tekstai.lt

Ema Mikulėnaitė. Trys novelės


mikulenaite.jpg       Kas būna saulei tekant

       Taigi tėtis iškirto alksnynėlį, kuris iš tolo mirgėjo tviskėjo žaliu sidabru, o viduje buvo prilindęs erkių, šliužų, kirminų, grėsė nustelbti laisvai augančią, gražiai žydinčią gudobelę.
       Iškirto rudenį, kai medžiuose mažiau gyvybės, storagalius supjaustė ir skaldė malkoms, o mudu su liberalu turėjom vežioti namo karučiais bei dailiai krauti klojimo pašaly. Šakos liks žiemoti, pavasarį užkursim laužus. Visi gi mėgstame žiūrėti į ugnį, kišti į ją dešreles ant nusmailintų pagaliukų, keikiant uodus klausytis lakštingalų.
       Kasmet iš naujo turime apsigyventi, kitaip sakant, atsiimt užgrobtą pasaulį. Pirmąkart atvažiavus po žiemos labai nyku ir šalta. Trobelė, susigūžusi, atšiauri, vis labiau traukiama į žemę, įtariai žvelgia sueižėjusiomis akimis, ar nestatysime vietoj jos naujo, žvilgančių rąstų namelio, o gal apvilksime madingu naujosios Lietuvos drabužiu?
       Ilgai ją turime raminti, guosti, švelniai iškuopti žiurkių ir pelių spiras, iškrėsti iš kampų voratinklius, krūvas negyvų musių, viską nuplauti, nuvalyti. Juk liberalas nelaiko liežuvio už dantų. Sako:
       – Kažin, ar etnografiniai puvėsiai kitos vasaros sulauks?
       Tėtis kad užsiplieskia:
       – Pats tu puvėsis. Jei nepatinka, mauk Ispanijon.
       – Taigi neleidžiat. Liepiat Lietuvą mylėti.
       – Mylėti tu išvis nesugebi.
       – Liaukitės! – Mama visada gesina žiežirbas, kurios pastaruoju metu tarp vyrų nuolatos pasipila.
       – Piemuo… Pienas nuo lūpų nenudžiūvo, o mat…
       – Užteks, prašau… Man skauda galvą.
       Kas jiems darosi? Broliui tai aišku – ūsai kalasi, o tėčiui? Demono laikas, pirmos baltos gijos plaukuose? Amžių sandūra?..
       Po pietų liberalas taikiai praneša:
       – Einu, užkursiu šakas.
       Tėtis:
       – Ne!
       – Kodėl? Juk sausos, sakėm, deginsim, o rytoj išvažiuojam.
       – Tai vakare, – sakau. – Dieną neįdomu.
       – Viena krūva liks vakarui.
       Tėtis vėl:
       – Jeigu taip nori darbo, tai sutempk visas į vieną krūvą, o vėliau sudeginsim.
       – Kodėl vėliau?
       – Nesupranti? Visai jau bukas? Nuo trankios muzikos.
       Mama:
       – Tai dėl žolės. Bet galima pasaugot.
       Brolis:
       – A… Televizija draudžia. Kiškeliai, paukštukų lizdeliai, drugeliai… Neduokite vaikams degtukų – viskas supleškės.
       – Gana! Užaugs nauja žolė, tada galėsi deginti. Kas veja?
       – Niekas, – burbtelėjo liberalas ir nuėjo miškan, kuris visada visus nuramina.
       Kai atvažiavom vasaroti, jis vėl sušuko pirmas:
       – Žiūrėkit, viskas dega! Kiškeliai, paukšteliai, drugeliai.
       – Kvailys, – pasakiau, nes iš tikrųjų šis reginys dar niekada nebuvo toks panašus į žemės gaisrą. Mat šimtamečiai lubinai kasmet užima vis didesnį plotą tarp miško ir upės. Žengia kaip armija, šaudydama iš ankščių lekiančiomis ir sudygstančiomis kulkomis. Kai jos šaknis įleidžia, – neišrausi. Mėlynos žvakės lyg dūmai apkloja nedirbamus laukus. O ten, kur dar neužimta – dirvonų aukštumėlėse, – pradėjo augti iš pievų atsikraustę žolynai rausvais žiedeliais ant plonų smalingų stiebų. Tik čia jie patamsėjo, pasodrėjo, tartum pagiję nuo mažakraujystės, nebestelbiami aršesnių augalų, ir štai dabar atrodo lyg žarijos tarp dūmų. Žmonės ir vadina gaisranom.
