tekstai.lt

Rita Tūtlytė. Kraštiečių atsiminimai apie Antaną Miškinį


       Atsiminimai apie poetą jo gimtuosiuose Juknėnuose ir gretimuose kaimuose rinkti 1986 metais. Antano Miškinio amžininkų, kurie tuomet pasakojo, jau beveik visų nebėra. Labiausiai brangintina tai, ką jie prisiminė apie poeto jaunystę, bendravimą su kaimo jaunimu.

       A. Miškinio šeima turėjo šviesiųjų Lietuvos valstiečių bruožą – siekį mokslintis, šviestis. „Nebuvo pas juos turto, ale buvo pasiryžimas“, – sako viena iš atsiminimų pateikėjų Anelė Kuosaitė. Toji ambicija tikriausiai paveldėta iš motinos, kurios paveikslas kaimo žmonių atmintyje liko itin ryškus ir prieštaringas. Atitekėjusi į Juknėnus, šiame kaime ji nugyveno ilgą gyvenimą, buvo viena geriausių pasakorių ir dainininkių. „Jos tik klausyk ir klausyk, – ana kalba ir kalba“, – prisimena Angelė Prakelienė. Pagaliau ji pati tapo linksmai prisimenamų situacijų herojė: išauginusi garsius sūnus, mėgo jais didžiuotis; bendravo su parapijos klebonu, mokytojais, viršaičiu, mėgdavo, kad jai bučiuotų ranką. Samdydavo gražias tarnaites ir piršdavo savo sūnums; rengdavosi prašmatniau nei sodietės, buvo itin išdidi, šmaikšti ir netgi kandi. Tėvas – kilęs iš stiprių ūkininkų, darbštus, teisingas. Turėjęs brolį kunigą ir tuo kėlęs kaimo žmonių pagarbą. Anot sodiečių, taip pat „šposinykas“. Miręs, kai Antanui tebuvo septyniolika metų. Nepaprastai įdomaus žmogaus būta motinos brolio – dėdės Rapolo Pūslio. Nemokytas, vidutiniokas, amatininkas, buvęs caro kareivis, tačiau – puikus pasakorius. Rapolą juknėniškiai atsimena entuziastingai.

       A. Miškinis, jau išėjęs Kaune mokslus ir pagarsėjęs, išsiskyrė iš savo gimtinės žmonių kaip studentas, mokytojas, radiofono bendradarbis, poetas. Bet su kaimo gyvenimo būdu itin tapatinosi. Jo nuoseklus paprastumas išliko kaimiečių atmintyje kaip svarbiausia būdo savybė. „Antanas buvo kaimo žmogus. Visiems draugas, artimas. Su kaimo jaunimu būdavo“, – džiaugiasi Sofija Maniušienė. Vienodai bendravo su šauniais ir su prastais, su turtingais ir su ubagais. „Untanas patvory atsisėda šalia tokio durniuko, knygą prispaudžia po pažasčia – ir sėdi“, – prisimena Angelė Prakelienė. A. Miškinis padėdavo režisuoti kaimo vaidinimus, vestuvėse mėgo dainuoti linksmas dainas, eidavo kūmuosna.

       Poetas laužė suponėjimo tradiciją, šiaip jau būdingą Nepriklausomos Lietuvos inteligentijai. Šiai tendencijai priešinosi visa savo laikysena. Kaip tik ši laikysena ir žavėjo kaimo žmones. „Antanas daugiau liežuviu mandras buvo; nesijautė aukščiau prieš kaimo žmones“, – šiltais prisiminimais dalijasi Jadvyga Tumėnienė.

       Bendra vaikystės patirtis su kai kuriais žmonėmis suartino ilgam. Vaikystėje būsimasis poetas ganė karves prižiūrimas kerdžiaus Sabesčiaus ir vėliau labai ilgesingai klausydavosi jo rago. Kazys Kunčius (kerdžiaus Sabesčiaus vaikaitis) prisimena A. Miškinį sakant: „Kai atvažiuoju atostogų, kai užgroja rytą Sabesčiaus trimitas, klausausi, – Sebastijonas jau gena gyvulius“.

       Sugebėjimas pokštauti, sukurti iš niekų linksmas situacijas, laisva dvasia – Juknėnų kaimo gyvenimo būdas. Paveldėjęs iš tėvų šmaikštų liežuvį, nerimtas, padykęs, šnekus ir linksmas – toks bendraamžių atmintyje iškyla jaunas poetas. Bendravimą, bendrus pokštavimus sodiečiai labiausiai ir atsimena. „Kumpanija tai labai mėgdavo; jei ką išgalvot, tai tuoj jis. Ar gražiai, ar negražiai – anas visaip, būdavo, moka“, – sako Aldona Kunčiuvienė.

