Visiems čia esantiems, ypač dr. Kripštukui,
       o kai kuriems ir nesantiems

 
       Amžinybėje
       prie stalo sėdi Julius Kaupas,
       Algimantas Mackus ir Antanas Škėma.
       Mackus ir Škėma turi po knygą

       MACKUS (apsidairęs). Maniau, bus geriau.
       KAUPAS. Ir aš taip galvojau.
       ŠKĖMA. Kas geriau?
       MACKUS. Viskas. Esame vis dėlto amžinybėj, o ne, pavyzdžiui, pekloj.
       ŠKĖMA. O pekla – ne amžinybė?
       MACKUS. Taip, bet amžinybė – nebūtinai pekla.
       ŠKĖMA. Nebūk toks tikras. Pagaliau negriebtų velnias ir pragare. Ten „leidžiama svajoti apie prarastą rojų“. (Kaupui) Rodos, ir tavo daktaro pekloje velnias negriebė?
       KAUPAS. O, dr. Kripštukas visur neblogai jaučiasi, – daugiau mažiau.
       ŠKĖMA. Pavydžiu. Žinoma, galėjo būti ir blogiau.
       MACKUS. Nė kiek neabejoju.
       ŠKĖMA. Sakykime, dangus.
       MACKUS. Mes – danguje?

Mackus ir Škėma nusikvatoja

       KAUPAS. O kodėl ne? Nežinomi Viešpaties keliai.
       ŠKĖMA. Ir nereikia jų žinoti, – man jie ne pakeliui. Danguje būčiau pasiutęs iš nuobodumo.
       KAUPAS. Iš kur tu žinai, kad ten nuobodu?
       ŠKĖMA. Reputacija, p. Kaupai, reputacija.
       KAUPAS. Ne visada, p. Škėma, reputacija galima pasitikėti.
       ŠKĖMA. Bet pragaro reputacija tiki?
       MACKUS. Kuo nors reikia tikėti.

Tyla

       KAUPAS. Tikėkim netikėję, pasitikėkim nepasitikėję, bet iš tiesų galėjo būti ir geriau.
       MACKUS. Būtent.
       KAUPAS. Sakykim, geresnė kompanija.
       MACKUS. Geresnė? O kuo mes prasti?
       ŠKĖMA. Tik jau nepradėkim savęs girti.
       KAUPAS. Na, jeigu ne geresnė, tai bent didesnė.
       ŠKĖMA. Tau neužtenka mūsų?
       KAUPAS. Anaiptol. Bet vis dėlto, sakykim… gal kuris nors klasikas?
       MACKUS. Klasikas? Oho! Aukštai, Juliau, šoki.
       ŠKĖMA. Su klasikais geriau neprasidėkim.
       KAUPAS. Sakai?
       ŠKĖMA. Bėda su jais. Vargas ir našta.
       MACKUS. O jeigu ir mes kada tapsim klasikais?
       KAUPAS. Netyčia, žinoma.
       MACKUS. Kas tada?
       KAUPAS. Tada ir mes neprotestuosim būti bėda…
       MACKUS. …ir našta?
       ŠKĖMA. Savaime suprantama.

Visi trys nusikvatoja.
Staiga kažkas šmėkšteli netoliese

       KAUPAS (krūptelėjęs). Kas ten?
       MACKUS. Kur?
       KAUPAS. Ten. Netoliese.
       ŠKĖMA. Aš nieko nemačiau.
       MACKUS. Gal tau tik pasirodė.
       KAUPAS. Turbūt.