       Tai mat kokie dalykai slypi nederlingame smėlyne! Bet pasakyti tiesiai šviesiai: „Dega“, aišku, gali tik mūsų nevėkšla liberalas, kurį kamuoja ūsų dygimas po nosimi. Pernai jis net buvo atvedęs nusigėrusį andai kolchozo mechanizatorių, kad šis pasiskolintų traktorių ir užartų lubinus.
       – Puiki trąša. Galėsim ką nors sėti.
       – Sėti? – nustebo mama (tėtis dar komandiruotėje). – Ką, ir kam?
       – Rugius. Naminei. Praturtėsim.
       – Tikrai tave reikia išsiųsti Ispanijon! – sušukau ir būčiau apkūlusi, jei ne tas nusigėręs vyrukas. Gaila, – visai nebjaurus.
       Lyg nežinotų, kad apie rugius kol kas geriau nekalbėti mamai girdint. Ji susijaudina, pradeda verkti, nes mūsų senelis, jos tėtis, užduso nuo rugių. Grįžęs iš Sibiro, paskui atgavęs tėvų žemę, norėjo viską padaryti kaip buvo: pats arkliu suarė dirvonus bei kolchozo nualintas dirvas. Vienur pasėjo dobilus, kitur – rugius. Dirbdamas nuo aušros ligi nakties sakėsi nepavargstąs, o išgyvenąs neapsakomą laimę. Vis eidavo žiūrėt, kaip dygsta, želia, plaukia; žydėjimo laiku akių negalėdavo atitraukti nuo žalzganai vilnijančių, lyg šilku apsiklojusių kalvelių, virš kurių telkėsi aukso migla. Vaikščiodamas padirviais prisitraukė tos miglos į bronchus, į plaučius ir ėmė dusti.
       Ir užduso.
       Aišku, visi žinojo, kad tikroji ligos priežastis buvo Sibiras, bet, patikėję sugrįžimo stebuklu, užmiršo. Liko poetiška istorija, ir mes negalim ja graudint mamos, o liberalas nuolat lepteli.
       Gerai, kad po savaitės išvažiuos į kažkokią kelionę dviračiais, tėtis – komandiruotėn, savaitę liksim vienos moterys, nieko neveiksim, tik miegosim ir grožėsimės.
       – Ar nebijosit? – atsisveikindamas klausia tėtis.
       Mama tik gūžteli pečiais.
       – O ko bijoti? – sakau. – Nakties beveik nėra.
       – Tikrai.
       – Kai parvažiuosi, lubinai bus nužydėję.
       – Ką darysi. Ir mes nužydėsim.
       – Nejaugi?
       – Lik sveika, padauža. Globok mamą.
       – Klausau, pone viršininke!
       Prakeiktos komandiruotės! Ir vis tada, kai jo labiausiai reikia namie. Mamą dabar kankina nemiga ir liūdesys, o man – sunkus brendimo laikas. Anksčiau, anuo metu, sakė, važiuodavęs tik retkarčiais į Maskvą. Dabar po visą svietą trankosi. Iš pradžių, tiesa, didžiavausi prieš drauges: štai kokio mokslažmogio dukra esmi! Bet kai tėvų susirinkimuose, mokyklos renginiuose dalyvauja tik mama, kai kas jau ima abejoti, ar apskritai turiu tėtį. Ne vien dėl komandiruočių – jis nemėgsta mokyklos. Kaip ir aš.
       Užsirakinom vakare, sustūmėm lovas, užtraukėm užuolaidas. Dėl uodų mama neleido nė plyšelio palikti orui.
       – Uždusim, – sakau.
       – Nebijok. Namas gi kaip senas paparonio maišas. Lakštingalos giesmė per sienas eina, tai oras – juo labiau.
       – Žiūrėsim. Bet prižadėk, kad miegosi.
       – Labai stengsiuosi.
       – Tokia palaima. Visatos darna. Pasimelskim.
       Poteriavimas mane kaipmat užmigdo, ilgai netenka vargti. Turėtų ir jai padėti, bet argi įlįsi į kito kailį.