       Ežeras, piliakalnis – maudynių, žvejybos, pasidainavimo vietos. Sodiečiams ypač įstrigęs dainavimas kartu. Poetas atsivežęs į kaimą ir išmokęs dainuoti kelias nebūdingas aukštaičiams dainas. Jas žmonės dainuoja iki šiol ir žino, kad šias dainas išmokęs A. Miškinis. Daina labiausiai išsaugojo bendro buvimo džiaugsmą. Bendraudamas, dainuodamas A. Miškinis telkė kaimą, ugdė pasididžiavimą juo, – Vaižganto mėgstamą dainą pavertė Juknėnų himnu. „Susitiko ką, nu tai ir dainuoja „Aždūmava, ažrūkava visi pakraštėliai“, – prisimena Stefa Maniušytė. A. Miškinis, galima sakyti, dalyvavo tuo metu plačiai vykdomoje kaimo kultūrinimo akcijoje; kita vertus, pats sėmėsi iš sodiečių optimizmo, šviesaus žvilgsnio į pasaulį; rinko senus žodžius, mėgo klausytis senolių pasakojimų.

       Poetas jautė kiekvieno kaimo tarmės niuansus (Juknėnų, Gaidžių, Salako apylinkių), mokėjo šmaikščiai pamėgdžioti. Kaimas itin gerbė jį už puikiai išlaikytą tarmę. Sodiečiai prisimena, kad poetas laikėsi tradicijų ir tada, kai sovietmečiu tai buvo pavojinga (brolio Motiejaus laidotuvėse prašė giedoti).

       Bet buvo ir kitoniškas, laisvas nuo tradicijų, normų. Kaimo žmonės pabrėžia, kad, skirtingai nei kiti vyrai, Miškiniokai ir svečias Jonas Aistis „eidavo be kepurių“ (Adelė Miškinytė). Panašiai nužiūrėtas ir Pulgis Andriušis („Kelnės iki pusei paraitotos, varlalį pasirišęs“ (Jadvyga Tumėnienė); „Andriušis užėjo – Vajesišky Onos atlaiduos – su barete, kelnės golf, matos dar kojinių daug“ (Aldona Kunčiuvienė); ir Antano Miškinio motina (skrybėlėta, pirštiniuota); ir Motiejaus elgesys („Motiejus šokt nemoka visai. Išvedė žmoną savo, ranką pabučiavo – mum navatna“, – Aldona Kunčiuvienė).

       Didžiulį įspūdį juknėniškiams buvo padariusi A. Miškinio atsiminimų knyga apie savo kaimą „Žaliaduonių gegužė“. Knygoje papasakotas istorijas jie džiaugsmingai perpasakoja, papildo. Tokiu būdu klostosi lyg koks XIX–XX a. kaimo gyvenimo epas su savais herojais ir jų nuotykiais. Kaimiečiai liudija tolesnį herojų likimą, kitų pažįstamų reakciją į knygą; prisimena, kur buvusių sodybų akmenys, kryžiai, kokios keistos istorijos atsitikusios. „Antanas eidavęs į mūsų kaštaną, į kryžių. 1940 metais visi sodai iššalo, tik tas su kryžium – ne“, – mena Adelė Miškinytė. Kaimo geografija, istorija, senovės ir dabarties nutikimai, įamžinti A. Miškinio knygoje, jiems yra brangintinas ir saugotinas dalykas.

       Nors ir klausęsi poeto eteryje ar šiaip girdėję jį skaitantį eiles, vis dėlto labiausiai sodiečiai poetą prisimena kartu su visu kaimo gyvenimu, dalyvaujantį jo istorijoje ir likime – kaip kaimo bendruomenės dalį. Ir tuo džiaugiasi.

       To, kaip žmogus ir jo likimas buvo sulaužyti 1940 metais, kaimas nebefiksuoja; puse lūpų ir su paklaidomis komentuojamas ir A. Miškinio ištrėmimas į Sibirą (prisiminkime, atsiminimai rinkti prieš Atgimimą, tad sodiečiai neturėjo jokių galimybių apie tai laisvai kalbėti).
       Publikuojami tik keli tekstai iš didelio per ekspediciją surinkto pluošto.

