tekstai.lt

E. Žmuida. Nemirtingumo ir meno paslaptys


       Konferencijų, skirtų S. Nėries 100-mečiui, apžvalga

       2004 m. lapkričio 12 d. Vilniuje, Mokslų Akademijos rūmuose, ir gruodžio 24 d. Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, vyko Salomėjos Nėries šimtmečiui skirta konferencija. Ją organizavo Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (LLTI) kartu su Maironio muziejumi (organizatorės – Rūta Brūzgienė, Raminta Antanaitienė). Konferenciją Vilniuje pradėjo LLTI direktorius Algis Kalėda. Jis apžvelgė S. Nėries emocijų kaitą ir pagrindiniu jos eilėraščių principu pasiūlė laikyti kontradikciją. Štai ir dažnumų žodyne randame greta esančius du vyriškus vardus: Leninas ir Žilvinas. „Priešybės viena kitą papildo“, – įžangos žodį baigė A. Kalėda.

       Profesorius Donatas Sauka pranešime „Salomėjos Nėries poetinis kanonas“ bandė įsivaizduoti S. Nėries kūrybą Europos modernizmo kontekste – šalia Ch. Baudelaire'o ir kitų. Kiek modernioje nuasmenintoje poezijoje įmanomas nuoširdumas, asmeniškumas? M. Heideggeris kultivuoja intuityvųjį pažinimą ir išplėtoja kalbos kaip stebuklo idėją – jo įtaka literatūrologijai yra neabejotina. T. S. Eliotas kalba apie papročių, tradicijos kultūrą, kurios dirbtinai laužyti net neįmanoma. Jau Vytautas Kubilius, mūsų didžiausias lyginamosios literatūrologijos specialistas, yra įžvelgęs, jog bendro europinio mastelio nėra ir objektyvūs kriterijai prarandami susidūrus su konkrečiu tekstu. Profesorius priminė Rytų kultūros, kinų poezijos, kuriai neabejinga buvo ir S. Nėris, įtaką Europos poetams. Karo metų S. Nėries lyrikoje prarandamas harmonijos jutimas, politiniai motyvai, kurių pastaruoju metu stengiamasi išvengti, turėtų būti matomi plačiame kontekste: pasižiūrėkime, kur iš savo „sidabrinių aukštumų“ nusirito rusų poezija, kaip komunistais žavėjosi R. Rolanas, J.-P. Sartre'as.

       Mokslų Akademijos narė korespondentė, profesorė Viktorija Daujotytė pranešime „Eschatologija Salomėjos Nėries eilėraščiuose“ įdėmiai pasekė, kaip S. Nėries lyrikoje formuojasi eschatologijos vizija – jos atraminiu motyvu, ryškėjančiu nuo 1935 m., tampa rauda. Tačiau prieš pasaulio baigties viziją poetei lemta išgyventi šviesųjį laikotarpį – šeimos ir brandžiausios lyrikos kūrimą. Be šio pakilimo iš tikrųjų neįmanoma eschatologijos nuojauta, teigė profesorė. Bandydama apibūdinti „aukštąjį sakralinį skliautą“, mini M. K. Čiurlionį, vizionierių F. Nietzsche, audringąjį R. Wagnerį, gotikos meną. Kliedesiais ir klystkeliais priartėjama prie meno paslapties (M. K. Čiurlionis – skaidrus ir klejojantis, tačiau vis tiek vientisas). 1937–1939 m. S. Nėrį lydėjo ypatingas kūrybos vyksmas. Iškeldama madonos su kūdikiu viziją („Visur aš ją matau...“), poetė intuityviai priešinasi katastrofos nuojautai.

