tekstai.lt

Jūratė Sprindytė. Tekstų alibi



b_145_202_16777215_0___txt_images_stories_karalyst.jpg       Petras Dirgėla. ALIBI KNYGOS. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – 387 p.


       knygos turi alibi
       yra parašytos
       net
       Alibi knygos

                iš dainelės apie alibi




       „Esminio galvojimo“ reikmė

       Prieš metus, 2004-ųjų vasarį, pasirodė Petro Dirgėlos romanas „Alibi knygos“, epilogiškai užsklendžiantis keturių tomų veikalo „Karalystė. Žemės keleivių epas“ romanų ciklą. Prieš metus, vasario 17-ąją, žuvo Vytautas Kubilius. Šiuos du labai skirtingus faktus drįstu susieti „esminio galvojimo“ teze, aptikta V. Kubiliaus 1972–1980-ųjų sunkmečio dienoraščiuose, kai jį plakė po straipsnio „Talento mįslės“, kai buvo sustabdyta mokslininko disertacija ir išvis atsisakoma publikuoti bet kokius jo darbus. Jis daug mąstė apie tuometinę literatūros ir kritikos padėtį, ir tai man buvo stiprus impulsas savęs paklausti, ar daug kas per ketvirtį amžiaus pasikeitė. V. Kubiliaus maksimalizmas tapo tam tikru atskaitos tašku. Ką gi mes šiandien darom ir kodėl? Įsidėmėtinas 1979 sausio 10 d. dienoraščio įrašas: „Svarbu būtų susidaryti „esminį galvojimą“, nesiblaškyti, o jausti esmę, jausti tikrumą. Dabar vis tiek lieka diletantiškas slydimas. O kur ta esmė? Ji glūdi ne pačioj literatūroj, o kažkur kitur, žmogiškose vertybėse, išgyvenimuose, santykiuose. Bet tą santykį susidaryti dabar sunku, mes bėgam nuo aiškių ir kategoriškų sprendimų, mes nenorim turėti savo aiškios nuomonės, mes slepiame patys nuo savęs savo nusistatymus. Ir taip per visą mūsų literatūrą. Todėl nėra tikrumo, nėra aistros, nes kažkokie esminiai dalykai yra išstumti iš sąmonės. Ir literatūra statoma iš literatūros, iš vingiuoto sukčiavimo paties su savimi, iš priverstinio gražbyliavimo, kuris yra ne literatūrinė maniera, o tiesiog egzistavimo būdas, galvojimo būdas, prisitaikymo būdas“1. Rašyta brežnevizmo sutemose, bet kodėl taip aktualiai skamba? Suaktualina nūdienos naujoji konjunktūra, įsivyravusios meno mados – gyvenamojo kultūros momento rezervatas, kuriame galioja nuožmūs popso dėsniai ir rinkos cenzūra. Tokiomis aplinkybėmis „esminio galvojimo“ kūrinių bumas tikrai neištiks. Intelektualinė kryptis – savarankiškų minčių struktūros ir simbolinės reikšmės – yra nuolat stokojama, nors geidžiama mūsų kultūros istorijos dalis. „Literatūra pernelyg primiršo rezultatyviosios mąstytojos pareigą“2, – sakė P. Dirgėla 1980-aisiais, įnirtingai kaupdamas medžiagą būsimiems istoriosofinės prozos darbams, kurių kulminacija ir laikytina 4 tomų 14-os knygų „Karalystė“.
       Kiekviena kultūra turi prasmę tik tada, kai ji realizuoja vertybes. Tokia tezė galiojo šimtmečius. Negi dabar staiga ir negrįžtamai dingo? Galima rinktis: palaikyti ar griauti kultūros vienį. Kas yra postmodernioji intelektualinio gyvenimo forma? Nesirūpinti jokiu kriterijų pagrindimu, jokiu vieniu, o manifestuoti laisvę, eklektiką, pliuralizmą. Įtvirtinti save pačią. Postmodernizmui būdingas ne vaizdavimas, o autoreferencija. Savimyliška kultūros forma.
       Humanitarinė disciplina gyva tol, kol nori sau užduoti fundamentaliuosius klausimus. Literatūra irgi tik tol. Ir literatūrologija ar kritika. Bet esame prašomi tarnauti dienos aktualijoms arba verčiami apsibrėžti akademiškumo ribomis. Metodologinio disciplinavimosi vajus skatina sureikšminti teises į moksliškumą, darosi nuobodus, marina kritiką. Be to, nebeįdomu rašyti apie knygas, kuriose kapstomasi kasdienybės sąšlavyne be jokios aliuzijos į universalesnę dimensiją. Pasirodantys šiuolaikiniai lietuvių romanai perdėm empiriški arba žaidybiški, tarsi daug ką paliečiantys, bet iki gilumų neužgriebiantys. Romantiškai perdedama „aš“ svarba, emocinis planas ir saviraiška (geriausiu atveju). Prastesnis variantas – erotinis slydimas kūno ir buities paviršiais.
       Ar dar tikime menų gebėjimu ištirti „alsuojančią istorinę situaciją“ (Jürgeno Habermaso frazė) ir taip susieti pažintinį, etinį ir politinį diskursą? Kaip tik P. Dirgėlos „Karalystė“ verčia patikėti. P. Dirgėla, kalbėdamas apie kūrybos procesą, daro rašymo ir rašinėjimo skirtį. „Rašymas – tai klasikinė samprata, aiški vertybių skalė. Rašymui reikia rimtai pasiruošti.
Rašinėjimas – tai dalyvavimas rinkoje, bandymas verstis iš literatūros“3. „Karalystė“ priklauso rimčiausio rašymo paradigmai. Tai valstybės kosmogonija, analizuojant makroistorinius procesus. Kaip Dante tvėrė savo krikščioniškąją visatą iš religinės savasties, taip P. Dirgėla – iš istorinės, etninės. Valstybės genotipo (at)kūrimas ir analizė reikalavo įdirbio, ryžto. „Žemės keleivių epe“ regime savarankišką intelektualinę koncepciją, grindžiamą Jūros simbolika, valstybingumo pavidalų raida ir tautinės savimonės žvalgymais. Originalus pasaulėvaizdis turi konsoliduojančios jėgos: ne tik gaudau faktus, bet juos savitai rikiuoju, perskverbiu filosofiniu ar etiniu principu. Kai jau išleistas visas epas, matome, kad tai – išskirtinio masto romanų ciklas, kuris kalba apie universalijas, apie visuotinus dalykus, ne apie kelių personažų (kaip įprasta), o apie valstybės gyvavimo kelią ir tautinės bendruomenės kryžkeles. Tokio veikalo kaip „Karalystė“, be gailesčio tyrinėjančio aksominių revoliucijų metamorfozes, nėra sukurta nė vienoje buvusio socialistinio lagerio šalyje. Tai lietuvių prozos alibi.


