1 9 9 3  m e t ų  g r u o d ž i o  3  d i e n a

       Labas, Auguste, vartydama Dienoraštį prieisi tą vietą, kur atsisveikinu, žinoma, atsisveikinu raštu, tik raštu, nes žinojau, kad dar ne kartą pasimatysim, ir iš tikrųjų du kartus aplankei, ir už tai ačiū, nemanyk, kad nepastebėjau, kaip prastai atrodai, kokia išblyškus, lyg sirgtum mažakraujyste, raminom viena kitą, išbučiavai man rankas, o aš vis glosčiau tavo retus žilus plaukus, mąsčiau, kur dingo tie metai, kas juos iš mūsų pavogė, kas mus, suviliojęs gražiais pažadais, atvedė į šį pasaulį ir paliko vienas kapstytis kaip išmanom, kaip sugebam, mano vyras bemaž visą gyvenimą buvo sunkus ligonis, džiovininkas, užkrėtęs tave, iš per didelės meilės užkrėtęs, nes nesisaugodamas bučiuodavo savąją Augustėlę, tavasis – valkata ir alkoholikas, apsimetęs didžiu žmogumi, filosofu, suprantančiu istorijos tėkmę ir žmogaus širdies paslaptis, apsimetėlis, nuo kurio mėginau tave apsaugoti, bet prieš likimą mes – visi bejėgiai, dvi vienos šeimos moterys, motina ir dukra, galbūt niekada nejautusios viena kitai prielankumo – kiekviena dėl skirtingų priežasčių, apie jas Dienoraštyje išsakiau viską, kiek įstengiau suimti savo silpstančiu protu, taip, silpstančiu, kartais atsisakančiu pasitarnauti, o juk savo protu labiausiai didžiavausi, argi ne aš, paslaptingų skaičių žinovė, išspręsdavau sunkiausius uždavinius, kai tu užmigdavai prie žibalinės lempos, o aš, baigus siuvinį, sėsdavau ir be klaidų išspręsdavau, tau iš ryto prieš pamokas likdavo tik švariai į sąsiuvinį perrašyti, taip, netgi išganingasis mano protas, išvairavęs šeimos laivą tarp uolų, kaip pasakytų koks Puškinas ar Lermontovas, išsaugojęs tai, kas brangiausia, netgi šis gyvenimo tarnas palengva atsisako tarnauti, lyg šnabždėdamas: gana, Lidija, prisivadovavai, gana, negalvok, kad aš neišsenkantis, neišdžiūstantis upelis, visi šuliniai, atėjus sausros metui, išdžiūsta, kaip tie Biblijos šaltiniai, o išganingieji lietaus debesys, kurie galėtų mane atgaivinti, nuslinko už tolimųjų kalnų viršūnių, dabar jie laisto gyvybingąjį lietų kitoje žemėje, kitame laike, ir aš, nykstantis tavo protelis, jų nebesulauksiu sugrįžtant, žodžiu sakant, Dienoraštis parašytas, tačiau šiandien norėčiau šį bei tą pridurti, sakytum, pailginti sijoną, nes atmintis dar kiek ūgtelėjo ir pasimatė nelabai švariai nušveistos jos kulkšnys. Kristina mirė. Taip, mieloji, aš mirštu, o už mane penkiolika metų jaunesnė žydinti moteris mirė, galima sakyti, ant mūsų su Paulauskiene rankų, tiksliau – ant Paulauskienės rankų, o aš tik tiesiau rankas, nes iš lovos jau nebesikeliu, mirė paryčiais, nors esu gerokai apkurtus, bet gulėjau ant dešinio šono, o kairė ausis geriau girdi, tad ir išgirdau garsą, kokio dar nebuvau girdėjusi, nes tavo tėvas merdėjo namuose labai labai ilgai, daug kartų mes manėme, kad jis jau išėjo, sustodavo širdis, dingdavo kvėpavimas, bet po valandėlės jis vėl atsimerkdavo, ieškodavo akimis manęs, o gal tavęs, juk buvai jo išsvajota