Skiriu dukrai
      

       Šįkart sunkvežimis „Mercedes-Benz“ smagiai lekia vingiuotu, tuščiu, medžiais apsodintu plentu. Vėjas švilpčioja pro pravertą kabinos langą. Akinamai marguoja lapai ant šalikelės liepų, dangus vaiskus ir aiškus, saulė, perkopusi zenitą, blyksi iš už rudens jau pradėtos retinti lapijos. Pavakarys, ir Sofija nusiteikęs kuo puikiausiai. „Gražios kapinaitės...“ – lydi akimis nedidelį, akmenine tvora aptvertą plotelį, žvilgsnis spėja užgriebti aukštus senus medžius, vieną kitą didesnį antkapį. „Įdomu, ar jose dar laidoja?..“ Kapinaičių vartų link veda siauras žvyruotas takelis. Jam dingus iš akių, Sofija pajunta lyg ir apmaudą...

       galbūt tai susiję su parku. Sofija visada stengiasi atostogauti rudenį. Sėdi namuose, niekur nevažiuoja, o paskui savaitę – ar kiek ilgiau – svečiuojasi pas tetą, kuri, vieniša ir įbauginta mokytoja, gyvena sename, atkampiame, laiko gerokai aptrintame dvare. Dvaro šeimininkas kažkada valdė derlingus, pavyzdingai prižiūrimus plotus, tačiau vėliau valdžios pervartos privertė bėgti, palikti šalį, ir rūmas, jį supantis parkas, ūkiniai pastatai ėmė nykti. Kai šalia pastatė mokyklą, dvare apgyvendino kelias mokytojų šeimas, o buvusioje svetainėje įrengė mokinių bendrabutį. Naujieji gyventojai netruko aplipdyti pastatą sandėliukais, pašiūrėmis, virš klasicistinio stiliaus fasado iškilo katilinės kaminas. Kairėje dvaro pusėje akinamu plytų baltumu švietė dviaukštė mokykla, o priešingoje – iš tų pačių plytų sumūryta lauko išvietė, kuria naudojosi mokiniai ir mokytojai. Ties išviete prasidėjo ir toliau driekėsi parkas, tiksliau – jo likučiai, nes piešinį atkurti buvo sunku.
       Greta vienintelės išlikusios varnų gausiai nušiktos senų liepų alėjos matėsi rankinio aikštelė su medinių suolų eilėmis iš abiejų pusių. Vis dėlto čia buvo ramu, parko gyvastį keistai palaikė jo lėtai, nenumaldomai atslenkanti pabaiga, kai joks susitaikymas su ja nebūtinas ir nereikalingas – tarsi pats ramiai konstatuotum savo klinikinę mirtį; tarsi numirėlis, stebintis, kaip tebeauga nagai.
       Dvare gyvenantys mokytojai labai džiaugdavosi Sofijos atvažiavimu. Atvykėlis iškart gaudavo atskirą kambarį, o gudrūs, geraširdžiai dvaro gyventojai neskubindavo jo išvykti. Pirmą vakarą Sofija abejingai nuobodžiaudavo, spoksodavo pro langą į parką ir be perstojo rūkydavo. Kitądien ilgai vartydavosi lovoje, tačiau atsikeldavo vis tiek neišsimiegojęs ir leisdavosi gerti. Girtaudavo kelias dienas, iki sąmonės netekimo, šlaistydamasis, lydimas pašaipių bendrabutinių vaikų žvilgsnių, seilėdamasis apsiverkdavo kur nors kieme arba pagrindinėje kaimo gatvėje, privemdavo kam nors prie durų ar, nebepajėgdamas pasiekti savo kambario antrame aukšte, užmigdavo ant laiptų, ir pradinių bei prancūzų kalbos mokytojoms einant namo tekdavo jį perlipti. Dvariškiai kantriai laukdavo, o pradedantis atsitokėti Sofija kurį laiką bijodavo žmonių. Tuomet tetai tekdavo eiti pas mokyklos direktorę, valdžiusią vienintelę visame dvare vonią. Direktorės vyras įjungdavo milžinišką elektros šildytuvą, ir Sofija ilgai kankindavosi karštame vandenyje – tokiame karštame, kokį tik pajėgdavo iškęsti. Paskui jį pakviesdavo vakarienės, šeimininkas gudriai šypsodamasis vis siūlydavo svečiui stiklinę alaus. Pamažu, tarsi atsitiktinai direktorės virtuvėje susirinkdavo visi dvaro gyventojai ir kalbėdavosi iki išnaktų. Paskutinė, dūsaudama ir atsiprašinėdama, ateidavo Sofijos teta. Tikėdamiesi išgirsti iš svečio naujienų, žinių apie tolimą, jiems menkai pažįstamą miestų šurmulį, vietiniai kažkodėl daugiausia kalbėdavo patys, Sofiją padarydami pagrindiniu klausytoju. Kitą rytą svečias pabusdavo vėlai, ilgai spoksodavo į aukštas lubas, neskubėdamas rengdavosi, dėdavosi daiktus, tyliai nusileisdavo laiptais, sėsdavo sunkvežimin, akimirką dar žvilgtelėdavo į dvarą ir išvažiuodavo neatsisveikinęs. Tarsi bėgtų. Tai tęsėsi nežinia kiek metų, Sofijai tai visai tiko, jis neįsivaizdavo, kad galėtų būti kaip nors kitaip.