       Pabudino trenksmas į langą.
       – Paukštelis, – tarė mama, pamačiusi mano išgąstį.
       – Maniau, dramblys. Taip dėjo… Pats užsimušė žinios nešėjas. Dievo kurjeris.
       – Iš miego viskas atrodo garsiau. Baisiau.
       – Kam taip anksti atitraukei užuolaidą? Paukštelis nesuprato, kad skrenda į stiklą.
       – Noriu matyti aušrą.
       – Nemiegojai?
       – Nespėjau. Naktis per trumpa.
       – Verkei?
       – Gal… Truputį.
       – Kas darosi? Kodėl negeri vaistų?
       – Gamtoje? Gėda ryti tabletes.
       – Tai ryk žoles. Čiagi jų pilna. Ekologiškų.
       – Tos žolės, tos žolės, tos gėlės… Nuostabiai kvepia. Bet nepanaikina priežasties.
       – Viešpatie!.. Nieko nesakai! Turi auglį?
       – Oi ne! Nesijaudink, nieko nereikia pjauti. Viskas paprasčiau.
       – Menopauzė? Ankstoka. Nors būna visaip. Bet tu gi tokia seksuali!
       – Kaip kalbi, snargle. Aš tavo amžiaus nieko apie tai neišmaniau.
       – Informacijos diktatūroje didžiuotis neišmanymu tikrai pagirtina drąsa. Nemokšos, antiglobalistai, anarchistai. Tegyvuoja tamsa! Dar pasnauskim, gerai?
       – Gerai, gerai. Tu snausk.
       – O tu?
       – Aš pabudėsiu.
       – Tai ir aš. Klausyk… Aš gal bjaurybė, bet norėjau pasakyti… Atsimeni, kai judu ėjote į mokslininkų vakarėlį?
       – Atsimenu. Prieš mėnesį. Šventėt mūsų profesoriaus jubiliejų. Matant, kaip ruošiatės ir puošiatės, mane tiesiog užklupo laimė. Tėtis juoda eilute, baltais marškiniais, tu jam taisai kaklaraištį, kurį pati padovanojai. Sidabro gijos plaukuose ir barzdelėje – tarsi rudens voratinkliai, beveik nematomi, bet gniaužiantys širdį, tavo tamsi vyno spalvos suknelė, sidabro grandinėlė su deimantu. Štai ši vos vos pastebima raukšlelė prie lūpų, teikianti šypsenai gelmės ir išraiškos, plonutis liūdesio sluoksnelis žvilgsnyje. Žinai, ko tada baisiai norėjau paklausti?
       – Nežinau. Klausk dabar.
       – Nesupyksi?
       – Žiūrėsim.
       – Beje, gali neatsakyti.
       – Nesupyksi?
       – Ne. Bet neatsakymas…
       – Taip pat atsakymas? Žinau. Na?
       – Ar visada buvai ištikima?
       – Oho! Klausimėlis… Galiu ir sumeluoti.
       – Žinoma, gali. Bet mane mokai nemeluoti.
       – Taip. Tikrai buvau ir esu jam ištikima. Jis pirmas ir vienintelis vyras mano gyvenime.
       – Bet juk buvo pagundų, galimybių!
       – Žinoma. Kiekvienai būna.
       – Ir tu vis tiek… Dėl to, kad myli?
       – Kad esu tokia, ne kitokia. Nemokšų ir tamsuolių padermės.
       – Aš irgi tokia būsiu. Pamatysi. Jeigu neišeisiu į vienuolyną.
       – Čia tai bent prajuokinai. Į vienuolyną!.. Suprantu, hormonų audros. Visokios nesąmonės šauna galvelėn.
       – Na tai pamiegam dar. Arba ne. Tu gulėk, o aš einu išvirsiu tau kavos ir atnešiu į lovą. Gerai?
       – Ai, ne! Geriau abi atsikelsim, užsikursim ugnelę ir spoksodamos į liepsną pusryčiausime prie mažojo staliuko. Bet dar labai anksti. Paklausykim lakštingalos.
       – Praversiu langą, kad geriau girdėtume.
       – Gali. Uodai dar miega.
       – Mama, žiūrėk! Mūsų šakas padegė.
       – Kas?
       – Nežinau. Gal turistai. Rado sukrautą laužą ir užkūrė. O gal užsidegė nuo gaisranų, kad panaši spalva?
