„maždaug 96 procentai paauglių pabando onanizuotis...“ – skaito Sofija laikraštyje. Atsargiai apsidairo, atsikanda sumuštinio, užsigeria arbata ir skaito toliau: „...tačiau vėliau daugeliui šis potraukis praeina“. Sofija susikiša likusį sumuštinį į burną, užsigeria arbata ir patenkintas kramto.
– ...kaip nervina tos šnekos „uždrausti abortus, kontracepciją...“, „Dievo duota moters priedermė – gimdyti...“ ir taip toliau, ir panašiai. Suprantu, kai kunigai taip šneka. Bet matydama tas bobas... Nesuprantu, Zina, jos durnos ar tyčiojasi. Kad tam vaikui išsilavinimo, kokio nors kapitalo, bent jau duonos reikės – tyla. Ir kad moteris turi turėt ambicijų, nes tik tada ir jos vaikas bus laisvas ir laimingas, – irgi tyla. Maždaug – štampuok vaikus ir būk patenkinta. Oi, vištos, savo vyrų žmonos...
– Sofija, paskubėk, vaikeli, vėluojam pas siuvėją.
– Aha, aš tuoj, – Sofija liaujasi krapštęs nosį ir skuba užsirišti kedų raištelius. Mama nusprendė sūnui gimimo dienos proga padovanoti kostiumą, pasiūtą, kaip pati sakė, pagal paskutinį mados klyksmą. Nelabai jam tas klyksmas patinka, bet vis tiek smagu: Sofija yra nusprendęs šiuo drabužiu pasipuošti paskutinę dieną senojoje mokykloje, mat nuo kito trimestro pradžios pereina į kitą, arčiau namų. Šioje sustiprintas Word, Excel ir Šventojo Rašto aiškinimas. Mama jau pasamdė Sofijai korepetitorius.
Šventojo Rašto aiškinimą Sofijai dėsto mamos pasamdyta dar visai jauna mokytoja. Ji dukart per savaitę ateina į namus, jiedu susėda svetainėje ant sofos ir keliauja Senojo Testamento puslapiais, dabar kaip tik priėjo tą vietą „Išėjimo knygoje“, kur Viešpats liepia pašvęsti jam visus Israėlio tautos pirmgimius, „kaip iš žmonių, taip ir iš galvijų“5, ir atsiminti naujųjų vaisių mėnesio dieną, kurią išėjo iš Egipto.
Studijos Sofijai kol kas sekasi nelengvai, jis niekaip neįstengia susikaupti, žvilgsnis klajoja po svetainę, kur buvęs, kur nebuvęs vis grįžta prie juodom pėdkelnėm aptemptų mokytojos šlaunų. Mokytoja labai saugo, kad nesusiglamžytų jos mini sijonėlis, kaskart sėsdamasi rūpestingai patraukia jį aukštyn. Noras atrodyti tvarkingai, rūpinimasis savo išore labai girtinas, Sofija irgi taip pat elgtųsi, – protu jis tai suvokia, tačiau mokslams tvarkingo atsisėdimo ceremonija kenkia. Niekaip nesiseka susikaupti, o kai mokytoja, paprasčiausiai norėdama pailsinti kojas, jas perkryžiuoja, vaikinui sutrinka kvėpavimas. Nepaisant sunkumų ir sudėtingo studijų proceso, Sofija mokytojos atvykimo ir ypač jos atsisėdimo ant sofos labai laukia.
Mokytoja pastebi studijozo sutrikimą, draugingai, žaviai nusišypso, pasislenka arčiau Sofijos, prisėda visai šalia – koja į koją, dubuo į dubenį – ir mezzo voce6 klausia:
– Kas nors ne taip, mano jaunasis bičiuli?
Lyg norėdama nuraminti, padrąsinti pokalbiui, ji deda ranką ant Sofijos šlaunies, ima glostyti, švelniai, atsargiai spūsčiodama. Kita ranka mokytoja ima vaikino delną ir kiša po palaidinuke. Sofijos delnas jaučia aksominį pilvo švelnumą, atrodo, kad jis jau seniai nustojo kvėpuoti, tarsi iš kažkokių ūksmingų tolių girdi mokytojos balsą:
– Paglostyk mane, Sofija.