       Šiai temai labai svarbus yra ciklas „Iš M. K. Čiurlionio paveikslų“. Lemties pirštas neišvengiamas, tačiau siekis išsaugoti viltį neįmanomybės akivaizdoje transformuojasi į paguodos intonaciją. Taigi „Iš M. K. Čiurlionio paveikslų“ yra pirmas ryškus eschatologinės temos akcentas. Antrasis – karo metų lyrika. „Prie didelio kelio“ – trečiasis. Pastarajame šaltis („šaltas akmuo“), žvarbumas, persmelkiantis iki kaulų, formuoja eschatologinio speigo beveik mistinę jauseną. Jei kalbame apie S. Nėrį kaip apie dainuojančią, turime kalbėti ir apie raudančią. Gilusis prasmės klodas – pastanga nepalikti pasaulio apokaliptinėms jėgoms.

       Eugenijus Žmuida (LLTI) kalbėjo apie „Tautosakinį būties jausmą Salomėjos Nėries lyrikoje“. Tautosakoje ir poetės poezijoje dominuoja džiaugsmas gyventi, gyvybės, Būties stebuklas. S. Nėries eilėraščiuose vyksta dviejų priešingų pasaulių susidūrimas: moteriškojo ir vyriškojo (Eglės broliai nužudo žaltį; „protingi dėdės“ pradeda karą). Jį liudija ir poetės lyrinio „aš“ (valiūkės merginos, kuri kartu ir našlaitė, ir gyvenimo podukra) tragiškas nepritapimas patriarchalinėje visuomenėje. Būties, kurią karo metų lyrikoje ima simbolizuoti palikti namai, gimtinė, gimtoji žemė, baltasis miestas, jausena ir teigimas garantuoja S. Nėries eilėraščiams nemirtingumą.

       Ilgametis S. Nėries poezijos tyrinėtojas Viktoras Alekna kalbėjo apie ankstyvąją kūrėjos poeziją. Kai jos vienmečiai Antanas Miškinis ir Jonas Aleksandravičius siūlė spaudai savo pirmuosius eilėraščius, Nėris jau buvo asmuo, kuris sprendė ir vertino. Vaikystėje ji mėgo dainuoti. Kai namiškiai paklausdavo, kokia čia dainelė, ji atsakydavo – pati sukūriau. Jos talentą anksti pastebėjo ir įvertino mokytojai. S. Nėris yra rašiusi, jog spaudoje jos eilės pradėjo rodytis nuo 1922 m. Tačiau V. Alekna 1922 m. „Ateities“ žurnale jos eilių nerado, bet rado 1921 m. per keletą numerių skelbiamą poemą „Tylioji karžygė“.

       Daktarė Inga Jasinskaitė-Jankauskienė kalbėjo apie operinį S. Nėries „Našlaitės“ variantą (Broniaus Kutavičiaus „Sigutė“), pasiūlė pasiklausyti dviejų operos ištraukų. Perteikdami tą patį siužetą, skirtingi menai naudoja savas menines priemones, todėl interpretacijos skiriasi – tokia buvo padaryta išvada.

       Auksė Kapočiūtė („Salomėjos Nėries veikalai teatre“, VDA) išplėtojo skirtingų menų sąveikos temą, peržvelgė S. Nėries „istoriją“ scenoje nuo 1944 m. lėlių teatro spektakliukų iki 2004 m. Rimanto Tumino pjesės „Madagaskaras“ (pagal Marių Ivaškevičių).

       Daktarė Aušra Martišiūtė (LLTI) perskaitė pranešimą „S. Nėries recepcija šiuolaikinėje dramaturgijoje“. Salomėja – ypatingas, dramatiškas personažas. Pirmąkart į sceną ją išvedė Šiaulių dramos teatras 1974 m. („Kaip žydėjimas vyšnios“). Vėliau įvairiuose teatruose pasirodė A. Drilingos „Sesuo žydrioji“, R. Staliliūnaitės „Negesink mano saulės“ (poetinis teatras), A. Juozaičio „Sunkiausi metai“, M. Ivaškevičiaus „Madagaskaras“. R. Staliliūnaitė pirmoji išradingai ėmė komponuoti poetinius ir dokumentinius (dienoraščių) tekstus. M. Ivaškevičius sąmoningai atsitolina nuo poezijos, nebecituoja S. Nėries tekstų. „Madagaskare“ S. Nėris tampa Lietuvos, naivios, kenčiančios ir skausmu savo naivumą atperkančios, simboliu. Salė paaukojama slibinui kaip pasakos mergelė.