       ...nuo kalvos viršūnės matyti dvi juodais drabužiais apsirengusios figūros, rymančios pakelėje, atrodo, norinčios važiuoti. Sofija apmaudžiai sviedė pro langelį nuorūką – nemėgo pakeleivių, be to, čia dvi, teks pasispausti, na ir kas, kad merso kabina ganėtinai erdvi. Tačiau ėmė stabdyti. Moteriškės sunkiai ropštėsi į vidų, Sofija, žvelgdamas į pakelės medžius, kantriai laukė, paskui pasilenkė ir nežiūrėdamas į keleives garsiai užtrenkė duris. Pastebėjo ant moteriškių kelių vienodus senamadiškus juodos odos rankinukus, kuriuos tvirtai laikė dvi poros taip pat vienodomis – juodomis ažūrinėmis – pirštinėmis aptrauktų rankų. Sofija vis smalsiau žvilgčiojo į moteriškes. Senutės nuo galvos iki kojų buvo apsirėdžiusios juodai – lakuoti bateliai, nėriniuoti rankogaliai, iškilmingos, kažkokios veik nerealios kaprono skarelės... Veidų šoferis nematė. Žvelgdamos viena į kitą, jos ėmė judinti pirštinėtas rankas, rodyti kažkokius ženklus. Negi nebylės? Sofija pasijuto nejaukiai. O rankos judėjo vienodu, nesikeičiančiu ritmu, tarsi moteriškės, sėdėdamos „Mercedes-Benz“ kabinoje, kartotų kažkokio ritualo veiksmus ar barokinio šokio figūras. Ir akylai žvelgė viena į kitą. „Susipeš...“ – kažkodėl irzdamas pagalvojo Sofija ir nesusivaldęs nervingai sukikeno.
       – Čia!
       Garsiai, kietai ištartas skiemuo šoferį išgąsdino, jis negrabiai, perdėtai klusniai ėmė stabdyti. Kai mašina sustojo, nusispjovė pro atvertą langą. Vis dėlto kažkas buvo ne taip, lyg ir trūko veiksmo. Sofija atsilošė, atsargiai pažiūrėjo į dešinę ir susidūrė su dviem nejudriais, veriančiais žvilgsniais. Šoferis tik dabar pamatė visiškai baltus, bekraujus veidus ir ryškias, tamsiai mėlynas lūpas.
       – Ačiū! – išgirdo ištariant taip pat kietai, ir moteriškės nepaprastai vikriai išlipo iš kabinos. Sofija krūptelėjo nuo durų trinktelėjimo. Susirado cigaretę, tik kurį laiką nedrįso degti žiebtuvėlio. Vis dėlto užsirūkė ir tada pagalvojo: „Kokia nesąmonė...“
       Labai parūpo, kur jos nuėjo. Ar apskritai nuėjo... Šalia kelio, netoli vietos, kur sustojo „Mersedes benz“, matėsi mažytės kapinaitės. Jų link vedantis žvyrkeliukas buvo tuščias. Sofija atsargiai atidarė kabinos dureles, pasižiūrėjo atgal, apsidairė. Lėtai išlipo. Greitai pritūpė, žvilgtelėjo po automobilio apačia. Atsistojęs dar sykį apsidairė. Abipus plento – liepų eilės, už jų – lygūs kaip stalas laukai ir tuščios kapinaitės. Palengva ėmė sėlinti aplink sunkvežimį, bet jau pusiaukelėje pradėjo bėgti, prie kabinos durų pripuolė nesidairydamas, skubiai įšoko, užsitrenkė, užvedė variklį. Sofija kiek galėdamas mygo akceleratorių, atrodo, niekas nebūtų privertęs nuo jo atitraukti kojos. Tačiau kažkoks nervinis drebuliukas, tikas ėmė keliauti kojų, rankų pirštais versdamas juos judėti, – Sofija daužė delnus į kabinos metalą, netikėtai, prieš savo valią spūsčiojo akceleratorių, o kitos kojos pėda trypė kažkokios smagios, nelabai pažįstamos muzikėlės ritmu. Mašina maurojo plentu tarsi bizonas per preriją, šoferis makabriškai šokčiojo, kratėsi kabinoje ir niūriai galvojo, kad čia tik menkniekis – ryt aplankys Mildą, gal kiek išgers... Mintys kaip pašėlusios lėkė viena paskui kitą, buvo skaudu dėl tokios neteisybės – iki miesto toloka, apie kažką galvoti reikia, tų minčių gali ir pritrūkti...