Ir jos delnas, tas patikimas vedlys, vedžioja vaikino ranką po aksominį pilvą, neslėpdamas, rodydamas visas lietimui prieinamas gėrybes, užgriebdamas vis aukščiau, vis gražesnius plotus, štai jau atsiremia į liemenėlės kraštelį. Tuo metu kita mokytojos ranka vis toliau, vis smagiau... O kraštelis jau įveiktas – Sofijos delnas, mokytojos rankos vadovaujamas, jausmingai prisispaudžia prie krūties... o jau ta kita mokytojos ranka... aaak... Sofija garsiai suaimanuoja ir puola į paniką: jei ši nuostabi mokytoja patirs, kad jo kelnėse šlapia, jam gyvenimo – nebėr. Ir tarsi šiaudo griebiasi frazės, dėl kurios vėliau labai gailėsis:
– Aš mamai pasakysiu.
Ir mokytoja daugiau nebeatėjo.
kaip ir buvo nusprendęs, paskutinę dieną į senąją mokyklą Sofija nuėjo apsivilkęs nauju kostiumu. Sofija mokėsi šioje mokykloje daugiau kaip septynerius metus. Dabar jau buvusiems bendraklasiams nupirko sulčių, bandelių su varške ir pranešė apie savo pasitraukimą. Kai kurie pavydėjo, tie, kurie jį niekino, ir toliau tai darė, bet daugeliui buvo tas pats. Atsirado vienas kitas, mėginęs pataikauti. Sofija iš pradžių nusivylė – ne to jis tikėjosi. Bet per pertrauką prie jo priėjo Rubenas, apkabino ir prispaudęs prie krūtinės karštai sušnibždėjo į dešinę ausį:
– Džiaugiuosi dėl tavęs, brolau.
Tačiau namo teko grįžti nesulaukus pamokų pabaigos. Kažkas atsisveikindamas prieš pat pamokos pradžią ant Sofijos kėdės padėjo atidarytą žydro guašo indelį. Sofija ant jo ir atsisėdo.
– jeigu, ponia, sapnavote, kad dantį traukia, žinokite, kas nors iš artimųjų mirs. Senatvėje danties netekimas reiškia, jog potencija baigėsi, ir ne vien seksualinė. O jei sapne pirštą amputuoja, vadinasi, tamstai jausmų stinga, – troleibusų stotelėje garsiai dėsto viena moteriškė. Kažkas iš laukiančiųjų mėgina įsiterpti, tačiau nespėja. – Kita vertus, grybai sapne simbolizuoja svaigulį ir ekstazę, – valdingai pabaigia ponia, nes privažiuoja troleibusas.
Sofija nusigrūda į patį jo galą – kuo toliau nuo anos moteriškės – ir nuodugniai, kruopščiai patikrina visus dantis, ar kuris nekliba. „O jei dantistė, pavyzdžiui, ne tą, o sveiką ištraukia, tada kaip? – svarsto jis. – Tada turbūt geriausia ir jai tokį pat dantį ištraukti. Dantis už dantį. Akis už akį, koja už koją, plautis už plautį, žąstas už žąstą... kas tas žąstas?“ Troleibuso durys atsiveria, Sofija liuokteli lauk. „...inkstas už inkstą, kiaušinis už vištą... ne, nereikia nukrypti.“
– mamyte, ar būtina man ir Microsoft Word, ir Excel, ir dar Šventojo Rašto papildomai mokytis? Juk labai pavargsiu.
– Vaikeli, pasakyk man, kam reikalingas Wordas?
– Wordas reikalingas tam, kad aš tekstines kompiuterio programas išmanyčiau.
– Na va, Sofija, tai kaip, sakyk, visokius norus, savo valią pareikši, jei kompiuterinio spausdinto žodžio neišmanysi?
– Gerai, mamyte, bet kodėl turiu dar ir Excelio mokytis?
– O kam, sakyk, reikalingas Excelis?
– Na kad skaičiavimo programas mokėčiau?
– Štai ir atsakymas, Sofija. Nemokėdamas skaičiuoti kompiuteriu, būsi tik netikša lūzeris.
Sofijos veidas iškaista, tačiau jis vis tiek mėgina nepasiduoti.
– Bet, mamyte, kodėl aš turiu Šventąjį Raštą papildomai namuose mokytis, jei ir mano mylima mokytoja išėjo ir mokykloje to moko?