       Įmanoma neįmanoma knyga

       Epe sukauptas stulbinamas informacijos kiekis. Apima gana beviltiška būsena, mėginant kaip nors ją interpretuoti. Kritikui tai primena Didonės istoriją, kai jaučio oda supjaustoma į siauras juostas, bet lieka aišku, kad jomis Karalystės neaprėpsi (nors legendinė Didonė tame apjuostame plote pastatė Kartaginą).
       Belieka pritarti J. L. Borgeso chrestomatinio apsakymo „Babelio biblioteka“ autoriaus pastabai nr.3: „Kartoju: jei knyga įmanoma, ji turi būti. Nebūna tik to, kas neįmanoma“4.
       Tikroji istoriškai angažuota P. Dirgėlos proza prasidėjo nuo „Joldijos jūros“ (I t. – 1987, II t. – 1988), siekiant reanimuoti tai, kas „išstumta iš sąmonės“, ir daryti tai vedamam istorinio teisingumo aistros. Pora metų anksčiau pasirodžiusi „Kūlgrinda“ atrodo kaip būsimų motyvų uvertiūra. Išsikelti tokią lietuviams neįprastą visuotinumo programą buvo drąsus ir rizikingas uždavinys (švelnią analogiją galėtume įžvelgti Vaižganto „Pragiedrulių“ sumanyme). Jau „Joldijos jūroje“ aptinkamas konceptualumo branduolys, apie kurį nuolat suksis ir plėtosis žmogaus egzistencinės dramos tyrinėjimas P. Dirgėlos prozoje:
       1) universalusis biblinis matmuo (nuodėmė, Absoliuto siekimas, nukryžiavimas, Paskutinis teismas etc.);
       2) žmogus ir valstybė (žmogus ir žmonės, bendrija kaip išbandymas);
       3) religijos neliečiamybė (pražūtinga religiją įpinti į politiką);
       4) tautinės savimonės orbita (idėjų kūrimas, tik dalinė idėjų realizacija);
       5) Lietuvos vaizdavimas kitų tautų kontekste (tautų nedermės priežastys);
       6) pasakojimo laikų kaitaliojimo funkcija (esamasis laikas – likimas lemiamas dabar, būtasis – nulemtas kaip paveldas, būtasis dažninis – kartojimosi sklaida);
       7) tragedijos suvokimas (klasikinė – dėl didelių idealų, dabartinė – dėl paprasto gyvenimo, stoiškos žemės kelionės).
       Dirbta be skubos, rašytojui rūpėjo kaip sliekui išrausti kelių šimtmečių istorinį ir kultūrinį dirvožemį, kad būtų galima kalbėti apie suvoktas esmes, sintetinti patirtį. Juk istoriją kontempliuojame todėl, kad norime geriau suprasti dabartį. Svarbu įsisąmoninti savo žiūros tašką ir būti kritiškam.
XX a. austrų filosofas Karlas Popperis sako: „Nors istorija neturi tikslų, mes galime jai primesti savuosius; ir nors istorija neturi prasmės, mes galime jai suteikti prasmę5. Istorinė praeitis P. Dirgėlai iškyla ne kaip retrospektyva, o kaip esamybė – dabartyje veikia tos pačios jėgos ir naudojasi tais pačiais svertais kaip ir senovėje, vyksta funkcijų, statusų persikūnijimai į šiuolaikinius pavidalus, giminių, klanų, titulų tęstinumas: „Aštuonioliktame amžiuje Rubinovičiai kailiais apsiūdavo girėnų kepures, sijonus, durtinius. Dabar jų vaikaičiai pinigais „apsiūdavo“ biznio planus“ (p. 87). Tarptautiniai koleginiai organai taip pat su istoriniu pamušalu. Tarkim, svarbius sprendimus priima Tabakscollegium – politikos, pramonės ir finansų nusikaltėlių viršūnių „ložė“. Jos hierarchijoje yra romane veikiantys Avinėlių bokštas, Interesų sąjunga, Kryžių kolegija ir kitos europinės, pasaulinės mafijos struktūros. O jos pradžia – Prūsijos karaliaus XVIII a. įkurta pypkorių taryba, į kurią įėjo ministrai, magnatai, turėję įtakos karaliaus politikos formavimui („Tabakscollegium kuria informacijos retoriką ir teismų logiką. Nedalyvaudama įvykiuose, žino, kuo jie baigsis“, p. 273). Tai vietinių lyderių alibi – neįžvelgiamieji valdovai „virš debesų“. Visais laikais esmė ta pati, nes valdo tie patys interesai, vyksta analogiškos aferos, tik kitomis priemonėmis (epo I tome „Benamių knygos“ pirmasis romanas „Litorina, Litorina!“ įsiterpia į antrąjį „Giria“ net struktūriškai; P. Dirgėlos kūryba kaip reta koherentiška: tarp visų kūrinių apstu tarpusavio sąšaukų ir intertekstinio vyksmo; nepatartina jos skaityti dalimis, ištraukomis, fragmentais – jie glumina, o kaip visumos dalis – ima stebinti ir net stulbinti).