       2

      Sofijai labai patinka Milda. Išgirdęs šį vardą, jis įsivaizduoja šviesiaplaukę, apvaloką, truputį tingią jauną moterį. Kaip tik tokia Milda ir yra. Be to, Milda nemėgsta ryškių spalvų – nei drabužių, nei kosmetikos.
       – Pietausi? – klausia.
       – Ne, ačiū. Jau...
       Sofija sėdi ant sofos ir stebi jos geltoną chalatą. Chalatas Mildai nepaprastai tinka.
       – Paruošiu kavos.
       – Aha.
       Sofija atsistoja, paliečia chalato rankovę.
       – Milda, šitą... palauk truputį...
       Iš pradžių bučiuojasi stovėdami. Sofija netrunka įsitikinti, kad Milda – kaip visada – tik su chalatu. Imasi nerūpestingai sumegzto diržo, o Mildos rankos slenka žemyn ir atsega kelnių sagas. Paskui – marškinių. Sofijai patinka mylėtis dieną, popiečio valandomis, užtrauktų užuolaidų prieblandoje, kai svarbiausi darbai kaip ir baigti, tačiau iki dienos pabaigos dar daug laiko. Kai glamonės prasideda lyg tarp kitko, tarsi pokalbio tęsinys. Jam atrodo, kad Mildai irgi taip patinka. Sofija atsargiai trukteli chalatą žemyn, jis nuslysta prie Mildos kojų. Belieka išsivaduoti iš marškinių ir tarsi nejučia atsidurti ant sofos. Sofija niekaip negali atsipalaiduoti, negalvoti, kaip bus, kažkas sakė, kad tai – trūkumas. Milda velnioniškai jaudina, vis dėlto gerai, kad ji yra jo gyvenime. Sofija įsikarščiuoja, bučiuoja merginos pečius, krūtis, pilvą, delnais įnirtingai gniaužo šlaunis. Milda glamonėja jo pečius, nugarą, jos rankos slysta žemyn, ir Sofija išgirsta tylią, palaimingą dejonę...

       arba tai kažkaip susiję su medžiais. Jis labai aiškiai regi nedidelį sodą prie bažnyčios miestelyje, kuriame augo. Obelis supa aukšti medžiai, namai toliau, nelabai aiškus metų laikas, gali būti vasaros pradžia. Senas, nežinia kada užveistas sodas. Jame buvo visokių medžių, ne tik vaismedžių.

       ...Milda pasiverčia ant šono atsukdama Sofijai nugarą, jis prisispaudžia, apkabina, glosto pilvą, bučiuoja pečius; Milda atsigręžia, ir Sofija pro primerktas blakstienas mato blyškiai mėlynas akių lėliukes. Godžiai įsisiurbia į lūpas, liežuviu ieško liežuvio...

       tie kiti medžiai buvo aukšti, išlakūs, atrodė senesni už vaismedžius. Bet nerūpestingiems priemiesčio vaikėzams tai nerūpėjo. Medžių viršūnėse juodavo varnų lizdai – štai į ką jie spoksodavo užvertę galvas. Vėlyvą pavasarį lizduose atsirasdavo jauniklių, ir jų motinos tapdavo ypač triukšmingos, agresyvios.

       ...Sofijos delnas slysta žemiau, pirštai siekteli gaktos plaukelių, stabteli, skverbiasi gilyn – Milda, jau sudrėkusi, pasiruošusi, atitraukia jo ranką, atsigręžia, verčia vyrą ant nugaros. Veikia greitai, tačiau neskubėdama. Kaire šlaunimi apžergia Sofiją, užslenka ant jo visu kūnu, ranka susiranda varpą...

       iš pradžių berniūkščiai tik spoksodavo. Rečiau nei visada imdavosi akmenų. Na pasiginčydavo kiek, ar jau paaugę. Pagaliau kažkuris vis tiek imdavo kopti aukštyn. Nebuvo taip paprasta – reikėjo vikrumo ir nemenkos savitvardos: šakos aukštai, varnos, pajutusios pavojų, keldamos didžiulį triukšmą būriais blaškydavosi virš medžių. Nepatenkinti praeiviai žvilgčiodavo į viršų, kopėjo bendrai, likę apačioje, turėdavo nukreipti jų dėmesį šnekomis apie tuos nepakenčiamus paukščius. Kai kuriuos lizdus pasiekdavo. Sėkmę lydėdavo pergalingas šūksnis, ir nelaimingas, vos pradėjęs plunksnuotis varniukas krisdavo žemyn į gaudančias rankas. Paskui skubiai leisdavosi narsuolis, nuo visai paklaikusių varnų dėl visa ko ginkluotas pagaliu. Apačioje prasidėdavo paruošiamieji darbai, sukeldavę neišvengiamų ginčų. O tereikėdavo dviejų dviračių ir pakankamai tvirto siūlo.