       Ona Juozapaitienė (LMTA) aptarė lyrikos ir muzikos santykį („S. Nėris ir muzika“). Poetė ne kartą savo eiles yra pavadinusi dainomis. Svarbiu kūrybos varikliu laikė nemirtingumo troškimą. Ištarti žodžius, kurių niekas nepamirš. Išties jos eilių melodingumas – užburiantis. Kai kurie eilėraščiai virto liaudies dainomis. Salomėja buvo nuolatinė koncertų lankytoja. Dienoraščiuose – ekstazė po koncertų. L. Beethovenas vadinamas sielos karaliumi. Džiaugsmo per kančias motyvas ypač jai artimas. Pagal Salomėjos tekstus yra sukurta per šimtą muzikos kūrinių.

       Muzikos ir poezijos tema kalbėjo ir daktarė Rūta Brūzgienė. Mąstymo bei muzikalumo forma – galbūt mažiausiai sąmoninga veikla. Lietuva šioje tyrinėjimų srityje žengia tik pirmus žingsnius. Čia daugiausia yra nuveikęs Juozas Girdzijauskas.

       Gražina Kadžytė (LLTI) palygino poemą „Eglė žalčių karalienė“ su žinomais šios pasakos variantais. S. Nėries poema priartėja prie dramos, tragedijos modelio. Poetės talentas sulydo daug žanrų, panaudoja reikalingiausius jų elementus kūrinio vidinei logikai, nuotaikai ir netgi magijai perteikti. S. Nėries tekstas laikytinas dar vienu, bene puikiausiu pasakos variantu.

       Vilniaus universiteto doktorantė Viktorija Šeina atkreipė dėmesį į dialogą, užsimezgusį tarp nepanašių poetų – S. Nėries ir L. Skabeikos – eilėraščių.

       Raminta Antanaitienė, atstovavusi Maironio lietuvių literatūros muziejui, apgailestavo, kad S. Nėries palikimas nėra sutelktas vienoje vietoje (Bučų namas Palemone šiuo metu remontuojamas), o ateičiai svarbus yra kiekvienas dokumentas.

       Konferencijoje Kaune įvyko knygos „Salomėja Nėris. Archyvai“ pristatymas, buvo perskaityti ir keli nauji pranešimai. Leonarda Jakentaitė (Vilniaus universitetas) kalbėjo apie S. Nėries demoną. Poetė buvo labai imli emocijoms, greita susižavėti ir pamilti. Įsimylėjimai keitė vienas kitą, galbūt jų kaita kūrė pastovią būseną. Dabar sunku atpažinti prototipus, tačiau vyrijoje, atrodo, poetė ieškojo tokio demono, kuriuo galėtų žavėtis, kuris ją užvaldytų, būtų tamsus ir paslaptingas, galingas ir nepasiekiamas... Demono įvaizdis dažnas eilėraščiuose apie meilę.

       Rita Tūtlytė (Vilniaus universitetas) gilinosi į vitalizmą ankstyvojoje S. Nėries lyrikoje, pateikė daug įdomių įžvalgų. Elina Naujokaitienė ieškojo poetės sąlyčio taškų su dadaistais bei siurrealistais. Ramutis Karmalavičius (LLTI) perskaitė daug emocijų sukėlusį pranešimą „(De)mitologizacijų humoras ir kuriozai“, kuriame atkakliai teigė, jog S. Nėries lyrika – tai tik gimnazistės eiliavimai, realaus pagrindo neturintis mitas. Solveiga Daugirdaitė mano, kad S. Nėris yra įžymiausia lietuvė. Įdomius pranešimus taip pat perskaitė Dalia Striogaitė (LLTI), Marijus Šidlauskas (Klaipėdos universitetas), Jūratė Petrikaitė (LMTA).

       Pokonferencinėse diskusijose ir susitikimuose daugiausia dėmesio sulaukė V. Aleknos bei Bučų šeimos narių prisiminimai.