       Naujieji istorikai (Haydenas White'as, Dominickas LaCapra) kvestionuoja pozityvistinę istoriografiją dėl jos nepagrįstos iliuzijos, kad eidama faktų pėdsakais ji tyrinėja tai, kas „iš tiesų įvyko“.
Jų manymu, bet kuris istorijos darbas turi „pasakojamojo prozos diskurso formą“, jo gilioji „turinio struktūra apskritai yra poetinio, o konkrečiai – kalbinio pobūdžio“6. Akcentuojamas lemiamas kalbos vaidmuo aprašant istorijos tikrybę, kuri visais atvejais patiriama tik per „žodinius apvalkalus“. Liudytojams tikroji įvykių prasmė dažniausiai išsprūsta: nė viena amžininkų karta negali išreikšti savo tikrovės visiškai išgrynintu („neliteratūriniu“) būdu. Todėl reziumuojama, kad istorijos tikrybė, praeities tikrybė yra tai, kas gali pasiekti mus tik kaip artefaktas. „Maža to, atkuriant kiekvieną realiją, privalu remtis istorijos filosofija. Kitaip tariant, rašydamas istoriją be filosofijos ar grožinio pasakojimo neišsiversi, tad neįmanoma pritarti tokiai disciplinos neliečiamybei, kuria prisidengę istorikai atsiriboja nuo filosofų ir literatų“7. Taip pripažįstama, kad, istoriją suvokiant estetiškai, galima ją nemažiau giliai permanyti. P. Dirgėla, naudodamasis menine kalba kaip istorinės vaizduotės instrumentu, savitai modeliuoja alternatyvų praeities ir dabarties pasaulio pažinimo būdą.
       Kodėl visas epas vadinasi „Karalystė“? Jau vien šiuo pakiliu žodžiu autorius orientuoja žmogų į garbingą valstybingumo sampratą, į padoresnę laikyseną. Karalystė – tai savaip aukštesnis lygmuo (garbė, narsa, vientisumas, individo orumas, palaikomas ne tik valstybės statuso, bet ir biblinio kodo).
Be to, anot LDK kultūros tyrinėtojų, „pamatiniams lietuvių istorinės mitologijos vaizdiniams priklausė ir Mindaugo karalystės idėja, dažnai pakylėta iki bendros Lietuvos karalystės idėjos“8. O mikrokaralystė prasideda nuo šeimos, namų, tėviškės ir plečiasi koncentriniais ratais. Istoriosofas galbūt turi ypatingų, tik jam vienam būdingų tikslų: jam reikia strateginių koncepcijų ir reikia žodžių, kurie nepriklauso dominuojančiam diskursui ir nėra kieno nors kalbinio žaidimo dalis. Išmanydamas faktus, jis ignoruoja faktų empiriką, ieškodamas už jų bendresnių dalykų – procesų dėsningumų ir net metafizikos („Siksta atsigręžė. Per matinę langų šviesą, krintančią ant rudai nudažytų grindų, žygiavo Karalius. Jo motina buvo amžinoji materija, jo tėvas buvo amžinasis laikas“, p. 272). Proto, erudicijos ir fantazijos santykis – ne opozicinis, o papildantis. Epe susiduriame su vaizduotės pavidalų gausa ir įvairove. Vaizduotės matmuo nėmaž nereiškia, kad išsigalvojama ar falsifikuojama. Fantazija tiek pat prisideda kiek ir protas, konceptualizuojant procesus. Epiškai įsivaizduotas ir įpavidalintas milžiniškas istorinis laukas, kuriame veikia priešingiausios jėgos ir kuriame įkurdinta mitinė struktūra – fantastiškai ekipiruotas laivas, statytas girėnų protėvių ir besiremiantis į tūkstantmetę jūrą, provokatyviai atakuoja sąmonę tarsi koks ilgalaikio veikimo antidepresantas. Arba štai pagrindinio „Alibi knygų“ personažo – rašytojo Simono Grygo – jaučių ofenzyva kraštui gelbėti. Surinkęs tūkstančių jaučių korpusą, Grygas priverstas keisti aukos atnašavimo sumanymą į verslo planą „Jaučių kelias“. Žmonėms nebesuprantamas jaučių aukojimas, ekonomikai reikia efektingo biznio. Jaučiai parduodami, o „Jaučių kelias“ tampa tranzito modeliu („Turauskas prekiavo, tu kūrei jo prekybos mitą“, p. 246). Žmonės sveikina vieno vienintelio jaučio paaukojimą – kepsnio valgymo šventę („Maisto kąsnis – tai alibi, suprantamas kiekvienam žmogui“, p. 283). Toks ironiškas mito simbolinių reikšmių degradavimas palieka tikrovę nuogą. Tikrovė be vaizdinių atrodo žiauri ir atstumianti. Kurti ir griauti sąmonės vaizdinius – rašytojo alibi.