Tyla

       MACKUS (Škėmai). O tu nieko nepasigendi?
       ŠKĖMA. Kompania newielka, ale po?ądana.
       KAUPAS. Kokia?
       ŠKĖMA. Jei nežinai, tai ir nereikia. Nors, tiesą sakant, ji tikrai nenukentėtų, jeigu čia būtų, sakykim, Radauskas.
       KAUPAS. Radauskas? Jis tikriausiai sėdi kur nors
       „…po šakom akacijos baltos“.
       ŠKĖMA. Neblogas užsiėmimas.
       MACKUS. „Tik sėdėti ir žiūrėt?“
       ŠKĖMA. Arba ir nežiūrėt.
       MACKUS. „Ir jau nieko nenorėti,
            Nieko, nieko, net mirties?“
       ŠKĖMA. O tu jos norėjai?
       MACKUS. Tikrai ne. (Pašokęs)
       „Do not go gentle into that good night.“
       KAUPAS. Bet juk tu, Algimantai, nenuėjai paklusniai į tą gerąją naktį – nei ramiai, nei gracingai.
       MACKUS. Nebuvo kitos išeities.
       „Rage, rage agaionst the dying of the light.“
       ŠKĖMA. Ir kas iš to? Vis tiek čia atsidūrei.
       MACKUS. Reikia kautis iš principo.
       ŠKĖMA. Principo? Kokio principo? Tuščias žaidimas.
       MACKUS. Tai žaiskim netuščiai. (Susiėmęs už liemens) Nežinau, kaip tu, bet aš dar ir šiandien lyg primuštas.
       ŠKĖMA. Nekokia ir mano anatomijos savijauta, – tartum aplamdytas. Tačiau ir vėl – galėjo būt blogiau.
       KAUPAS. Blogiau? Nebent Algimantui.
       MACKUS. Man ir to užteko. (Škėmai) O tau tikrai per daug.
            „Ir aš nenoriu matyt
            liemens neberandančių rankų,
            ir aš nenoriu matyt
            suploto kūno erdvės.
            Ir aš nenoriu matyt
            šakotai suskilusio veido…“
       ŠKĖMA. Girdėjau, girdėjau. (Atsiverčia knygą ir skaito)
             „………………………
            Ir aš nenoriu matyt
            sutraiškytų, irstančių kojų,
            iš aš nenoriu matyt
            nulaužto kūno liemens.“
       MACKUS.
             „………………………
            ir aš nenoriu matyt
            išjungiamo kraujo srovės.“
       ŠKĖMA (trankiai užvertęs knygą). Mėsinė.
       MACKUS. Be abejo.
       ŠKĖMA. Ir per daug to nenoro. Patosas.
       MACKUS. Patosas?
       KAUPAS. Ne tragedija?
       ŠKĖMA. Tragedija? Greičiau komedija. (Mackui) Kaip tau, poeta, atrodo?
       KAUPAS. Klausi autoriaus?
       ŠKĖMA. O kas turėtų geriau žinoti?
       MACKUS. Ne visada. Bet šį kartą šitas poeta žino, kaip jam atrodo.
       ŠKĖMA. Būtent.
       MACKUS. Taip, kaip parašyta.
       KAUPAS. Tik ar ne per daug kruvina…
       MACKUS. Kur mėsinė, ten ir kraujas.
       KAUPAS. …ir lyg šiek tiek, – atleisk, Algimantai, – neestetiška.
       MACKUS. Neestetiška?
       ŠKĖMA. Velniop estetiką!
       KAUPAS. Kaži ką pasakytų tavo pasigendamas Radauskas?

Nei iš šio, nei iš to ateina
H e n r i k a s  R a d a u s k a s

       MACKUS. Iš tavo burnos…
       KAUPAS. … – į Radausko ausį.
       RADAUSKAS. Jis štai ką pasakytų – ir pasako: žmogus be estetikos – kiaulė.

Radauskas atsineša butaforinę akaciją,
įbeda į žemę ir atsisėda po ja

       KAUPAS. Estetas par excellence.
       MACKUS. „…po šakom akacijos baltos.“

Visi trys žiūri į Radauską.
Jis sėdi ir tyli
*
      MACKUS. Tylus estetas.
       KAUPAS. Tylus poetas?
       RADAUSKAS. Poeziją reikia rašyt, o ne apie ją plepėti.
       KAUPAS. Kad mūsų jau viskas parašyta. Ne tik poezija.
       ŠKĖMA. Nori nenori.
       MACKUS. Deja.
       RADAUSKAS. Priešingai: ačiū Dievui ir Viešpačiui.
       ŠKĖMA. Net abiem?
       KAUPAS. Tai kas belieka?
       MACKUS. Tylėti?

