tekstai.lt

Jean-Paul Sartra. Egzistencializmas yra humanizmas (2)


       Kita vertus, mūsų teorija yra vienintelė, suteikianti žmogui orumą, vienintelė, kuri nepaverčia jo objektu. Bet kuris materializmas galiausiai traktuoja žmones, tarp jų ir save patį, kaip objektus, tai yra kaip determinuotų reakcijų visumą, niekuo nesiskiriančią nuo tų savybių ir reiškinių, iš kurių susideda stalas, kėdė ar akmuo. O mes kaip tik norime sukurti žmogaus karalystę kaip vertybių visumą, skirtingą nuo materialios karalystės. Bet mūsų subjektyvumas, suvokiamas kaip tiesa, nėra griežtai individualus, nes mes parodėme, kad savuoju cogito žmogus atranda ne tik patį save, bet ir kitus. Priešingai negu Descartes'o filosofijoje, priešingai negu Kanto filosofijoje savuoju aš mąstau mes suvokiame save kito akivaizdoje, ir kitas mums yra toks akivaizdus kaip ir mes patys. Taigi žmogui, save tiesiogiai suvokiančiam per cogito, taip pat atsiveria ir visi kiti, ir, be to, atsiveria kaip jo egzistavimo sąlyga. Jis suvokia, kad jis negali būti kuo nors (ta prasme, kai apie žmogų sakoma, kad jis dvasingas, piktas ar pavydus), kol jo tokiu kiti nepripažįsta. Kad sužinotum apie save tiesą, reikia pabūti kitu. Tas kitas yra būtinas mano egzistavimui, kaip ir mano savivokai. Šiomis aplinkybėmis mano vidinis pasaulis atsiveria prieš mane kaip mano laisvei priešingas kitas, galvojantis ir norintis už arba prieš mane. Taip mes staiga atveriame pasaulį, kurį pavadinsime intersubjektyvumu, ir kaip tik šiame pasaulyje žmogus sprendžia, kas yra jis ir kas yra kiti.

       Be to, jei kiekviename žmoguje negalima atskleisti universalios esmės, kuri būtų žmogaus prigimtis, vis dėlto egzistuoja žmogiškosios padėties bendrumas (universalité humaine de condition). Nūdienos mąstytojai neatsitiktinai noriau kalba apie žmogaus padėtį negu apie jo prigimtį. Šiaip ar taip, jie laiko padėtį apribojimų a priori visuma, kuri apibrėžia esminę žmogaus situaciją pasaulyje. Istorinės situacijos kinta: žmogus gali gimti vergu pagoniškoje visuomenėje arba ponu feodalu, arba proletaru. Nekinta tik būtinumas jam būti pasaulyje, būti jame dirbančiu, būti tarp kitų, būti mirtingu. Apribojimai nėra nei subjektyvūs, nei objektyvūs arba greičiau jie turi ir subjektyvią, ir objektyvią pusę. Objektyvūs todėl, kad sutinkami visur ir visur atpažįstami, subjektyvūs – kad yra patiriami, ir jeigu žmogus jų nepatiria, tai yra jeigu jis laisvai neapibrėžia savo egzistavimo santykio su jais, šie apribojimai yra niekas. Ir nors projektai gali būti skirtingi, nė vienas iš jų nėra man svetimas, nes visi jie tėra tik mėginimas įveikti šiuos apribojimus, praplėsti juos arba neigti, arba prisitaikyti prie jų. Dėl to kiekvienas projektas, nors ir koks individualus jis būtų, turi universalią vertę. Kiekvienas projektas, netgi kino, indo arba negro, europiečiui gali būti suprantamas. Tai reiškia, kad 1945 m. europietis gali nuo jo suvoktos situacijos eiti iki jos kraštutinės ribos ir atkurti savyje kino, indo ar afrikiečio projektą. Bet kuris projektas universalus tuo požiūriu, kad jis yra suprantamas visiems žmonėms. Tuo jokiu būdu nepasakoma, kad šis projektas visiškai apibrėžia žmogų, o tik tai, kad projektas gali būti atkartotas. Visados galima rasti būdą, kaip suprasti idiotą, vaiką, primityvą ar svetimšalį, jei tik turime pakankamai informacijos. Tad galime sakyti, kad egzistuoja žmogaus universalumas, bet jis nėra duotas, jis nuolat formuojamas. Rinkdamasis save, aš formuoju universalybę; aš ją formuoju suprasdamas bet kurio kito žmogaus projektą, kad ir iš kokios epochos jis būtų. Toks pasirinkimo absoliutumas nepanaikina kiekvienos epochos reliatyvumo. Egzistencializmas kaip tik laiko savo pareiga parodyti laisvo, suprantamo bet kurioje epochoje ir bet kuriam individui užsiangažavimo (l'engagement libre), kuriuo kiekvienas žmogus realizuoja save kartu realizuodamas tam tikrą žmonijos tipą, absoliutumo ir kultūrinės aplinkos, galinčios atsirasti po tokio pasirinkimo, reliatyvumo sąryšį; kartu reikia pabrėžti kartezianizmo reliatyvumą ir kartezianiško pasirinkimo absoliutumą. Šiuo požiūriu, jeigu norite, galima sakyti, kad kiekvienas iš mūsų kvėpuodamas, valgydamas, miegodamas ar kitokiu būdu ką nors veikdamas absoliutizuojasi. Nėra jokio skirtumo tarp laisvos būties, būties-projekto, egzistencijos, pasirenkant savo esmę, ir absoliučios būties; nėra jokio skirtumo tarp laiko požiūriu, tai yra istorijoje lokalizuotos, absoliučios būties ir universaliai suvokiamos būties.