RITA TŪTLYTĖ  

    

       Aldona Tumėnaitė-Kunčiuvienė, g. 1925 m., Juknėnai

       Antanas Miškinis buvo mano krikšto tėvas. Aš gimus per Jonines. Norėjo mano vardą išrinkti. Sako: „Kaune madingas vardas Aldona“. Tai aš pirmoji Juknėnuos Aldona.
       Miškinis po to atvažiavęs vis prieina, klausia: „Kur čia mano krikšto duktė yra?“ Nebuvo mandras. Kai buvau maža, tai dovanų atveždavo, tokią suknytę. Sakė: „Paimsiu mokytis“, ale vedė, – ir taip liko. Su manim – keturi [jo] krikšto vaikai: aš, Pūslytė, Gaidelytė (Jotaučiuose) ir dar vienas berniukas (Utenoj).
       Jų namuos daug sykių buvau. Po kaimą vaikščiodavom. Jo žmona siuvinėt mane mokė, siūlų davė. Kvietė ateit, kvietė prie mergytės pabūt, bet prasidėjo rugiapjūtė…
       [A. Miškinis] kaime ruošė „Ameriką pirty“; per vasaros atostogas ir Velykų atostogas roles išrašė… Nemandras buvo labai Antanas. Ir gegužines ruošdavo.
       Ir tarnaitė buvo, tai vedžiodavos. Gal įsimylėjus buvo. Juškaitė. Su tėveliu kartą anas ėjo iš bažnyčios. Prisėdo prie griovio: „Žinai, aš labai nelaimingas. Kad būčiau trijų klasių, tai pasiimčiau tokią, kokios norėčiau“. Maniušienė, Jackūnienė – vidutinės, ne tokios gražios kaip ana.
       Laiškus už Miškinių motiną rašydavau vaikams: ir Antanui, ir Motiejui. Taip senybiškai kalbėdavo, o aš jau kitaip rašau – apverčiu. Rašė apie ūkį, apie tarnus, ką dirbam. Ilgą laiką gyveno viena su tarnais. Turėjo tarną ir tarnaitę. Be tarnų nebuvo. Pečių kūrendavo, kaip sako, jau senatvėj, bet darbų nedirbdavo. Gerbdavo ją labai mokytojai; visur kviesdavo. Katinas toks, kaimynijoj, kuris pas Maniušius nuomojo butą.
       Miškinienės vyras… Atvežė, buvo išgėręs. Gal padaužė ratą smilkinin. Tada septyniolikos metų Antanas buvo.
       [Per A. Miškinio statytą vaidinimą] Maniušienė, apylinkės mokytojai buvo suvažiavę. Pirmas gi vaidinimas. Prisimenu tik: labai ilgai šnekėdavo per tą vaidinimą. Ir Antanas Miškinis buvo. Nuolatos gi jisai. Ruošė tą vaidinimą peržiem, vaidino per Velykų atostogas.
       Šnekėdavo anas su senais: kaip kas šneka. Kad paskui Miškiniai eina per kaimą, tai laiko mums nėra.
       Andriušis užėjo – Vajesišky Onos atlaiduos – su barete, kelnės golf, matos dar kojinių daug. Buvo pas mus dvi viešnios, viena – jaunalietuvė. O jis nemėgo. Tą mergiotę pajuokė, nešoko: „Ką, aš nevertas tavo kepurės?“ O šoko su mokytojom.
       Tilvytis, mačiau, ateidavo iš Daugailių pėsčias.
       Pulgis padėjo jam pasislapstyti per karą. Ir Tilvytis, ir mano tėvelis, ir Govedaitė mokėsi pas Miškinius…
       Miškinis yra sakęs: „Dukart pavydėjau Tilvyčiui, vieną – kai prie jo priėjo Binkis…“ Atvažiuodavo čia Binkis, Aleksandravičius. Kartą važiuojam iš Kauno, atsisėdo toks vyriškis lūpom postorėm, klausia: „Kur važiuojat?“ – „Į Juknėnus“. – „Ir aš ten važiuoju“. Kas važiuodavo, tai vis pas Miškinius. Ties mumis palydėdavo, atsišnekėdavo, atsisveikindavo.
       Jų dėdė kunigas buvo. Gyveno Lenkijoj (Vilniaus krašte). Žemės tai turėjo. Labai gabūs buvo visi Miškiniai. Eidavo „kūmos žiedą“, tai pasako viską, surenka „pletkus“ visų ir išsako Antanas. Mes tai po tris keturis. O jis – visų; ir kaip nuo liepto pasako. Motiejus: kad kas buvo, tai pasakys ir dieną, ir valandą. Mano dėdės žmona tada tarnavo, augint [juos] padėjo. Ji sakiusi, kad gal mišiaunu vynu girdydavo (kad tokie gabūs, kad atsimena viską). Gal kaip midus ar kas, gal be alkoholio. Mačiau tą dėdę kunigą: ėjo per kaimą. Jis pakliuvo pas lenkus, kai Vilniaus kraštą užėmė, tai ir liko. Buvo giminaitė – Maniušienė, tai ji eidavo per rubežių pas jį.
       Dar tokį fajetoną turėjo, tokį navatną vežimą, ne lineiką. Paskui pasisamdydavo kokį žmogų, kad [juos] vežtų.
       Motina sūnų Untaniuką labiau mylėjo, ant šposų linkęs. Vincas rimtesnis. Motiejus irgi mėgo šposus. 1961 m. spalio mėnesį motina mirė. Buvo visos marčios… Šnekėjo, kad Motiejaus žmona vyresnė. Jinai ištekėjo dvidešimt aštuonerių metų, o anas – studentu būdamas. Labai Motiejus mėgo balius. Užkvietė ir mus; nenuėjom. Pas Govedus ateidavo, Užgavėnės ar kas. Pasakojo: užušneka – nėr kada valgyti nei gerti.
       Motiejienės švogrius aukštu valdininku tarnavo. Antanas ir Motiejus tarnaudavo kariškiais. Motiejienė pasakojus [kaip susipažino su vyru]: „Trys karininkai Muziejaus sodely vaikšto, laukia kažko – baltom pirštinėm, pasitempę, o vieno diržas susuktas. Nu, negaliu žiūrėt. Pribėgau: „Atsiprašau, jūsų diržas susisukęs“. Jei kokį žmogų patvarkei, tai tvarkysi visą gyvenimą“.
