J a n u s z a s  S z u b e r i s   – 1947 m. Sanoke (Lenkijos pietuose) gimęs poetas, eseistas, Lenkijos rašytojų draugijos bei PEN klubo narys, keturiolikos poezijos rinkinių autorius. Sanoke veikiančios draugijos „Literatūros korporacija“ vienas įkūrėjų, yra leidinio „Acta Pancoviana“ redaktorius.

       Debiutavo vėlai, 1994-aisiais. Liga, užklupusi poetą dar studijų Varšuvos universitete metais, jį lig šiol laiko prikausčiusi prie invalido vėžimėlio. J. Szuberio pirmieji penki poezijos rinkiniai („Paradne ubranko i inne wiersze“, „Apokryfy i epitafia sanockie“ , „Pan Dymiącego Zwierciadła“, „Gorzkie prowincje“, „Srebrnopióre ogrody“ ), vadinami „penkiaknyge“, apibrėžė jo vietą šiuolaikinės lenkų poezijos žemėlapyje: jis yra priskiriamas įžymiausių ne tik savo kartos poetų būriui.

       Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė


Pradėjau?

Pradėjau? Na ir kas iš to, kad „pradėjau“.
Jeigu tai tik kažkoks tęsinys.
Kažko. Nes kažkas, kažkada, kažkur
Valgė, kvėpavo, užmigdavo
Mano, nors ir to nežinodamas, vardu.
Kad atpirkčiau jo
Nuodėmes ir iš naujo nusidėčiau.
Į dabar, susitraukusį kaip kapšelis
Po šalto dušo.
Juk gramatika yra mano
Tariamoji tėvynė. Nors
Norėčiau ko nors ne taip dviprasmiško:
Kaulėti lapų parašiutai,
Degėsių liepsna, iš šerkšno skraistės
Žvaigždė link manęs palinkusi.

Teiresijo pamoka

1

Kokią mums ateitį pranašės nusakys,
Kalbantys ąžuolai ir burtų dubenėliai,
Kokį horoskopą sudėlios kompiuteriai,
Kam leis perskaityti iki galo?
Į kokį žemyną išneš mus delfinai,
Į kokių santorinų šlakais pridengtus miestus?

2

Laikas matuojamas lašelinės klepsidra.
Monitoriuj šokinėja šviesos taškelis.
Kuo buvai? Raštininku, o gal suvedžiotoju.
Jau neprisimenu. Žalčius liečiau,
Kad būčiau moterim, būdamas vyras.
O jūs, netikėliai, šaipėtės iš manęs.

3

Duokit obolą laimei į kelią.
Uždėkit drobės kaukę, subintuokit psalme.
Įrašykit ligos istorijoj: išsveiko.
Paleiskit nuo grandinių elektroninius šunis –
Lai seka napalmu sudegintoj giraitėj.
Aš, aklas, žiūrėsiu į Didžiojo Nieko veidą.

Papročiai

Mūsų senelių papročiai –
Bent jau kai kurie – buvo identiški.
Duonos pjaustymas per pusryčius ir per vakarienę
Tvarkingais gabalėliais kaip domino kauliukai.
Ir tam tikras žaidimas, kol pradingdavo iš lėto
Burnoje. Ir tie ypatingi peiliai, kuriais
Naudojosi, kurie buvo vienintelė
Neliečiama jų nuosavybė, su taip nudilusiais
Ašmenimis, kad priminė mėnulio jaunatį.
Seni meistriškos kalvystės peiliai.
Ar skustuvams galąsti diržai,
Užkabinti ant žalvarinės rankenos įstiklintų,
Tiulio užuolaida pridengtų durų.
Ir ta revoliucija, kai buvo apdovanoti
Elektriniu skustuvu, nešantys devintą
Kryželį ant drobės švarku pridengtų pečių.

Pindamies į upokšnius

Pindamies į upokšnius
Nuo kalnų vandenys plūsta.

Kai uždegu paskutinį dagtį, tavo vytą
Iš sutrešusio gluosnio, sutrintų žolių, sakų
Ir dar iš kažko. Mėlynai žilas šamano dūmas iš pypkės
Įsigeriantis į žemą lubų dangų ir gipso debesis.