       Vis dėlto tai iki galo nepaneigia kaltinimo subjektyvumu. Iš tiesų šis kaltinimas reiškiasi keliomis formomis. Pirmiausia mums sakoma: „Taigi jūs galite daryti, ką norite“; ir sakoma įvairiais būdais. Iš pat pradžių mus kaltina anarchija, paskui skelbia: „Jūs negalite spręsti apie kitus, nes neturite pagrindo teikti pirmenybę tam, o ne kitam projektui“; galiausiai mums gali sakyti: „Jūsų pasirinkimas yra visiškai beprasmis, viena ranka jūs atiduodate tai, ką vaizduojatės gavę kita“. Šie trys prieštaravimai nėra labai rimti. Jau pirmasis priekaištas: „Jūs galite rinktis, ką norite“ yra netikslus. Kažką pasirinkti galima, tačiau niekaip negalima nesirinkti. Aš visados galiu rinktis, tačiau privalau žinoti, kad, net nieko nepasirinkęs, aš vis dėlto pasirinkau. Nors ši aplinkybė atrodo itin formali, ji yra labai svarbi vaizduotei ir užgaidai apriboti. Jei tai tiesa, kad atsidūręs tam tikroje situacijoje, pavyzdžiui, tokioje, kuri apibrėžia mane kaip lytį turinčią būtybę, galinčią turėti santykius su kitos lyties būtybe ir turėti vaikų, aš esu priverstas laikytis tam tikros nuostatos ir bet kuriuo atveju esu atsakingas už pasirinkimą, kuris, įpareigodamas mane, taip pat įpareigoja visą žmoniją. Net jei jokia a priori vertybė nelemia mano pasirinkimo, vis dėlto ji neturi nieko bendro su užgaida, o jei kai kas mano, jog čia ta pati Gide'o teorija apie veiksmo nepagrįstumą, tas nemato didžiulio skirtumo tarp egzistencializmo ir Gide'o doktrinos. Gide'as nežino, kas yra situacija; jo teorijoje veiksmas pagrįstas užgaida. Mūsų nuomone, priešingai, – žmogus yra tam tikroje organizuotoje situacijoje, kuriai jis yra įsipareigojęs, ir savo pasirinkimu įpareigoja ir visą žmoniją. Jis negali išvengti pasirinkimo: jis liks arba skaistus, arba apsives, bet neturės vaikų, arba apsives ir turės vaikų – bet kuriuo atveju, kad ir ką jis darytų, jam neįmanoma, sprendžiant šią problemą, išvengti atsakomybės. Be abejo, jis renkasi neatsižvelgdamas į iš anksto nustatytas vertybes, bet būtų neteisinga kaltinti jį įnoringumu. Tarkime, kad moralinį pasirinkimą greičiau galima lyginti su meno kūrinio kūrimu. Bet čia iškart reikia padaryti išlygą: kalbama ne apie estetinę moralę, nes mūsų priešai yra tokie nesąžiningi, jog mums priekaištauja net už tai. Mano pasirinktas pavyzdys tėra tik palyginimas. Tad ar kada nors kas priekaištavo menininkui, tapančiam paveikslą ir neieškančiam įkvėpimo a priori nustatytose taisyklėse? Ar sakė kas nors, kokį paveikslą jis turi nutapyti? Savaime suprantama, kad negalima apibūdinti paveikslo, kurį menininkas tik imasi tapyti, ir kad paveikslas, kurį dar reikia nutapyti, yra kaip tik tas paveikslas, kurį jis nutapys; aišku, kad a priori estetinių vertybių nėra, bet yra vertybių, kurias vėliau išryškins paveikslo detalių ryšiai, santykiai tarp kūrėjo valios ir rezultato. Niekas negali pasakyti, kokia bus rytojaus tapyba, galima spręsti tik apie dabartinę tapybą. Koks čia ryšys su morale? Mes esame tokioje pačioje kūrybinėje situacijoje. Mes niekados nesamprotaujame apie meno kūrinio nepagrįstumą. Kai mes kalbame apie Picasso drobę, mes niekados nesakome, kad ji yra nepagrįsta; mes labai gerai suprantame, kad tapydamas menininkas kuria save tokį, koks jis tuo metu yra, kad jo kūrinių visuma – neatskiriama jo gyvenimo dalis.