       – Gerai, nereikės kivirčytis. Bus padaryta.
       – Bet žiūrėk, žiūrėk, stirna!.. Kodėl tu spoksai į lubas?
       – Todėl, kad stirna guli žolėje prie pat laužo, tik galva kyšo, ir šildosi. Šalia vaikelis glaudžiasi. Matai?
       – Matau…
       – Šakos liepsnoja kaip biblinis krūmas, padegtas dangiškos ugnies. Ji dar už miško, ta ugnis, todėl pasiekia tik tolimesnį plotą, arčiau upės, ir kuo arčiau žemės, tuo ji raudonesnė. Lyg sutepta krauju.
       – Mama! Ką tu čia deklamuoji?.. Nesuprantu.
       – Kas rytą saulė apšviečia šakas, ta trūnijanti krūva atrodo kaip liepsna ar žaizdras. Už jos nakvoja stirna su vaiku. Kartais ji vaikštinėja aplinkui, ėdžiauna, o stirninas dar guli. Tingi keltis, kaip tu.
       – Rojaus vaizdelis.
       – Tuoj išnyks. Kai patekės virš girios.
       – Dėl to verki? Kiekvieną rytą. Ir su tėvu gulėdama?
       – Viskas taip laikina, trapu.
       – O visi miegame lyg niekur nieko. Tu viena budi.
       – Kartais jaučiu, kad galėčiau užmušti.
       – Ką? Musę?
       – Ne. Jis turi kitą moterį.
       – Kas?
       – Tavo brangiausias tėtis.
       – Kliedi? Šitas sausuolis…
       – Sausuoliai ir užsidega.
       – Bet, Viešpatie! Nesąmonė! Tai neįmanoma!
       – Kodėl?
       – Jis doras, patikimas, atsakingas.
       – Todėl geidžiamas. Tokių gi dabar reta.
       – Ne. Nesąmonė. Prasimanai. Kur įrodymai?
       – Komandiruotės.
       – Jau dešimt metų važinėja po pasaulį.
       – Taip. Bet pastaraisiais vis dažniau ir vis ilgiau išbūna. Pastebėjai?
       – Pastebėjau. Pykstu. Bet kad dėl moters… Ne! Netikiu, ir viskas.
       – Netikėk. Tikrai be reikalo prasitariau. Gailiuosi. Nemiga kalta.
       – Jis tau prisipažino?
       – Ne. Moteris pati žino, kada yra mylima, kada nebe.
       – Betgi tas atidumas, paslaugumas tau… Tik su sūnum kivirčijasi.
       – Jaučiasi kaltas, todėl reikia atpirkimo ožio.
       – Kalbi kaip apie svetimą. Nors miegi vienoj lovoj, nepaisydama, kad…
       – Matai gi – nemiegu. Negaliu užmigti.
       – Ir nieko nesakai jam? Nekovoji. Kodėl?
       – Jis turi teisę.
       – Viešpatie!.. Šitas pasaulis nugarmės į pragarą per teises! Jis turi! O mes? Tu, brolis, aš – neturim? Mūsų gyvenimas nieko nevertas? Jį galima sutriuškint vienu mostu?
       – Šiais laikais…
       – Kokiais laikais? Niekšybė visada vienoda. Duodat vaikams gyvybę jų neatsiklausę ir skandinate savo purve. Nenoriu! Nekenčiu! Eikit visi velniop!
       Būtų sudavusi man, bet pasprukau. Basa, vienmarškinė išlėkiau pro duris ir pasileidau upės link. Per aukštą, nešienautą žolę, per lubinus. Jų šlapios žvakės daužė krūtinę, rankas, siekė net smakrą, bet gulė po kojom sutraiškytais tuščiaviduriais stiebais. Lapai, per naktį laikę delnuose po rasos lašą kaip gražiausią perlą, turėjo mesti jį žemėn lyg ašarą.
       Nepuoliau vandenin – buvau ir taip šlapia, – bet sudribau ant žvyrkelio, kuris čia daro vingį it žaltys prie pat kranto. Atsukau nugarą kaip ta mergaitė iš neseniai skaitytos knygos, norėjusi šitaip užbaigti savo nelemtą gyvenimą. Tarptautiniu greitkeliu lėkė tūkstančiai mašinų, kai kurios, staiga pamačiusios ją kelkraštyje, nespėjo pasukti, stabdė, virto aukštielninkos ir dužo, o ji sėdėjo sveikutėlė, laukdama tos akimirkos, kol ją nuves policininkai (nors knygoje apie tai nerašoma), o paskui buvo vėl tas pats, tik jau kitoje vietoje.
