Laiškų adresatai nenustatyti. Jų gal nė nebuvo. Atsakymų į tariamus tariamų autorių laiškus formą N. Gogolis pasirinko, matyt, neatsitiktinai. Tai leido „Mirusių sielų“ kūrėjui į skaudžius savo paties ir kitų keliamus klausimus atsakinėti intymiu tonu, o kai reikia – ir atžariai. Apskritai „Laiškų“ kalbos maniera primena šiuo metu išpopuliarėjusį esė žanrą.

       Iš rusų k. vertė Pranas Vasiliauskas


       1

       Jūs be reikalo piktinatės dėl nesantūraus kai kurių išpuolių prieš „Mirusias sielas“ tono. Tai turi ir gerąją pusę. Kai kada reikia turėti ant tavęs įširdusių. Kas pakerėtas grožybių, tas nemato trūkumų ir atleidžia viską; bet kas įširdęs, tas pasistengs atkapstyti mumyse visą šlamštą ir parodyti jį viešumoje taip ryškiai, jog, norom nenorom, jį pamatysi. Teisybę taip retai tenka girdėti, kad jau už vieną jos kruopelę galima atleisti bet kokį įžeidžiamą balsą, kuriuo ji būtų pasakoma. Bulgarino, Senkovskio ir Polevojaus1 kritikavimuose yra daug teisybės, pradedant netgi duotu man patarimu pasimokyti pirma rusų kalbos, o jau paskui rašyti2. Iš tikrųjų, jeigu aš būčiau neskubėjęs rankraščio spausdinti ir palaikęs kokius metus, aš vėliau būčiau pamatęs ir pats, kad tokiu netvarkingu pavidalu jam niekaip nebuvo galima rodytis pasauliui. Pačios epigramos ir šaipymaisi iš manęs buvo man reikalingi, nepaisant to, kad išsyk labai nepatiko širdžiai. O, kaip mums reikalingi nuolatiniai akibrokštai, ir tas įžeidžiamas tonas, ir tos kandžios, kiaurai persmelkiančios patyčios! Mūsų sielos dugne tūno tiek visokiausios tuščios, niekingos savimylos, skrupulingo, šlykštaus garbės troškimo, kad mus kas minutę reikia badyti, kapoti, kulti visais įmanomais įnagiais, ir mes privalome kas minutę dėkoti mus baudžiančiai rankai.
       Betgi aš pageidaučiau daugiau kritikavimų ne iš literatų pusės, bet iš žmonių, užimtų pačiu gyvenimu, iš praktinių žmonių pusės; lyg tyčia, be literatų, neatsiliepė niekas. O juk „Mirusios sielos“ sukėlė daug triukšmo, daug niurzgėjimo, – ir pašaipa, ir teisybė, ir karikatūra daugeliui užgavo opias vietas, parodė daiktų tvarką, kuri kasdien visiems prieš akis; kupinos neapsižiūrėjimų, anachronizmų, akivaizdaus daugelio dalykų neišmanymo; vietomis netgi sąmoningai įdėta tai, kas nemalonu ir užgaulu: rasi kas nors mane gerokai išplūs ir plūsdamas, pykdamas išsakys man teisybę, kurios siekiu. Kad nors viena siela būtų prabilusi! O galėjo kiekvienas. Ir dar kaip protingai! Tarnaujantis valdininkas galėtų man visų akivaizdoje dviem trimis tikrais atsitikimais įrodyti mano pavaizduoto įvykio netikroviškumą ir tuo nuneigtų mane geriau už bet kokius žodžius arba tokiu pat būdu galėtų apginti ir patvirtinti mano aprašymo teisingumą. Tikro įvykio pateikimas geriau įrodo negu tušti žodžiai ir literatūriniai postringavimai. Galėtų tą patį padaryti ir pirklys, ir dvarininkas – žodžiu, bet kuris raštingas žmogus, nesvarbu, namisėda jis ar klajoja skersai išilgai po visą rusų žemę. Be savo pažiūrų, kiekvienas žmogus dar turi galimybę iš tos vietos ar padėties visuomenėje, kurią užima priklausomai nuo pareigų, laipsnio iš išsimokslinimo, matyti tą patį daiktą iš tokios pusės, iš kurios, išskyrus jį, niekas kitas negali matyti. Iš viso pulko „Mirusių sielų“ skaitytojų atsiliepimų galėtų susidaryti kita, nepalyginamai įdomesnė už „Mirusias sielas“ knyga, kuri galėtų pamokyti ne tik mane, bet ir pačius skaitytojus, todėl kad – ką čia slėpti – visi mes labai prastai pažįstame Rusiją.
       Kad bent viena siela būtų prabilusi viešai! Tarsi išties išmirė visa kas, tarsi iš tikro Rusijoje laikosi ne gyvos, o kažin kokios mirusios sielos. Ir mane dar kaltina blogu Rusijos pažinimu! Tarytum tik Šventosios Dvasios įkvėptas privalau sužinoti aš visa, kad ir kas tik dėtųsi visuose jos užkampiuose, – be mokymo išmokti! Tačiau kokiais būdais galiu išmokti aš, rašytojas, pasmerktas jau paties rašytojo vardo nejudriam, atsiskyrėliškam gyvenimui, ir, be to, dar ligonis, ir, be to, dar priverstas gyventi toli nuo Rusijos, kokiais būdais aš galiu išmokti? Manęs gi neišmokys to literatai nei žurnalistai, kurie patys yra atsiskyrėliai ir kabinetiniai žmonės. Rašytojui ir tėra vienas mokytojas – patys skaitytojai. O skaitytojai atsisakė mane pamokyti. Žinau, kad atsakysiu prieš Dievą už tai, kad kaip reikiant neatlikau savo darbo; bet žinau, kad už mane atsakys ir kiti. Ir tai ne šiaip sau kalbu. Mato Dievas, ne šiaip sau kalbu!