mergaitė, vaikystėj praradęs tris seseris – jos, kaip žinai, taip pat džiova mirė – jis tavęs laukė kaip kokio stebuklo, tarsi su tavo atėjimu į šį nelaimių pasaulį pasibaigs visos neteisybės, kažkokiu neįmanomu būdu išnyks jo liga ir tu niekada neužsikrėsi – mirė palengva ir prie jo mirimo garsų buvau tarsi pripratusi, su jais susigyvenus, o užgeso jis be jokio garso, visi ankstesnieji garsai tebuvo mirties gąsdinimai, savotiškas jos žaidimas su artimųjų širdimis ir jausmais, o štai Kristinos išleistas garsas buvo kažkoks aštrus, staigus, neapsakomas – ji riktelėjo, tarsi ją būtų įkandus gyvatė, klyktelėjo labai aukšta nata ir nutilo amžiams, pašauktas daktarėlis tik patvirtino mirtį, čia, senelių namuose, giminės gali neleisti velionio skrosti, Kristinos sūnūs ir pasinaudojo šia teise, net nešarvojo namų koplyčioje, tiesiog išsivežė taip pat staiga, kaip buvo atgabenę, sakyčiau, tarsi kokie vagys dar su tamsa, tik per langų stiklus perbėgo mašinos žibintų atšvaistai, suurzgė motoras ir greitai nutilo – likome su Paulauskiene dvi nuolatinės amžinos nuomininkės to kambario, kurio ir numeris nei šioks, nei toks 111, šimtas vienuoliktas, tarsi tie ženklai net nebūtų skaičiai, o tik nematomos rankos juodu tušu ant medinės lentelės nubrėžti trys vertikalūs brūkšneliai, kartais, prisimenu, koks kaimietis, atvežęs į mano parduotuvę ūsorių ir pasirašydamas sąskaitą brūkštelėdavo panašius tris brūkšnelius, kiti, tiesa, padėdavo kryželį, arba tris kryželius, o kodėl tris – neaišku, gal kad Golgotos kalne stovėjo trys kryžiai, trys kryželiai užrašomi ir virš durų Trijų karalių išvakarėse, tėvas tokius būtinai kreida kiekvienais metais tarp raidžių KMB pažymėdavo, žodžiu sakant, mudvi su Paulauskiene tarsi laukiam mirties, o numiršta toji, kuri kas rytą nepatingėdavo gražiai susišukuoti, pasidažyti, beje, labai neryškiu dažu lūpas, skruostus parausvindavo, visuomet švariai apsirengdavo, net, galima sakyti, pasipuošdavo ir išeidavo į prieblandoje skendinčius senelių namų koridorius, kita vertus, jokia kita moteris apie mirtį tiek daug nekalbėdavo kaip ponia Kristina, ji pasimelsdavo – būtinai suklupus prie lovos – paskui pabučiuodavo Švenčiausiosios Mergelės statulos basas kojas ir atsisėdusi imdavo kalbėti, kaip ji norėtų būti pašarvota, kokia suknia – ji atsivežus ir ją, ir batelius, – kaip sušukuota, nes norinti keltis, kai Jėzus pašauks, veidu į Jį ir kad būtų labai graži, lyg Jo sužadėtinė, aš mąstau, ar ši moteris neturėjo būti vienuole, o gyvenimas patvarkė taip, kad teko už kūno nuodėmes kas sekmadienį prašyti atleidimo, žodžiu sakant, joks žmogus niekada nesupras Dievo planų ir sumanymų, kodėl liepė mirčiai pasiimti ją, o ne, tarkim, mane ar Paulauskienę, ir dar viena paslaptis – tą patį rytą mirė ir senelių namų kunigas, rodos, aštuoniasdešimt aštuonerių sulaukęs, buvęs tremtinys, šventas žmogus, palydėjęs ne vieną šių namų gyventoją, suteikęs paskutinius sakramentus, ramus, atlaidus senukas, tai tokios tokelės, mieloji, galėčiau dabar tikrai padėti paskutinį Dienoraščio tašką, bet vis dar kankinuos dėl vieno dalyko, vis dar man atrodo, kad Dienoraštyje aš nesugebėjau tiksliai atkurti anos pirmosios muzikos pamokos, tik užsiminiau, o juk ta diena įsirėžė į mano širdį ir kaip rožė, ir kaip rožės spyglys – širdis liko ir saldi, ir sopulinga, ir tu pati žinai, kodėl…

