– Matiau per televizorių iš jūs tę kokių mergiščių ar moteriškį, tokio šviesaus veiduko, tai tep aiškiai razumnai šnekėjo…
       Iš karto supratau, kad motina kalba apie Viktoriją, bet nespėjau apie ją papasakoti, – tiesiog užėjo giminaitis, prasidėjo kitos kalbos.
       Taip ir liko. Dabar mama jau penkeri metai mirusi.
       Galvoju, ką būčiau galėjęs jai ar kitam paprastam neprastam žmogui papasakoti – paprastai, be tų žodžių ir sąvokų, kurios tampa vien savai aplinkai suprantama frazeologija.
       Na mamai pusiau juokais gal būčiau sakęs, kad rašytojų šeimoje Viktorija į ją, motiną, panaši. Rūpinasi literatūros vaikais apie kiekvieną laiku reikiamai pagalvodama.
       Apie didelį ramiai sakydama, kad didelis, mažesniam rasdama jautresnį žodį, o apie tikrus nuklydėlius liūdnai tylėdama. Ir jokio įkyrumo.
       Motina, sesuo – tinka šitie žodžiai, nesvarbu amžius.
       Bet kažin ar sektųsi tuos žodžius jaukiai tarti, pirmiau pasakius literatūrologė… habilituota… akademijos… kritikė… profesorė etc.
       Žiūriu, kad nieko, dabar jau sektųsi. Jos nuopelnas.
       Kaimo žmogus suprastų, jeigu sakyčiau, kad darbštuolė.
       Tai kiek stirtų sukrovė ir kiek hektarų apsėjo?
       Kokios trys dešimtys knygų ir vadovėlių per tris dešimtis metų yra kaip reikiant sėja.
       O vaisiai, derlius?
       Kiekvienoj kultūros kertelėj – bibliotekoj, mokykloj, šviesioj šeimoj – gyvena jos knygos. Leidėjai primintų savo nusistebėjimus: Viktorijos parašytas literatūros tyrinėjimų knygas, išleistas ir taip drąsiais tiražais, tenka kartoti. Taigi – ne romanus, o literatūros tyrinėjimus. Esu buvęs literatūriniuose susitikimuose su ja. Ar miesto, ar kukli miestelio salė – vis pilna, vis suklususi ir susitikimui pasibaigus Viktorijos nepaleidžianti. Štai tiesia gėlę buvusi jos studentė, štai tariasi mokytoja, štai spraudžia savo lapelius pradedantis poetas, prašydamas paskaityti.
       Taip, dėstytoja, docentė, profesorė daug pasėjusi ir auditorijose. Paskleidusi žodžių, sąvokų ir – intonacijų, vertybių. Balsas – tylus, įtaigus, mokantis akcentuoti ramiai, tolydžio tvirtėjantis – balsas irgi grūdas yra.
       Iš rašytojų, apie kuriuos Viktorija rašiusi, nė vienas nėra viešai garsiai jos iškeikęs. Irgi derlius. Žinoma, ir trūkumas. Koks tu kritikas, jei be guzų.
       Išgirdęs, kad Viktorija visą vasarą galvojo apie vieną Žemaitės sakinį, koks dėdė Vitas iš pradžių gal nusijuoktų (čiudakė), o paskui jau ne. Išmanymas ir įsigilinimas visgi gerbiamas. Stebėjausi patyręs, kad mąstymui (rašymui) apie Salomėją Nėrį jai nereikėjo po ranka turėti knygų. Visus šiam galvojimui būtinus kūrinius atmintis buvo „įsirašiusi“.
       Visokio galo ta jos atmintis ir sąmonė sukaupusi, taigi matanti medį ne tik jo miške, bet ir dideliame pasaulyje. Kalba apie jaunutę Dalią Grinkevičiūtę, su ligota motina pabėgusią iš tremties ir rašančią atsiminimus. Prisimena, ką tuo metu tuometinėje Europoje rašė Albert'as Camus. Ir ką tada už Atlanto Antanas Škėma. Ir maždaug kodėl.
       Ar aišku, ką čia noriu pasakyti? Ne, tai ne.
       Viktorijai Daujotytei bus lemta parašyti lietuvių literatūros daugialypių reikšmių istoriją.
       Literatūrą tyrinėti linkęs žmogus netingėdamas daug gali išmokti. Viktorija, be abejo, ir išmokusi (netyčia „ir“ ištariau kaip ji). Bet ji dar moka atpažinti ir įvardyti vertybes, kūrybos žmones, lemtingas akimirkas ir pamatinius žodžius. Atpažinti poeziją ir eiti jos šviesiu taku tolyn, gilyn, platyn.
       Graži gražiai eina ten, kur gražu.
       Užtenka vieno žvilgsnio (man tai buvo seniai, universiteto bendrabutyje), kad pajustum, jog ji – reikšmingas žmogus. Išoriškai padariusi viską, kad aplinkiniai to nematytų, – reikšmingas žmogus. Tokiu elgesiu irgi reikšminga.
       Prikalbam, prirašom, kad nesą autoritetų, patikimų vertybių, idealizmo.
       Betgi yra.
       Žinynuose rašoma, kad Viktorija Daujotytė-Pakerienė gimė 1945 m. spalio 1 d. Keiniškėje Telšių r. Manau, kad tokį įrašą ir sukaktį žemaitė pakels nuolankiai ir oriai, vos vienam kitam prasitardama, kad, tarkim, Onė ją pasveikino jau gruodį, nes žinojo daugiau. Koks skirtumas, kada šie ir kiti žodžiai bus tariami.
       Tepasakys kiti, ko mano pasakojimų įsivaizduojamiems klausytojams sakyti netiko: ką Viktorija mūsų literatūros tyrinėjimuose padariusi pirmoji ar pirmą kartą (lyrika, jos filosofiniai aspektai, egzistenciniai ir fenomenologiniai požiūriai), kokių pilietinių ir kultūrinių misijų sąmoningai prisiima, ką ji reiškia mokyklai ir moters savimonei, prie kokių asmenybių ir kodėl glunda jos mintys, kaip ji reikšmina kalbą etc.
       Rašymai ir kalbėjimai apie kūrybą kartais išties nokina vaisių, patys išlikdami arba ne.
       Pradėjęs motinos žodžiais jais ir baigsiu. Iš seno rudeniško laiško:
       „Jau ruduo o rodos vasaros lyg nebūta taip greitai prabėgo ilgos dienos ir jau elektra reikia degti anksčiau, pavaikščiojau kieme žiūriu kiek nulūžusių obelų šakų obuoliai dar nejaučia“.

       2005. IX. 22