       ...Milda išsilenkia, paskui staiga palinksta prie Sofijos ir suaimanuoja. Įsikabina į jo pečius, ir kūnai ima ritmiškai judėti, iš pradžių pamažu, atsargiai, taikydamiesi vienas prie kito; ir vis greičiau, įnirtingiau...

       važiuoti visada atsirasdavo kam. Po trumpų, aistringų ginčų išrinktieji sėsdavo ant dviračių ir, tvarkytojui šūktelėjus „davai!“, leisdavosi į skirtingas puses. Pririštų už kojų varniukų niekaip nesisekdavo perplėšti į dvi bent kiek lygesnes dalis: dažniausiai vienas dviratis nusitempdavo koją su šlaunimi, antras – kas liko. Jei tame likutyje dar rusendavo gyvybė, ją pribaigdavo tėškę siūlu pririštą varniuką į medžio kamieną:
       – Kad nesikankintų!
       Vasaros pradžioje sode šalia tako mėtydavosi paukščiukų draiskanos, paskui jos būdavo išnešiotos valkataujančių šunų.

       ...Milda kaitė kavą. Sofija, suraukęs kaktą, sėdėjo ant sofos, rūkė. Apžiūrėjo kojų pėdas, blauzdas, pakėlė nuo kilimo kelnaites. Murmėdamas jas movėsi, cigaretė smilko burnoje, dūmai graužė akis, iš galvos niekaip neišėjo tos varnos. Prisiminė vakarykščius nuotykius. „Kas yra įgyjama ir kas – paveldima?“ – nei šiaip, nei taip pagalvojo, ironiškai vyptelėjo. Atsistojęs pasirąžė, priėjo prie lango ir dalykiškai pažvelgė į gatvę, kur prie šaligatvio, gaubiamas ankstyvo rudens giedros ir priemiesčio ramybės, stovėjo sunkvežimis „Mercedes-Benz“. Sofija patenkintas prisimerkė. Kabinos durys pamažu atsivėrė. Iš jos lėtai, kažkaip net iškilmingai ropštėsi juodai apsirengusi moteris. Paskui ją – kita, dar kita. Sofija negirdėjo nė garso. Moterų ant šaligatvio daugėjo. Jos, nepaprastai rimtos, juodais apdarais nuo galvos iki kojų, lėtai lipo iš kabinos ir rikiavosi ant šaligatvio veidais į langą, už kurio bolavo apžėlusi Sofijos krūtinė. Tarsi pozuotų grupinei šimto metų senumo fotografijai. Vyriškis nepajėgė įsidėmėti jų veidų, galbūt todėl, kad jie buvo visiškai balti, mėlynomis lūpomis. Sofija staiga susidrovėjo savo nuogos krūtinės...
       Milda nustūmė vyriškį nuo lango ir pliaukšėdama delnais gesino svylančią užuolaidą.
       – Tu ką – kvaištelėjai?
       Ant stalelio garavo kava. Jos aromatas truputį prablaivė.
       – Milda... – sumurmėjo sėsdamasis ant sofos. – Milda...
       – Bloga? – siausdamasi chalatą Milda pasilenkė, tyrinėjo Sofijos veidą. – Toks išbalęs... – jos lūpos vos vos išsilenkė, galbūt tai reiškė ironiją.
       – Milda... – vyriškis sėdėjo suglebęs, atsirėmęs į atlošą. – Uždek cigaretę.
       – Mėginsi padegti sofą?
       – ...arba ne, nereikia cigaretės. Būk gera, pažiūrėk pro langą.
       Jos antakiai kilstelėjo:
       – Klausyk...
       – Pažiūrėk pro langą, prašau... – Sofijos balse pasigirdo neviltis.
       – Na gerai, gerai. Tau tikrai bloga? – Milda nepatikliai prisiartino prie lango, žvilgtelėjo pro užuolaidą.
       – Viskas?
       – Tu ten nieko... nematai? Gatvėje, prie mašinos? – atsargiai iškvėpė vyriškis.
       – Nieko. O ką aš ten turėčiau matyti?
       – Na tokių moterų... močiučių... būrelis, – tik ištaręs paskutinį žodį Sofija suprato, kokią nepataisomą kvailystę padarė.
       – Aš taip ir žinojau! – įsiutusi Milda grįžo prie stalo, krito į fotelį. – Taip ir žinojau. Esi paskutinis mulkis!
       – Milda...
       – Vis kažkokie idiotiški juokeliai, atseit pokštai...
       – Bet Milda...
       – Viešpatie, nesubrendėlis... ir kam aš su tokiu tąsausi?
       – Milda, man tikrai kažkas darosi, jau nuo vakar, – jis atsistojo, mėgino prieiti prie merginos. – Negi galvoji, kad tyčia deginčiau tavo užuolaidą? Aš tik nespėjau papasakoti...
       – Pasitrauk! Gerk kavą ir nešdinkis, man gana. Po tokio puikaus sekso... Pokštininkas!.. – Milda nervingai ieškojo pakelyje cigaretės. – Kabinos duris, beje, galėjai ir uždaryti, žioply!
       – Atidarytos? – Sofijos veidas ištįso.
       – Klausyk, baik vaidinti durnių!
       – Gerai, – Sofija klusniai siurbtelėjo kavos. – Milda, gal pažįsti kokį gerą psichiatrą?
       – O gal tu tiesiog čiuožk iš čia, kaip manai?
       – Gerai. – Vyriškis nuolankiai apsivilko marškinius, susirado kojines, vienu mauku išgėrė kavą. – Milda, jei gali, palydėk iki mašinos...