       Prisimenu, buvo gražus rudens rytas, šilta, moterys vilkėjo tik suknutėmis, vyrai vienmarškiniai, sakytum, sugrįžo vasara, mūsų kiemo medžiuose prieš savaitę nutilę paukšteliai vėl prabilo įvairiausiais balsais, jau iš vakaro abi ruošėmės pirmam vizitui pas muzikos mokytoją, Lietuvos vokietę, kažkaip išvengusią trėmimų, ne vienam vaikui ji padėjo išeiti į žmones, jos mokykla garsėjo visame Kaune, tavo draugės Sonatos, kuri jau pusmetį lankė ponios A. pamokas, mama susitarė dėl laiko, žinojom, kad negalime vėluoti, nes mokytojos dienos grafikas sudarytas tiksliai, vokiškai, muzikos mokykloj ji nedėstė, tik namuose, reikia įsivaizduoti, kaip jai buvo nelengva, tais laikais valdžia jau buvo pradėjusi uždarinėti visas privačias siuvyklas, kepyklas, batų taisyklas ir kitus smulkius verslus, inspektoriai tiesiog kaip vadinamieji „sobakalovai“ mokesčių tinklais gaudė užsilikusius „častnikus“, jų tinklai kasmet tankėjo, prisimink, kaip išgirdus beldimą į duris slėpdavau siuvamąją, na bet ne apie vargus noriu pasakoti, anas rytas mums buvo šventė, aprengiau tave mėlyno aksomo suknute su nėriniuota balta apykakle, į plaukus įrišau du melsvus kaspinus, apaviau juodais lakiniais bateliais, visada apsirengdavai pati, bet tą rytą norėjau tau patarnauti, norėjau, kad mažoji mano muzikantė atrodytų kaip geltonplaukė iš prieškarinio atviruko, kartą vokiečių karininkas sustabdė mudvi einančias iš Prisikėlimo bažnytėlės, pasilenkė, paglostė tavo plaukus ir paėmęs ant rankų iškėlė sakydamas „šione medchen“, graži mergaitė, aš taip išsigandau, kad sustingau negalėdama ištarti nė žodžio, nes vokiečių gerumas ir taikingumas buvo apsimestinis, tokiam karininkui nieko nereiškė netyčia jam kelią perėjusiam žmogeliui skelti pirštinėta ranka į veidą ir išvadinti lietuviška kiaule, bet tą kartą, matyt, tu jį iš tikrųjų sužavėjai, palaikė iškėlęs, pastatė ant šaligatvio plytelių, dar kartą paglostė auksinius tavo plaukus ir mandagiai atsisveikinęs nuėjo savais keliais, aš stovėjau priglaudus tave ir mąsčiau, kodėl vokietis taip netikėtai pasielgė ir negalėjau nieko išmąstyti, tik vieną vienintelę priežastį – tu jam priminei jo paties vaikus, jo paties mergaitę, likusią kažkur toli Vakaruose, karas jau krypo Vokietijos nenaudai, tad gal vyras jautė, kad nelemta bus jam sugrįžti į namus ir apkabinti dukrelės, glostydamas tavo plaukus jis, matyt, įsivaizdavo glostąs savosios dukros galvelę, kad ir kaip būtų, jo elgesys mane labai išgąsdino, ko tik aš neprisigalvojau, nuo to laiko mėlyno aksomo suknutę paslėpiau ir liepiau vilkėti prastesnius drabužėlius, nelabai kreipiau dėmesį, kad bėgioji purvinom