       Motiejus buvo labai apsileidęs. Jėzau, kad ir burnos anas nenusiprausdavo. Vienas… Motiejienė: „Dieve, jau mūs Motiejus svečius vaišina: šneka, pasakoja, o nuo svečių valgis toliausia“. Užimtas, nemato.
       Motiejai Kaune – labai vaišingi… Bet nė vienas nei namo statė, nei ką… Nieko. Rodos, jokių turtų – ne. Gal kad plačiai gyveno.
       Motiejai – tai jau pavyzdys. Čia pas Govedienę sueidavo. Motiejus šokt nemoka visai. Išvedė žmoną savo, ranką pabučiavo – mum navatna. O su Antanu dar šokom. Motiejienė supyko per Antano vestuves. Teisybė ar neteisybė, nežinau. Antano žmona buvo mokytoja. Per vestuves su Motiejum vis šneka, vis šneka. Tai Motiejienė: „Aš nebereikalinga, aš nebereikalinga“, – pradėjo šaukt ir išbėgo. Buvo sarmata, nors per žemes nueik. Vestuvės buvo Kaune, motiną tik pakvietė. Antanienė truputį gyveno Antilgėj, pas juos negyveno.
       Vincienė – ai graži buvo. Tai Motiejienė: „Aš turiu sekti ir sekti jį“. Labai gražus gi buvo jaunas, o ana mažučiukė, veido tamsaus. Motina ją peikus… O apie Vinco žmoną sakė: „Dievuliau, kokia graži, misliau, kad angelas nuslaido iš dungaus“. Ji iš Joniškio. Jis dirbo ten nuovadoj. O Antano žmona labai simpatiška, plaukai juodi. Motinai ji: nei šilta, nei šalta. Niekaip. Vincienė nepatenkinta buvo: paliko su mažais vaikais.
       Jaunystėj – su mano tėvu vis. Tėvas sako (sekmadienį per atlaidus Vajesiškyje): „Eisiu paieškot, kur Antanas. Žiūrim – sėdi prie bažnyčios mūro su ubagu Samėnu“.
       Martinėnaitė iš Kubilių – jo simpatija.
       Ir anksčiau, ir paskui – tik žiūrim pro langą ir bijom, kad nepamatytų; palydim kaip dievus. Antano labai balsas gražus buvo, vakarėliuos dainuodavo. Net per radiją dainuodavo. Sužinojom 1940 m., tai ėjom pas juos pačius klausyt. Ir Borutos eilėraščius, ir savo skaitė, ir dainavo „Dul dul dūdelė“. Jis pats programas rinkdavo. Nuėjo pas vieną garsią [solistę] prašyti, kad dainuotų per radiją. Nesutiko. Anas sako: „Tu dainuoji turtuoliams, scenoje, tu padainuok liaudies dainą visiems“. Pats Antanas Miškinis šitą pasakojo. Eilėraščiai jo labai lengvi – eina kaip per lieptą.
       Grįžta iš Kauno. Pasidėjo čemodanus: „Parodyk tu man tą krikšto duktę Gaidelytę“. Bet taip ir liko. Parvažiuodavo iš Kauno, dirbdavo. Suorganizuodavo net marčias dirbti. Motiejus tai poniškas. Tarnavo pas juos toks Mizeikis. Veždavo vežimus; ir šieną džiovina, su rugiais darbų yr… Padėdavo ir marčios. Vienąkart Miškinienė net apibarus. Reikėjo pėdus nešiot. Ta atneša ir meta, ne sustato gražiai, ale meta. Motina: „Tai tu, vaikuli, jau ir bloški – ne nešioji, ale jau bloški“ (blokšti – reiškia kulti).
       Atvažiavo kada per atostogas žiemą. Marčios iškūreno pečius ir tuoj atidarė fortkus. Motina: „Aš jums visos Untilgės neprišildysiu“. Ai, mama mandra buvo.
       Motiejienė nemėgo eit bažnyčion vienaplaukė. Skarelė – šilta. Paėmė kokį šaliką ilgą; vienoj pusėj mazgelis ir kitoj mazgelis. Miškinienė: „Ale kaip tu buvai bažnyčioj, kad visa Untilgė ir visi juknėniškiai juokėsi“. Graužėsi paskutinėm dienom, kad barusi. Ana tarnaitėms būdavo nebloga. Pameluodavo, – bet nebloga.
       Kartą buvo taip (Miškinienė pasakojus): „Atsikėliau, pasimeldžiau, „Ryto aušrą“ sukalbėjau, o jie kaip miega, taip miega. „Vaikeliai, – sakau, – jūs gal ir mokyti, gal mano maldos darmai aina, gal man nesimelst?“ Anys: „Kaip darei, taip daryk“. Rapolas, jis dėdė, sakęs: „Mano sesers vaikai bažnyčių negriauna, ale ir nestato“. Jo sesuo – Amerikoj. Mirė prieš karus dar.
       Pas Motiejų… Iš kur neik, pas jį vis ugnis. Vakaroja, o rytais miega, kada jiems gana. Pusrytis, kai mūs jau pietūs.
       Ar kas įskundė Antaną… Iškart jis kažką rašė, paskui nustojo rašyt. Ale pogrindy… Kažkas davė kokį laikraštėlį… Tikrai nė nežinau. Žmonos pradėjo apie jį klausinėt. Draugai patarė Miškinienei išsiskirt. Tai padavė išsiskyrimą, – tada jau galėjo dirbti. Antanas: „Kai gavau išsiskyrimą, tai nusigandau. Kai grįžau iš Sibiro, žiūriu – ateis ar neteis. Pamačiau, kad laukia stoty su dukra“. Su mano vyro pusbroliu Sibire kartu buvo. Sakė tik: „Ir lupynos skanu buvo“.