Škėma kumščiu trenkia į stalą ir pašoka

       ŠKĖMA. Negaliu! (Vėl atsiverčia knygą ir skaito patetiškai)
            „Tai buvo septintą valandą ryto,
            lygiai septintą valandą ryto
             …………………………….......
            tirštėjantį kraujo fanfarą
            lygiai septintą valandą ryto
            uždengė žodis.
       MACKUS.
             .………………………............
            ir nelygiai septintą valandą ryto
            atšauktas Dievas paskelbė
            Lorcos prisikėlimą.“
       ŠKĖMA. Neornamentuota kalba? Cha!
             „………………………….........
            lygiai septintą valandą ryto
            ir nelygiai septintą valandą ryto,
            lygiai nelygų rytą
            ir lygiai septintą valandą ryto.“
       Litanija – iš vieno ir iš kito galo. Todėl, kad aš ant kelio galą – septintą valandą ryto? – gavau? Išpūstas burbulas. Patetika. Su Lorca ir su visa galiorka. (Publikai) Kaip jums, gerbiamieji, atrodo? (Mackui) Ir tas tavo Žilvinas, Žilvinėėlis… – putos…
       MACKUS. Putos?
       KAUPAS. Kaip ir tavo?
       ŠKĖMA. … nors ir kruvinai raudonos.

Mackus žiūri į Škėmą

       KAUPAS. Ar tu juokauji, ar tiktai šiaip skėtriojies?
       RADAUSKAS. Tikriausiai jis pats nežino.
       ŠKĖMA. Jeigu jums nejuokinga, – verkite, raudokit… (Nusikvatoja ir vėl skaito)
            „Juodos, juodos!
            Aš noriu tik juodos
             …………………......“

Vėl kažkas šmėkšteli – šį kartą ryškiau

       KAUPAS (pašokęs). Štai! Vėl! Žiūrėkit!
       MACKUS. Kas?
       KAUPAS. Kažkas prabėgo.
       ŠKĖMA. Ir, žinoma, nubėgo. Tau turbūt vaidenas.
       RADAUSKAS. Vieniems vaidenas, kiti vaidina. Ar ne tas pats teatras?
       KAUPAS. Tikėkit netikėję…
       ŠKĖMA. Tikime šventai.
       KAUPAS. … – atrodo, dr. Kripštukas. Esu beveik tikras: taip, Kripštukas – prabėgo ir nubėgo pašaliais.
       ŠKĖMA. Dar viena pasaka?
       KAUPAS. Negaliu atsistebėti.
       MACKUS. Turbūt neranda sau vietos.
       KAUPAS. O, dr. Kripštukas visur ir visada savo vietoj. Ko gero, pas ligonį nuskubėjo.
       ŠKĖMA. Pas ligonį? Čia? Amžinybėj? Negirdėjau, kad mirusieji sirgtų.
       RADAUSKAS. Visokių esama ligų.
       KAUPAS. Iš tiesų, p. Radauskai. Visokių. Net ir nežinomų.
       ŠKĖMA. Galbūt, bet aš pas tavo Kripštuką net ir mirdamas neičiau.
       RADAUSKAS. Jeigu paeitum.
       MACKUS. Nejaugi jis toks prastas daktaras?
       KAUPAS. Anaiptol. Galvą už jį guldau.
       RADAUSKAS. Tikriausiai ne savo.
       MACKUS (nusijuokia). Gal p. Škėmos?
       ŠKĖMA. Jis vis tiek jau be galvos.
       RADAUSKAS. Atrodo.
       KAUPAS. Šiaip ar taip, mirštančiam daktaro jau nebereikia.
       ŠKĖMA. Ypač po ratais sutraiškytam. (Mackui) Sakai, nori, – (skaito), –
            „…tik juodos,
            mėnulio plaštakom
            į sapną apimtos…“?
       MACKUS. Taip,
            „į Dievo masę
            dūžtančios avarijos“.
       ŠKĖMA. Tikrai? Keisti norai.
       KAUPAS. Pasitaiko visokių, – kaip ir ligų.
       ŠKĖMA. Perversija.
       RADAUSKAS. Ponas Škėma piktinasi perversijom?
       ŠKĖMA. Toli gražu, – tik konstatuoju. (Mackui, staiga) O kaip tavo avarija?
       MACKUS (užkluptas). Mano? Kur kas menkesnė negu tavo.
       RADAUSKAS. Tik jau nepradėkit girtis, kurio įspūdingesnė.
       KAUPAS. Susimildami, pasigailėkit, – kur man, vargšui, dėtis be avarijos?
       ŠKĖMA (Mackui). Kuri buvo tavo koplyčia?
       MACKUS. Nežinau. Ir nenoriu žinoti.
       ŠKĖMA. Nenori? Tai kodėl visi turi žinoti mano? Nesikuklink. Kuri tavo? Chapel A? Gal B?.. Atsiprašau, – (į publiką), – B, jeigu neklystu, jau užimta. (Vėl Mackui) Ar ne tiesa?
       MACKUS. Ir aš taip girdėjau.
       KAUPAS. Gal C ar D?
       RADAUSKAS. Tikiuosi, neisit per visą alfabetą.
       ŠKĖMA. Primygtinai, poeta, tavęs klausiu: kuri buvo tavo koplyčia?
       MACKUS. Negi svarbu?
       ŠKĖMA. Taip, negi svarbu. O mano koplyčia svarbu?