       3

      Jei nevažiuoja sunkvežimiu, Sofija dažniausiai keliauja pakeleivingomis mašinomis. Gana patogu, tik reikia pasiekti miestą lenkiantį greitkelį. O Milda rimtai įsižeidė, ypač kai paprašė užtrenkti kabinos duris, tas pačias, pro kurias lipo... Likęs vienas, Sofija atsiduso, tačiau tuoj baimingai apsidairė ir greit užvedė variklį.
       Rūškanas, bevėjis rytas. Sofija paraudusiomis nuo nemigos akimis nužvelgia kelią, užsirūko. Stovi šalikelėje tarsi dvejodamas, negalėdamas apsispręsti, ko atėjo. Pavaikščioja pirmyn atgal, pagaliau kilsteli ranką. Sustoja sunkvežimis, prie vairo – stambus, kampuotas šoferis, šalia glaustosi gal aštuonerių metų berniukas.
       – Sūnus? – linkteli jo pusėn Sofija.
       – Aha. Mokykloj, matai, atostogos. Žmona dirba – nėr kur dėt. Tai važinėjamės.
       – Bus šoferis? – Sofija šypteli.
       – Tai gal, – geraširdiškai šypsosi ir vairuotojas.
       Sunkvežimis monotoniškai ūžia, linguoja. Sofija atsisagsto apsiaustą, nusiima šaliką. Išsiblaškiusiu žvilgsniu dar sykį nužvelgia berniuką – šis apvilktas mėlynos spalvos megztu kostiumėliu. Vaikas juda, kruta, kalbina tėvą, tėvas trumpai, griežtai atsakinėja, akylai stebeilydamas į priekį. Aptingęs, mieguistas Sofija nusigręžia į langą, atsargiai priglaudžia smilkinį prie kabinos metalo, abejingai stebi rudeniškai pažliugusius laukus ir sodybas tolumoje. Jaučiasi pagaliau nusiraminęs, tarsi nebūtų dviejų savaičių nerimo ir keisto, įtempto laukimo. Net šiek tiek gėda dėl apėmusio silpnumo, paniškų, karštligiškų psichologo paieškų kažkodėl kitame mieste. Bet jei jau važiuoja... Sofija atsidūsta. Berniukas šalia nuoširdžiai, atvirai į jį spokso. Sofija vis mandagiai šypteli, tačiau jo nekalbina. O vaikas vis žiūri. Tas įkyrus žvilgsnis ima nervinti. Sofija demonstratyviai nusigręžia į langą, bet nesusilaikęs vis grįžteli ir pasižiūri į berniūkščio spoksančias akis. Net apima šleikštulys – kažkoks vėpla, tos žydros akys ir žydras megztinis. „Ko jie visi iš manęs nori?“ Staiga berniukas puola jam ant krūtinės, apkabina pečius ir įsikerta dantimis į gerklę. Iš netikėtumo Sofija tesuspėja aiktelėti ir nevalingai lošteli atgal. Vairuotojas – tarsi ir nelabai skubėdamas – griebia berniūkštį už sprando. Sofija užsikosėja, švokšdamas mėgina įkvėpti oro.
       – Padykęs vaikas, – geraširdiškai šneka šoferis. – Raminkis, Tadai. Matai, jį labai tas Adomo obuolys, – sukteli vairą aplenkdamas duobę ant plento, – traukia. Visų prašo leisti pačiupinėti. Tik kas čia šiandien pasidarė?.. Ar nieko? – grįžteli į bendrakeleivį. – Tai nieko, iki vestuvių užgis, – nusikvatoja. – Žinai, vaikas!
       Sofija pamažu atgauna kvapą, šlykščiai peršti gerklę. Jaučiasi sugniuždytas, nežino, ką daryti, kaip elgtis, sėdi įsitempęs, nejudrus, privažiavus artimiausią kryžkelę ir viaduką, kimiai pareikalauja sustoti. Numeta banknotą ir skubiai išlipa. Kelionę baigia autobusu, visiškai subjurusia nuotaika. Vis liečia, čiupinėja perštinčią gerklę kankinamas nežinios – blogiausia, kad nemato, neturi kur pasižiūrėti, kaip tas mažasis šunsnukis jį apdraskė. „Bet ko VISI nori iš manęs? Aš niekam nieko nedarau, netrukdau, nieko nejudinu...“ – iš beviltiško įniršio akyse tvenkiasi ašaros.
       – Blogai, kad nedarai, – išgirsta aiškų ramų balsą. Sofija suklūsta, apsidairo. Tiriamai žvelgia į toliau sėdinčius bendrakeleivius. – Turėsi daryti, – priduria balsas.