       Tas pat yra ir moralės srityje. Tarp meno ir moralės bendra tai, kad abiem atvejais mes turime kūrybą ir išmonę. Mes negalime a priori nuspręsti, ką reikėtų daryti. Aš manau, kad gana aiškiai jums visa tai išdėsčiau pasakodamas apie mokinį, kuris atėjo pas mane patarimo ir kuris, gilindamasis į įvairias moralės teorijas – Kanto ar kitokias, bet nerasdamas jose jokių sau tinkamų nuostatų, buvo priverstas pats sau sukurti savo dėsnį. Mes niekados nesakysime, kad šio žmogaus pasirinkimas buvo nepagrįstas, nesvarbu, ką jis pasirinko, – ar likti su motina remiantis jausmais, individualiu veiksmu ir konkrečia atjauta kaip moraliniu pagrindu, ar vykti į Angliją teikiant pirmenybę pasiaukojimui. Žmogus kuria pats save; iš pradžių jis nėra visiškai sukurtas, jis kuria save rinkdamasis moralę, o aplinkybių poveikis yra toks, kad vieną iš moralių jis priverstas pasirinkti. Mes apibrėžiame žmogų tik remdamiesi jo angažavimusi. Taigi būtų absurdiška mus kaltinti pasirinkimo nepagrįstumu. Antra, mums sakoma: jūs negalite spręsti apie kitus. Vienu atžvilgiu tai teisinga, kitu – klaidinga. Teisinga tuo požiūriu, kad kiekvieną kartą, kai žmogus visiškai nuoširdžiai ir aiškiai renkasi savo poziciją ir savo projektą, neįmanoma, kad jis vietoj jo verčiau pasirinktų kitą, kad ir koks tas kitas projektas būtų; teisinga tuo požiūriu, kad mes netikime pažanga, pažanga yra tik gerėjimas, žmogus visada lieka toks pat, susidurdamas su kintančia situacija, o pasirinkimas visada yra pasirinkimas situacijoje.
Moralinė problema nepasikeitė nuo to momento, kai reikėjo rinktis tarp vergijos šalininkų ir priešininkų, pavyzdžiui, nuo Amerikos pilietinio karo10
, ir iki dabarties momento, kai galima balsuoti už MRP11 ar komunistus.