       Literatūra ir mentalitetas

       Pastaraisiais metais niekas nebekvestionuoja įsigalėjusios nuomonės, kad literatūros įtaka yra sumenkusi ir vis dar menksta. Kad ir kaip būtų kritę tiražai ar rimtai skaitančiųjų (ne skaitalą) kiekybė, manau, kad literatūros galia yra pernelyg nureikšminta. Štai mini dialogas iš „Alibi knygų“:

       – Na ir kas, kad nėra? Jergaus mes šaukiamės daug metų, ir nors tikrovėj Jergaus nėra, sąmonėj – jau yra.
       – Manai, kad tikrai yra?
       – O kaipgi? Jei yra sąmonėj, atsiranda ir tikrovėj (p. 282).

       Juk svarbiausias literatūros poveikis nepasveriamas, neapčiuopiamas, neįrodomas – ji veikia žmonių mentalinį pasaulį, vaizdinius, kalbinę aplinką (logosferą, anot latvių kritiko Gunčio Berelio). Literatūros poveikis yra kokybinis. Tai neabejotinai implicitiškas poveikis mentalitetui, kuris paprastai suvokiamas kaip kurios nors epochos labiausiai paplitusių mąstymo schemų, vaizdinių, nuomonių, bendrųjų tiesų universumas, lemiantis žmonių jausmus ir veiklą. Tai požiūrių kompleksas į mirtį, laimę, šeimą, valdžią, ligą, baimę, darbą, seksualumą, sielą, meilę etc. Mentalitetas, palaikomas įpročio ir inercijos, keičiasi lėtai net lūžių ir pervartų laikais. „Karalystėje“ veikia universali tarptautinė struktūra – Mentalitetų sąjunga, intelektualų bendrija, susirūpinusi mažųjų šalių tapatybės išsaugojimu globaliame pasaulyje. Romane tai kone vienintelis tarpnacionalinis susivienijimas, skleidžiantis pozityvią energiją.
       Kitaip tariant, mentalitetas yra kasdienybės suvokimo stereotipai plius sąmoningumo procentas. Štai ši sąmoningumo salelė gali atsidurti literatūros poveikio zonoje: budinant, formuojant, palaikant imlumo būseną, siekiant dialogo su skaitytoju. Dialogas – dvikryptis eismas. Populiarėjančios recepcijos teorijos pabrėžia kūrinio ir skaitytojo prasmių horizontų suartėjimą. Į fikcijų pasaulį pasinėręs skaitytojas gilina savo kasdienio pasaulio supratimą ir nuolatos atsigręžia į save. Tekstas, apeliuojantis į snaudžiančias adresato sąmoningumo saleles, turi alibi.