       1843


       2

       Aš nujaučiau, kad iškreiptai bus suprasti visi lyriniai nukrypimai poemoje. Jie tokie neaiškūs, taip silpnai siejasi su dalykais, praplaukiančiais pro skaitytojų akis, taip nesiderina su viso kūrinio pobūdžiu ir sumanymu, kad lygiai suklaidino tiek priešininkus, tiek ir užtarėjus. Visos vietos, kur tik aš miglotai beprasižiojau apie rašytoją, buvo pritaikytos man; aš raudonavau net dėl jų išaiškinimo mano naudai. Taip man ir reikia! Jokiu būdu nederėjo išleisti kūrinio, kuris, nors sukirptas buvo neblogai, tačiau susiūtas bet kaip stambiais dygsniais, panašiai kaip suknelė, siuvėjo atnešta tik prisimatuoti. Stebiuosi tik tuo, kad meno ir kūrybos teorijos požiūriu buvo mažai padaryta priekaištų. Tam sutrukdė ir mano kritikų piktas nusiteikimas, ir neįpratimas gilintis į kūrinio sandarą. Derėjo parodyti, kurios dalys, palyginti su kitomis, siaubingai ištęstos, kur rašytojas neištikimas pats sau, nukrypęs nuo savo vieną kartą pasirinkto stiliaus. Niekas net nepastebėjo, kad antra knygos pusė apdorota prasčiau nei pirmoji, kad joje daug praleidimų, kad pagrindinės ir svarbios aplinkybės sutrauktos ir sutrumpintos, mažareikšmės ir šalutinės išplėtotos, kad ne tiek įsivyrauja viso kūrinio vidinė dvasia, kiek krinta į akis dalių margumas ir jo sudurstymas. Žodžiu, užsipuldinėti daugeliu atvejų buvo galima nepalyginti dalykiškiau, išbarti mane žymiai daugiau, negu bara dabar, ir išbarti pelnytai. Bet svarbu ne tai. Svarbu lyrinis nukrypimas, kurį labiausiai užsipuolė žurnalistai, atradę jame išpuikimo, savigyros ir pasipūtimo požymių, iki šiol neregėtų pas jokį kitą rašytoją. Turiu galvoje tą vietą paskutiniame skyriuje, kada rašytojas, pavaizdavęs Čičikovo išvažiavimą iš miesto, kuriam laikui palikęs savo herojų vieškelyje, atsistoja pats į jo vietą ir, priblokštas aplinkumos monotoniškos nuobodybės, nejaukios mūsų erdvių tuštybės ir liūdnos dainos, aidinčios visoje rusų žemėje nuo jūrų iki jūrų, kreipiasi lyriniu atsišaukimu į Rusiją, prašydamas jos pačios paaiškinti nesuprantamą jausmą, jį apėmusį, tai yra: kam ir kodėl jam rodosi, kad tarytum visa, kas tik joje yra, nuo gyvų būtybių iki besielių daiktų, įbedė į jį savo akis ir kažko laukia iš jo. Šie žodžiai buvo suprasti kaip pasipūtimas ir iki šiol neregėtas negirdėtas pagyrūniškumas, bet juk jie nėra nei viena, nei kita. Tai tiesiog pakrika tikro jausmo išraiška. Man ir ligi šiol taip atrodo. Aš iki dabar negaliu pakelti tų gūdžių, gildančių garsų mūsų dainos, plūstančios po visas bekraštes Rusijos erdves. Šie garsai raizgosi apie mano širdį, ir aš netgi stebiuosi, kodėl kiekvienas nejaučia savyje to paties. Kas, žiūrėdamas į šias tuščias, iki šiol neapgyvendintas ir nejaukias erdves, nepajunta liūdesio, kam graudulinguose mūsų dainų garsuose nepasigirsta liguistas priekaištas sau pačiam – būtent sau pačiam, – tas arba iki galo atliko savo pareigą, arba jo siela nerusiška. Išsiaiškinkime, kaip yra iš tikrųjų. Jau beveik pusantro šimto metų prabėgo nuo to laiko, kai valdovas Petras I prakrapštė mums akis europietiško švietimo krapštikliu, įdavė mums į rankas visas priemones ir padargus veiklai, bet iki šiol išlieka tokios pat tuščios, liūdnos ir negyvenamos mūsų erdvės, taip pat nejauku ir nesvetinga visa, kas mus supa, tarsi mes iki šiol dar ne savo namuose, ne po savo gimtuoju stogu, bet sustoję kažin kur nejaukiai ant važiuojamo kelio, ir dvelkia į mus Rusija ne džiaugsmingomis, broliškomis sutiktuvėmis, bet kažkokia šalta, užpustyta pašto stotimi, kur matyti vien viskam abejingas stoties prižiūrėtojas su kietaširdžiu atsakymu: „Nėr arklių!“ Kodėl taip? Kas kaltas? Mes ar valdžia? Bet valdžia visą laiką dirbo nepailstamai. Tai liudija ištisi tomai potvarkių, įstatymų aktų ir nuostatų, daugybė pristatytų namų, daugybė išleistų knygų, daugybė pristeigtų visokiausio pobūdžio įstaigų: mokymo, gailestingumo, labdarybės ir, žodžiu, netgi tokių, kokių nepristeigia jokių kitų valstybių valdžios. Iš viršaus pasigirsta klausimai, atsakymai – iš apačios. Iš viršaus pasigirsdavo kartais tokie klausimai, kurie liudija apie riteriškai kilniadvasiškus ketinimus daugelio valdovų, veikusių netgi savo nenaudai. O kaip buvo į visa tai atsakyta iš apačios? Svarbu juk pritaikymas, sugebėjimas taip pasinaudoti tam tikra mintimi, kad ji būtų priimta ir apsigyventų mumyse. Įstatymas, kad ir kaip jis būtų apgalvotas ir nubrėžtas, yra ne daugiau kaip blanko lapas, jeigu iš apačios