnie taip, – narsiai atsakė Laukinis. – Reikalauju teisės būti nelaimingas.
       – Dar pridėkite teisę į senatvę, bjaurumą ir bejėgiškumą; teisę į sifilį ir vėžį; teisę būti utėlėtam; teisę gyventi nuolatinėje baimėje dėl rytdienos; teisę užsikrėsti šiltine; teisę kęsti visokiausius nepakeliamus skausmus.
       Stojo ilga tyla.
       – Reikalauju visų jų, – pagaliau atsakė Laukinis.
       Mustafa Mondas truktelėjo pečiais.
       – Ką gi, labai prašom, – pasakė jis.

       10 „Audra“ (III veiksmas, 2 scena). Vert. A. Miškinis.
       11 Iš „Makbeto“ (V veiksmas, 5 scena): „Tai idioto pasaka triukšminga, neturinti prasmės“. Vert. A. Churginas.
       12 „De imitatione Christi“, anoniminis XV a. veikalas, dvasinis vadovas, turėjęs didelės įtakos katalikybei.
       13 Williamas Jamesas (1842–1910), amerikiečių psichologas ir filosofas.
       14 Johnas Henry Newmanas (1801–1890), anglų teologas, perėjęs į katalikų tikėjimą ir tapęs kardinolu.
       15 „Karalius Jonas“ (III veiksmas, 1 scena).
       16 Maine'as de Biranas (1766–1824), prancūzų filosofas.
       17 Laukinis prisimena Hamleto žodžius:
                Ir danguje, Horacijau, ir žemėj
                Daugiau dalykų paslėpta yra,
                Negu sapnavo jūsų išmintis.
                                „Hamletas“ (I veiksmas, 5 scena). Vert. A. Churginas.

       18 Francis Herbertas Bradley (1846–1924), anglų filosofas idealistas.
       19 „Karalius Lyras“ (V veiksmas, 3 scena). Vert. A. Danielius.
       20 „Troilas ir Kresida“ (II veiksmas, 2 scena).
       21 „Otelas“ (II veiksmas, 1 scena). Vert. A. Churginas.
       22 „Hamletas“ (IV veiksmas, 4 scena). Vert. A. Churginas.
       23 „Hamletas“ (IV veiksmas, 4 scena). Vert. A. Churginas.

       Iš anglų k. vertė GRAŽVYDAS KIRVAITIS