tekstai.lt

L. Jakonytė. Nauji Kazio Borutos kūrybos skaitymai


       Kazys Boruta lietuvių literatūros kritikoje įsitvirtinęs „maištininko“, „antikonformisto gyvenime ir kūryboje“ įvaizdžiu, išskiriama jo neeilinė biografija ir itin individuali laikysena. Sausio 14 dieną Lietuvių literatūros ir tautosakos institute K. Borutos 100-ųjų gimimo metinių proga surengta mokslinė konferencija „Lietuviškasis Brandas: asmenybės laisvė, iššūkis, neprisitaikymas“. Jos tikslas, pasak pagrindinės organizatorės Dalios Striogaitės, – naujais aspektais įsiskaityti į K. Borutos tekstus, aktualizuoti mažiau tyrinėtus kūrinius, išryškinti kūrybinio darbo niuansus.

       Iš dešimties konferencijoje skaitytų pranešimų net trijuose nagrinėta K. Borutos poezija. Vygantas Šiukščius pasitelkė Vladimiro Proppo pasakos morfologiją ir originaliai interpretavo rinkinį „Dainos apie svyruojančius gluosnius“ (1927), eilėraščiuose įžvelgdamas vientisą siužetą apie „lietuviško berno“ kelionę (išėjimas iš sodžiaus, susitikimas ir kova su miestu, savo likimo apmąstymas, apatijos būsena ir kt.). Viktorija Šeina analizavo miesto fenomeno interpretaciją ankstyvojoje K. Borutos poezijoje ir įžvelgė du urbanizmo variantus – mažorinį (optimistinė ir veržli retorika, teatrinė poza, šūksniai) ir minorinį (socialinės skriaudos apnuoginimas, gyvenimo beprasmybė, savižudybės tema). Polemizuodama su kritikoje įprastu „berno“ revoliucingos ir stichiškos prigimties akcentavimu, tvirtino, jog ryškesnis nei bernas-revoliucionierius yra bernas-latras. Loreta Jakonytė aptarė poeto vaizdinį K. Borutos eilėraščiuose: avangardistinės ir romantinės paradigmų dermę, žemdirbiškosios kultūros svarbą, rašymo „širdimi“, socialinio jautrumo ir pasitikėjimo žodžio galia aspektus; išskyrė trečiojo ketvirtojo dešimtmečio kultūroje egzistavusių alternatyvių įvaizdžio elementų sampyną (nuo „tautos švyturio“ iki maištininko, nuo tėvynės pranašo ir vaidilos iki bodleriško valkatos, visuomenės kritiko ir poeto-proletaro).

       K. Borutos prozą ir ypač embleminį kūrinį „Baltaragio malūnas“ folkloriniu aspektu nagrinėjo Rita Repšienė pranešime „Iš lietuvių deminologijos: baltaragiškumo sindromas“. Tyrinėtoja fiksavo folklorinį klodą: archajinių papročių likučius, mitinius pasakojimus, veikiančias būtybes, ypatingas vardų suteikiamas galias ir kt. Rašytojas tautosaka naudojosi ne išlaikydamas autentiką, o kūrybiškai ja manipuliuodamas. R. Repšienė auditorijai parodė nespausdintų K. Borutos literatūrinių pasakų. Kitą K. Borutos prozos tekstą „Namas nr. 13“ (1928) iš avangardistinės estetikos ir poetikos perspektyvos išsamiai analizavo Nerijus Brazauskas. Pasitelkdamas platų kontekstą – K. Borutos laiškus ir straipsnius, A. Döblino, J. Dos Passoso, A. Huxley romanus, – jis kūrinį perskaitė kaip avangardistinio romano bandymą, pastangas kalbėti to meto naujausia literatūrine kalba ir įžvelgė ekspresionizmo, futurizmo, rusų konstruktyvizmo bruožų.