nebus tokio pat nuoširdaus noro pritaikyti jį tikrovėje tokiu požiūriu, kokiu reikia ir kokiu pridera, ir kokį gali permanyti tik tas, kurį nušvietė dieviškas, o ne žmoniškas teisingumo supratimas. Be šito viskas pavirs blogiu. To įrodymas – visi mūsų apsukrūs sukčiai ir kyšininkai, kurie moka apeiti bet kurį įstatymą, kuriems naujas įstatymas yra tiktai naujas pasipelnymas, nauja priemonė kuo labiau sujaukti bet kurį reikalų vykdymą, mesti naują rąstgalį žmogui po kojomis! Žodžiu – visur, kur tik atsisuku, matu, kad kaltas vartotojas, vadinasi, toks pat kaip aš: arba kaltas dėl to, kad paskubėjo, trokšdamas kuo greičiau sulaukti šlovės ir nugriebti ordinuką; arba kaltas dėl to, kad, pernelyg užsidegęs, movė į priekį norėdamas pagal rusų paprotį parodyti savo pasiaukojimą; iš įkarščio neatsiklausęs proto, neįsigilinęs į patį reikalą, ima jį kaip žinovas vartalioti; ir paskui staiga taip pat pagal rusų paprotį atlyžo išvydęs nesėkmę; arba gi kaltas galiausiai dėl to, kad dėl kokių nors užgautų tuščių ambicijų viską metė ir tą vietą, kurioje, rodos, pradėjo taip kilniai triūsti, užleido pirmam pasitaikiusiam sukčiui – tegul paplėšia žmones. Žodžiu, retas iš mūsų turi tiek meilės gėriui, kad ryžtųsi paaukoti dėl jo ir garbės troškimą, ir savimeilę, ir visokiais niekniekiais lengvai suerzinamą savąjį egoizmą ir duotų sau nuolatinį įžadą – tarnauti savo kraštui, o ne sau, kas minutę prisimenant, kad užėmei vietą dėl kitų laimės, o ne dėl savo. Priešingai, pastaruoju metu tarytum netgi tyčia rusų žmogus stengėsi visų akivaizdoje parodyti savo opumą ir savo dirglios savimeilės smulkumą. Nežinau, ar daug tarp mūsų tokių, kurie padarė viską, ką privalėjo padaryti, ir kurie gali atvirai visam pasauliui pasakyti, kad Rusija jiems nieko negali prikišti, kad nežvelgia į juos priekaištaujamai nė vienas jos negyvenamų erdvių besielis daiktas, kad visi jais patenkinti ir nieko iš jų nebelaukia. Žinau tik tai, kad aš girdėjau sau priekaištą. Girdžiu jį ir dabar. Ir manąja rašytojo veikla, kad ir kokia ji menka, būtų galima kai ką padaryti su žymiai svaresne nauda. Kas iš to, kad mano širdyje visada buvo gyvas gėrio troškimas ir kad vien tik dėl jo aš ir ėmiausi plunksnos? Kaip jį įgyvendinau? Na kad ir šis mano kūrinys, kuris dabar išėjo ir kurio pavadinimas „Mirusios sielos“, – ar sukėlė jis tą įspūdį, kokį būtų turėjęs sukelti, jeigu tik būtų buvęs kaip reikiant parašytas? Savo paties minčių, paprastų, nesurizgusių minčių, nesugebėjau perteikti ir pats daviau dingstį išaiškinti jas iškreiptai ir greičiau žalingai negu naudingai. Kas kaltas? Nejaugi turiu sakyti, kad mane skubino bičiulių prašymai ar grožio mėgėjų, besigardžiuojančių tuščiais, greit nutilstančiais skambaliavimais, nekantrūs įgeidžiai? Nejaugi turiu sakyti, kad mane prispaudė aplinkybės, ir, norėdamas užsidirbti būtinų pragyvenimui pinigų, buvau priverstas skubintis per anksti išleisti savo knygą? Ne, kas ryžosi savo darbą atlikti sąžiningai, to negali palaužti jokios aplinkybės, tas išties ranką išmaldai, jeigu jau taip reikės, tas neatsižvelgs į jokius trumpalaikius priekaištus, juo labiau – į tuščius visuomenės gero tono reikalavimus. Kas dėl tuščių visuomenės gero tono reikalavimų gadina reikalą, būtiną savai žemei, tas jos nemyli. Aš pajutau paniekos vertą savo charakterio silpnumą, savo niekšingą silpnadvasiškumą, savosios meilės bejėgiškumą, todėl ir pats išgirdau skausmingą priekaištą dėl viso to, kas vyksta Rusijoje. Bet aukščiausioji jėga mane pakylėjo: nusižengimų nėra nepataisomų, ir tos pačios negyvenamos erdvės, atnešusios liūdesį į mano sielą, mane sužavėjo begaliniu savo erdvių erdvumu, plačia dirva veiklai. Iš sielos buvo ištartas šis kreipimasis į Rusiją: „Kaip neturėti tau didžiavyrių, kai yra tiek vietos jiems reikštis!“ Taip buvo pasakyta ne dėl gražumo ar pagyrų: aš tai jaučiau; aš tai jaučiu ir dabar. Rusijoje dabar kiekviename žingsnyje galima pasidaryti didžiavyriu. Bet kurios pareigos ir bet kuri tarnyba reikalauja didvyriškumo. Kiekvienas iš mūsų yra tiek suteršęs šventovę savo pareigų ir tarnybos (bet kuri tarnyba šventa), jog reikia didvyriško jėgų įtempimo, kad jas vėl išaukštintume. Aš regiu tą didžiulę dirvą reiškimuisi, kuris jokiai kitai tautai neįmanomas ir vien tik rusų tautai įmanomas, todėl kad tik ji regi tokias erdves ir tik jos sielai pažįstamas didvyriškumas, – štai kodėl man išsprūdo tas šūksmas, kurį suprato kaip mano pagyrūniškumą ir išpuikimą!