Tyla

       MACKUS. Ne koplyčia. Tu.
       ŠKĖMA. Aš?
       MACKUS. Tavo mirtis.
       ŠKĖMA. Kodėl būtinai mano? Kodėl štai ne Kaupo? Jis, rodos, net pas tave nusibaigė.
       KAUPAS. Daugiau mažiau.
       ŠKĖMA (nusijuokia). Daugiau mažiau?
       KAUPAS. Gal geriau apsieikit be manęs, – aš čia niekuo dėtas.
       ŠKĖMA. O kuo aš čia dėtas ar padėtas?

Vėl tyla

       MACKUS. Tavo mirtis man buvo (ieškodamas žodžio) …arčiau dūšios.
       ŠKĖMA. Arčiau dūšios? Esama ir tokios mirties?
       MACKUS (Kaupui). Atleisk, Juliau…
       KAUPAS. Nesuk galvos, Algimantai: man nei šilta, nei šalta…
       RADAUSKAS. Tikrai?
       KAUPAS. …tik Antanui, atrodo, karšta.
       ŠKĖMA. Vieno ar kito mirtis, šio ar ano – koks skirtumas? Pakišo po velėna, ir tiek.
       KAUPAS. Tave supleškino.
       ŠKĖMA. A, taip, pardon – dūmais pro kaminą paleido. Bet vis tiek tas pats galas. Tiesa, kažkas nekrologą brūkštelėjo, – ne kiekvienam tenka tokia garbė, – pagyrų, žinoma, leptelėjo, – kaip paprastai, užvertus kojas, dažną ištinka tokia metamorfozė – žioplys tampa išminčium…
       RADAUSKAS. Iš tiesų netvarka: apie mirusius – blogai arba nieko.
       ŠKĖMA. …beraštis pavirsta rašytoju, grafomanas – genijum.
       RADAUSKAS. Apie save kalbi?
       ŠKĖMA (nusikvatoja). Neturėčiau ką pasakyti. O po to, po viso spektaklio – baigta.
       MACKUS. Baigta?
       ŠKĖMA. Ir pabaigta. Tai ko daugiau tau bereikia? A, sakai, mano mirtis – heroika? Tragaida? O Jono, Petro – arba štai p. Kaupo…
       KAUPAS. Ir vėl aš?
       ŠKĖMA. … – tik smertis?
       RADAUSKAS. Tikrai ne dainos gimimas.

Tyla

       MACKUS. Ne, taip aš nemanau.
       ŠKĖMA. Tai kurių velnių tos Jeremijo raudos?
       KAUPAS. Negi reikėjo kvatot, o ne raudoti?
       ŠKĖMA. Kur kas labiau būtų tikę. Absurdas – juokai, ne ašaros. Todėl – nors ir įkyriai – tebekartoju: velniam tos raudos?

Mackus ilgai žiūri į Škėmą

       MACKUS. Todėl, kad tu man buvai ir tebesi ne Jonas ir ne Petras – net ir ne Julius, – (Kaupui) dar kartą – atleisk, bičiuli. Ne jų man ir tavo mirtis. (Palūkėjęs) Prisipažįstu.

