Apie didelius poetus, juo labiau – poetes norėtųsi žinoti viską. Deja, tai įmanoma tik Dievui. Mes, mirtingieji, turime tenkintis tuo, ką įmanoma atkurti iš fragmentų. Kad ir kaip vertintume trumpą ir dramatišką Salomėjos Nėries gyvenimo kelią, ji buvo ir liks didelė poetė. Ne veltui jos vienmetis Jonas Aistis 1959 m. vasario 3 d. laiške Vytautui Sirijos Girai rašė: „Jai lygi negreit ateis. <...> Gaila taip pačiose galiose mirštančio žmogaus, o ji, kaip pagalvoju, didelis žmogus“¹. Bet prieš tai juk buvo tik tyli ir labai jautri mergaitė Salomėja Bačinskaitė, kuri 1919–1924 m. mokėsi Vilkaviškio gimnazijoje. Trejus metus su ja vienoje klasėje mokėsi ir Vincas Laurynaitis (1904–1978). Apie atsiminimų autorių išleista atskira knygelė², tad pasitenkinsime tik pačiais bendriausiais duomenimis. Gimė Griškabūdžio valsčiuje vidutinių ūkininkų šeimoje. Mokėsi vienerius metus Marijampolės ir trejus – Vilkaviškio gimnazijose, dalyvavo komunistuojančio jaunimo veikloje, bet su juo ryšius 1926 m. galutinai nutraukė. Baigė lituanistiką VDU, mokytojavo keliose gimnazijose, nuo 1946 m. dėstė Vilniaus pedagoginiame institute. Periodikoje išspausdino straipsnių, paliko atsiminimų bei dienoraščio rankraščius.

       V. Laurynaičio atsiminimai apie poetę naujais bruožais papildo bei praturtina tai, ką mes iki šiol žinojome apie jos mokslo metus iš jau paskelbtų amžininkų atsiminimų³ bei Viktoro Aleknos studijos⁴. Kaip tik besimokydama Vilkaviškyje S. Nėris pradėjo rašyti savo dienoraštį. V. Laurynaičio atsiminimai gerokai praturtina iš šio dienoraščio žinomus faktus.

       Antai apsilankymas Palangoje su klase per Jonines 1922 m. S. Nėriai padarė neišdildomą įspūdį, kurį ji prisiminė ir po trylikos metų⁵. Jūros motyvai gana dažni ir visoje ankstyvojoje poetės kūryboje. Juo labiau, kad jūra kaip begalybės ir amžinybės simbolis – būdingas Europos romantizmo leitmotyvas, gana ryškus ir lietuvių poezijoje. Taigi ši išvyka buvo ne tik nuotykis, bet ir kūrybinių aspiracijų žadintoja. Labai įmanoma, kad pirmasis S. Bačinskaitės susitikimas su jūra turėjo įtakos ir jos poemai „Eglė žalčių karalienė“ atsirasti.

       V. Laurynaičio atsiminimus, rašytus Vilniuje 1976 m., saugo jo duktė Danutė Andriukaitienė savo asmeniniame archyve. Jai maloniai sutikus čia publikuojama pirmoji jų dalis. Tolesniuose atsiminimų puslapiuose V. Laurynaitis platokai aprašo kitas „Žiburio“ gimnazijoje egzistavusias ideologines moksleivių grupes – „bešalius“, aušrininkus ir ypač komjaunuolius. Šios dalies informacine medžiaga gerokai pasinaudota komentaruose.

       ¹ A i s t i s  J.  Laiškai 1929–1973 / Sudarė V. Kubilius, parengė V. Šatkuvienė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004. – P. 421–422.
       ² A k e l a i t i s   G.,  S k r o d e n i s  S.  Docentas Vincas Laurynaitis (1904–1978). – Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2004. – P. 24.
       ³ Atsiminimai apie Salomėją Nėrį / Parengė M. Grigaitytė // Literatūra ir kalba. – T. 4. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959. – P. 37–55;  U n g u r a i t i s  J.  Prisiminimai apie klasę, kurioje mokėsi Salomėja Nėris // Kraštotyra. – Kn. 23. – Vilnius: Mintis, 1989. – P. 42–46.
       ⁴ A l e k n a  V.   Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis. – Kn. 1. – Vilnius: Vaga, 1995. – P. 17–75.
       ⁵ N ė r i s  S.   Raštai. – T. 3. – P. 307–308. Plg. Alekna V. Min. veik. – P. 35–36.