       Tačiau galimybė spręsti vis dėlto liko, nes, kaip aš jums jau sakiau, renkama ir renkamasi kitų akivaizdoje. Pirmiausia galima spręsti (ir tai, ko gero, yra ne vertybinis, o loginis sprendimas), kokie pasirinkimai yra pagrįsti klaida, o kokie – tiesa. Galima spręsti apie žmogų sakant, kad jis yra nesąžiningas. Jeigu mes apibrėžėme žmogaus situaciją kaip laisvą pasirinkimą be pasiteisinimų ir paramos, kiekvienas žmogus, kuris savo aistras dangsto pasiteisinimais, kiekvienas, kuris išgalvoja priežasčių, yra nesąžiningas. Man paprieštaraus: o kodėl negali rinktis nesąžiningai? Aš atsakau, kad moraliai negaliu jo teisti, bet jo nesąžiningumą aš vadinu klaida. Čia neįmanoma išvengti sprendimo apie tiesą. Nesąžiningumas yra aiškus melas, nes jis veidmainingai nuslepia visuotinę angažavimosi laisvę. Lygiai taip pat aš sakyčiau, kad nesąžininga bus teigti, jog egzistuoja tam tikros išankstinės vertybės; aš prieštaraučiau pats sau, jei tuo pačiu metu aš geisčiau jų ir teigčiau, kad jos mane prievartauja. Jei man sakytų: „O jei aš noriu būti nesąžiningas“, aš atsakyčiau: „Nėra jokio pagrindo jums tokiam nebūti, bet aš teigiu, kad jūs esate toks, nes tik sąžiningumui yra būdingas griežtas nuoseklumas“. Be to, aš galiu ištarti moralinį nuosprendį. Kai teigiu, kad, esant kiekvienai konkrečiai aplinkybei, laisvė negali turėti jokio kito tikslo kaip tik save pačią ir jei žmogus kartą suprato, kad jis kuria vertybes būdamas paliktas pats sau, jis negali norėti nieko kito, kaip laisvės kaip visų vertybių pagrindo. Nereikia manyti, kad jis nori jos abstrakčiai. Tai paprasčiausiai reiškia, kad galutinis visų dorų žmonių veiksmų tikslas yra laisvės siekimas. Žmogus, stojantis į komunistų ar revoliucionierių sąjungą, siekia konkrečių tikslų; šie tikslai suponuoja abstrakčios laisvės valią; bet šitos laisvės norima konkrečiai. Kiekvienu tokiu atveju mes norime laisvės dėl laisvės. O siekdami laisvės mes pamatome, kad ji visiškai priklauso nuo kitų laisvės ir kad kitų laisvė priklauso nuo mūsų laisvės. Tiesa, laisvė, kaip žmogaus apibrėžtis, nepriklauso nuo kito, bet vos tik aš angažuojuosi, aš privalau kartu norėti ne tik savo, bet ir kitų laisvės; aš negaliu savo laisvės laikyti tikslu, jei tas tikslas nėra ir kitų laisvė. Vadinasi, jei visiško autentiškumo požiūriu aš pripažinau, kad žmogus yra tokia būtybė, kurio egzistencija yra pirmesnė už esmę, kad jis yra laisva būtybė, kuri bet kuriomis aplinkybėmis tegali norėti tik savo laisvės, kartu aš teigiu, kad aš ir kitiems galiu norėti tik laisvės. Vadinasi, šios laisvės suponuota laisva valia leidžia man formuluoti sprendimus apie tuos, kurie mėgina paslėpti visišką savo egzistencijos beprasmiškumą. Vienus, besislepiančius nuo savo visuotinės laisvės rimtumo dvasia ar deterministiniais pasiteisinimais, aš pavadinsiu bailiais; kitus, mėginančius savo egzistenciją sieti su būtinumu, nors ir pats žmogaus atsiradimas žemėje yra atsitiktinis, pavadinsiu niekšais. Bet bailius ar niekšus galima vertinti tik griežtu autentiškumo požiūriu. Todėl, nors moralės turinys ir kinta, tam tikra šios moralės forma yra universali. Kantas teigia, kad laisvė nori pačios savęs ir kitų laisvės. Sutinku, tačiau jis mano, kad moralei konstruoti užtenka to, kas formalu ir universalu. Mes, priešingai, manome, kad, apibrėžiant veiksmą, pernelyg abstraktūs principai sužlunga. Dar kartą prisiminkime to mokinio istoriją; dėl ko, kokia moraline maksima remdamasis, jūsų manymu, jis būtų galėjęs palikti savo motiną ar likti su ja? Mes neturime jokių priemonių apie tai spręsti. Turinys visada konkretus ir, vadinasi, nenuspėjamas; visą laiką vyksta kūrybinis procesas. Vienintelis dalykas, į kurį reikia atsižvelgti, – tai žinojimas, ar šis kūrybinis procesas vyksta dėl laisvės.