       4

       Paklaidžiojo, kol surado priimamąjį. Buvo užsiregistravęs iš anksto telefonu. Pamažu, tarsi būtų fajansinis, slankiojo pažįstamo miesto gatvėmis, akis išsproginęs spoksojo į vitrinas, automobilius, iš paskutiniųjų stengdamasis nieko neprisiminti, neprisileisti nė menkiausios mintelės. Velniaižin, kas darosi, gal tikrai gerai, kad užsirašė pas specialistą, jis pasakys... Sofija neryžtingai pažvelgė į laikrodį, suprato, kad turi paskubėti.
       – Klausau jūsų.
       Susigūžęs patogiame fotelyje, Sofija nedrįso pakelti akių nuo šviesiai rudo grindų laminato. Užmetęs koją ant kojos tokiame pat fotelyje priešais sėdėjo kabineto šeimininkas. Sofija pagaliau išdrįso akis pakelti, jos susidūrė su ramiu, geraširdžiu žvilgsniu, kuris tuo pat metu atrodė pavojingai dėmesingas. Apkūnokas, pliktelėjęs, užsiželdinęs nedidelę barzdelę, apsivilkęs minkštu, neryškių spalvų moherio megztiniu, vyriškis, atrodė, nerūpestingai skendėjo patogiame fotelyje.
       – Jei manote, kad dar nesate pasiruošęs ar varžotės – nieko tokio. Mes turime laiko... – neskubėdamas, ramiai kreipėsi į Sofiją daktaras.
       – Ne ne, aš nesivaržau, – skubiai užprotestavo Sofija, atsiduso ir nedrąsiai pradėjo: – Matote, mane apniko keisti dalykai... kažkokie regėjimai, normaliam žmogui nelabai ir papasakosi. Atrodo, tarsi mane stebi... išlenda juodais drabužiais apsirengusios moterys, veidai tarsi negyvų... daug jų, visas būrys... iš mašinos kabinos!
       – Neprisimenate, kiek apytikriai jų buvo? – mįslingai paklausė daktaras.
       – Gal penkiolika... nespėjau suskaičiuoti, – Sofija kaltai žvilgtelėjo į pašnekovą. – Bet aš gi niekam nieko nedarau nei kišuosi kur. Ko jos... lenda? Susipykau su drauge dėl jų. O va šiandien, ką tik, važiuojant, jis man ir sako: blogai, kad nedarai, turėsi daryti.
       – Kas pasakė? – mandagiai pasiteiravo daktaras.
       – Balsas, – atsakė Sofija.
       – Balsas? – mandagiai perklausė daktaras. – Koks balsas?
       – Ramus, malonaus tembro, – netvirtai atsiliepė pacientas.
       Daktaras kurį laiką tylėjo, ir Sofija nežinojo, ką daryti, pajuto kylant baimę. Bet daktaras vis tiek tylėjo.
       – Puiku, – pagaliau prabilo. – Viskas gerai, nusiraminkite. Mes tiesiog ramiai, neskubėdami viską aptarsime. Žinote, ką? Gal pradėkime nuo paprasčiausių kasdieniškų dalykų. Kiek metų dirbate, ar mėgstate savo darbą? Neatsibodo, nejaučiate nuovargio? Tiesiog papasakokite apie save.