       1843


       3

       Ir norisi tau – tokiam žmogaus žinovui ir išmanytojui – uždavinėti man tuos pačius tuščius klausimus, kuriuos sugeba užduoti ir kiti. Pusė jų priklauso nuo to, kas dar laukia ateityje. Kokia gi šitokio smalsavimo prasmė? Vienas tik paklausimas išmintingas ir vertas tavęs, ir aš norėčiau, kad jį man užduotų ir kiti, nors nežinau, ar sugebėčiau į jį protingai atsakyti, – būtent: kodėl mano paskutinių kūrinių herojai, ir ypač „Mirusių sielų“, būdami toli gražu nepanašūs į tikrų žmonių portretus, turėdami patys savaime visiškai nepatrauklių savybių, nežinia kodėl artimi sielai, tarsi juos kuriant būtų dalyvavusi kažkokia sielos būsena? Dar prieš metus man būtų buvę nesmagu atsakyti į tai netgi tau. O dabar tiesiai pasakysiu viską: mano herojai todėl artimi sielai, kad jie iš sielos; visi mano paskutiniai kūriniai – mano sielos istorija. O kad geriau visa tai paaiškinčiau, apibūdinsiu tau save kaip rašytoją. Apie mane daug kalbėjo narstydami kai kurias mano savybes, bet esmės mano neapčiuopė. Ją jautė vienas tik Puškinas. Jis man visada sakydavo, kad dar nė vienas rašytojas neturėjo tos dovanos taip ryškiai pavaizduoti gyvenimo niekybę, sugebėti taip stipriai nusakyti niekingo žmogaus niekybę, kad visa ta smulkmė, kuri prasprūsta pro akis, tvykstelėtų kaip stambi visų akyse. Štai pagrindinė, vien man būdinga, mano savybė, kurios tikrai neturi kiti rašytojai. Ji, laikui bėgant, įsikerojo manyje dar stipriau dėl sąsajų su tam tikra sielos būsena. Bet šito aš nepajėgiau tada atskleisti net ir Puškinui.
       Ši savybė dar didesne jėga pasireiškė „Mirusiose sielose“. „Mirusios sielos“ ne todėl taip išgąsdino Rusiją ir sukėlė joje tokį triukšmą, kad būtų atvėrusios kokias nors jos žaizdas ir vidaus ligas, ir taip pat ne todėl, kad būtų nupiešusios sukrečiantį triumfuojančio blogio paveikslą ir kenčiančios dorybės kančias. Visai ne. Mano herojai visai ne piktadariai; jei aš kiekvienam jų suteikčiau bent po vieną gerą bruožą, skaitytojai susitaikytų su jais visais. Bet visa ko niekybė sykiu išgąsdino skaitytojus. Išgąsdino juos tai, kad mano herojai pasirodo vienas po kito niekingesni vienas už kitą, kad nėra nė vieno paguodžiančio reiškinio, kad nėra kur netgi prisėsti ar atsipūsti vargšui skaitytojui ir kad perskaičius visą knygą jautiesi, lyg būtum išėjęs iš kokio pridususio rūsio į dienos šviesą. Man greičiau būtų atleidę, jeigu aš būčiau parodęs impozantiškus išsigimėlius; bet niekybės man neatleido. Rusų žmogų išgąsdino labiau jo menkystė, negu visos jo ydos ir trūkumai. Nuostabus reiškinys! Puikus išgąstis! Kas taip stipriai pasišlykšti menkybe, tame veikiausiai glūdi tai, kas visiškai priešinga menkybei. Taigi štai kur mano pagrindinis privalumas; bet, kartoju vėl, šis privalumas nebūtų manyje įgijęs tiek jėgos, jeigu su juo nebūtų susijungusi mano sielos būsena ir mano sielos istorija. Niekas iš mano skaitytojų nežinojo, kad, juokdamasis iš mano herojų, jis juokiasi iš manęs.
       Manyje nebuvo kokios nors vienos itin didelės ydos, kuri išsikištų labiau už visas kitas mano ydas, kaip lygiai taip pat nebuvo jokios akivaizdžios dorybės, kuri būtų galėjusi suteikti man kokio nors išorinio dailumo; bet užtat vietoj to manyje įsimetė knibždėlynas visų įmanomų šlykštybių, kiekvienos po truputį, ir drauge tokia gausybė, kokios aš dar iki šiol neaptikau nė viename žmoguje. Dievas apdovanojo mane įvairialype prigimtimi. Jis taip pat mano sieloje įkurdino, jau nuo mano gimimo, kelias geras savybes; bet geriausia iš jų, už kurią nesumetu, kaip atsidėkoti Jam, buvo troškimas būti geresniam. Aš niekada nemylėjau savo blogųjų savybių, ir, jeigu dangiška Dievo meilė nebūtų patvarkiusi taip, kad jos vertųsi prieš mane pamažiukais ir po nedaug, užuot atsivėrusios staiga ir iškart prieš mano akis, tuo metu, kai aš dar neturėjau jokio supratimo apie visą Jo begalinio gailestingumo neaprėpiamumą, – aš būčiau pasikoręs. Joms veriantis, dėl stebuklingos aukščiausios įtaigos manyje stiprėjo troškimas atsikratyti jų; nepaprastas