       Pavyzdžiui, panagrinėję du konkrečius atvejus, pamatysite, kiek jie sutampa ir kartu kiek skiriasi.
Paimkime „Malūną ant Floso“
12. Čia mes sutinkame vieną jauną merginą Magi Tuliver, sąmoningai atsiduodančią aistrai; ji myli jauną vyrą Stiveną, kuris yra susižiedavęs su jauna, niekuo neišsiskiriančia mergina. Toji Magi Tuliver, užuot lengvabūdiškai pasitenkinusi savo laime, dėl žmogiškojo solidarumo pasiryžta pasiaukoti ir atsižadėti mylimo žmogaus. „Parmos vienuolyne“ Sanseverina, priešingai, manydama, kad aistra yra tikroji žmogaus vertė, pareikštų, kad didelė meilė verta aukų, kad pirmenybę reikėtų teikti jai, o ne banaliai vedybinei meilei, kuri sujungtų Stiveną ir jaunąją žąsį, kurią jis turėjo vesti. Ji pasirinktų paaukoti pastarąją ir pasiektų savo laimę, ir, kaip parodo Stendhalis, pagauta aistros, pasiaukotų pati, jei gyvenimas to reikalautų. Dėl to mes čia susiduriame su dviem visiškai priešingomis moralėmis. Aš manau, kad jos yra lygiavertės: abiem atvejais pagrindinis tikslas yra kaip tik laisvė. Jūs galite įsivaizduoti pagal pasekmes abu analogiškus poelgius: viena mergina pasiaukodama atsižada meilės, kita, lytinio potraukio vedama, paneigia ankstesnius ryšius su mylimu žmogumi. Šie ką tik aprašyti veiksmai išoriškai panašūs, tačiau jie yra pernelyg skirtingi: Sanseverinos elgesys yra daug artimesnis Magi Tuliver negu lengvabūdiškam godumui.

       Tad jūs matote, kad mums taikomas antrasis kaltinimas kartu yra ir teisingas, ir klaidingas. Galima rinktis bet ką, jei renkamasi laisvai.

       Trečiasis priekaištas yra toks: viena ranka jūs gaunate tai, ką duodate kita – tai reiškia, kad vertybės iš esmės nėra rimtos, nes jūs renkatės jas. Į tai aš su giliu apmaudu atsakau, jog taip ir yra; bet jei aš atmečiau Dievą-tėvą, reikia, kad vertybes kažkas kurtų. Reikia matyti daiktus tokius, kokie jie yra. Tarp kitko, teigdami, kad mes kuriame vertybes, sakome štai ką: gyvenimas neturi prasmės a priori. Kol jūs negyvenate, gyvenimas yra niekas – jūs privalote suteikti jam prasmės, ir vertybė yra ne kas kita, kaip toji jūsų pasirenkama prasmė. Iš to aišku, kad galima kurti žmogiškąją bendruomenę. Mane kaltino už patį klausimą: ar egzistencializmas yra humanizmas.
Man sakė: „Juk „Šleikštulyje“
13 jūs rašėte, kad humanistai yra neteisūs, šaipėtės iš tam tikro humanizmo tipo, tai kam dabar prie jo grįžti?“ Iš tiesų žodis „humanizmas“ turi dvi visiškai skirtingas prasmes. Humanizmą galima suprasti kaip teoriją, laikančią žmogų tikslu ir aukščiausia vertybe. Toks humanizmas būdingas Cocteau14, pavyzdžiui, jo pasakojimui „Aplink pasaulį per 80 valandų“, kuriame vienas iš veikėjų, skrisdamas virš kalnų lėktuvu, sušunka: žmogus yra nuostabus! Tai reiškia, kad asmeniškai aš, nekonstravęs lėktuvų, galiu pasinaudoti šių ypatingų išradimų vaisiais ir kad asmeniškai aš – kaip žmogus – jaučiuosi atsakingas ir pagerbtas tais ypatingais kai kurių žmonių veiksmais. Vadinasi, mes galėtume įvertinti žmogų pagal kilniausius kai kurių žmonių veiksmus. Toks humanizmas yra absurdiškas, nes ir šuo arba arklys galėtų pateikti bendrą sprendimą apie žmogų ir pareikšti, koks jis yra nuostabus, – o to, bent kiek man žinoma, jie visiškai nesirengia daryti. Bet negalima pripažinti, kad apie žmogų galėtų spręsti ir žmogus. Egzistencializmas atpalaiduoja jį nuo visų tokių sprendimų: egzistencialistas niekada nelaiko žmogaus tikslu, nes žmogus visą laiką kuria save. Ir mes neturime teisės tikėti, kad yra žmonija, kurią reikėtų garbinti kaip dievybę, kaip tai darė Auguste'as Comte'as15