Tyla

       ŠKĖMA (nustebęs). Prisipažįsti?
       KAUPAS. Be reikalo, Algimantai, visai be reikalo. Tos raudos savaime aiškios.
       MACKUS. Atrodo, ne kiekvienam.

Vėl tyla

       ŠKĖMA. Taip gimsta mitai ir legendos.
       KAUPAS. O, kiek žmogus prarastų, jų netekęs.
       RADAUSKAS. Tik, žinoma, ne šitokių.
       ŠKĖMA. Taigi, tiktai ne šitokių. Bent čia susikalbėjom. Tai kam tada kilnot ant šakių?
       RADAUSKAS. Norėtum ant koturnų?
       ŠKĖMA. Teatriškiau, žinoma, tačiau vis tiek pakilnojimas. (Iškėlęs ranką, tartum iš tribūnos ironizuodamas skaito publikai)
            „Buvę valstybės piliečiai,
            Įsidėmėkit jo mirtį:
            grįždamas nebesugrįžo,
            negrįždamas neatsigrįžo.“
       Kartoju ir kartosiu amžinai…
       RADAUSKAS. Ką gi, esam amžinybėj, – laiko užteks.
       ŠKĖMA.. … – putos.
       MACKUS. Taip, taip – nors ir kruvinai raudonos…

Tyla

       KAUPAS (Škėmai). Tai jau išsiputojai?
       ŠKĖMA… „Ne suvisam.“ Ne tik mane, poete, pagarbinai, bet dar ir mirtį pagerbei.
       MACKUS. „Mirtis reikalinga pagarbos.“
       ŠKĖMA. Kaip šuniui penkta koja. Ir ne tik
            „lygiai septintą valandą ryto“.
       MACKUS. O aš sakau ir pakartoju:
            „Mirtis reikalinga pagarbos“ –
       net ir
            „nelygiai septintą valandą ryto“.
       RADAUSKAS. Judu jau per daug įsikartojat.
       ŠKĖMA. Pagarbos? Mirtis? Ta prostitutė? O kaip ji mus pagerbė?
       MACKUS. Tenka pripažinti, nekaip.
       KAUPAS. Ką gi, tokie jos darbai ir tokios pareigos.
       MACKUS. Kartais, tiesa, ji šiek tiek persistengia.
       ŠKĖMA. Šiek tiek? Sutraiškyt visą.

Šį kartą Mackus
atsiverčia knygą ir skaito

       MACKUS. „Nesu romantikas. <…> Esu estetas, todėl ir nematydamas savęs, nenorėčiau, kad kiti matytų mane neestetiškai sutraiškytą.“ (Užvertęs knygą) Tu – estetas? Ką tik sakei…
       ŠKĖMA. Ne aš – Antanas Garšva.
       KAUPAS. „Balta drobulė“?
       ŠKĖMA. Tikrai ne juoda.
       MACKUS. Tačiau ten taip pat rašei, jog „nori kančios“.
       ŠKĖMA (nervingai). Sakau, aš ne Garšva. O man nebuvo kada kentėti, nespėjau – trenkė – ir kryžius. (Staiga) Tikrai aš taip rašiau?
       MACKUS (dūręs pirštu į knygą). Žodis į žodį.
       ŠKĖMA (numojęs ranka). Neimkit už gryną pinigą.
       KAUPAS. Vėl poza?