sielos įvykis mane pastūmėjo jas perdavinėti savo herojams. Kokio pobūdžio tai buvo įvykis, tau nepridera žinoti: jeigu iš to aš būčiau matęs kam nors naudos, būčiau tai paskelbęs. Nuo to karto savo herojams, be jų pačių bjaurasties, aš ėmiau dalyti dar ir savo paties šlamštą. Štai kaip buvo tai daroma: paėmęs blogą savo savybę, aš persekiodavau ją kitoje visuomeninėje padėtyje ir kitoje plotmėje, stengdamasis įsivaizduoti ją pavidalu mirtino priešo, įžeidusio mane visų skaudžiausiai, persekiodavau su pykčiu, patyčiomis ir visa kuo, kas tik pasitaikydavo. Jeigu kas būtų išvydęs tas pabaisas, kurias nupiešdavo mano plunksna iš pradžių man pačiam, jis būtų išties sudrebėjęs. Pakanka pasakyti tau tik tiek, kad kai aš ėmiau Puškinui skaityti pirmuosius „Mirusių sielų“ skyrius tuo pavidalu, koks jis buvo iš pradžių, Puškinas, kuris visada man skaitant juokdavosi (jis gi buvo mėgėjas pasijuokti), pamažu darėsi vis rūškanesnis, rūškanesnis, kol pagaliau pasidarė visiškai niūrus. Kai skaitymas baigėsi, jis su širdgėla ištarė: „Dieve, kokia liūdna mūsų Rusija!“ Mane tai pritrenkė. Puškinas, kuris taip pažinojo Rusiją, nepajuto, jog visa tai – karikatūra ir mano paties išmonė! Taigi aš supratau, ką reiškia, kai reikalo imamasi visa siela, ir apskritai sielos tiesa, ir kokiu klaikiu žmogui pavidalu gali būti pavaizduota tamsa ir gąsdinantis šviesos nebuvimas. Nuo to karto aš jau ėmiau mąstyti tiktai apie tai, kaip sušvelninti tą slogų įspūdį, kurį galėjo sukelti „Mirusios sielos“. Aš supratau, kad daugelis šlykštybių nevertos pykčio, geriau parodyti visą jų menkystę, kuri per amžius bus jų dalia. Drauge man norėjosi patirti, ką pasakys rusų žmogus, jeigu jį pavaišinsi jo paties niekybe. Pagal jau seniai priimtą „Mirusių sielų“ planą pirmajai poemos daliai buvo reikalingi menkystos. Tačiau šie menkystos iš tikrųjų nėra menkystų portretai, priešingai, juose sutelkti bruožai tų, kurie laiko save geresniais už kitus, žinoma, tik pažemintų iš generolų į kareivius pavidalu. Juose, be manųjų, yra ir daugelio mano bičiulių bruožų, yra ir tavo. Aš parodysiu tau tai vėliau, kai to tau prireiks; kurį laiką tebus tai mano paslaptis. Man buvo būtina surinkti iš visų puikių žmonių, kuriuos aš pažinojau, visa, kas juose niekinga ir koktu, ką jie susigriebė atsitiktinai, ir grąžinti teisėtiems jų šeimininkams. Neklausinėk, kodėl pirmoji dalis turi būti viena niekybė ir kodėl joje visi iki vieno asmenys turi būti niekingi: į tai tau atsakys kiti tomai, – štai ir viskas! Pirmoji dalis, nepaisant viso netobulumo, pagrindinį darbą atliko: ji visiems sukėlė pasišlykštėjimą mano herojais ir jų menkyste; ji paskleidė tam tikrą man reikalingą nepasitenkinimo pačiais savimi jausmą. Kol kas man šito pakanka; kitko aš ir nesivaikau. Žinoma, visa tai būtų buvę žymiai reikšmingiau, jeigu aš, nesiskubindamas išleisti į pasaulį, būčiau geriau ją apdorojęs. Mano herojai dar visiškai neatsiskyrė nuo manęs, todėl neįgijo tikro savarankiškumo. Dar aš jų neapgyvendinau tvirtai toje žemėje, kurioje jiems būti privalu, ir neperėmė jie mūsų papročių, įnikdami į visas tikrai rusiško gyvenimo aplinkybes. Kol kas visa knyga tėra nelaikšis; bet jos dvasia jau nepastebimai pasklido ir pats jos ankstyvas pasirodymas gali būti naudingas man tuo, kad pastūmės skaitytojus nurodyti visus mano suklydimus visuomeninės ir privačios tvarkos Rusijos viduje atžvilgiu. Štai jeigu tu, užuot uždavinėjęs man nereikšmingus klausimus (kuriais užkimšai pusę savo laiško ir kurie nieko neduoda, išskyrus patenkinimą kažin kokio dyko smalsumo), surinktum išmaningus pastebėjimus apie mano knygą, ir savo, ir kitų protingų žmonių, turinčių, panašiai kaip tu, didelę gyvenimo patirtį ir išmanymą, ogi pridėtum prie to gausybę įvykių ir juokingų istorijų, kokios yra atsitikusios jūsų apylinkėse ir visoje gubernijoje, patvirtinančių ar atmetančių bet kurį nutikimą iš mano knygos, kurių būtų galima dešimtimis parinkti kiekvienam puslapiui, – tada tu būtum padaręs gerą darbą, ir aš tau rimtai padėkočiau. Kaip dėl to būtų