kojom, suodžiais išsitepliojus veidelius – geriau jau maža pabaisiukė nei mergaitė iš vokiško atviruko, matai, kaip nunešė mintys į šalį, o buvo toks gražus šiltas rudens rytas, čiulbėjo paukščiai, medžių lapai Kipro Petrausko gatvėj tiesiog liepsnojo auksinėmis ir rausvomis spalvomis, puošiau tave ir mąsčiau apie tėvą, Viešpatie, kaip jis būtų džiaugęsis matydamas savo mylimą Augustėlę su natų sąsiuviniu besiruošiančią žingsniuoti į pirmąją tikrą muzikos pamoką, tėvas, išmokęs tave pažinti natas, visada kartodavo, kad be geros pradžios, be tikrai gero pedagogo ankstyvoje vaikystėje iš mergaitės neišaugs didi muzikantė, taigi ruošdama tave pirmajai pamokai turėjau mintyse ir tėvo žodžius. Išėjom pusvalandžiu anksčiau, nes bijojau kad kokia netikėta kliūtis nesutrukdytų pasibelsti į mokytojos duris lygiai vienuoliktą ryto, pati apsivilkau gražiausią pilką su juostelėm kostiumėlį, užsidėjau nedidelę skrybėlaitę, juk buvau dar nesena, tėvas buvo tik prieš metus miręs, būdama mažo ūgio, smulkaus sudėjimo su skrybėlaite galėjau atrodyti ne vyresnė kaip trisdešimt penkerių metų, nors žinojau, kad lapkritį sueis keturiasdešimt, žodžiu sakant, išėjom, o tiksliau būtų rašyti, iškeliavom tarsi į svarbiausią mūsų gyvenime kelionę, gal tik kartą panašiai keliavom, prisimeni, dukrele, kaip dar neprašvitus išėjom į senamiestį, kad apeitume keliais Šaritkų bažnyčią – žmonės tikėjo, kad tris kartus apėjus galima išmelsti Marijos malonių, ne vienos ėjom tą rytą klupsčiais, dar gal keliolika moterų, tik nė vieno vyro, tokia jau mūsų, moterų, dalia atsimelsti ir už save, ir už savo vyrus, meldėm, kad tėvą iš Sibiro paleistų, prisimeni, jeigu man atmintis nemeluoja, išmeldėm, nes tėvas po mėnesio grįžo. Taigi keliavom išsipuošusios kaip į karalienės puotą, tu iš pelenės buvai pavirtusi princese, o aš – tavo auklė, gal net ne mama, ėjom lėtai, kad per anksti nepasibelstume, tu tiesi kaip smilgelė, šešerių buvai išstypus ir atrodei aštuonerių, aš mokytojos namą žinojau, kartą Sonatos mama buvo jį parodžius, tad nereikėjo ieškoti, pasižiūrėjau į laikrodėlį – iki vienuoliktos dar buvo likusios septynios minutės, tad atsisėdom po sena obelim mažam sodely ir tylėdamos pralaukėm šešias minutes, tuomet pakilom ir labai stačiais, sukrypusiais mediniais laiptais pakilom į antrą aukštą, prilaikiau tave, nes turėklas suposi į šalis, pagalvojau, kad mokytojai – jos amžių žinojau – sunku tokiais laiptais kopinėti, ypač žiemą, kaži, pagalvojau, ar kas nušluoja sniegą, nužvelgus langų užuolaidas, susidariau nuomonę, kad šiame name gyvena ne kažin kokie turtuoliai, tarpulangiuose vata su kalėdiniais bumbulais, langų rėmai užklijuoti popieriaus juostomis panašiai kaip ir mūsų name, žmonės po karo žiemai ruošdavosi iš anksto, juk kūrenom krosnis, tad visus plyšius užtaisydavom taupydami anglis, kurių tekdavo kartais kiaurą naktį laukti prie sandėlio, dabar jo nėra, seniai nugriautas, bet anomis dienomis toji griuvena buvo traukos centras, nes kitur akmens