       Nomado viršenybė

       Dešimtmečiais skirstėme savo prozą į kaimiškąją, miestiškąją, individualistinę. Net užkietėję šių aspektų šalininkai pastebės, kad tokiame tipizuojančių bruožų registre būta rimto deficito. P. Dirgėlos rašymas čia niekaip neįtelpa. Kodėl?
       Etnologinė mūsų tautos struktūra atspindėta literatūroje vienpusiškai. Kadangi, kaip žinoma, proza plėtojosi valstietiškosios kultūros pagrindu, labiausiai manifestuotas tapo agrarinis mentalitetas. Jį grindė matriarchatinis pradas, o tai reiškė jaukų kamerinių matmenų pasaulėvaizdį, aistorišką (ciklinį) laiko potyrį, žemės kultą ir abejingumą jūrai, namų židinio adoravimą, emocijų prioritetą prieš protą, sėslumą prieš veiksmą etc. Lietuviams jūra pasiliko kaip negalimybė. P. Dirgėlos istoriniai romanai reprezentuoja priešingą, mūsų literatūroje beveik ignoruojamą nomado mentalitetą, kuris tautos etnogenezėje nemažiau svarbus. Neteigiu, kad rašytojas jį specialiai propaguoja; turbūt greičiau atspindi, liudija, perteikia jo specifiką, kompensuoja jo stygių bendroje etnomentalinėje struktūroje. Grandiozinės laiko ir erdvės koordinatės brėžia „Karalystėje“ neaprėpiamų plotų topografiją ir reguliuoja ištisų šimtmečių kaitą. Jūra traktuojama kaip atvirų galimybių simbolis. Lietuviškam naratyvui neįprasta, kad stiprus abstrahavimas derinamas su antgamtinių jėgų aktyvumu, o politinė priežasties-pasekmės dialektika su senųjų tautinių epų mito logika. Didžiuliame istorijos lauke vykstantys procesai pateikiami ir kaip tikrovės kronika, ir kaip poetinė fikcija, ir kaip atskiro individo būsenų introspekcija.
       Tarkim, sodininkystės ar meno istorija – ne visiems svarbi, o valdžia rūpi visiems. Nuo valstybės stiprumo priklauso organiška nacijos evoliucija, nepaisant to, kad atskiro žmogaus ir valstybės interesai sunkiai derinami. Todėl istorija paprastai sutampa su politinės valdžios istorija ir todėl romane tiek daug grumtynių dėl valdžios. Valstybės reikalai, intrigos dėl sosto ir įtakos zonų, teisinės problemos, santykiai su kaimynais, interesų konfliktai – visa tai būdinga kaip tik veikliajam nomadiniam pradui. „Karalystės“ tyrinėjimo objektas – pirmasis nepriklausomybės dešimtmetis – laikytinas galutiniu nomado hierarchijos įsigalėjimu. Epe be išlygų patvirtinti ne patys simpatiškiausi, bet tipiški nomado pasaulėjautos ir elgsenos bruožai: ekspansyvumas, kelionė (emigracija), plėšimas, benamystė, luomų skirtumai, oligarchinio elito iškilimas, naudos ir sveiko proto pirmenybė prieš emocijas. Dangaus pilietis – laikinas žemės keleivis tampa bastūnu, turistu, demonstruoja karingumą siekdamas valdžios, apsukrumą biznio reikaluose. Gęsta namų žiburys, trūkinėja prieraišumo saitai, žemės meilę keičia aistra nuosavybei, spartėja konkurencijos ir mainų funkcijos. Išbalansuota pusiausvyra, tradicinių elementų apvertimas ar išsidėstymas naujomis kombinacijomis – taip pat nomado viršenybės ženklai.