prasiplėtęs mano akiratis! Kaip būtų praskaidrėjusi mano galva ir kaip sėkmingiau būtų judėjęs mano darbas! Be to, ko aš prašau, niekas neįvykdo: mano paklausimų niekas nelaiko svarbiais, tik savus vertina; o kitas dar reikalauja iš manęs kažin kokio nuoširdumo ir atvirumo, nesuprasdamas pats, ko iš manęs reikalauja. Ir kam tas bergždžias smalsumas žinoti viską iš anksto ir tas bergždžias, nieko neduodantis skubotumas, kuriuo, kaip aš pastebiu, jau ir tu pradedi užsikrėsti? Žiūrėk, kaip gamtoje viskas vyksta oriai ir išmintingai, pagal kokį darnų dėsnį, ir kaip viskas protingai seka vienas iš kito! Vieni mes, Dievas žino kodėl, puldinėjame šen ir ten. Visi skuba. Visi kažin kokios karštinės apimti. Na, ar tu kaip reikiant pasvėrei savo žodžius: „Antras tomas reikalingas dabar būtinai“? Kad aš tiktai vien dėl to, jog yra visuotinis nepasitenkinimas manimi, imčiau skubintis su antru tomu taip pat kvailai, kaip paskubėjau su pirmuoju. Ag, nejaugi aš jau visiškai būčiau išėjęs iš proto? Nepasitenkinimas tas man reikalingas; iš nepasitenkinimo žmogus vis ką nors man išsakys. Ir kaip tu padarei išvadą, kad antras tomas dabar reikalingas? Gal įlindai man į galvą? pajutai antro tomo esmę? Tavo manymu, jis reikalingas dabar, o mano manymu – ne anksčiau kaip po dvejų trejų metų, ir tai tik turint omenyje palankiai susidėjusias aplinkybes ir laiką. Kuris iš mūsų teisus? Ar tas, kuriam antras tomas jau sėdi galvoje, ar tas, kuris netgi neturi supratimo, kas tai per daiktas? Kokia keista mada dabar įsimetė Rusioje! Pats žmogus drybso ant šono, prie tikro darbo rambus, o kitą skubina, išties, tarytum anas turi iš visų jėgų plėšytis iš džiaugsmo, kad jo bičiulis drybso. Tik pastebės, kad nors vienas žmogus rimtai ėmės kokio nors darbo, jau jį skubina iš visų pusių, o paskui jį, jei išeis nevykusiai, dar išbars, pasakys: „Kodėl pasiskubinai?“ Bet baigiu pamokslavimus tau. Į tavo protingą klausimą aš atsakiau ir netgi pasakiau tau tai, ko iki šiol niekam neprasitariau. Betgi kartais po šios išpažinties nepagalvok, kad aš pats buvau toks išsigimėlis, kokie yra mano herojai. Ne, aš į juos nepanašus. Aš myliu gėrį, aš siekiu jo ir degu juo; bet aš nemyliu savo bjaurasčių ir nesu jų įsikibęs kaip mano herojai; aš nemyliu tų savo niekšybių, kurios tolina mane nuo gėrio. Aš kovoju su jomis ir kovosiu, ir išguisiu jas, ir man padės Dievas. Ir tai niekai, ką paisto pasauliečiai gudročiai, esą žmogui įmanoma save ugdyti tik tol, kol jis sėdi mokyklos suole, o vėliau jau ir bruoželio negalima savyje pakeisti: tiktai kvailoje pasauliečio makaulėje galėjo kilti tokia kvaila mintis. Aš jau daugelio savo šlykštybių atsikračiau, perleidęs jas savo herojams, išjuokęs jas juose ir privertęs kitus taip pat iš jų juoktis. Aš jau ištrūkau iš daugelio jų, nes atėmęs patrauklią išvaizdą ir riterio kaukę, kurią užsidėjusi puikuojasi bet kuri mūsų bjauratis, prilyginu ją toms šlykštybėms, kurios visiems akivaizdžios. Ir kai per išpažintį save patikiu Tam, Kuris paliepė man būti pasaulyje ir vaduotis iš savo trūkumų, pamatau daug savyje ydų; bet jos jau ne tos, kurios buvo praėjusiais metais: šventoji galia padėjo man iš anų ištrūkti. O tau patariu nepraleisti pro ausis šitų žodžių, bet, perskaičius mano laišką, pabūti vienam kelias minutes ir, nuo visko atsiribojus, pažvelgti atidžiai į save patį, perkratant prieš savo akis visą savo gyvenimą, kad iš tikrųjų patikrintum mano žodžių tiesą. Šitame gi mano atsakyme, jei atidžiau įsigilinsi, rasi atsakymą ir į kitus klausimus. Tau paaiškės taip pat ir tai, kodėl aš neparodžiau iki šiol skaitytojui guodžiančių reiškinių ir nepasirinkau savo herojais dorybingų žmonių. Jų galva neišgalvosi. Kol pats netapsi bent kiek į juos panašus, kol neišgausi žūtbūtiniu užsispyrimu ir jėga nelaimėsi sielai kelių gerųjų savybių – negyva bus visa, ką tik beparašys tavo plunksna, ir kaip žemė nuo dangaus bus toli nuo tiesos. Išsigalvoti košmarų – aš jų taip pat neišsigalvojau, šitie košmarai slėgė mano paties sielą: kas buvo sieloje, tas iš jos ir išėjo.