– Sofija, – iš balso aiškėja, kad mama ima pykti. – Kodėl mokytoja išėjo, nežinau, jos valia rinktis. O dėl papildomų Šventojo Rašto pratybų štai ką pasakysiu – mudu su tavimi iki šiol gyvenome kaip kokie atsilikėliai, nežinodami, kaip iš tikrųjų, nesidairant į šonus ar tuo labiau į klystkelius nenukrypstant ir svetimiems dievams netarnaujant, reikia tvarkytis ir kaip geriausieji tai daro. Tad dabar ne ginčytis, priešgyniauti laikas, o sukaupti tai, kas prarasta.
naktį Sofija ilgai negalėjo užmigti. Ne tiktai dėl įvairių minčių ir lūkesčių. Mamos svečiai neskubėjo skirstytis. Tačiau berniukas suprato, kad šitie žmonės yra reikalingi. Gulėjo ant nugaros stebeilydamas į lubas. Pagaliau koridoriuje sušurmuliavo, pasigirdo kikenimas, nuo stalelio nukrito telefonas, „paskubėktie, ponai“, mandagiai įtikinėjo mamos balsas, „taksi jau apačioje“, ir ponai šiaip taip iššurmuliavo lauk.
Rytą Sofijos laukė staigmena – jo batų dėžėje gulėjo ne jo kedai, o rudi itališki pusbačiai, Sofijos kojai truputį per dideli. Jais nešinas, Sofija nuskubėjo pas mamą išsiaiškinti.
– Leonido! – iškart suprato mama ir čiupo telefoną. Sofija nebegalėjo laukti, apsiavė išeiginiais bateliais ir išskubėjo mokyklon. Grįžęs atrado kedus vietoje, o prie jų raštelį:
„Sofija, mielasis, tavo kedus vakar dėl apmaudaus atsitiktinumo apsiavė mūsų kompanijos marketingo direktorius gerbiamas ponas Leonidas. Šiandien į darbą atnešė tavuosius kedus ir prašė tavęs atsiprašyti. Mama“.
o naujoje mokykloje Sofijai patinka ir netgi sekasi daug geriau nei ankstesnėje. Santykiai tarp bendraklasių čia mandagūs, bet ir kiek manieringi, pažintis prasideda nuo klausimo, kur naujasis draugas gyvena ir kas jo tėvai. Taigi pirmiausia Sofija buvo atsargiai, tačiau smulkiai išklausinėtas, kad jo atžvilgiu būtų nustatytas tinkamas, adekvatus santykis. Atrodo, tiek atsakymų turinys, tiek – su išlygomis – atsakančiojo manieros patenkino klasės bendruomenę. Be to, Sofija pasirodė esąs imlus jaunuolis, kiekvienoje naujoje apklausoje stengėsi pasirodyti vis geriau, tad klasės hierarchijoje jam be vargo atsirado vieta maždaug apie vidurį.
Pasirodęs mokykloje nauju kostiumu, Sofija buvo įvertintas kaip iš prigimties stilingas vaikinas – čia žinota, koks dėmesys skirtinas panašiems dalykams. Be abejo, jis tuo nepiktnaudžiavo, puošdavosi ne per dažnai, tinkamomis progomis. Jam meistriškai, neįkyriai vadovavo mama, kuri ir patardavo Sofijai, ką ir kaip daryti, kad klasės bendruomenė jį dar labiau gerbtų. Greta dabartinio Stiliaus ankstesnioji mokykla atrodė tikra vargšelė su savo vyriškumo, garbės kodeksais, paremtais ironijos, jėgos ir kumščio teise. Laukdamas mamos sugrįžtant iš tėvų susirinkimo, Sofija džiūgavo.
– Nieko sau, ne kiekvieno nosiai ši mokykla, – grįžusi stebėjosi mama. – Surinkti po šimtą litų būtiniausioms reikmėms ir dar svarstyti, ar ne per mažai, ir net nepasiteirauti, ar visi išgali... Na na.
– Nieko tokio, mama, renkama tam, kad ilgiau užtektų, – ramino mamą Sofija. – Paprastas apdairumas.
– išnagrinėsime sakinį, kolegos. Jonai, prašau prie lentos. Užsirašykime, – sako mokytoja ir diktuoja: – „Eikite stovyklos viduriu išilgai nuo vartų iki vartų, ir kiekvienas teužmuša savo brolį ir prietelį, ir artimą“7. Jau baigėte? Siūlau pradėti nuo klausimo, koks tai sakinys – vientisinis ar sudėtinis. Kaip manai, Jonai?