Pindamies į upokšnius
Nuo kalnų vandenys plūsta.

Kai vakar žiūrėjau per tv japonų filmą
Apie Himalajų laukinių plėšrių bičių
                                  medaus rinkėjus.
Ant bambuko kopėčių kabodami įsitvėrę uolų
Plokštumos, ilgomis kartimis nukapoja medingus lizdus

Ir tankiai supintuose krepšiuose nuleidžia žemyn
Neįkainojamas vaškines vabalų konstrukcijas.
Iš lizdų bigių lygutėliais akmenimis teka
Sutelktos į mazgus, auksinės, lipnios kasos.

Pindamies į upokšnius
Nuo kalnų vandenys plūsta.

Kai laiške bičiuliui pavadinau save
Kalibanu invalido vėžimėlyje, retkarčiais
Spygaujančiu susižavėjusios Mirandos balsu:
                                              O, kokie stebuklai!
Kiek daug gražių būtybių! Kiek žavesio žmonėse!

Pindamies į upokšnius
Nuo kalnų vandenys plūsta.

Augustinas

Mėgai mus stebinti, Abe,
Iš spalvotų savaitraščių suklijuotais laiškais.
Arba dovanomis, kurių paskirties
Ilgai negalėjom įminti.
Tuo, ką ir kaip kalbėjai,
Ne šios žemės, Abe.

Ir tas dešinysis išsiliejimas,
Kaip tik po tavo trečiosios knygos,
Kai anodvi neatnešė sėkmės,
Kurios taip labai laukei,
Užklupo mus ir laiko suspaudęs
Kaip brakonieriaus spąstai.

Kas tave pakeitė, Abe,
Ir kokį turėjo tikslą,
Sėdi dabar nutaisęs miną kosmito,
Pralinksmėjusio nuo štai šio ypatingo pasaulio,
Ir tą naująjį vadini tuo kažkuo,
Kas dar tik yra ties kalbos paribiu,

Neslėpdamas pašaipos žvilgsnyje iš už storastiklių
Akinių, juos galų gale suradai,

Literatūros diskursams
Ir jiems, taigi mūsų, gėdingai ištartiems,
Bus geriau, Abe.

2004

Trečias įsakymas

Šeštadienį, tuojau po pietų plaunami
Laiptai: kubilas garuojančių pamuilių,
Vis murkdomas ražas į jas
Ir plokščias dubuo su skuduru vandeniui
Susemti, garbanoti segtukai, prilaikantys
Jos kasą, susuktą į sunkų lizdą,
Drobės prijuostė su petnešom,
Į kurią šluostėsi paraudusias rankas,
Kai pritūpusi tyrinėjo
Greitai džiūstantį paviršių, lentos balo
Kaip šilko audmenys, o ji traukėsi atbulom,
Laiptelis po laiptelio, vis žemiau,
Visa savastim atsidavus tam veiksmui, tarsi nuo jos
Priklausytų, ar kitą dieną, laikydamiesi
Trečio įsakymo, švęsime
Kaip šventadienį.

Boružė

E. B. maudymosi kostiumėlis – raudonas bikinis
Juodais taškeliais. Visą dekadą
Sakydavom: Boružė tą, Boružė aną.
Dvidešimt septintąjį gimtadienį šventė
Onkologijos skyriuje. Žinodama,
Kad liko jai daugių daugiausia savaitė, juokavo:
Parašykit pasaką – Vėžys ir Boružė
Vienoj lovoj miegojo. Ta paskutinė
Savaitė truko keturias su puse dienos.

Gaidžių giedojimas

Gaidžiai giedojo pranašaudami oro permainas:
Po melsvais debesim melsvi slyvų kiaušeliai
Su pilkom apnašom ir lipniu plyšimu –
Jame saldus murzino gintaro šašas.

Liežuvis mėgina išlygint kauliuko raukšles,
Ir metai bėga. O jis ir toliau drasko gomurį,
Žadėdamas, kad paliesiu esmę – anos dienos dugną,
Kai gaidžiai giedojo pranašaudami oro permainas.