       Viktorija Daujotytė pranešime „Komunikacija kaip pamatinė pasakojimo intencija“ fenomenologiškai aptarė K. Borutos autobiografinę apysaką „Gyvenimas drauge su draugu“. Literatūrologė detalizavo šios knygos atsiradimo aplinkybes ir nuostatas (rašyta kalėjime, norint dukrai papasakoti apie anksti mirusią jos motiną, apie žmoną-draugę), atkreipė dėmesį į įvairius tonus (objektyvuotą, idealizuojantį, laiškinį), romantinę pasaulėžiūrą, vyro – moters santykių modelį, adresato reikšmę pasakojimui, vidinį teksto intertekstualumą ir žanro komplikuotumą.

       Dalia Striogaitė gvildeno intriguojančią, daugeliui rašytojų aktualią temą „Ar kūrinių perdirbinėjimas yra kūryba?“ Daug K. Borutos tekstų turi po kelias autorines redakcijas. D. Striogaitės manymu, buvo kelios perrašinėjimo priežastys: pirmiausia – savikritiškumas, autoriui vis atrodydavo, kad kūrinys dar nebaigtas; antra paskata sietina su K. Borutos gyvenimo negandomis – šeštajame dešimtmetyje, kai, grąžintas į Rašytojų sąjungą, rašytojas svarstė, ką galėtų pateikti skaitytojams, perkūrimų ypač gausu; trečia priežastis – troškimas sukurti ką nors „didelio“, kartu jaučiant, jog naujiems siužetams neužteks jėgų. Įnirtingiausiai K. Boruta perdirbinėjo romaną „Mediniai stebuklai“ (yra net trys jo redakcijos), vylėsi parašyti testamentinį kūrinį, todėl kritiški naujo varianto vertinimai jį giliai skaudino. Kita vertus, perdirbinėjimą galbūt galima vertinti ir kaip savo kūrybos nesureikšminimą, autoriaus iššūkį sau pačiam.

       Jūratė Sprindytė pranešime „Vytauto Kubiliaus 1972–1980 metų dienoraštis kaip monografijos „Kazio Borutos kūryba“ intertekstas“ kalbėjo apie kūrybinį V. Kubiliaus ir K. Borutos dialogą. Gausiai cituodama įtaigius V. Kubiliaus tekstų fragmentus, pranešėja parodė jo abejones dėl monografijos objekto, atskleidė rašymo procesą bei leidybos peripetijas; išryškino monografijos ir dienoraščio vidinį integralumą; įžiūrėjo tyrinėtojo autoportretinę projekciją į analizuojamą objektą bei konstatavo dramatiškas dviejų menininkų padėties analogijas.

       K. Borutos recepcijos aptarimą papildė Reginos Norkevičienės pranešimas apie kraštutinumų nestokojantį K. Borutos kūrybos likimą vidurinės mokyklos programose ir vadovėliuose. Dar ketvirtąjį dešimtmetį jo poezija buvo įtraukta į programas, vėliau, atėjus sovietams, išbraukta, 1966 m. vėl įvesta, nuo septintojo dešimtmečio repertuaras išplėstas pasakomis ir kelionių įspūdžiais, tačiau nepriklausomybės metais K. Borutos vieta mokykloje vėl tapo problemiška. O juk „Baltaragio malūnas“, R. Norkevičienės įsitikinimu, yra kaip tik toks kūrinys, kuris gali išlikti šiuolaikinio jaunimo sąmonėje.

       Literatūrologinius K. Borutos kūrybos skaitymus papildė konferencijos pradžioje parodyta filmuota dokumentinė medžiaga (auditorija turėjo galimybę pasiklausyti paties rašytojo skaitomų tekstų) bei rašytojo dukters Eglės Borutaitės-Makariūnienės pranešimas apie Borutų ir Siručių giminę, šeimos istoriją, protėvių gyvenimo epizodus. Pranešimą ji iliustravo nuotraukomis.

       Konferencijoje taip pat dalyvavo K. Borutos žmona Elga Borutienė, kelios Garliavos Jonučių vidurinės mokyklos borutaitės, svečiai iš Liudvinavo Kazio Borutos vidurinės mokyklos. Mokslinė konferencija išplėtė K. Borutos kūrybos tyrinėjimus naujomis interpretacijomis, jos dalyviai šiltai ir jaukiai prisiminė ir pagerbė įdomų, savitą rašytoją.