– Be abejo, tai sudėtinis sakinys, kolege mokytoja, mat jame yra pora gramatinių centrų. Tiesa, pirmajame veiksnys nenurodomas. Tačiau yra aiškiai numanomas „jūs“, į jį apeliuoja tarinys „eikite“. Antras gramatinis centras – „kiekvienas teužmuša“.
– Šaunuolis, Jonai. Nusipelnei aukšto įvertinimo. Ar galėtum pakomentuoti šio sakinio prasmę?
– Sakinys skamba kaip įsakymas, yra normatyvinio, liepiamojo pobūdžio. Liepiantysis nenurodomas, o iš to, kad skatinama smurtui, galimos labai įvairios veiksnio identifikavimo prielaidos – nuo seniausių transcendentinių projektų iki gangsterių gaujos vado. Šiuolaikinės postmodernios konjunktūros požiūriu sakinys kažin ar politiškai korektiškas.
– Noriu išsklaidyti tavo susirūpinimą, Jonai. Tai – istorinis paveldas, o istorinį paveldą privalome išlaikyti autentišku pavidalu.
Sofija, kad gerai, sportiškai atrodytų, mamos padedamas, įsigijo abonementą į sveikatingumo kompleksą „Olimpic country“, kuriame buvo baseinas, treniruoklių, liaudies šokių, jėgos žaidimų salės, sauna, masažo kabinetas. Vaikinas apsirūpino suderinto dizaino gumine kepuraite ir guminėmis šlepetėmis, patogiais tautiniais drabužiais. Sofija uoliai paplaukioja jam paskirtu plaukimo takeliu, po to dar užsuka į treniruoklių salę. Sykį, gal kiek pervertinęs savo jėgas, nusprendė pasivaržyti ant horizontalaus baslio – kas ką nuo jo numuš pelų prikimštu maišu. Sofija gavo maišu per ausį, nudribo ir išsitiesė kaip ilgas ant salės grindų. Gerai, kad ant alkūnių, liemens, kojų, galvos, delnų, dubens, blauzdų, kaklo buvo užsidėjęs apsaugas. Ausyje spengė, diegė šoną. Priešininkas padėjo atsistoti ir netgi draugiškai nusišypsojo.
Po treniruočių „Olimpic country“ Sofija nusiprausia duše ir ilgai savo kūną tyrinėja veidrodyje ieškodamas atletizmo požymių. Ramina save, kad ne viskas taip greitai pasiekiama.
Sofija rūpestingai, neskubėdamas savo kambaryje įrenginėjo darbo vietą. Pirmiausia sudarė sąrašą, kokių baldų, mokymosi priemonių, technologinių įrengimų reikia. Studijavo katalogus, biuro baldų komplektų aprašymus. Perkant darbo stalą ypač svarbi kėdė. Gražaus dizaino, patogi, reguliuojamo aukščio ir atkaltės atlenkimo kampo kėdė padeda sukurti darbingą, kūrybingą nuotaiką. Sofija vienu metu buvo susižavėjęs biuro kėdžių šeima su visiškai automatizuotu reguliavimu. Sėdinčiajam pakako į kairiame ranktūryje įmontuotą kompiuterį įvesti kai kuriuos savo fizinius duomenis (ūgį, svorį, krūtinės, dubens apimtį), sėdėjimo tikslą, ir kėdė pati parinkdavo optimaliausią variantą, o bent kiek neteisingai atsisėdus, malonus balsas iš ranktūrio patardavo: „Prašome ištiesinti stuburą. Labai ačiū“. Mama baiminosi, kad susižavėjęs technologinėmis galimybėmis vaikas gali apleisti mokslus, pamesti galvą. Brangų daiktą galima sulaužyti ar nepataisomai sugadinti, su brangiais daiktais būtina mokėti elgtis, reikia tam subręsti. Bet ambicingi Sofijos užmojai ją labai džiugino, akivaizdu – motinos akyse brendo veržlus, atviras žmogus, tikras briedis.
Sofija ramiai ir pavyzdingai gyveno laiku nuveikdamas visus darbus ir vis didesnius uždavinius sau keldamas. Sykį rytą jį sustabdė mama:
– Sofija, noriu persergėti tave dėl šiokių tokių nepatogumų, kurie, tikiuosi, ilgai netruks. Nusprendžiau įrengti naują vonios kambarį. Tad nenustebk, kai atvėręs duris išvysi namie meistrus.