Tyla

       RADAUSKAS. Šiaip ar taip, kiekvienai Damai reikia pagarbos. Tad ir Mirčiai.
       KAUPAS. Ponas Radauskas – džentelmenas.
       ŠKĖMA. Be reikalo.
       RADAUSKAS. Ne viskas būtinai su reikalu. Sakykime, poezija.
       ŠKĖMA. Poezija?
       MACKUS. Poezija ir mirtis?
       RADAUSKAS. Kaip ir gyvenimas.
       ŠKĖMA (staiga). Galų gale velniai nematė! (Pašoka, trinkteli kulnais ir atiduoda pagarbą) Gerbkit ją, – jeigu ji jums iš tiesų Dama, – garbstykit! Tačiau palikite mane ramybėj. Nenoriu būt pakeltas ant koturnų, o juo labiau kilnojamas ant šakių – kaip anas daiktas. Ant nervų groja. Nesu, koks nesu, esu, koks buvau. Ir esu. To ir užtenka.
       RADAUSKAS. Jei ne per daug.
       ŠKĖMA. Atstokit.
       KAUPAS. O ko tu prie Algimanto pristojai?
       ŠKĖMA. Jo litanija – ne tavo.
       MACKUS. Ir čia turiu prisipažinti.
       ŠKĖMA. Nė nebandyk išsiginti.
       RADAUSKAS. O gal reikėtų?
       ŠKĖMA. Kažin. (Palūkėjęs) Vis dėlto tos eilės šiaip jau ne tokios prastos.
       MACKUS. Vis dėlto?
       KAUPAS. Atrodo, gana gerai jas žinai?
       ŠKĖMA. Ką gi, reikia skaityti, ką kolegos rašo.
       RADAUSKAS. Toli gražu ne kiekvienas.
       KAUPAS. Manai, vienas kitam rašom?..
       MACKUS. …ir vienas kitą skaitom?
       KAUPAS. Čia ir bėda.
       ŠKĖMA. Jokia bėda. Rašom ne beraščiams.
       RADAUSKAS. Atsiprašau, p. Škėma: negi jūs manot, kad visi rašytojai raštingi?
       ŠKĖMA. Anaiptol. Tačiau patys rašom, patys skaitom.
       MACKUS (nusijuokia). Kas nors turi skaityti.
       RADAUSKAS. Nebūtinai.
       MACKUS (pažvelgęs į Škėmą). O kai paskaito, pasiunta?
       ŠKĖMA. Kritikos reikia, kolegos, kritikos, o ne vienas kito garbinimo.
       KAUPAS. Tačiau kritika – ne vėzdas.
       ŠKĖMA. Jeigu jau tvoti, tai kaip reikiant.
       MACKUS. Sakai, kartą pakliuvęs ant ešafoto, guldyk galvą po giljotina?
       ŠKĖMA. Na gal ne taip dramatiškai.
       KAUPAS. Tai koks tu dramaturgas?
       ŠKĖMA. Čia ne teatras.
       RADAUSKAS. Tačiau tikrai spektaklis. Gana. Siūlau leist uždangą.

Staiga iš tolo pasigirsta balsas

       BALSAS. Palaukit!

Visi suklūsta

       MACKUS. Kas čia dabar?
       BALSAS. Sakau, palaukit!
       KAUPAS. Kažkur girdėtas balsas.
       ŠKĖMA. Girdėtas negirdėtas, – teisybę sako: palaukit. Dar ne viskas.

Balsas nutyla

       ŠKĖMA. Nenoriu būti p. Radausko akivaizdoj nemandagus…
       RADAUSKAS. Nejaugi? Narsumo tau, rodos, niekad nestokojo.
       ŠKĖMA (šypsodamasis). …kurtuazija, visų pirma kurtuazija, – tačiau vis dėlto turiu paklausti p. Mackų: sakyk, kolega, ar ta tavo litanija, tos graudžios raudos nėra ir sau pačiam?

Tyla

       MACKUS. Deja.
       ŠKĖMA. Ir save pakilnojai?
       MACKUS. Nekilnodamas. Taip jau nutiko.
       ŠKĖMA. Sakyčiau, nekuklu.
       MACKUS. Negi aš kaltas, kad ir mane sutraiškė?
       KAUPAS. Post factum.
       MACKUS. Kaip kirminą.
       ŠKĖMA. Ne, kaip...
       KAUPAS. Susimildami…
       MACKUS. Gal turiu atsiprašyti?
       RADAUSKAS. Savigarba, neužmiršk savigarbos, p. Mackau.
       ŠKĖMA. Taip, taip, būtinai pasigarbinkim…

Vėl tyla

       KAUPAS. Vis dar skėtriojies?
       ŠKĖMA. Aš tik šneku.
       KAUPAS. Ir žodžiais galima užmušti.
       MACKUS. Nesirūpink, Juliau, ačiū, – mano skūra pakankamai stora.
       ŠKĖMA. Tai ko tyli? Kaukis, nepasiduok! Pats sakei: reikia kautis iš principo.
       MACKUS. O tu atsakei: kokio principo? Čia nėra ko kautis. Ne mūšis. Tik žodžiai, eilės. O žodžio neužmuši. Nei basliu, nei kirviu.
       KAUPAS. Tuo labiau liežuviu.
       MACKUS. Todėl tyliu. Pasakiau, kas parašyta, ir parašiau, kas pasakyta. Ir niekas to nenušnekės. Nebent nusišnekės.
       ŠKĖMA. A! Bravo! Bravissimo! Seniai reikėjo taip sakyti.
       MACKUS. Kartoti, kas jau ne tik pasakyta, bet ir parašyta?
       KAUPAS. Ypač jeigu nenori girdėti.