       Čia ne greitkelis, čia – kaimo keliūkštis, tik vasarą pritvinstantis gyvybės kaip dirbtinė gysla, tad automobilio tokiu metu tikrai neprisišauksi, bet srautas dar baisesnis, nes negirdimas, nematomas, tik jaučiamas kiekviena ląstele, kiekviena nervo skaidula.
       Ištrūkt iš jo nepadės net mirtis.
       Mergaitė jos netroško. Buvo žiauri egoistė. Iškėlė savo varganą likimą virš kitų, norėjo sublizgėti kaip estrados žvaigždė ant to beprotiško greitkelio. Buvo jo pakerėta.
       Galvodama apie ją, neišgirdau, kaip tyliai atėjo. Užmetė man ant pečių savo minkštą megztuką, kad nesušalčiau, nes kalenau dantimis. Pati nusivilko žalią chalatą ir geltonus marškinius, dailiai sulanksčiusi padėjo ant poilsiautojams sukalto, bet jų ir nuniokoto suolo, tada įbrido vandenin.
       O iš tikrųjų per upės rėmą žengė į paveikslą, kurį per amžius piešė, tapė įvairių epochų, stilių menininkai, skausmingai ieškodami nuogame moters kūne žmonijos lemties.
       Grožėjausi dailia jos nugara, pečiais, kurių nuolydis ilgino kaklą, darė panašų į butelį, bet nuo liemens jau prasidėjo kriaušė, suvarvanti į kojų piltuvus. Taigi šis kūnas sudėtas iš įvairių pavidalų ir gal tikrai jame glūdi visos pasaulio formos. Menininkai dėl to kamuojasi, niekaip negali jo įveikti.
       Kodėl neatsisveikino? Net neatsigręžė.
       Jei nutarė atsisakyti šio netvaraus gyvenimo ir pereiti į amžinąją būtį, turėjo duoti ženklą, kad žinotume, kaip elgtis.
       Aišku, dabar geriausias laikas. Oda švyti lyg įkaitinta vidinio žaizdro, išduota, kenčianti moteris turbūt pasiekia savo esybės viršūnę, todėl nereikia delsti. Bus vėlu, kai nuostabiai darnus Dievo kūrinys tiks tiktai postmodernistų ar siurrealistų iškraipymams.
       Bet vis dėlto – kam tas žiaurumas?
       – Mama! – puldama į upę sušukau. – Palauk! Ir aš! Nepalik manęs.
       Sugriebiau vandenį. Nebuvo nieko, net megztuko ant pečių. Tik pabaidyta antis išlėkė iš nendrių aname krante.
       Kas darosi?
       Kai grįžau, namai tvoskė jaukumu. Sėdėdama ant visų numylėto mažo suoliuko priešais ugnį, ji gurkšnojo kavą.
       – Atleisk, – pasakiau.
       – Maudeisi su marškiniais? Yra žmonių?
       – Ne. Šiaip. Norėjau dingti.
       – Dingti?.. Kaip?
       – Be ženklo.
       – A…
       Lyg tai būtų kasdienis, įprastas dalykas.
       Bet suprato, kad man reikia šilumos, todėl užleido suoliuką, persėdusi ant siūbuojančios taburetės kitapus žemo stalelio, kurį pristūmėm prie viryklės ir pusryčiaujame, kai vienos būdamos anksti atsikeliame arba kai saulė užklota debesimis.
       Užkaboryje nusitryniau rankšluosčiu, užsimečiau chalatą kaip ir ji, bet, žengdama į sostą prie ugnies, ūmai sustojau lyg trenkta.
       Kas darosi?
       Ji žiūri į langą ir šypsosi kaip Mona Liza visiškai nesuprantama, mįslinga, šimtmečių senumo šypsena. O priežastis – šokantis ugnies atšvaitas įtrūkusiame stikle tiesiai prieš akis. Reginys iš tikrųjų nuostabus, nes liepsna tartum glamonėja tamsiai raudonus vėlyvojo bijūno žiedus, pūpsančius darželyje.