– Nesirūpink, mama, – atsakė Sofija. – Tokius nepatogumus nesunkiai iškentėsiu.
– Žiūriu aš į tave, Sofija, ir negaliu atsidžiaugti – tikru vyru tapai.
– Neskubėk sakyti man pagiriamųjų žodžių, – kukliai nuleido akis Sofija.
ponas Leonidas maloniai pakvietė mamą kartu su Sofija praleisti savaitgalį jo viloje ant ežero kranto.
Sutartą dieną ponas Leonidas susodino savo svečius į džipą, ir draugija linksmai leidosi kelionėn. Kad kelias neprailgtų, ponas Leonidas pasakojo visokias istorijas.
– Vasarnamį aš pasistačiau tik prieš porą metų. Įsivaizduojate? Atrodytų, pareigos ir atlygis už darbą tai leido padaryti gerokai anksčiau, bet aš turėjau labai daug dirbti. Be to, nenorėjau statyti vasarnamio atsitiktinėje vietoje. Vieta privalo būti įkvepianti, jūs puikiai tai suprantate. Todėl aš labai rūpestingai rinkausi. Manau, jums ten tikrai patiks.
– Ak, kaip aš nekantrauju, – pasakė ponui Leonidui mama.
Ponas Leonidas dėkingai pažvelgė į mamą:
– Žinote, aš manau, kad dabar turiu vasarnamį, kuris man – tikra Dievo dovana, stebuklas, – jis grįžtelėjo į Sofiją, sėdintį ant užpakalinės sėdynės šalia mamos. Pats ponas Leonidas sėdėjo šalia savo vairuotojo. – Aš apgalvojau viską, net tokias, atrodytų, smulkmenas kaip švelnūs minkštasuolių apdangalai, beje, iš dukart dažyto karmazino.
Trumpam stojo tyla.
– Iš tiesų, – prašneko Sofija. – Aš manau, kad tinkamai apgalvota kiekviena smulkmena suteikia daug džiaugsmo ir patogumų.
– Būtent, – atsiliepė ponas Leonidas. – Būtent kiekviena smulkmena. Aš esu sužavėtas jūsų sūnaus, – kreipėsi jis į Sofijos mamą. – Labai nuovokus jaunuolis.
Džipas veikiai išsuko iš plento ir keliuku nuriedėjo link baltamūrės vilos, šviečiančios ant ežero kranto.
Viloje svečiai išvydo menę su brangiais minkštasuoliais, padengtais purpuru ir dusyk dažytu karmazinu, jos sienos buvo iškaltos akacijos medžio lentelėmis, menės viduryje stovėjo stalas, jau serviruotas, jaukiai kūrenosi židinys.
Sofija greitai keitėsi. Įgijo pasitikėjimo, nebesivaržė viešai reikšti savo nuomonės įvairiais visuomenės gyvenimo klausimais, ėmė dar labiau rūpintis savo manieromis.
Sykį vaikštinėdamas miesto gatvėmis sutiko Rubeną, andai taip kilniai, broliškai su juo atsisveikinusį. Todėl stabtelėjo ir taip pakalbino:
– Džiaugiuosi tave matydamas, brolau Rubenai. Ir štai kokį klausimą norėčiau pačiam užduoti: ar laikai dabartinę savo padėtį išties teikiančia vilties? Visokie vaikiški kikenimai, besaikis skepsis, piemeniškas gyvenimo vertinimas gali nublokšti atgal. Atsiliksi nuo gyvenimo kaitos. Sakyk, ar paties nerimas dėl to neapima?
– Tiesą sakai, brolau Sofija, – atitarė Rubenas. – Ir pats neretai apie tai galvoju, tik vis nenumanau, ko griebtis, kad savo padėtį pagerinčiau.
– Matau, kad rimtas žmogus esi, atsakingai vertini savo reikalus, – ramiai kalbėjo Sofija. – Galbūt vertėtų pačiam mokyklą pakeisti, taip, kaip aplinkybių verčiamas, tai padariau aš. Ir viskas tik į gerą išėjo. Todėl norėčiau palinkėti tau drąsos ir ryžtingo veikimo, brolau Rubenai.