       Kėkštas neturi alibi

       Nepriklausomybės erozijos vaizdais užsidaro I–IV tomo ratas. Trijuose „Karalystės“ tomuose tyrinėjama, kaip gležnos nepriklausomybės kūne išsikerojo korupcinio, šešėlinio kapitalizmo liga, o Lietuva tapo įpainiota į pasaulio finansų ir komunikacijų tinklą. „Alibi knygose“ skaudžiai ironiškai atskleidžiama šių procesų pateisinimo ir įteisinimo atomazga. Turbūt tik literatūrinės raiškos priemonėmis ir tegalima išviešinti kai kuriuos užkulisinius politinių lyderių veiksmus, kurie tarnavo ne valstybės gerovei, o klanų interesams (pvz., pirmojo lito spausdinimo aferą arba įstatymų leidybos begalinę mimikriją). LTV žinių laidoje „Panorama“ prieš pat Kalėdas (2004. XII. 19) aiškiai prabilta apie valdžios kriminalizaciją. Kaip toli ir giliai šių procesų šaknys, skaitykite „Alibi knygose“. Pirmoje romano dalyje „Iliuzija“ klanų tarpusavio rietenos aprašytos taip išsamiai, jog politinė ekonominė informacija parazituoja meniškumo sąskaita (bet, tikėtina, kad autoriui menas ir nerūpėjo; narpliojant politikos ir kapitalo broliavimosi peripetijas prioritetas buvo dalykiškumas). Romane galima dokumentaliai atpažinti daugybę anuometinių realijų: kiekvieno banko griūtį, klanų karus dėl strateginių ūkio šakų, privatizavimo skandalus, užsakytas žmogžudystes, teismo nuosprendžiu „sušaudyto“ asmens laidojimo ir prisikėlimo inscenizaciją ir t. t. Visi vaizduojami įvykiai kuo glaudžiausiai susieti ir režisuojami galingų patricijų mostais iš viršnacionalinių būstinių. O Lietuvos valstybė „egzistavo tik informacijos sraute. Realioj tikrovėj buvo tik ginčytina ekonominė erdvė, tranzito koridorius, tunelių labirintas, žymėtų prekių kelias, Džiunglių namai, Akloji žarna ir Aerodvidešimtas kilometras“ (p. 85). Globalioj erdvėj tapom informaciniu vienetu.
       Epiloginiame epo tome žmonės nusivylę, aktyvieji veikėjai pavargę, pinigų perskirstymas vyksta tarsi be ankstesnio entuziazmo, bet nemažiau savanaudiškai. Mamona besąlygiškai laimi prieš idėjas, principus, atsakomybę (geriausi krašto gynėjai yra jaučiai – „pinigų nepažįsta“). Politikai kaip lapės gudriai užšluoja nusikaltimų pėdsakus. Draugijos nekaltais pavadinimais („Talka tėviškei“) maskuoja nežinia kieno interesus. Vidaus politikos amoralumą turi neutralizuoti atsivėrusios viso dabarties pasaulio ydos. Tokiame fone vyksta nepriklausomybės konvulsijos, irsta įprastos struktūros, griūva bendruomenės. Viduriniųjų romano dalių „Toks namie Vatikanas“ ir „Atsisveikinę žmonės“ jau patys pavadinimai yra nuoroda į entropiją. Vyrų ir moterų santykiai tampa preke, investuojami į naudą, karjerą. Ypač agonizuoja šeima. Ji nebetenka sergstinčios auros („Namiškiai ne namie, o bendrovėj, firmoj, muitinėj, sandėly, banke…“; „Beveik kiekviena šeima delegavo bent po vieną savo narį į klaną!“, p. 195–196). Mutuoja Nacionalinės saviugdos kongresas – tautiškai nusiteikusių intelektualų sambūris. Vietoj Sodo prie knygos, nepriklausomų žmonių telkimosi sakralios erdvės, įsikuria pakelės užeigabaras. Argi kada ten yra buvęs Sodas? – stebisi vaikaičiai. Žmonėms telktis nebelieka vientiso pagrindo. Bendruomenė atomizuojasi, – jei pagrindas ir egzistuotų, nebebūtų kam telktis. Atsisveikinę tradicinėse struktūrose, žmonės susitinka informacinėje visuomenėje:

       Ponia, nebijok Jergaus, jis – bejėgis. Nes nebėra girėnų bendruomenės, jokios, nei pirmos, nei ketvirtos. Niekur pasaulyje nebėra bendruomenių. Jos susiliejo, pavirto informacine visuomene, visuotine ir vienoda, ir bendruomenių vadai nebeturi jokių galių (p. 293).

       Lietuvos gyvenimo „pereinamasis laikotarpis“ baigėsi („Alibi knygos“ aprėpia 1995–2000 metus). Ateitis – iliuzija, taip nykiausiai koduota iliuziškumo semantika. Visoms politinėms, ekonominėms ir žmogiškoms šunybėms pateisinti herojai jau turi susikūrę alibi. Kiekvienas yra gudriai pasirūpinęs alibi arba prireikus neabejotinai ras. Kąsnis, prisitaikymas – tai alibi, suprantami kiekvienam. Alibi neturi tik nekaltas. Vienas iš patikimiausių alibi – pati demokratija. O „visų geriausias – tylėjimas“ (tokia atstumtojo Matulo prakalba numirėliams kapinėse, p. 142). Pati sistema „distiliuoja kaltes“, visus aprūpindama milijonais alibi.
       Stambaus kūrinio plieninė konstrukcija, labai apkrauta ir perkrauta, epo vidury girgždėjusi braškėjusi, krūvį atlaikė. Paskutinis tomas lengvėja, skaidrėja ir liūdnėja. „Alibi knygų“ veiksmo aikštelėse rikiuojasi ir konfliktuoja po keliolika personažų, paraleliai plėtojasi daug linijų, kryžiuojasi aplinkybės, persišviečia šimtmečiai, ritasi įvykiai, – artėja į netikėtą finalą, kuriame ūmai viskas nuščiūva. Prapuola dėžė su specialiai užsakytomis karališkosiomis regalijomis. Karalius vis mažiau kam nors rūpi. P. Dirgėla epe yra niūrus socialinis kritikas. Nieko toliau nebus, nes visi turi alibi. Vienintelis paukštis kėkštas, kapinėse paskutinis dirstelintis į mirusiojo veidą ir medžių pašakėm jį nusinešantis, alibi neturi. Tą kėkštą knygos dailininkas Romas Orantas pagerbė ir ant viršelio patupdė.
       Ištuštėjo Melnos kalvos – jose nuo kryžiuočių laikų buvo krašto gynėjų, rezistentų ir nepriklausomų žmonių slėptuvė, bet dabar ją nusavino kolaborantai, čia net ruošiamasi slėpti samdomus žudikus ir jų dar nepanaudotus dublerius.