       Viskas taip susiliejo!
       Mama parsivežė tą šaknį, kai senelis mirė ir tarp vaikų prasidėjo dalybos. Sako, tūnojusi žemėje daugiau nei šimtą metų, kas pavasarį šaudydama į viršų rausvomis kulkomis. Ir nė kiek nepaseno. Žiedai pilni gyvybės, purūs, kvapūs. Kaimynės prašo užsiveisti, nes tokie bijūnai arba išnykę, arba išvis neaugę šiuose kraštuose.
       Didžiuojamės ir atskeliam dalelę krūmo su šaknim – negalima šykštėti Dievo dovanos, – bet ne visur prigyja.
       Ketinau klausti, ar mes išvarysim tėtį, ar lauksim, kol pats išeis, murdysimės klampynėje, bet jau nebegaliu, kai matau ją taip šypsantis.
       Iš viso negaliu burnos praverti. Jaučiu, kaip nuo kojų padų tarsi pikta dvasia iš pragaro ima šliaužt panika, jog esu atskirta nuo gyvenimo tikrovės – plakuosi kaip drugys į atskirus paveikslus, kurie beregint nyksta, nepalikdami žymės. Ir pati šito noriu.
       Esu ligonis? Kraustausi iš proto? Parduota šėtonui?
       Bet, ačiū Dievui, ji pasakė:
       – Išviriau kiaušinių. Valgyk.
       Kiaušinis – tikras daiktas, ne paveikslas! Lupdama jį, rinkau žodžius, kuriuos tėčiui į veidą žersiu kaip stiklo šukes. Tegul apsikruvina. Bet kai nulupus atsikandau, šleikštulys nešte išnešė laukan.
       Kiaušinis juk visatos modelis. O aš mėginau praryti…
       Taigi.



       Sielvartas

       Jau trečia vasara tas pats, tiksliau – pavasaris, nes atvažiuojame, kai lizdai sukrauti, kiaušinėliai padėti. Rusva paukštytė tupi verandos sienos įpjovoje virš stalo. Pernai ir užpernai jos vaikelius dar be plunksnyčių sudraskė plėšikas. Tuščias lizdelis gulėjo ant žemės. Buvo labai skaudu, tad išvažiuodama į tą keturkampę nišą įkišau kaladėlę, o kadangi dar liko tarpas, tai įspraudžiau porą eglės kankorėžių.
       Ir štai ji tupi ant tos kaladėlės. Kankorėžių nėra, kas juos ištraukė?
       Vėl ta pati istorija: nebegeriam verandoje arbatos, laipiojam per langą, kad neišbaidytume perekšlės, neatšaldytume kiaušinių. Bet palengva ji apsipranta, matydama, kad nieko pikta nedarome, ir leidžia praeiti, pasėdėti ant suolo kitoj pusėj. O patinėlis vis ant šulinio stogelio čirškauja arba ant elektros laidų, kažką jai pasakoja, sučiumpa mažą ugniaspalvę peteliškę ir neša užkąsti. Tokia palaima sklinda nuo to jų gyvenimo, toks gilus džiaugsmas randasi širdy – lyg valandėlei sugrįžus į prarastą rojų.
       Bet kartą, vos išaušus, pažadina bildesys. Akys vėl greitai užsimerkia, nes tuo metu miegas saldžiausias, ir tik menkutis pavojaus varpelis skambteli aptingusioje sąmonėje.
       Kai saulė jau pakilusi, kai ją visi paukščiai šlovina giesmėmis, verandoje išvystame kruvinos puotos liekanas. Lizdas voliojasi ant suolo, aplinkui ir plunksnelės, ir kraujo lašai, o ant cemento grindų – pora perkąstų kiaušinėlių, kuriuose jau spurdėjo pasirengę skilti mažyčiai.
       Šįkart, vadinasi, ir motinėlė žuvo.
       Rojaus pabaiga. Sąžinės graužatis, kad nešokau iš patalo, kai pasigirdo bilstelėjimas. O matant patinėlį vis dar lekiantį su muse ar peteliške snape į tuščią sienos ertmę ašaros plūdo ir mažiems, ir dideliems.
       Sesuo atsinešė vinių, plaktuką ir faneros lakštelį.