Sofija atsisveikino, Rubenas nesuspėjo nė atsakyti. Tačiau Sofija nujautė, kad Rubenas įsidėjo jo žodžius į galvą, ir pasitenkinimas užliejo širdį.
grįžęs iš mokyklos, Sofija pirmiausia prisileido vonią vandens. Artėjo diena, kai ateis meistrai ir pakeis vonią nauja, Egipto gamybos. Ilgai jis mėgavosi vandens aksomine šiluma, šampūno kvapų palaima. Ir dėl mamos buvo labai smagu, mat po jų viešnagės viloje ponas Leonidas padovanojo mamai žiedą iš tyriausio aukso. Vaikinas suprato: gyvenimas klostosi teisinga linkme, nors nujautė ateityje dar visokių išbandymų būsiant.
Rubenas lanko ne tik tą pačią mokyklą, bet mokosi ir toje pačioje klasėje kartu su Sofija! Vaikinų džiaugsmui nėra ribų.
Tik Sofijai truputį nepatogu, kad jis andai priskyrė draugui melancholiją. Po pamokų jiedu nuėjo į kavinaitę, Sofija nusipirko arbatos su avietėmis ir ananasais, Rubenas – su vyšniomis. Sofija prisipažino pasidavęs akimirkos silpnumui, netinkamai pagalvojęs apie draugą, ir Rubenas atleido bičiuliui.
„...pasišaukė...“ – mokytis!
įveikęs semestrą, Sofija suprato esąs pasiruošęs tikram, nuosekliam tobulėjimui. Savo santūraus dizaino kambaryje buvo įsirengęs patogią ir funkcionalią darbo vietą, aprūpintą moderniomis technologijomis, ranka pasiekiamais darbo įrankiais. Kita vertus, čia buvo viskas, ko gali prireikti maloniam, turiningam poilsiui, – muzikinis centras, stilinga etažerė, skirta spalvotiems žurnalams ir prekių katalogams, nuolat atnaujinama kompiuterinių žaidimų kolekcija, supamoji kėdė, molbertas, ožkos vilnų pledas ant kušetės – visko ir neišvardysi.
Vonios kambaryje puikavosi nuostabi, Egipte pagaminta, vonia su moderniausiu keraminiu nuotėkų 50 cm vamzdžio fragmentu, firmos dovana savo klientams. Sofija reguliariai prausdavosi ir maudydavosi toje vonioje, trindavo savo jauną kūną kremais, aliejais, ir sklido nuo jo kūno meilus kvapas. Žodžiu, gyvenimas pamažu, subtiliai tarsi išmintingas auklėtojas įsuko vaikiną į savo verpetą, ir Sofija nuovokiai mokėsi naudotis jo teikiamomis gėrybėmis.
viena iš tokių gėrybių, žinoma, yra kulinarija. Sofija pietavo kinų restorane, valgė žuvį su saldžiarūgščiu padažu; užsibrėžė tikslą išmokti valgyti lazdelėmis. Sofija – kebabo lankytojas! Kavinės šeimininkas, abejingai žiūrėdamas pro langą, galanda ilgus peilius, po to jais ima drožti pakabintą avienos gabalą. Sofija sutrikęs, jam baisoka, ir vėliau nuramina tik kvapnus, sultingas kebabas. Sofija azartiškai perka prieskonius, jų mišinius, uodžia kvapus, trūkteli į nosį raudonosios paprikos, ilgai čiaudėja ir juokiasi juokiasi... Štai jis jau savo virtuvėje gamina tortiljas de chavina, nori nudžiuginti mamą, kuri po valandos grįš iš darbo. Išsimiltuoja, pribarsto miltų virtuvėje, paskui – prieškambaryje, vonioje ir svetainėje. Pagaliau šiaip ne taip užminko tešlą, šaukštu deda į ją margarino, pirštais bando šaukštą nuvalyti, sukrėsti likučius, susirūpinęs ta pačia ranka brūkšteli sau per plaukus.