       Kazys Kunčius, g. 1914 m., Pikčiūnų k.

       Motiejus laiškus padėdavo rašyti. Kun. Antanas kaimiškai kalbėdavo, paprastas.
       Motiejus prieš mirtį labai prašė, kad aš ateičiau. Kaip tik tą naktį ir mirė. Sekmadienį žadėjau eit, bet Antanas parvažiavo. O Motiejus dairos pro langą – „Kazys žadėjo ateit“. Antanui sakė: „Labai noriu, kad Kazys ateitų“. Matyt, širdimi negalavo. Paprastas žmogus buvo, jis nelaukė, kad „labas“ jam sakytų, pats pasakydavo. Mažą ir didelį sutikęs nepraeidavo pro šalį. Naktį dirbdavo. Dar ir ardavo. Bet nedaug, sklypuką kokį.
       Antanas tankiai atvažiuodavo pas jį. Atostogaudavo ir šiaip. Laikrašty „Vilnis“ buvo parašyta apie Motiejaus mirtį, laidotuves. Antanas buvo inteligentas, bet laikydavos ir mūsiškių tradicijų. Sakė: „Kazy, jūs prieš uždarant karstą užgiedokit, tada aš atsisveikinsiu brolį“.
       Antanas dainuodavo himną.

Padūmavį parūkavį
Visi pakraštėliai, (2 k.)
Pakulėlas pakulėlas
Kam jūs ir gadnas. (2 k.)

      
       Mėgo dainą:

Užtrauksim, broliai, naują giesmę,
Kurią jaunimas tesupras.