anglies negalėdavai įsigyti, bent jau mes, žaliakalniškiai, žodžiu, namas palaikis, tačiau švari laiptų aikštelė priešais mokytojos duris, ant kurių dar galėjai įžiūrėti kažkada buvusios prikaltos lentelės žymes, gal prie vokiečių, o gal Smetonos laikais lentelėje puikavosi mokytojos pavardė, gal net žodžiai „muzikos profesorė tokia ir tokia“, lentelės vietoje durų medis buvo išlaikęs lako blizgesį, o visos durys buvo pilkos ir nusilaupiusios, gal tik žalvarinis skambutis dar liudijo, kad už šių durų gyvena garbingas žmogus, įsileidžiantis ne kiekvieną prašalaitį, būtina iš anksto susitarti ar bent per pažįstamą sužinoti priėmimo valandą. Prie durų atsiradom lygiai vienuoliktą, kaip mėgdavo sakyti tavo tėvas: punkt vienuoliktą, suėmiau pirštais skambučio auseles, panašias į žadintuvo, tik didesnes, ir nušveistas iki blizgesio, suėmiau ir pasukau, pasigirdo gana nemalonus garsas, kažkoks irzlus, tarsi nepatenkintas, bet išgirdusios minkštus žingsnius nurimome ir laukėme, durys atsidarė, priešais mus stovėjo labai aukšta žilais plaukais sauso veido moteris su akiniais, žvelgė klausiamai – kas jūs būsite, aš nelaukdama pasakiau Sonatos motinos pavardę ir priminiau, kad gerbiama mokytoja liepė ateiti šį rytą vienuoliktą valandą, štai mes ir čia, moters veidas pasikeitė, rūstumas prapuolė ir geras šypsnys nuslydo siauromis lūpomis, buvom paprašytos užeiti, aš norėjau sprukti, bet mokytoja pasakė, kad mergaitei, vadinasi, tau, bus drąsiau su mama, tad teko ir man įeiti, mokytoja paprašė atsisėsti, pritūpiau ant pliušinio fotelio krašto, ant kelių pasidėjau rankinuką ir sustingau, širdis daužėsi norėdama ištrūkti ir pasislėpti po plačialapiu fikusu – juk pirmą kartą gyvenime patekau į tikros muzikos mokytojos namus, kuriuose gali būti nulemtas tavo, Auguste, likimas, sėdėjau kaip ant adatų, kai mokytoja tave pasodino ant aukštos sukamosios kėdės, sureguliavo aukštį, kad tavo pėdos siektų fortepijono pedalus, atkėlė dangtį, parėmė juodu stoveliu, pati atsisėdo šalia tavęs, ant p i u p i t r o  – nepamiršau šio žodžio – stovėjo atverstas natų sąsiuvinis, mokytoja tyliu balsu su vokišku akcentu tarė: koks tavo vardas? Išgirdus mano žodžius „Augustė, gerbiamoji mokytoja“, tęsė: na, Auguste, parodyk rankas, tu nustebai, bet ištiesei delnus, mokytoja suėmė tavo pirštus ir ilgai apžiūrinėjo, tarsi norėdama išmatuoti jų ilgį, apžiūrinėdama kalbėjo: mergaitės rankos labai geros, ilgi pirštai, o svarbiausia – didelis atstumas tarp nykščio ir mažojo pirštelio, puikios pirštų pagalvėlės, rankos laisvos ir minkštos, malonu, ūmai atsigręžė į mane ir paklausė: Sonata minėjo, kad mergaitė jau skambinanti daineles, sakykit, ponia, kas ją pamokė? Atsakiau, kad tavo tėvas, karo orkestro muzikantas, buvęs klarnetininkas, bet savanorių kovose praradęs pirštą, tad vėliau pūtęs didžiąją dūdą, tačiau jau metai, kai vyras miręs, mokytoja išreiškė užuojautą ir paprašė tavęs paskambinti iš lapo, sakydama: čia Černi etiudai pradedantiesiems, pamėgink...