po begal įdomių ir kiek alinančių kulinarinių pratybų Sofija atrado nuostabių, tiesiog stulbinamų dalykų. Tie atradimai kėlė daug minčių, ugdė fantaziją, kūrybinę vaizduotę, ir Sofija nedelsdamas su bendraminčiais įkūrė repo grupę, kurios populiariausias gabalas buvo:
– ...tik gerai išvalytas aliejus žinau aha aha aliejus geriau alyvuogių be konservantų je nebūk lūzeris skaityk atidžiai etiketę riebalams sakom comme si comme ca nelįskit mes apsisprendę ir kviečiam daržoves je daugybę šviežių nuplautų daržovių geriau jau jaunas veršelis be kliaudos aviena jautiena vištų krūtinėlės žuvytės aha aha kaip gerai tos žuvytės japonai ilgiausiai gyvena būk būk reikalauju japonas vienas du ženki kartu japone nedrįsk nevartok pasenusio maisto trečią dieną tiesiog aha privalai jį utilizuoti ir riešutai broli riešutai ir vaisių gausybė ir dar je ragaišis neraugintos tešlos labai...
patiekalų įvairovė kurstė natūralų domėjimąsi geografija. Sofija įknibo į pasaulio žemėlapį ir Centrinėje Afrikoje, visai arti pusiaujo, Tanganikos ežero šiaurinėje pakrantėje atrado Burundį. Paslaptingai skambėjo tos tolimos šalies vardas. Sofija nenurimo, kol neišsiaiškino, kad Burundis yra prezidentinė respublika su sostine Bužumbūru. Ribojasi su Tanzanija, Zayru ir Ruanda. Gyventojai – daugiausia burundžiai, bet yra ir pigmėjų, suahelių bei vienas kitas europietis. Verčiasi kavos auginimu ir jos eksportu.
Tiesa, širdies gilumoje vaikinas suvokė, jog žinios apie Burundį nėra esminė informacija, ją panaudosi nebent rinkdamasis atostogų kelionės maršrutą ar norėdamas prieš mergaites pasipuikuoti. Ir tai kažin, baisiai čia joms rūpi kažkoks Burundis.
po ilgų studijų ir nemigos naktų Sofija vis dėlto rado kompromisą, sušvelninantį prieštaravimą tarp gausybės griežtų draudimų ir baisingai prieštaringos gyvenimo įvairovės. To kompromiso vardas – reliatyvumo teorija. Šaunuolis Einšteinas! Sofija nepasitenkino tuo, ką davė mokykla. Perskaitė genialaus fiziko biografiją, parašytą kažkokio akademiko, gerai įsiminė gyvenimo faktus ir visai nesuprato teorinės dalies. Tačiau vaikinas nenusiminė, mat išvados, reziumė jo abejojantį protą patenkino su kaupu. Jei jau laikas judant šviesos greičiu išlinksta, jeigu tas nepajudinamas dydis, pasirodo, kaip reikiant įsibėgėjus dar ir kaip pajudinamas, tai, dovanokit, koks dydis šiame gyvenime apskritai nepajudinamas? Atsakymas vienas – nėra tokių, ir tai ramina. Vadinasi, griežtas reglamentas tėra rekomendacinio pobūdžio, gerbtinas kaip istorinis paveldas. Aha, fizinis kūnas negali judėti greičiau už šviesos greitį. Kur pasideda tas kūnas, viršijęs leistiną greitį, Sofija taip ir neišsiaiškino, tačiau nustatyta protinga riba – gerai, nėr čia ko mėginti perspjauti patį Dievą.
„turėjo bobutė žilą oželį, ir oželis pabėgo... į tyrus... aha, aha... ir visas nuodėmes, tautos nusikaltimus nunešė į dykumą, kas čia tokio... tokia nieko sau improvizacija, ką? Jau tie oželiai...“ – galvoja sau Sofija ir prisimena trumpą pašnekesį gatvėje apie etiketą. „Tuojau pakeli ir neši iš čia cigarečių pakelį, kurį numetei. A girdi, ožy?“
Tęsinio Sofija negirdėjo, nes greitai perėjo į kitą gatvės pusę.