. Žmonijos kultas baigiasi savyje užsisklendusiu Comte'o humanizmu ir – reikia pasakyti – fašizmu. Tokio humanizmo mes nenorime.

       Bet humanizmas turi ir kitokią prasmę, kuri iš tikrųjų reiškia, jog žmogus nuolat yra anapus paties savęs; tik projektuodamas ir pranokdamas save, jis egzistuoja kaip žmogus ir, kita vertus, gali egzistuoti tik siekdamas transcendentinių tikslų. Pranokdamas save ir suvokdamas objektus tik per jų santykį su savęs pranokimu, žmogus yra šio pranokimo širdyje, centre. Nėra kito pasaulio, išskyrus žmogaus, žmogiškojo subjektyvumo pasaulį. Šis kuriamosios žmogaus transcendencijos ryšys – reiškiantis ne Dievo transcendenciją, bet savęs pranokimą ir subjektyvumą, kad žmogus nėra užsisklendęs savyje, bet visą laiką veikiantis žmogaus pasaulyje, – yra tai, ką mes vadiname egzistencialistiniu humanizmu. Humanizmu todėl, kad mes primename žmogui, jog kito įstatymų leidėjo, išskyrus jį patį, nėra ir kad paliktas pačiam sau savo likimą jis renkasi pats; ir todėl, kad mes parodome, jog žmogus gali išreikšti save patį ne atsigręždamas į save, o siekdamas anapus savęs tikslo, kuriuo laikomas toks išsilaisvinimas, tokia ypatinga realizacija.

       Iš šių kelių apmąstymų aišku, kad nėra nieko neteisingiau už tuos prieštaravimus, kuriais mus kaltina. Egzistencializmas yra ne kas kita, kaip pastanga visas išvadas padaryti nuosekliai ateistiniu požiūriu. Jis visai nesiekia skandinti žmogaus neviltyje. Bet jei, kaip tai daro krikščionys, neviltimi vadinsime bet kokį netikėjimą, tuomet prigimtinė neviltis yra jo išeities taškas.

       Egzistencializmas nėra ateizmas tuo požiūriu, kad jam užtektų įrodyti, jog Dievo nėra. Jis greičiau teigia, kad jei Dievas ir egzistuotų, nuo to niekas nepasikeistų; štai mūsų išeities taškas. Esmė ne tai, ar mes tikime, kad Dievas egzistuoja, bet tai, kad mes manome, jog ši problema nesusijusi su Jo egzistavimu; reikia, kad žmogus pats rastų save ir įsitikintų, kad niekas be jo paties negali jo išgelbėti, net ir neginčytinas Dievo egzistavimo įrodymas. Šiuo požiūriu egzistencializmas yra optimizmas, veiksmo doktrina, ir tik dėl nesąžiningumo, painiodami savo neviltį su mūsų, krikščionys gali vadinti mus netekusiais vilties.


 

       Versta iš:
       Sartre J.-P. L'EXISTENTIALISME EST UN HUMANISME.
       Paris: Éditions Gallimard, 1996. P. 19–78.

 

____________

 

 

