Nes aš nebesiviliu grįžti...

                                  Thomas Stearns Eliot


Dabar tariu: palaimintos amžiams tebus
žibuoklės ir laukų lelijos, skaidrūs
šaltinių vandenys, ūksmėtosios giraitės,
saulėtekiai, kuriais grožėjaus andai, oras,
vidurdienių kaitra, darbai ir nuovargis,
ir vakaro malda saulėleidy vėjuotam.

Tebus palaiminti sultingi sodo vaisiai,
laukuos pribrendęs gelsvas kviečio grūdas
komunijos baltam ovalui, dangiškajai duonai,
suvienijančiai vienišas varguolių širdis
po žaižaruojančiais rugpjūčio skliautais.
O, mano geroji lemtie, paženklintoji meile
šiai vargo žemei, piliakalniams ir upėms,
jos srūva ir srūva per slėnius tolyn. – –

Taip, čia viskas teka, broli Heraklitai,
netrokštu sulaikyti nieko, tik grožėtis
asiūkliu, saulašare, levanda mėlynžiede,
skurdžia snaudale, ji taip kantriai žydi,
nors niekas nesidžiaugia jos žiedais...
Dabar dėkoti trokštu už gyvastį ir kalbą,
už tai, kad esu šitoj žemėj, kai krenta
mano dienos tartum lapai, nuo šalnų nugeltę,
sakau: tebus palaimintas kiekvienas mirksnis,
nes aš jau nebesiviliu sugrįžt čia atgalios.


Koks jaukus žemiškumas ir kokia dosni
ši nuolankioji žemė. Menu, glūdėjo ten
geltonas namas sodo ūksmėje prie upės, –
saugi vieta tarp siautusių pasauly vėtrų.
Vaiskiai liepsnojo ten krosnyje ugnis,
spragsėjo liepsnoje beržinės malkos,
žarijos didelės ilgai žioravo vakarojimų
tylių blausiojoj prieblandoj rugsėjy.

Sklaidžiau knygas ten paauksuotais lapų
pakraštėliais su nežinomos kalbos ženklais.
Dulkėtų palėpių pakampėse ten slapstės
perskaitytų knygų žavūs princai ir pelenės.
Prie pilkapio naktim budėjo žilas karžygys.
Sapnuos kalbėjo išmintingos senolių vėlės
apie genties šaknis ne žemėj, o visatoje,
minėjo gyvybės medžio slėpinį mįslingą,
kurio nesupratau, deja, dar ligi šiolei.

Sode kimiu balsu ulbėjo keistas paukštis.
Seklyčioje ant sienos meile spinduliavo
pernakt dvi Širdys – sidabriniuos rėmuos –
mieguistus veidus lietė laimindama jų šviesa.
Vaikystės nekalta širdis džiugiai ten plakė.
Ak! lyg fotografijoj senoj sustingęs laike,
išsaugotas dulkėtame archyve atminties.



O, žydinti žeme, kantrioji mūsų nešiote,
dėkodama tolsiu, palikdama šiuos slėnius,
juk šičia mylėta, sapnuota, budėta...
Kartoju su meile: palaiminta amžiams tebus
pražydus viltim ši tikrovė, jaukioji erdvė,
daiktai tie su aura juos liečiančių rankų:
alsuoja šiuo oru sūnus ir mažoji dukraitė.
Palieka karta po kartos čia žymę lyg spindulį,
siejantį artimas sielas pro amžių patamsius.

Žydėjimas kriaušės už lango, bevėjėj tyloj
lepūs žiedlapiai krenta, visatoj nuaidi
jų lengvo plazdėjimo tolstantis aidas. –
Kas girdi, kas budi suklusęs, tas jaučia,
ką reiškia didžioji pasaulių Visybės dermė.
Ir kosminio ritmo toks nenusakomas grožis,
jo sąskambiai darnūs su širdies ritmu, –
materijos tankio gal virsmas į dvasią?

Vos vos slėpinys atsivėrė, o sukrėtė
sielą – kaip žaibas... Gal metas prabilt
apie tai, kas nuo amžių žilųjų glūdėjo
žmogaus likime nei sėjai išsaugotas grūdas?
Tada atpažinsime gal kažką savyje lyg retą
visatos stebuklą, sukurtą iš dulkių iriųjų
ir dvasios, su ženklu ne šitų pakrančių,
kai trykšta iš kosmoso tolių žvaigždėtų
į miegančią žemę beribės malonės gausa.


O taip! Artima mylinčiai širdžiai
ir ši buitis laikinoji, jos formų
trapumas ir grožis. Dvasia amžinybės
alsavimu persmelkia viską. Ir dulkė
save atpažįsta tik saulės spinduly.
Tad neatstumk, nepaniekink nei dagio,
nei dilgėlės vienišuolės: ji gelia,
kad nepraeitumei abejingai pro šalį. –
Visi mes trokštam, kad kažkas atpažintų
šio svetimėjančio pasaulio keliuose.