       – Užkalsiu vieną kartą, ir bus galas tragedijoms.
       – Na ne, – sakau. – Neleisiu bjaurot sienos. Dabar perėjimo sezonas baigėsi, o išvažiuodami rudenį ką nors sugalvosim.
       – Gerai, žinokis, bet kažin, ar vėl nebus tas pats. Rudenį užmirši, pavasarį nespėsi. Kai atvažiuosim, perekšlė jau tupės.
       – Bet pasakyk, kodėl plėšikai – kiaunės ar katės – užpuola tik tada, kai jau čia esam? Kai paukščiukai išskilę arba skyla? Juk gali ir anksčiau pasidarbuoti. Mes priviliojam?
       – Kol suka lizdą, deda kiaušinius, juk dieną naktį netupi. Sunkiau pagauti.
       – Gal ir taip. Bet jeigu užtaisysiu landą, tai niekada nebeturėsim šito džiaugsmo – lyg būtume viena šeima su tais mažaisiais Dievo padarėliais.
       – To trumpo džiaugsmo, kuris šitaip baigiasi?
       – O kas gi baigiasi kitaip? Vabzdžio gyvenimas paukščio snape?
       – Gal spėja giminę pratęsti. O čia – nusikaltimas Dievui, gamtai, pačiai gyvybei. Būtinai reikia užkalti. Tegul kitur perisi.
       – Aišku.
       – Geriau dar vieną inkilą įkelkim į liepą ar obelį. Maža landele, kad priešai nepasiektų.
       – Kartais katė įkiša koją.
       – Bet nuo tėvelio gauna snapu į pakaušį ir sprunka. Žiūrėk, sode visi varnėnai vaikus užsiaugino.
       – Bet ne visi gali gyventi ankštame, tamsiame inkile. Dauguma trokšta laisvės, erdvės. Savo trumpam gyvenimui.
       – Supratau. Kitą vasarą vėl bus tragedija. Kai kam tai, regis, būtinas prieskonis atostogoms.
       – Kai kam reikia prikąsti liežuvį.
       – Galvoju apie savo vaikus. Matei, kaip raudojo mergaitė?
       – Mačiau. Gerai, kad turi širdį.
       – Gal ir kitiems dera turėti.
       – Be abejo. Net užkietėjęs galvažudys taip mano. Ypač jis. Kad kiti privalo turėti.
       – Na užteks. Einu miškan, gal rasiu uogų. Vaikai nori virtinių su mėlynėmis. Patėmyk juos, kad nelįstų prie balos.
       – Kaipgi nelįs, jei reikia gandrui varlių prigaudyti! Būtų čia lizdas, tai nevežiotų dviračiu svetimam. Bet tavo senis vis neįkelia. Tik žada.
       – Ai, mano senis…
       – Laimė nutekėjimo… Vaikai.
       – Jei neužaugtų ir nesentų! Einu.
       – O sakai… Nieko. Eik, tik ilgai neužsibūk.



       Džiaugsmas

       – Tėti, klausyk.
       – Klausau.
       – Girdi?
       – Girdžiu.
       – Atskrido. Manėm, kad nebeatskris.
       – Kas?
       – Sakei, girdi.
       – Žinoma. Galybė balsų. Toks laikas.
       – Dudutis gi! Kukutis. Žydų gegužė.
       – Aha. Ne vienas.
       – Taigi. Kai mama iš tvartelio paukščiukus išvaikė, krimtosi, kad pražudė netyčia, buvo gi dar mažučiai, nemokėjo skristi. Ir kiek jau metų negirdėjom šmukšėjimo?
       – Nežinau. Laikas taip lekia.
       – Trejus metus. Manėm, supyko mirtinai arba pajuto radiaciją nuo Ignalinos. Jie gi jautriausi. Atsimeni?
       – Žinoma.
       – Štai ir vėl! Vadinasi, – nei radiacijos, nei pykčio. Gal tie maži vaikeliai iš mūsų tvarto dabar savus paukštyčius peri?
       – O gal jau vaikų vaikų vaikeliai?
       – O tėvų nebėr? Kur mane žadindavo, ant tvoros tupėdavo.
       – Nežinia. Girios gyvenimas toksai…
       – Žiaurus? Bet… Oi, žiūrėk, žiūrėk, į mūsų liepą nutūpė! Kaip raketa. Gimtinė traukia?