      
       Su senukais apie senovę kalbėdavo, klausinėdavo. Draugaudavo su Tilvyčiu. Tilvytis važiuoja paštan ir Antaną paima. Vakaruškose Miškinis, jei tik atvažiuoja, visada dalyvaudavo.
       Motiejaus žmona daugailiškė. Apsivedė Kaune. Labai negraži buvo: maža, nedidelė, nei jauno, nei seno veido. Visi sakė: „Kaip jis ėmė: mažytė, negraži“. Tokia su šposais, sakydavo. Mokytojavo. Pats Motiejus mokėsi Dvinske. Ten labai sunku įstoti, priimdavo tik labai turtingus. Mokėsi Motiejus labai gerai. Tėvas atvažiavo į Dvinską arkliu. Sako: „Vedžiau pirštu – vis nėra Miškinio, keturiasdešimt devintu numeriu tik pažymėtas, o po to dar vienas; paskutinis“. Kas čia ūkininkėlio vaikas, nors mokės penketais. Motiejus nesutiko į kunigus stot. Atmintis gera. Kaime apie visus – senus ir jaunesnius – kada gimę – visada pasakys.
       Tėvas irgi buvo šposinykas. Anas žiemą nuėjo Silin žuvaut; įkrito į eketę. Išlipa, baisus šaltis – apšalo visos vietos, kur nesilankstė. Užėjo pas kaimyną pasišildyt. Sako: „Kad koks durnis – būt prigėręs, o aš tykiai pabuvau, pasikrutinau, pasikrutinau ir išlindau“.
       Miškinienė (Pūslytė, jo žmona) – nemokyta, bet labai daug senybės dainų mokėjo, pasakų. Paprasta kaimietė. Ji atmintį gerą turėjo, senybes pasakojo. Iš reto kalbėdavo, bet garsiai rėkdavo.
       Rapolas (jos brolis, Pūslys) – irgi iškalbingas. Jis septynis hektarus žemės teturėjo. Pečius mūrijo, zimagoru dirbo. Prie caro – fronte buvo, su japonais kariavo.
       Antanas vis su šposais: Vajesišky su sermėga, kailiniais ir su šiaudine kurlaiša apsijuosęs – Velykų rytą… Vieną sykį Vajesiškin – per dešimt minučių dviračiu… Įdomu jam. Antanui vėžys buvo. Dvejus metus prieš mirtį buvau jį sutikęs. Jo žmona Lietuvos rusė buvo, Kaune mokytojavo. Antanas, kai tik atvažiuoja, – į vakaruškas. Šoka, dainuoja su jaunimu. Jaunimo daug, kultūringas kaimas. Vaidinimus patys organizuodavo. Antanas dalyvaudavo. Kunčius Alfonsas kaukes, dekoracijas padarydavo, Laurinavičius (Sudeikiuos) – kitas organizatorius. Į Juknėnus atvažiuodavo dūdų orkestras iš Utenos, miesčionys atvažiuodavo pasilinksminti.
       Motiejus prie vokiečių lyg ir kaime maišėsi. Paskui – daugiausia namuos. Kad išeidavo, tai tik su reikalu. Karvę turėjo, kol jėgos buvo.
       Antanas turėjo visokių draugų. Gal paskundė kas… Kai grįžo, jį išteisino. Antanas niekada nekalbėdavo apie Sibirą. Klausiau. Nenorėdavo prisiminti. Sakydavo: „Man visur gerai“. Kažkas man pasakojo: kai vežė Sibiran, labai dainavęs. Turiu Antano knygą „Žaliaduonių gegužė“. Jos užrašas: „Didžiai gerbiamam Kazimierui Kunčiui, Kunčiaus Pranciško, čia aprašyto, sūnui – paskaityti apie žmones, tėvą, o ir apie patį save (ir apie savo senelį Sabesčių)“. Pranciškus Kunčius – tai mano tėvas, o Barysa Sabesčius – mano motinos tėvas.
       Antanas ganė gyvulius prie Sabesčiaus. Sabesčius septyniolika aštuoniolika metų išbuvo kariuomenėj. Kai grįžo, žemė nebepriklausė jam. Daryk, ką nori. Jis buvo trimičius, traukė gražiai. Tai jam Maniušis atvežė. Antanas sakydavo: „Kai atvažiuoju atostogų, kai užgroja rytą Sabesčiaus trimitas, – klausausi; Sebastijonas jau gena gyvulius“. Miškiniai tik per savo gabumus prasimušė. Basi ganydavo. Kai padai sutrūkdavo, karštų nesūdytų taukų motina užpildavo. Šokinėji ilgai, kol nuskaudi. Antanas pasakojo.
       Grįžęs Antanas apeidavo visus senus žmones: įdomaudavos, kas kokių baikų žino. Mėgdavęs štukas. Jo ketureilis:

Kai Nojus laivan ėjo,
Rankoj puslitrį turėjo,
Užtat Dievui jis patiko
Ir gyvas išliko.