Palaimintas visuotinumo dvelksmas
iš paprasto, viltingo kasdienybės būvio:
žydėjimas alyvų, vėjas, paukščio balsas,
nepažįstamas, ūksmėtame senam sode.
Ir tamsmėlynis debesis, jis ryto audrą
pranašauja. Čia viskas tartum ženklas,
slėpiningas, tyliai mojantis iš tolo:

atpažink! Pavasario kerai iš pakalnutės
balto žiedo, iš ankstyvo linažiedžių
mėlynumo, iš purienų spindesio geltono
palei upę, kur Paukščių Tako šviesuliai
tamsioj vandens gelmėj atsikartoja vaiskūs.
O sielos veidrodyje – kas atsispindi? –
kai blyški naktis užkloja mūsų veidus
žvaigždėm išsiuvinėta prieblandų skraiste.


Ir akimirkos blyksny skurdžiam
amžinybės alsavimą gal atpažinsiu? –
Kartok, širdie: tik šičia, tik dabar,
tik šitas laikas, taip neatmainomas
ir vienkartinis, kur toks spalvingas
žydėjimas sodų ir pievų margažiedžių,
kur žvaigždynų spindėjimas bekraštis
apjuosia žemę nevystančiais vainikais.
Raineri, rožių bičiuli, tu tai supratai.

Sakau: juk įstabi čia ir mūsų meilė,
nors laikina, bet srūva jos ilgesiai
į amžinybę. Čia mes tik paliečiam lūpom
blizgų jos paviršių, savo atspindį jame.
Sugniaužę laikom lyg vaikai pavydūs saujoj
mažą obuolio skiltelę, iš amžių glūdumos
atsineštą gyvybės medžio aitrią sėklą
ir trokštam sulaikyti – šičia – amžiams.

Bet slysta viskas mums iš rankų, trupa,
dūžta, išsisklaido tartum rūkas vėjuos.
Džiaugeisi ar liūdėjai, nuolat krenta
į užmarštį, į tylą. Tik mumyse, tik tai,
kas mumyse sušvinta virš tamsiųjų buvimo
gelmenų nei šviesulys rugsėjo skliautuos,
gal vien tai?.. Teisus Ekleziastas: visa
čia gal tik vėjų vaikymasis, tik migla?


Jaučiu: anų pasaulių gelmėje yra
tyros Šviesos vieta, nepaliestoji
iliuzijų, klaidinančio jų grožio. –
Ten švytinti rimtis, ten Visumos
rimtis, ten Dantės auksalapė Rožė,
ji nuolat kintančią tikrovę laiko
ramiam švytėjime belaikės amžinybės.
Vaiski naktis. Ką miegantys sapnuoja?
O budintys – ką regi? Kokį burtų žaismą?
Iliuzijų spalvingą karuselę vėtros suka.

Ir tu, širdie, ir tu žavėjais kitados,
užburta jų žėrėjimo spalvingo. Nesakyk,
kad netikėjai jų grožiu. Žaidei jų šukėmis
lyg aklas vaikas, o susižeidusi raudojai,
kol supratai, koks netvarus, netikras
tas regimos tikrovės žavusis pastovumas,
kokia beviltiškai tuščia praeinanti garbė.

Jūs, tikintys iliuzijomis, nusijuoksit.
Taip! Juk niekas ir niekada gal nesuprato,
iš kiek mažų mirčių prisikelia žmogus ne sykį,
kad gyvoje vilty nubudęs vėl gyvent galėtų.
Tada kiekvienas mirksnis – dovana ir kryžius,
nes laikas ir amžinybė susitinka jo širdy.


Ir vėl klausinėsi, ir vėl abejosi? –
laimingesni, kurie neklausia. Atsakymo
ieškai, o girdi tiktai aidą, tik nuoskalą
randi tos Visumos harmoningos, tik žymę,
kad būta šičia, kad laiminta, budėta...
Tačiau neleista liesti, kas yra užginta
nepašvęstiesiems nuolankumo paslapties.

Atsižadėjimo vienuoliškoji ašutinė
mums per aštri, ji mistikams paskirta, –
džiugios vilties skelbėjams, liudytojams
amžinosios Meilės. O mes tiktai keleiviai
slėnių laikinųjų, mes regime tik fragmentus,
mįslingus ir miglotus, žlibai proto akiai
neįžvelgiamus, aiman. Gal tik širdis? –

taip, tiktai jinai kažką nujaučia, žino,
kai budi, myli ir kontempliuoja visatos
tyro Grožio gelmę, kas jai arčiau nei ji
pati sau, neramioji. Kas suvienija ir gydo,
dužlios tikrovės duženas – kas renka, mus
kas veda per klaidžius gyvenimo brūzgynus? –
Iš tamsiai mėlynų apsnūdusio rugpjūčio
prieblandų kažkas taip guodžiančiai sužiuro.
O, maloningos, o, spindinčios erdvių būtybės,
ką jūs mums lemiate? Tyla, tyla, tyla...