       Sėdėjau tarsi ant debesies ar rojaus sode, užmerkiau akis ir klausiaus garsų, kurie smigo tiesiai į širdį, svaigino, suvokiau, kad retkarčiais suklumpi, bet atmerkus akis mačiau, kad mokytoja klausosi labai įdėmiai, po kelių eilučių tyliai ištarė: užteks, tuomet atsigręžė į mane ir pasakė: mergaitės rankos sukurtos fortepijonui, garsas gilus, savitas, sutinku, ponia, pamėginti Augustę išmokyti pianizmo pagrindų, bet turiu įspėti, kad viskas priklausys tik nuo mergaitės – tinginėlių aš nepakenčiu, namų užduotys privalo būti išmoktos p e r f e k t , tokį žodį ir ištarė, supratau, kad, be mokyklos pamokų, turėsi pasiruošti ir muzikos pamokoms, truputėlį net išsigandau, pagalvojau, ar užteks tau stiprybės ir valios, bet balsu pasakiau: gerai, gerbiamoji mokytoja, mes pasistengsim, pasakiau „mes“, turėdama mintyse tavo skambinimą ir mano priežiūrą, bet svarbiausia, kad mokytoja apsiėmė tave mokyti, o, pasak Sonatos mamos, vokietė labai kruopščiai atsirenkanti vaikus, matydama, kad prasti duomenys, tarkim, sausos, kietos rankos, ji mandagiai pataria rasti vaikui kitą užsiėmimą, nes su muzika gali kilti problemų, žodžiu sakant, padėkojau, kad mus priėmė, išklausė ir paklausiau kitos pamokos datos, sutarėm, kad lankysi du kartus per savaitę, antradieniais ir ketvirtadieniais, vienuoliktą valandą iš ryto, galbūt žiemą laikas keisis, bet ne daugiau kaip pusvalandžiu…

       Lipai laiptais tarsi užburta, turėjau stipriai laikyti, kad nepaslystum, namo neskubėjom, susiradom suolelį ir prisėdom, paėmiau tavąsias rankas ir pabučiavau pirštelius, ko niekada iki to ryto nebuvau dariusi, bet tau viskas atrodė vis tiek pat, žiūrėjai priešais save ir svajojai, ir tavosios svajonės įėjo į mano širdį ir jau abi buvom svajotojos, jau girdėjom pilnos salės šurmulį, vėliau visišką tylą, pirmuosius orkestro garsus, fleitos garsą, jis buvo pirmas, dar po akimirkos – viso orkestro banga, kylanti ir sustingstanti aukštybėse, kad tu galėtum p r a d ė t i  skambinti Bramso koncertą. Žodžiu sakant, ta trumpa valandėlė ant suolelio mus sujungė į vieną, dingo visi smulkūs nesusipratimai, tavo, kaip man atrodydavo, kaprizai, neklusnumas, tavasis užsispyrėliškumas, dingo ir mano griežtumas, reiklumas, tapau atlaidi, kažkur po širdimi atšilo, net tėvo mirtis nutolo, ištirpo skaisčioje rudens saulėje ir vėl čiulbėjo mano vaikystės Panemunės pušynų paukščiai, dangumi plaukė balti debesėliai, ir pasaulis nušvito keistomis neregėtomis spalvomis, kurios nustelbė vargo, nepriteklių, įtempto darbo dienų spalvas, tas pilkas dėmes, tuos rūkstančių krosnių suodžius ant vyšnių lapų mažame mūsų sodelyje, svajojau kartu su tavimi, dvi svajotojos, tik labai labai toli, kur jūra susilieja su dangumi pleveno ūke panašus į mėnulio pilnatį susiraukęs liūdnas mano pamotės veidas, bet netgi jis negalėjo sudrumsti svajonių tyrumo, muzikos didybės, kurią bus lemta pažinti tau, mano Augustėle, o sykiu ir man, galbūt ir tėvui aname pasaulyje…

       Tokia galėtų būti PONIOS LIDIJOS DIENORAŠČIO pabaiga, jeigu ne keli praktiški dalykai. Žinai, kaip aš žiūriu į mirtį, nebijau jos, slaptoje netgi laukiu, tik nenorėčiau, kad mano išėjimas pridarytų tau rūpesčių, esu ne kartą sakiusi, kad Lietuvos žemė man – visur ta pati, tad nebūtina mane laidoti tėvo ir jo giminių kape, senelių namai turi išsipirkę, pasak Paulauskienės, gražų pievos plotelį Senavos kapinėse – ar ne jose ilsisi tavo pirmoji muzikos mokytoja? – kapeliai neprigrūsti, visiems pakanka vietos, nenoriu ir brangaus paminklo, medinis kryželis su Nukryžiuotuoju mane patenkins, norėjau pasakyti ne mane, o mano sielą, kuri galbūt Vėlinių vakarą ir norės aplankyti mano amžino poilsio vietą, na o tu žiūrėk, kaip tau išeis, esi ligonė, pati mašinos nevairuoji, tad ir lankyti dažnai nebūtina – kartą pavasarį, Motinos dieną, ir rudenį per Visus šventuosius, kai lapai tyliai krenta ant žemų kauburėlių, o pirmosios snaigės nori žemę papuošti jaunamartės nuometu, skaitysi šiuos žodžius ir galbūt negalėsi patikėti, kad tavo rūsčioji mama, ta šykštuolė, širdies gelmėje slėpė poezijos jausmą, žinok, Auguste, mudvi su amžiną atilsį Olička gražių poezijų buvome prisirašę pilnus albumus – tai iš Lermontovo, tai iš Puškino, vieną kitą gražesnį posmelį ir iš Maironio, na dabar tikrai jau reikia dėti tašką, nes plepėti, ypač pačiai su savimi, galima be pabaigos – vienatvė šiam užsiėmimui labai palanki. Dar kartą sudie.