      
       Kauno turguj Antanas nusipirko šiaudų kūlį ir nešėsi per Laisvės alėją. Ale tų šiaudų jam nereikėjo. Jis namie turėjo matracą. Tik dėl mandrumo. Panešęs numetė.
       Antanas pasakų mokėdavo. Atvažiuoja – ir ateina pas mūs tėvą. Tas irgi daug žinojo. Kaime gydytojas buvo. Mano tėvas rašyt nemokėjo, skaityt mokėjo. Jis pirmas kaime imdavo laikraštį. Gydė nuo ožkos iki žmogaus. Kai kurie gydytojai juo pasitikėjo. Kiti – kad neturi teisės gydyt. Siuntė raštus, kad milicija suimtų, bet žmonės eidavo.


       Bronė Tumėnienė, Juknėnai

       Antanas per vestuves dainas mėgdavo. Linksmas. Kur graudindavo, tai seni dainuodavo. Prie graudinimų Miškinis neprisidėdavo.
       Antanas režisuodavo vaidinimus. Apie Vilnių visokių veikalų… Vilnių iš lenkų norėdavome atimt. Žiemą kamaroj, o vasarą klojimuose vaidindavo. Sueidavo visi aplinkiniai kaimai. Antanas nevaidindavo. Kai parvažiuoja, ateina, parežisuoja, pamoko, kad geriau išeitų. Pats nevaidindavo. Labai gražiai vaidindavo mano vyras Norbertas Tumėnas ir sesuo mano. Antanas į vaidinimus atsiveždavo ir draugų, ypač vasarą, kai vasaroti parvažiuodavo. Savo dainų nerekomenduodavo, nerašydavo vaidinimams.
       Vaidinimuose dalyvaudavo Mykolo Kunčiaus penki broliai, Juozapas ir Kazys Kunčiai. Maniušis Leonardas – iš senųjų.
       K. Binkis kartą parašė apie poetą:

Ten pakrūmėj vienmarškinis
Eiles rašo A. Miškinis.

      
       Antanas grįžo iš Sibiro be sveikatos. Užėjo vandens atsigert – kosti, dūsta. Utenoj buvo nusitvėręs parankės: „Tik nepalik manęs vieno, sunku pirkt“. Jo žmona – Lietuvos rusė. Antanas vaikystėj su Norbertu keisdavosi duona: Miškiniui Tumėnų duona skanesnė, o Tumėnui – Miškinių.
       Motiejus gyveno su žmona. Laikydavo karvę. Iš vakaro, kol šviesu, atsinešdavo pieną iki mūsų, o ryte atėjęs pabaigdavo nešti.
       Į parduotuvę – visada basas. Sako: „Jūs kojas pagadinat. Reikia basiems vaikščioti“. Motiejus nė karto nebuvo sirgęs.


       Angelė Prakelienė, g. 1924 m., Užėniškės

       Motiejus – nuosakus labai. Tolima giminė, bet vis atvažiuoja. Antanas – tai vis su šposais. Motiejus dieną miega, o naktį dirba: niekas jam netrukdo. Gražiausias buvo Vincas. Ir Motiejus gražus. Prasčiausias tai Antanas. Jis buvo šposinykas, o Motiejus lėtesnis kalboj. Untanas patvory atsisėda šalia tokio durniuko, knygą prispaudžia po pažasčia – ir sėdi.
       Mama jo ant pečiaus užlips, būdavo, ir pasakoja apie [mirusią dukrą] Uršuliutę. Uršuliutę vis, būdavo, mini ir mini. Motiejų norėjo kunigu išmokyti. Anas papuolė ligoninėn, o jo žmona sesute dirbo. Jį pagydė ir susipažino. Rūkydavo ji, nei vaikų neturėjo. Va ir po kunigo. Motiejus dažnai ateidavo bažnyčion.
       Antanas suvis paprastas, tarmiškai kalba, salakoniškai – su salakiškiais. Nelabai pasipuošęs. Kalba vis senybiškai. Labai šposinykas, nuosakus būdavo.
       Jo motina – su gražiais mėgdavo. Kur graži merga, su ta ir giminiuodavos. Vis savo Vincukui piršdavo. Šposinykė kaip ir vaikai: jos tik klausyk, ana kalba ir kalba. Klebonui eglute austą rankšluostį dovanojo. Ana ir klebonijoj būdavo dažnai, kalbėdavo.
       Motiejienė viską valgo, jai viskas skanu, viskas gerai. Ji marlės baltinius pasisiuvo, ir gerai. Gražiai sutvarkytas buvo jų nameliukas. Antano tėvas kiek pijokas buvo. Maž ir mirė nuo gėrimo. Miškinienė sakė: „Kai jau muši, kad žmones nematytų, gurbe kur“. Sakė: „Maž tropysiu valgyt pataisyt“. Bet išvirdavo labai gerai. Švariai. Mizeikis tarnavo, lig kol pagalėdavo. Dūdėnas, mokytojas, – nuolatinis svečias Miškinių. Rečiau Vincas atvažiuodavo, Motiejus daugiau, ir ūkį tvarkyt padėjo. Motiejukas – mamos mylimiausias. Mama nei sirgo, nei nieko: bulves kasė ir mirė.
       Antanas į Salaką važiavo, mane ant kelių pasisodino ir sako: „Uogienę pirštu reikia laižyt“. Ir kabina pats pirštu.