       Sofija atsiduso. Iš pradžių kalbėti sekėsi sunkiai, vis susipainiodavo. Daktaro pagalbos nesulaukdavo – šis sėdėjo sau patogiai įsitaisęs, tylėjo, atrodė net šiek tiek mieguistas. Sofija iš pradžių stabčiojo, veidą išmušdavo raudonis, vis dėlto galimybė ilgai, netrukdomai šnekėti apie save ramino, netgi įkvėpė, juo labiau, kad tas pavojingai apsnūdęs vyras moherio megztiniu savotiškai provokavo savo mieguista laikysena neleisdamas nutilti. Ruošdamasis pas daktarą, Sofija viską apgalvojo ir nusprendė išdėstyti reikalą konkrečiai ir be jokių nukrypimų. Dabar gi ėmė aiškėti, kad jis neturi, niekada neturėjo kam pasiguosti, išsikalbėti, jog yra velnioniškai vienišas, sakiniai sprūdo tarsi prieš jo valią, lyg žuvys pro sudraskytą tinklą, Sofija grįždavo atgal, kartodavosi... Kažkas panašaus atsitinka, kai užklumpa stipresnė, pranašesnė valia – tuomet prieš savo pačių nusistatymą išpasakojame pačius slapčiausius, pavojingiausius dalykus.
       – Gal aš per greit viską... paskubėjau, – Sofija kryptelėjo galvą ir nevalingai plačiai nusišypsojo.
       – O jūsų vaikystė? – paklausė daktaras.
       Sofija skubiai linktelėjo. Taip, vaikystė... Jį augino mama, senelė, bet daugiausia – mama. Augo kaip visi. Nebuvo stipriausias; na toks kaip visi. Mokykloje nelabai patiko, draugavo daugiausia su kaimynų vaikais, tie buvo jaunesni, sukalbamesni... Paskui – kariuomenė, tarnavo pasieny, prie jūros; dabar turi sunkvežimį, vežioja krovinius, uždirba, aišku, nelabai daug, bet užtenka. Iš tikrųjų jis viskuo patenkintas, jei ne tos nesąmonės...
       – Be abejonės, turite draugę?
       – Tai... kaip neturėsi... Yra. Su viena – visai rimtai, – prisiminęs Mildą, Sofija atsiduso.
       – Savo seksualiniu gyvenimu esate patenkintas?
       – Jo. Labai. Su Milda, oi, atsiprašau, nenorėjau minėti vardų, viskas čiotko. Tik, prašau, jos nepainiokite...
       – Nusiraminkite. Mums tiesiog reikia pasikalbėti. Beje, ką galvojate apie patogumus?
       – Ė... kokius patogumus?
       – Paprastus, buitinius – gražius baldus, židinį, vonios kambarį ir visa kita.
       – Tai reikia, be abejo; aišku, gerai, kai yra. Tik mano toks darbas... be to, niekada nesusimąsčiau apie tai.
       – Sakote, nesusimąstėte? – taip pat kaip pokalbio pradžioje daktaras patylėjo. – Ką gi. Šiandien toli pažengėme, esu tikras, kad ir toliau sėkmingai bendradarbiausime. Kol kas žinau per mažai, kad galėčiau ką nors pasiūlyti. Beje, visko žinoti gal ir nebūtina? – jis draugiškai šyptelėjo gelsvai sienai už Sofijos nugaros. – Geriausia būtų, jei apsilankytumėte dukart per mėnesį. Jus tenkintų toks dažnumas?
       – Aha, tenkintų.
       – Ką gi, dėkoju, kad apsilankėte, – daktaras atsistojo, draugiškai žvilgtelėjo į vaikiną. – Kas jūsų gerklei? Užpuolė šuo, katinas?