       I

       Parsivežus PONIOS LIDIJOS DIENORAŠTĮ į Vilnių nepuoliau jo skaityti pirmą vakarą, delsiau, tik pavarčiau. Niekada anksčiau nebuvau mačiusi tokių ilgų mamos sakinių – laiškuose ji trumpą mintį užbaigdavo tašku ir iš didžiosios raidės pradėdavo kitą sakinį. O Dienoraštyje sakinys tęsiasi per visą puslapį. Šitoks prisiminimų fiksavimo būdas mane nustebino ir ėmiau mąstyti, kas vertė ponią Lidiją – nors niekur ji neužsimena, kad savo prisiminimuose stengiasi tarsi nupiešti charakteringą jos gyvenimo laikotarpio motinos portretą – vertė mąstyti apie tai, kad atmintis, diktuodama prisiminimus, sėmėsi įvaizdžių ne vien iš mamos gyvenimo. Kaip dažnai literatūroje pasitaiko, dienoraščių autoriai siekia daugiaprasmiškesnio vaizdo ir dėl to priversti ant vieno sakinio siūlo „suverti“ kelių charakterių bruožus ar su jais susijusias trumpas istorijas. Tik tuo galima paaiškinti tą nesibaigiantį Dienoraščio sakinių srovenimą, pamažu keičiantį ir apšvietimą, ir žiūros kampą, ir taip palengva sukuriantį apibendrintą to laiko paveikslą.

       Laiškuose motina aprašydavo tik aktualijas – tai buvo žinios iš reikalo, kelių savaičių ar net mėnesio dalykiniai aprašai ar išreikšti pageidavimai, paminėti priekaištai ir nuoskaudos, labai retai ji bandydavo analizuoti savo elgesį. Laiškuose ji visada teisi, tik kreipiniai „miela dukryte“ ar „mieloji Auguste“ tarsi užuomina į galimą santarvę. Žinodama, kad mama mokėsi rusų gimnazijoje dar prie caro ir tik gyvendama su tėvu žemaičiu išmoko lietuviškai rašyti, nesistebėjau pasitaikančiomis klaidomis – juk ne klaidos Dienoraščio grožis ir prasmė, be klaidų mokykloje rašydavo pirmūnės, bet kur jos dabar? O štai aštuoniasdešimt aštuonerių moteris susikaupia ir pamėgina aprašyti v i s ą  savo kartos gyvenimą, suprantama, kiek leidžia jos išmintis ir jėgos – reikia tik įsivaizduoti, kiek ji privargo su tuo storu sąsiuviniu ant kelių ir su tuo slidžiu rašikliu tarp virpančių pirštų. Nemanau, kad tokio amžiaus kokia kita, gal ir raštingesnė moteris ryžtųsi panašiam žygiui.

       Baigiantis žiemai buvau perskaičius – ir ne vieną kartą – visą Dienoraštį, pieštuku paraštėse pasižymėjus sudėtingesnes vietas, kur žodžių pynimas staiga ima trūkinėti, mintis skaidytis į smulkesnius pasakojimo ar apmąstymų elementus. Panašaus tankio raštą esu sutikus Kanados rašytojos Margaret Atwood romanuose – skyrybos ženklai nepaiso gramatinės logikos, o seka atminties pėdsaku, dažnai nevienareikšmiu.