       1 Aš mąstau (pranc.).
       2 Gabrielis Marcelis (1889–1973) – prancūzų katalikų filosofas, rašytojas, krikščioniškojo egzistencializmo pradininkas. Pagrindiniai veikalai: „Būti ir turėti“ („Être et avoir“, 1935), „Žmogus keleivis“ („Homo viator“, 1944), Būties paslaptis („Le Mystčre de l'être“, 1950) ir kt.
       3 Pats M. Heideggeris veikale „Laiškas apie humanizmą“ („Brief über den Humanismus“, 1946) netiesiogiai atmetė tokį apibūdinimą.
       4 Turimas omenyje universitetinės profesūros ir Katalikų Bažnyčios ideologinis konfliktas Prancūzijos III respublikos sąlygomis.
       5 Francis Ponge (1899–1988) – prancūzų poetas ir eseistas. Savo kūryba siekė priimti „iššūkį, kurį mums meta daiktai“, apvalyti poeziją nuo visų sąlygiškumų, asmeninių poeto nuotaikų ir nuostatų. Svarbiausi poezijos rinkiniai: „Daiktų balsai“ („Le Parti pris de choses“, 1942), „Naujasis rinkinys“ („Nouveau Recueil“, 1967) ir kt.
       6 André Gide'as (1869–1951) – prancūzų rašytojas, literatūrologas. 1947 m. gavo Nobelio premiją. Pagrindiniai kūriniai: „Imoralistas“ („L'Immoraliste“, 1902), „Vatikano požemiai“ („Les caves de Vatican“, 1914), „Pinigų padirbinėtojai“ („Les Faux-Monnayeurs“, 1925) ir kt.
       7 J.-P. Sartre'as perfrazuoja R. Descartes'o mintį iš „Samprotavimo apie metodą“ („Discours de la Méthode“, 1637): „Trečioji taisyklė: visuomet stengtis pirmiau nugalėti save, o ne lemtį, ir pakeisti savo troškimus, o ne pasaulio tvarką, ir iš viso stengtis priprasti prie minties, kas būtų vien mūsų galioje, išskyrus mūsų mintis“. Dekartas R. Rinktiniai raštai / Vertė G. Bartkus. – Vilnius: Mintis, 1978. – P. 116.
       8 Jeanas Racine'as (1639–1699) – prancūzų dramaturgas tragikas. Panaudodamas antikos, biblinių mitų ir istorinius siužetus sukūrė naujo tipo klasicistinių tragedijų. Svarbiausios iš jų: „Andromacha“ („Andromaque“, 1667), „Britanikas“ („Britannicus“, 1669), „Berenikė“ („Bérénice“, 1670), „Mitridatas“ („Mithridate“, 1673), „Ifigenija Aulidėje“ („Iphigénie en Aulide“, 1674), „Fedra“ („Phčdre“, 1677), „Estera“ („Esther“, 1689) ir kt.
       9 „Laisvės keliai“ („Les Chemins de la Liberté“, 1945–1949) – J.-P. Sartre'o tetralogija. Pirmuose dviejuose romanuose vaizduojama tarpukario Prancūzija, trečiajame aprašomas 1940 m. pralaimėjimas ir Pasipriešinimo sąjūdžio pradžia. Ketvirtas romanas liko nebaigtas.
       10 Turimas omenyje 1861–1865 m. pilietinis Jungtinių Amerikos Valstijų šiaurinių ir pietinių valstijų karas.
       11 MRP – Prancūzijos partijos – Liaudies respublikinis judėjimas (Mouvement Républicain Populaire) – santrumpa. Įkurta 1944 m. kaip dešinioji krikščionių demokratų pakraipos partija. Viena iš pagrindinių Prancūzijos IV respublikos partijų. Vėliau suskilo: viena partijos dalis įsiliejo į Charles'io de Gaulle'io vadovaujamą demokratų sambūrį už V respubliką, kita 1966 m. įsteigė Demokratinį centrą, įsiliejusį į Prancūzijos demokratijos sąjungą.
       12 „Malūnas ant Floso“ („The Mill on the Floss“, 1860) – socialinis-psichologinis anglų rašytojos George Eliot (tikr. Mary Ann Evans, 1819–1890) romanas.
       13 „Šleikštulys“ („La Nausée“, 1938) – pirmasis J.-P. Sartre'o romanas.
       14 Jean'as Cocteau (1889–1963) – prancūzų poetas, dramaturgas, prozininkas, grafikas, režisierius. Labiausiai išgarsėjo pjese „Pragaro mašina“ („La machine infernale“, 1934), filmais „Gražuolė ir pabaisa“ („La Belle et la Bête“, 1945), „Orfėjas“ („Orphée“, 1949) ir kt.
       15 Isidore'as Auguste'as Marie François Xavieras Comte'as (1798–1857) – prancūzų filosofas, sociologas, pozityvizmo pradininkas. Svarbiausias veikalas – „Pozityvios filosofijos kursas“ („Cours de philosophie positive“, 1830–1842).