       5

       Vis dėlto palengvėjo, tiesiog neįtikėtinai. Sofija net užsinorėjo miego. Kaip gerai! Kojos smagiai, tarsi be jokių pastangų nešė staiga palengvėjusį kūną, vaikinas net pradėjo stypčioti. Kad nusiramintų, bent kiek susitvardytų, turėjo prisėsti ant suolelio skvere. Žandai, atrodė, liepsnote liepsnojo. Sofija pasėdėjo, pasidairė ir nusprendė traukti į kavinę. Jautėsi tarsi vaikas, visą dieną slėpęs iškrėstą šunybę, kuo toliau, tuo labiau kankinęsis ir tik vakare išdrįsęs prisipažinti. Per tą prailgusį laiką bausmės mastus vaikiška fantazija išaugino iki neįtikėtinų dydžių, tačiau vietoj egzekucijos jaunasis kankinys buvo tik truputį pabartas. Be abejonės, iš pradžių pas daktarą laikėsi ne per geriausiai. Bet paskui, paskui... Sofija žengė pro baro duris į vidų.
       Nusprendė atšvęsti ir nusipirkti demisezoninius batus. Ne kokius atsitiktinius, bet iš firminio salono, kurį matė aikštėje prie rotušės. Juk daktaras andai kalbėjo apie buitį. Užėjo į vieną, į antrą saloną, dairėsi į batus, kainas, nežinodamas, ką čia dabar daryti. Iki šiol batus pirkdavo supermarketuose ar turguose – pigu, nereikia kvaršinti galvos. Baisus daiktas, kad neilgai laiko... O čia įsitikino, koks vis dėlto yra žalias, nemoka rinktis. Net supluko kilnodamas, vartydamas, žiūrėdamas, kaip guli ant kojos. Pasikalbėjęs su septyniomis gražuolėmis pardavėjomis, ryžosi pirkti juodus su blizgančiomis balto metalo sagtelėmis. Prieštaringų jausmų kankinamas, stovėjo didelėje aikštėje netoli fontano, vartė batus, dairėsi salonų pusėn ir nežinojo, ar gerus išsirinko. Galima sakyti, pirmąkart rimtai susimąstė, ėmė suvokti, koks jis dar netobulas.
       Nusprendė grįžti tokiu pat būdu kaip atvažiavo. Kelkrašty stypsojo dar vienas, praėjo pro jį ir sustojo už kelių šimtų metrų. Jautė savo pranašumą vien dėl to, kad kairėje rankoje spaudė elegantiško dizaino maišelį. Pagaliau konkurentas nuvažiavo, Sofija lengviau atsikvėpė, netrukus ir pats sėdėjo raudonoje „Audi A4“ greta vairuotojo. Iš pradžių maišelį laikė ant kelių, paskui atsargiai padėjo ant švaraus guminio kilimėlio tarp kojų. Automobiliui lekiant autostrada Sofija vis žvilgčiojo į greta sėdintį vyrą. Šis dailiais ilgais pirštais laikė vairą, jo rankų oda buvo keistai gelsvo atspalvio. Iš po odinės striukės matėsi dilbis, apaugęs juodais gyvaplaukiais. Daug gyvaplaukių. Veido Sofija gerai neįžiūrėjo. Ėmė dairytis pro langą į vos regimą mišką abipus magistralės. Atrodė, jog diena, tik pradėjusi savo darbą, neteko vilties išsklaidyti drėgme persisunkusio oro. Smulkūs lašeliai ore tarsi sustingo, iškraipė daiktų kontūrus. Diena atrodė panaši į užsitęsusį vakarą.
       – Čia užvažiuosiu, – ramiu, aukštu balsu tarstelėjo „Audi“ vairuotojas. Įsuko į aikštelę, iš kurios tolyn vedė siauras miško keliukas. Dairydamasis į prieblandoje skendinčius medžius, Sofija mėgino atspėti šio keisto pasivažinėjimo tikslą, bet taip nieko ir nesugalvojo. Lyg ir šmėkštelėjo mintis apie apiplėšimą, tačiau Sofija tik šyptelėjo – visus pinigus paliko batų salone. O kad prašmatnaus „Audi“ savininkas prasidėtų dėl skudurų... Mašina važiavo ilgai, atrodė, jie atsidūrė pačiame girios viduryje. „Miškas...“ – abejingai galvojo Sofija, nevalingai vyptelėjo. Pagaliau sustojo. Nesimatė nieko, dėl ko būtų reikėję čia trenktis. Keliukas dar vedė tolyn, o aplink – aukšti spygliuočiai ir tyla. Sofija nustebęs atsigręžė į „Audi“ vairuotoją, išvydo prieš save pistoletą.
       – Nusivilk apsiaustą, – ramiu balsu ištarė vairuotojas.
       – Aš nieko neturiu, – sušnibždėjo Sofija, keliais bandydamas pridengti maišelį. „Koks velnias pakusė pirkti tuos prakeiktus batus...“ – pagalvojo, tuo pat metu ėmė nevalingai atseginėti lietpalčio sagas. „Audi“ savininkas ramiai stebėjo, kaip virpantys Sofijos pirštai atsegė saugos diržą, padėjo išsinerti iš lietpalčio. Sofija gūžėsi ant sėdynės bailiai žvelgdamas į vairuotoją. Pamatė, kaip šis laisva ranka sagstosi kelnes stebėdamas Sofijos veidą.
       – Čiulpk, – tarsi iš kažkokių tolumų atsklido balsas.
       – Geriau šauk iš karto, nečiulpsiu... – Sofijai atrodė, tuoj neteks sąmonės.
       – Čiulpsi, vaikine, čiulpsi.

¹ Sofija – aukštųjų sferų būtybė, paskutinis eonas, kuris suklydo, puolė, ir Pleromoje (visumoje) radosi trūkumas. Sofija yra ji, eonas galbūt turėtų būti jis. Kita vertus, eonai buvo androginai (lot. androgynos – dvilytis, hermafroditas), turintys vyriškų ir moteriškų bruožų. Bet kuriuo atveju autorius siūlytų per daug neklimpti nei į gnostines, nei į semantines interpretacijas. Tarkime, deivė Atėnė labai sėkmingai išlindo iš Dzeuso galvos, bet ši aplinkybė nė kiek nepakenkė juodviejų santykiams – Atėnė buvo mėgstamiausia Olimpo šeimininko dukrelė, nors piktavaliai pedantai ir mėgintų prikaišioti, esą dar neaišku, kas čia iš tiesų mamytė ir kas – tėvelis. Tiesiog – šlovė jiems abiem, šaunuoliai, kad nesutriko, rado išeitį ir išliko korektiški. Tas nesiliaujantis aiškinimasis, kaip viskas vyksta, užuot pasitelkus atlaidumą, supratimą ir puikią nuotaiką... Ir – šypsenų, daugiau šypsenų.