       – Vadinasi, čia kažkur labai arti gyvena. Spėjam kur.
       – Išpuvusioje drebulėje prie balos.
       – Kažin. Ten meleta pirmoji įsitaisė.
       – Tai kur?
       – Galvok, galvok.
       – Močiutės tvarte, po klevu?
       – Greičiausiai.
       – Tik spėjo senutė numirti, ir jau – yra šeimininkas.
       – Tvarte šilta, jauku, mėšlas kvepia…
       – Sodyba gyva. Tiesiog skamba.
       – Skamba ir ten, už upės. Girdi? Ne vienas.
       – Aha. Tiesiog dudučių antskrydis.
       – Iš arti balsas atrodo duslus, o iš toliau – kaip varpas.
       – Mes lyg kokioj bažnyčioj be sienų. Stebuklas. Visi tie, kurie mūsų tvartelyje išskilo, pratęsė gyvybę, ir visi kiti, ir viskas... Tėti, kaip gera gyventi pasaulyje! Čia, su paukšteliais! Aš myliu, myliu, myliu. Amžinai.
       – Mano ekologiška dukrelė…
       – Ironija ne vietoj, ne laiku. Jau nebemoki džiaugtis? Sensti?
       – Moku, nors senstu kas minutę, kas akimirką. Tiesiog svaigstu iš laimės, kad kukučiai, dudučiai, žydų gegužėlės perisi apleistuose tvartuose, kad ten nebėra gyvulių, o pirkiose – žmonių. Kad greitai tas pirkias paupėj, pamiškėj nupirks naujieji turčiai, perstatys, aptvers tvorom, apleis piktais šunim, kurie išvaikys paukštelius ne tik iš tvartų, bet ir iš drevių. Girdėsi tik automobilių čiulbesį.
       – Tu iš tikrųjų senas niurzga.
       – Taip? Galbūt. Man jau keturiasdešimt dveji. O tu? Ar neketini žliumbti?
       – Niekada! Man šimtas keturiasdešimt dveji. Aš čia gyvenau ir gyvensiu visada. Močiutė iš po klevo sakė, kad šventoji dvasia dvelkia kaip vėjas. Kur nori, kada nori, ir nieko negali nuspėti, kas bus.
       – Močiutė iš po klevo… Taip, ji buvo nuostabi. Tokių nebėr Lietuvoje.
       – Tu vis dėlto baisus materialistas ir bedievis.
       – Aš – bedievis?
       – Tu, nes prisirišęs tik prie regimų pavidalų, prie dulkių. Jei nematai močiutės balta skaryte ir su lazdele, tai jau ir viskas. Nebėra. O ar prastesnė ta, kuri štai atskrenda į mūsų liepą?
       – Pirma sakei, kad tai paukščiukas iš tvartelio.
       – Sakiau. Gali būti ir taip, ir kitaip. Mes nežinome. Tas jų skambėjimas abipus upės argi nėra kaimynų sueiga? Pats pagalvok: anksčiau susidainuodavo, dabar susidudena. Regis, beldžia į dangaus skliautą, ir jis aidi… Jau nebesėja, nebepjauna, duonos nekepa, yra laisvi. Kaip paukščiai.
       – Iš tikrųjų… O ko susiraukei? Ar skauda ką?
       – Nieko.
       – A… Moteriškos eilinės.
       – Tau nedera šitaip kalbėti.
       – Kaip?
       – Senybiškai. Močiutė iš po klevo taip vadindavo visas lengvas ligas.
       – Girdėjau.
       – Pykina. Vemti verčia.
       – Kas?
       – Tavo komandiruotės. Ar negali važinėt žiemą?
       – Toks darbas.
       – Tai pakeisk. Esi gi aukšto lygio specialistas, bet kur priims išskėstom rankom.
       – Nesuprantu. Šis darbas man patinka. Anksčiau nevemdavai.
       – Buvau maža, kvaila. Užtekdavo lauktuvių.
       – O dabar?
       – Čia viskas skamba, o tu išvažiuoji.
       – Juk grįšiu.
       – Taip, be abejo, bet…
       – Kas yra? Kas darosi?
       – Nieko. Pats gi žinai, kad nieko. Ar ne?
       – Pasiutmergė.