       Melnos kalvos – tai paskutinė tvirtovė, kurioje priešų antplūdžio metais iš pradžių gentis, vėliau bendruomenė, tauta pasijusdavo neprieinama ir saugi, išsigydydavo žaizdas ir išlikdavo; dabar tapo klanininkų, kolaborantų, mafijos šestiorkų pereinamuoju kiemu. Nusikalstamas gyvenimo būdas niekais pavertė ir tautos gyvastingumo tvirtovę, ir kiekvieno žmogelio saugumo jausmą. Sunaikindamas žmogiškuosius atramos taškus, žmogus susinaikina ir pats, tampa viešas, nebeturi priedangų, užuolandų9.

       Keičiasi valdovo kadencija, ir į valdžią ateinantis naujas prezidentas staiga suvokia, kad nelabai turi ką valdyti. Paskutinįsyk jį matome pakelėj, prie sulamdyto automobilio (vairuotojas jį išardė ieškodamas tariamos bombos). Mitologinė Litorinos jūra senka, kol lyg klajojantis ežeras pakyla į dangų ir nuskrenda į tolumas, gaisre supleška laivas, dingsta pilis, užsiveria pelkė ir jos slaptingi požeminiai klodai. Fantastiškieji epo elementai (neatlaikę bjaurios tikrovės spaudimo) galiausiai subyra į šipulius tikrąja žodžio prasme.
       Kaip ir jauna Lietuvos valstybė – išskrenda į naujas sąjungas ir aljansus (P. Dirgėla rašė šį epą vis užbėgdamas laikui į priekį; stojimas į ES ir NATO idėjiškai integruotas romano tekste, nors kūrinys baigtas 2000 m. vasarį, t. y. lygiai prieš penkerius metus). Paradoksaliausia, kad karalius, dėl kurio grūmėsi priešingos jėgos, liko nereikalingas, nepašauktas, neatpažintas. Tai tik paprastas berniukas, jodinėjantis ant senelio lazdos.


       „Ramus baigiu šį pasakojimą“

       Literatūrinis nomado žygis baigėsi. Epo struktūra visomis daugianytėmis gijomis logiškai suvesta į prasmę ir finalą. Dramatiškiausiai regimas pirmųjų pokarinukų kartos likimas. Daugelis svarbiųjų epo veikėjų nebeatlaiko grasios tikrovės spaudimo ir įtampų: pervargsta, atsitolina, yra paaukojami ar patys išsižudo, patenka į beprotnamį, kalėjimą, dingsta nežinios ūkuose, kai vieni nuskęsta, išplaukia antrininkai ir apsišaukėliai, likę tęsia kelionę. Energingieji ruošiasi naujiems rinkimams. Paskutinėje romano dalyje „Balkonas“ – individualios psichikos istorija, jos atlaikomi krūviai. „Balkonas“ yra intensyvus ir naujoviškas pasakojimas, estetiškai įtaigiausia „Alibi knygų“ dalis, pateikta kaip rašytojo Simono Grygo užrašai ekspromtu, kuriuos „suredagavo Petras Dirgėla“.
       Charakterių autonomija ir atomistika nebuvo tikslas bendruomeniniame romane. Bet „Balkone“ Grygo figūra ypatingai raiški, per ją galiausiai kristalizuotas epo „lėmėjo“ žiūros taškas. P. Dirgėla, išbandęs daugybę pasakojimo būdų (visose keturiolikoje knygų jie skirtingi), sutelkia pluoštus plėtotų motyvų į vienos intensyviai reflektuojančios sąmonės epicentrą. Grygas kitų personažų laikomas klanų kritiku, keistuoliu, neprisitaikėliu, bet jo prisibijoma, su juo skaitomasi, į jo „utopijas“ atsižvelgiama (o jaučių akcija ir išgarsina). Po aktyvios veiklos tarpsnio Grygas galėtų atsidėti menui, bet rašyti nebenori ir nebemato prasmės. Jo totalus nuovargis, klaidžiojimas tarsi be tikslo, niūrios mintys, susvetimėjimas, depresyvi būsena įvardijama kaip „orientacijos praradimas“, kurį fiksuoja net formalūs naratyvo elementai – neperiodiškai pasikartojantys daugtaškiai užrašų tekste. Taip metaforiškai apibendrinta sumaištis pranoksta vieno personažo nervinio išsekimo problemą ir apeliuoja į susidrumstusią viso globalėjančio pasaulio situaciją. Balkono įvaizdžio plati amplitudė (šešių valstybių Baltijos euroregionas, kaip balkonas su vaizdu į jūrą, ir ore kabantis balkonas, kaip išvėsusių, prarastų namų liekana) pratęsia „Benamių knygose“ pradėtą egzistencinės benamystės būsenos analizę. Bet neįmanoma tamsą įsivaizduoti be šviesos, tuštumą be pilnumos, desperaciją be vilties blyksnio – dichotominės skirtybės gyvenime neišvengiamai kryžiuojasi. „Orientacijos praradimas“ Grygą labai sužmogina, „Alibi knygose“ jis yra paskališkoji „mąstanti nendrė“, ir savo sąmonės bei sąžinės budrumu tą vilties blyksnį įkūnija. Perfrazuojant minėtąjį istoriką H. White'ą, galima reziumuoti, kad Petras Dirgėla pabandė poetiškai pasinerti į istoriją kaip į žmogišką misteriją. „Balkonas“ – pilna gėlos ir karčios išminties viso epo užsklanda.