Tyla

       KAUPAS. Tai gal dabar jau viskas?
       ŠKĖMA. Niekas niekad nėra viskas.
       RADAUSKAS. O niekas ar ne viskas?
       ŠKĖMA. Greičiau viskas – niekas. (Mackui) Sakei, norėtum, – (skaito),
            „…kad čia susirinktų
            senos lietuvės raudotojos
            ir stambiom įgudusiom ašarom
            priverktų ašaruves“.
       Ką gi, nors mes ir ne raudotojos, taip ir padarysim. (Atsisukęs į publiką) Gerbiamosios! Na ir, gerbiamieji: verkim ir priverkime ašaruves.

Škėma užsikniaubia ant stalo
ir tariamai pravirksta

       RADAUSKAS. Kas per jautrumas.

Mackus ir Kaupas žiūri vienas į kitą

       MACKUS. Ar jo šneka tokia pat netikra kaip ir jo ašaros?
       KAUPAS. O ašaros netikros kaip ir šneka?
       ŠKĖMA (nustojęs „raudoti“). Kaip jums atrodo?
       MACKUS. Nekaip atrodo, bet kaip…
       KAUPAS. Neužmiršk, Antanas – aktorius.
       MACKUS. Kur čia užmirši.
       KAUPAS. Jis ne tik pozuoja, bet ir vaizduoja.
       RADAUSKAS. Akivaizdu.
       ŠKĖMA. O kas tikra ir kas netikra?
       KAUPAS. Tai niekuo negalima pasitikėti?
       MACKUS. Ir tikėt?
       ŠKĖMA. O kuo norėtumėt?
       MACKUS. Net ir tuo, kas mūsų parašyta?
       RADAUSKAS. Tai, žinoma, Šventasis Raštas.
       ŠKĖMA. Mūsų rašteliais? Nekrėskite juokų. (Nusijuokia) Nebent literatūros vadovėliais.
       MACKUS. Kalbėk už save.
       ŠKĖMA. Būtų labai neįdomu.
       KAUPAS. Tai geriau tylėk.
       ŠKĖMA. Dar neįdomiau.
       KAUPAS. Ne tik vaidini, bet ir dramatizuoji?
       MACKUS. O kaipgi, Antanas ne tik aktorius, bet ir dramaturgas. (Vėl skaito iš knygos) „Ir mano tėvas rašė dramas. Jos buvo žiaurios, kruvinos ir efektingos. Teigiamuosius ir neigiamuosius personažus jis skirstė tautybėmis. Lietuvis – doras, lenkas – išdavikas, rusas – sadistas. Dramos tematika? Slaptų lietuviškų knygų platinimas, nekaltos mergaitės išprievartavimas ir tragiškas skendimas Nemune…“
       KAUPAS (Škėmai). Negali išsivystyti iš savo drobulės?
       ŠKĖMA. Likčiau nuogas be vystyklų.
       MACKUS (skaito toliau). „Mano tėvas buvo žavus melagis.“ (Pažvelgia į Škėmą) Neabejoju. (Vėl skaito) „Kartais mano tėvas mušdavo mano motiną.“ (Užverčia knygą) Ne atvirkščiai?
       KAUPAS. Vis dar tebegąsdini išvirkščiais kailiniais?
       ŠKĖMA. Geriau negu tavo pasakėles sekti.
       RADAUSKAS. A! Pasaka.
            „Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.“
       ŠKĖMA. Stebiuosi, p. Radauskai, stebiuosi. Pasaka – apgaulė. Melas!

       * Kai Radauskas prabyla, iš pradžių jis dažniausiai reaguoja ne tiesiogiai, bet tik iš šalies.