       1843


       4

       Antras „Mirusių sielų“ tomas3 sudegintas todėl, kad taip reikėjo. „Neatgims prieš tai nenumiręs“4, – sako apaštalas. Reikia pirma numirti, kad prisikeltum. Nelengva buvo sudeginti penkerių metų darbą, kuriamą su tokiu liguistu įsitempimu, kur kiekviena eilutė kilo iš sukrėtimo, kur buvo daug to, kas kilo iš brangių man apmąstymų ir rūpėjo mano sielai. Bet viskas buvo sudeginta ir, be to, tą minutę, kai, matydamas priešais save mirtį, labai norėjau palikti po savęs bent ką nors apie mane geriau priminsiančio. Dėkoju Dievui, kad suteikė man jėgų tai padaryti. Kai tik liepsna nusinešė paskutinius mano knygos puslapius, jog turinys staiga atgijo išgrynintu ir šviesiu pavidalu, panašiai kaip feniksas iš laužo, ir aš staiga pamačiau, kaip dar padrika buvo tai, ką aš jau maniau esant gera ir darnu. Antro tomo pasirodymas tuo pavidalu, koks jis buvo, būtų padaręs veikiau žalos negu naudos. Reikia atsižvelgti ne į kokių nors menų ir literatūros mylėtojų troškimus, bet į visus skaitytojus, kuriems ir buvo rašomos „Mirusios sielos“. Sukūrimas keleto puikių charakterių, parodančių didelį mūsų padermės kilniadvasiškumą, nieko neduos. Tai sukels vien tik tuščią išdidumą ir pagyrūniškumą. Daugelis pas mus jau ir dabar, ypač tarp jaunimo, pernelyg ėmė girtis nepaprastomis rusų dorybėmis ir galvoja visai ne apie tai, kad jas stiprintų ir savyje ugdytų, bet kad visiems parodytų ir pasakytų Europai: „Žiūrėkit, vokiečiai: mes geresni už jus!“ Šis gyrimasis – pragaištis viskam. Jis erzina kitus ir kenkia pačiam pagyrūnui. Patį geriausią reikalą galima suteršti, jei tik juo pasigirsi ir pasididžiuosi. O pas mus, dar nepadarę darbo, juo giriasi! Giriasi ateitimi! Ne, mano galva, jau geriau laikinas nusiminimas ir maudulys dėl savęs paties, nei pernelyg didelis pasitikėjimas. Pirmu atveju žmogus pamatys savo niekingumą, niekšingą menkybę ir prisimins nejučia Dievą, pakeliantį ir išvedantį iš menkybės pragarmių; kitu atveju jis pabėgs pats nuo savęs tiesiai į rankas velniui, puikybės tėvui, išpaikinančiam žmogų jo tuščiu puikavimusi savomis dorybėmis. Ne, būna metas, kada visuomenės ar net ištisos kartos kitaip neįmanoma atgręžti į grožį, neparodžius jos dabartinio bjaurumo visos pragarmės; būna metas, kada netgi visiškai nedera kalbėti apie tai, kas kilnu ir gražu, čia pat aiškių aiškiausiai neparodant kelių takelių į tai kiekvienam. Paskutinė aplinkybė antrame „Mirusių sielų“ tome buvo mažai ir silpnai išplėtota, o ji privalėjo būti vos ne pagrindinė; todėl jis ir sudegintas. Nespręskite apie mane ir nedarykite išvadų: jūs klystate, panašiai kaip tie mano bičiuliai, kurie pagal savąjį rašytojo įsivaizdavimą susikūrę iš manęs rašytojo idealą buvo bepradedą iš manęs reikalauti, kad aš jį ir atitikčiau. Sukūrė mane Dievas ir nenuslėpė nuo manęs manosios misijos. Gimęs aš visai ne tam, kad padaryčiau perversmą literatūroje. Mano reikalas paprastesnis ir artimesnis: mano reikalas yra tai, apie ką turi galvoti kiekvienas žmogus, ne vien tik aš. Mano reikalas – siela ir gyvenimo esminis reikalas. O todėl ir mano veikimo būdas privalo būti esmingas, ir kurti aš turiu esmingai. Man nėra kur skubėti; tegul skubinasi kiti! Deginu, kai reikia deginti, ir veikiausiai elgiuosi kaip reikia, todėl kad be maldos nesiimu nieko. O jūsų baiminimasis dėl mano silpnos sveikatos, kuri galbūt neleis man parašyti antro tomo, nepagrįstas. Sveikata mano labai silpna, tas tiesa; kartais man būna taip sunku, kad be Dievo aš neištverčiau. Prie jėgų išsekimo dar prisidėjo toks šalčmiriavimas, kad nežinau kaip ir kuo sušilti: reikia judėti, o judėti – nėra jėgų. Vos valanda per dieną susidaro darbui, ir ta ne visada žvali. Bet nė kiek nemąžta manoji viltis. Tas, Kuris sielvartu, negalavimais ir kliūtimis pagreitino brandą mano jėgų ir minčių, be kurių aš ir nebūčiau sumanęs savo veikalo, Kuris sukūrė didžiąją jo pusę mano galvoje, Tas duos jėgų užbaigti ir likusią pusę – išreikšti popieriuje. Senstu kūnu, bet ne dvasia. Dvasioje, priešingai, viskas stiprėja ir tampa tvirta; atsiras stiprumo ir kūne. Tikiu, kad jei ateis tam skirtas laikas, per kelias savaites įvyks tai, kam skyriau penkerius ligotus metus.