       Tekstas ir alibi

       „Alibi knygų“ miglotame falsimuliakrų pasaulyje turėti alibi – išsisukti nuo teisingumo. Alibi konotacija čia neigiama. Kitaip yra kalbant apie rašytojo sukurto ir užrašyto teksto alibi.
       Literatūra seniai nebepriklauso disciplinuotiems kalbėjimo būdams, bet „Karalystės“ epe gaudžia ypatinga pasakojimo įvairovės polifonija. Įžvelgiu šias pagrindines pasakojimo strategijas, kurių derinys lietuvių prozoje iki šiol neregėtas: retorinė konvencija – ironiškoji; konceptualizavimas – istoriosofinis; struktūros logika – konstruktyvi; mąstymo būdas – kontekstinis; ideologinio užsiangažavimo tipas – konservatyvizmas; akcentų dėstymas – tezinis; simbolinės reikšmių slinktys – būdingos mitui, motyvavimo mechanizmas – dokumentiniam žanrui. Aktyvus interteksto lygmuo – prasminga žaidybinė apeliacija į kitus, ankstesnius savo kūrinius, perkeliant personažus, detales, pratęsiant motyvus, modeliuojant citatų sankirtas (epe intertekstiškai atsišaukia „Pogodalis“, „Šalavijų kalnas“, „Dvylika novelių vaikams apie Teodorą Milkų“, „Joldijos jūra“, „Mažas vaikelis su senelio lazda“, R. Granausko „Jaučio aukojimas“ ir kt.). Autoriui svarbu, ką tekste veikia daiktavardis, veiksmažodis, kaip skamba sakinio intonacija ir net rūpi paskiros frazės eufoninė kondicija: „ūžle šniokšle“, „čeža čečėnai“, „sėlena Hėlena“, „evangeliuojantis“ Kunas, „šikšnelės iš šikšnosparnių“, Rasa Marija – „Rasamarėlė“, „sugrūdau kaip grūdą“, „zuikelis nabagėlis tebebėga zigzagais“ ir kt.
       Už kiekvieno reikšmingo teksto slypi tendencijos, metančios iššūkį. Čia galima paskutinį kartą paklausti, kokie tekstai turi alibi. Tai turėtų būti tekstai su „esminio galvojimo“ nuostata ir maištaujantys įsigalėjusių pasakojimo normų atžvilgiu.

____________

       1 Asmeninis Janinos Žėkaitės archyvas.
       2 Interviu su rašytojais. – Vilnius: Vaga, 1980. – P. 534.

       3 D i r g ė l a P. Skaitytoją laikau savo bendraautoriumi // Banga. – 2003. – Liepos 5. – P. 7.

       4 B o r g e s J. L. Fikcijos. – Vilnius: Baltos lankos, 2000. – P. 67.

       5 P o p p e r K. Ar istorija turi prasmę? – Metai. – 1998. – Nr. 7. – P. 137.

       6 W h i t e H. Metaistorija: Istorinė vaizduotė XIX amžiaus Europoje. – Vilnius: Baltos lankos. – 2003. – P. xiii.

       7 K r a m e r i s L. S. Literatūra, kritika ir istorinė vaizduotė: Haydeno White'o ir Dominicko LaCapra'os literatūrinis iššūkis // Sociologija: Mintis ir veiksmas. – 1997. – Nr. 1. – P. 155.

       8 K u o l y s D. Visuomenės raidos projekcijos XVI amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštijoje // Šešioliktojo amžiaus raštija. – Ser. „Senoji Lietuvos literatūra“. – Kn. 5. – Vilnius: Pradai, 2000. – P. 15.

       9 P. Dirgėlos pasisakymas dokumentiniame filme „Rašytojas Petras Dirgėla“ (ciklo „Menininkų portretai“ autoriai Vytautas Damaševičius ir Juozas Matonis). – Vilnius, Rašytojų sąjungos klubas, 2004 m. lapkričio 29 d.