       Jadvyga Tumėnienė (gyv. Juknėnuose), Stasė Maniušytė (gyv. Kaune, mokytoja)

       Antano žmona – Aleksandra. Jos tėvas baltarusis, motina dvarininkaitė. Eidavo į ežerą visi basi, kelnes atsiraitę; labai demokratiški.
       Motiejaus lietpaltis – senas, ilgas, pats basas, kelnes pasiraitojęs. Motiejus – kaimo išmintis.
       Jis nemėgo pablevyzgot; jei išgirsdavo už stalo ką nešvankesnio, tai tiesiog…
       Antanas kartais mandras buvęs, mėgdavęs pašiepti Tilvytį. Ir visada jo viršus buvo, nes bagotesnis Tilvytis 1916 m. pas Miškinius per žiemą mokėsi (norėjo stoti į gimnaziją). Tada Miškiniai namus tik statėsi. Tilvyčio dvieilis (gal pirmasis?):

Uti ti ti voveryti,
Kas tį guli par mergyti.

      
       Antanas daugiau liežuviu mandras buvo; nesijautė aukščiau prieš kaimo žmones. Jei kurdavo, tai tik ekspromtu. Antanas palepintas, jauniausias, labai mylimas, gal mokėjo labiau prieiti prie motinos.
       Ant piliakalnio eidavo, prie ežero, pas senesnius kaimynus, nes jie įdomesni. Čeburnis Justinas, Tumėnas Norbertas susitinka, duoda parūkyti. Su Cvilmanu buvo geriausi draugai. Kartą su Motiejum Antanas nuėjo tiesiai per pievą. Cvilmano pieva, o juk ją reikia pjauti. Liudvikas: „Laba diena“. Tie – „Laba diena“, gerų cigarečių uždavė (o jis rūkė naminį tabaką). Cvilmanas per petį paplojo: „Ai, Antaniok, vali parugiais!“ Antanas visada būdavo kermošiuj ir su ubagais pakalbėdavo. Šmaikštų liežuvėlį turėjo Antanas. Paskui jį būriuodavosi. Išeina: baltiniai balti, Mizeikio kailiniais užsivilkęs (kailiniai nudryžę), su čebatais… Paskutinis Antano draugas buvo Norbertas Tumėnas. Antanas: eina į parduotuvę – užeina, dirba – tai susėda pakelėj, kalbasi. Tumėnas irgi šmaikštus, anekdotus pasakojo.
       Andriušio (Pulgio) kelnės iki pusės paraukta, varlalį pasirišęs. Vokiečių laikais pogrindinę organizaciją buvo įkūręs, todėl nėra apie jį kalbama. Jis – Tilvyčio sesers vaikas. Tilvyčiai balsingi visi buvo. „Don Kichotą“ išvertęs Pulgis. „Amerikai pirtyje“ jis piešė dekoracijas. Maniušio Balio klojime vaidino.
       Pas Tumėnus – viso jaunimo suėjimas. Antanui nesvarbu, kas kviečia ir pas ką, – vis tiek ateis. Karštesnio temperamento, palyginti su kitais, judresnis.
       Atmatuota ir apgalvota Motiejaus viskas. Labai gera atmintis: metai, diena, laikraštis, kokia žinutė. O Antano atmintis paprasta. Šnekėjo tarmiškai. Motina jų labai šneki moteriškė, prie juokelio.
       Kai Antanas paskutinį kartą buvo pas Motiejų, tas prašė: „O gal da nevažiuok, pabūk“. – „Jei tu atvažiuosi unt Velykų, tada gerai“. – „Nu gerai“. Antanas sako: „Tai gulk, aš arbatos užvirinsiu“. Kol užkaitė vandenį – negyvas.