       1846


       _________________

 
       1 Fadejus Bulgarinas (1789–1859), Osipas Senkovskis (1800–1858), Nikolajus Polevojus (1796–1846) – žinomi to meto literatai ir žurnalistai.

       2 Priekaištai N. Gogoliui dėl prastos rusų kalbos buvo būdingi to meto kritikai. F. Bulgarinas apie „Mirusias sielas“ rašė: „Nė viename rusų kūrinyje nėra tiek beskoniškumo, tiek šlykščių vaizdų ir visiško rusų kalbos nemokėjimo įrodymų, kaip šioje poemoje“. N. Polevojus teigė, kad N. Gogolio kalbą „galima laikyti logikos ir gramatikos klaidų rinkiniu“. V. Belinskis, sutikdamas, kad rašytojo kalba yra „iš tikro netaisyklinga, dažnai nusižengiama gramatikai“, vis dėlto tvirtino N. Gogolį turint tai, „kas priverčia nekreipti dėmesio į jo nerūpestingumą kalbai – jis turi stilių“.

       3 Trumpa „Mirusių sielų“ antro tomo, pradėto rašyti 1840 m. pabaigoje, rankraščių sudeginimo istorija tokia. Deginta du kartus. Pirmąjį – 1845 m. liepos pradžioje (apie tai rašoma čia pateikiamame laiške). Antrąjį – 1852-aisiais, naktį iš vasario 11 į 12 d. (Tai matė ir buvo priverstas padėti naikinti N. Gogolio tarnas berniukas Semionas.) Jau švariai perrašyti antro tomo skyriai tapo pelenais. Poetui dar buvo skirta gyventi dešimt dienų. Kas po sudeginimų išliko? Po pirmojo – vienas rankraščio sąsiuvinis, kuris, kaip manoma, tėra pirmieji paskutinio XI skyriaus metmenys. Po antro sudeginimo, jau N. Gogoliui mirus, spintoje rasti užkritę už knygų keturi juodraščių sąsiuviniai. Juose išliko pirmųjų keturių skyrių dvi redakcijos – „ankstyvoji“ ir „vėlyvoji“, datuojamos ne vėliau kaip 1848–1849 m. žiemos mėnesiais. Likę antro tomo tekstai (I–IV skyriai ir numanomas XI skyrius) pagal apimtį sudarytų pusę pirmo „Mirusių sielų“ tomo. Tyrinėtojai, beje, įžvelgia tam tikrą tematinį ir struktūrinį pirmo ir antro tomų paralelizmą.

       4 „Neišmanėli! Ką tu pasėji, neatgimsta, jei prieš tai nenumiršta“, – iš apaštalo Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams (sk. 15, eil. 36). Vertė Česlovas Kavaliauskas.