– ...genetikos specialistai teigia, jog pirmos mišrūnų, hibridų kartos pasižymi išskirtiniu gyvybingumu. Todėl, pavyzdžiui, Brazilijoje, kuri yra tikras rasių ir tautų katilas, šokama samba ir vyksta audringi karnavalai. Be to, kreolai, mulatai – puikūs sportininkai. Visas intensyvus žemės ūkis remiasi hibridinių augalų veislių kūrimu…
Sofija sėdi gyvosios gamtos pamokoje, įdėmiai klauso argumentuotai kalbančio mokytojo ir prisimena nuotrauką, matytą žurnale. Tiksliau, ne nuotrauką, o piešinį, kuriame pavaizduotas kentauras – žmogarklys ar arkliažmogis, arklio kūnu ir žmogaus galva garbanotais plaukais. Kokios galėtų būti jo panaudojimo intensyvioje žemdirbystėje galimybės? Galbūt kentauro patelės labai pieningos ir jų pieną sveika gerti? Tikriausiai jį tiktų vadinti kumysu, nors kažin... Feministės įsižeistų. O ar etiška būtų kentaurus kinkyti? Ir visiškai neaišku dėl auginimo mėsai – iškart kanibalizmu apkaltintų, dievaži...
per atostogas vaikinas nesiveržė į miestą, likdavo vasarnamyje savaitei, skaitydavo, galvodavo, laistydavo ir pjaudavo, kompiuterinius žaidimus žaisdavo, vakarais prie televizoriaus sėdėdavo. Ir štai kartą Sofija žiūrėjo viktoriną, kurios vedėjas vis iš geografijos klausimus uždavinėjo. Sofija kiek nuobodžiavo, žvelgė į ekraną išsiblaškęs, kol jo klausos nepasiekė vienas vedėjo klausimas.
– Gerbiami televizijos žiūrovai, siūlau ir jums dalyvauti viktorinoje: kokiame žemyne yra Burundžio valstybė ir koks miestas – šios šalies sostinė? Pirmas paskambinęs į studiją ir teisingai atsakęs laimės puikius mūsų laidos marškinėlius. Kartoju klausimą...
Sofija nė pats nepajuto, kaip ranka skubiai stvėrė mobilųjį telefoną. Suspėjo. Sofija buvo pirmas, atsakęs į klausimą.
„...išėjimo...“ – vadyba!
Sofija sutaisė lygintuvo kištuką, deja, pamiršo laidus izoliuoti. Teigiamas ir neigiamas laukai susitiko per anksti, ne vietoje, pasigirdo pokštelėjimas, iš rozetės rūktelėjo dūmai, ir Sofija pajuto šį tą daugiau nei nuostaba – net loštelėjo. Netrukus atėjusiam susinervinusiam laiptinės kaimynui vaikinas mėgino pasiaiškinti, kad tik taisė lygintuvą. Išgirdo pirmąją marketingo taisyklę:
– Nekišk nagų kur nereikia, prosus turi taisyti meistrai.
neginčydamas paties teiginio, kad lygintuvų – arba prosų – technine priežiūra privalo užsiimti profesionalai, Sofija susimąstė apie reglamentą. Na gerai, iššaudė tie saugikliai laiptinėje, – ar tai suteikia teisę labai perspektyvų jaunuolį barti, vartojant tokius grubius žodžius kaip „nagų“? Kaimyno nejautra sužeidė jautrią jaunuolio prigimtį – ne kas nors kitas, o pats Sofija baisiai rizikavo kišdamas kištuką rozetėn. Kodėl tas grubus žmogus, besišvaistantis tokiais išsireiškimais kaip „nekišk nagų...“, apie tai nė nepagalvojo?! Ambicinga, veržli jaunuolio prigimtis negalėjo su tuo taikstytis, ir Sofija suprato, kad privalo tapti lyderiu.
mama vieną dieną nuvedė Sofiją pas fortepijono mokytoją. Prieš tai ji vaikui parūpino baltutėlaitį, dailų it gulbė fortepijoną. Jį pastatė svetainėje, netoli komodos, su kuria nuo šiol instrumentas sudarė vieningą interjero kompleksą (pagal dialektinį priešybių kovos bei vienybės principą).
– Jei tikitės, kad sūnus gali siekti atlikėjo karjeros, jau per vėlu, – pasakė mokytoja, pusamžė moteris.
– Ne, nesiekiame atlikėjo karjeros, – atsiliepė mama. – Vaikas sau kelia aukščiausius lavinimosi reikalavimus, nori būti visapusiškas. Išmokykite jį visų stilių muzikos. Tik tiek.
– Tikra tiesa, – pritarė Sofija. – Išmokykite visų įmanomų stilių.
– Ką gi, gerai, – gūžtelėjo pečiais mokytoja. Sofija tik vėliau suprato, ką tasai gūžtelėjimas iš tiesų reiškia.
5 Iš 13, 2.
6 Pusbalsiu (it.).
7 Iš 32, 27.