       Prisipažinsiu, patyriau didelį malonumą skaitydama tiek daug motinos žodžių – tokios daugybės ji, ko gero, nebuvo ištarusi per visą savo gyvenimą. Negalėjau suvokti, kaip iš, atrodydavo, skurdaus jos žodyno ūmai prasiveržė tie įvairūs poetiniai pasažai, šios dienos įvykių montažas su sena vaikystės praeitimi. Tokios motinos nepažinojau. Ir ji teisi rašydama, kad jos tikslas – suartinti dukrą su motina, tai padaryti jai visada pritrūkdavo laiko.

       Tai būtų PONIOS LIDIJOS DIENORAŠČIO prasmių dalis. Kita – nuo ankstyviausios vaikystės joje spindėjusi svajonė pamatyti ir išgirsti savąją dukrą didžia muzikante. Svajonė sudužo. Žinau, kad galėčiau kaltinti ir save, ir aplinkybes, ir džiovą, ir kitas ligas, gal netgi valios stoką, bet, perskaičius visą prisiminimų srautą, motinos svajonė man tapo labai sava ir netikėtai sugrįžo metai, kai aš, vos pradėjus mokytis muzikos, klausydavaus motinos sukauptų rusiškų plokštelių – kiekvienos operos herojai būdavo man savi, kartu su jais mylėjau, neapkenčiau, keršijau ar atleisdavau. „Eugenijų Oneginą“ mokėjau mintinai, visas arijas galėdavau padainuoti. O kiek ašarų išlieta, atrodydavo, širdis ims ir iššoks iš krūtinės. Muzika buvo mano esybės dalis, pati švenčiausia, brangiausia. Tik aš svajojau drąsiai žiūrėdama į tikrovę ir garsiai dūsaudama, neslėpdama savo jausmų, o motina, Dienoraščio ponia Lidija, visą jausmų sūkurį slėpė po šiurkštumo, reiklumo, darbštumo šarvais. Nes be šarvų gyvenimas būtų ją tiesiog sutraiškęs.

       Kiek daug man nežinomų smulkmenų atvėrė motinos išpažintis, kiek daug dalykų išvydau kitomis akimis. Tai, ką kažkada smerkiau, dabar pati užkėliau ant altoriaus, o tai, kas prieš pusšimtį metų atrodydavo brangu ir svarbu, pasirodė, tebuvo miražas ar palėpės prieblandoje žiurkių sutrypti spaliai. Ir už tai iki gyvenimo pabaigos liksiu dėkinga PONIOS LIDIJOS DIENORAŠČIUI, tam keistos formos rašiniui, kurį – jeigu jis nepriklausytų mano motinos plunksnai – drąsiai pavadinčiau romanu apie motinos ir dukters sunkų kelią į viena kitos pažinimą, į sugebėjimą viena kitai atleisti visas nuoskaudas, nes įskaudintos buvo abi, tik kiekviena kitokiu būdu, kitokiomis artimo skaudinimo priemonėmis. Prisiimu kaltes: už per retą lankymą, kai jau nebeišeidavo iš namų; už per trumpus sausus laiškus; už per dažnus priekaištus dėl vaistų poreikio – pasirodo, tai buvo jos viena iš taupymo formų; už nedovanotinai nekantrų elgesį jos apsilankymo Vilniuje metu; už priešgyniavimą vaikystėje – ką gi man reiškė cerkvėj pabučiuoti tam popui „batiuškai“ ranką, kodėl turėjau suteikti motinai tiek nepelnyto skausmo; už visišką jos pasiūtų drabužėlių nevertinimą – argi reikėjo leisti tai kalei Mirtai juos draskyti, paversti skutais, juk ne aš juos adžiau, o motina, jau po vidurnakčio, baigus kokį užsakymą, sėsdavo prie mano suknutės ar sijonėlio, kad iki ryto vėl atrodyčiau kaip mergaitė iš gerų namų.

       Verkiu ir mąstau, kad, turėdama galimybę viską pradėti nuo pradžios, pasistengčiau tapti motinos drauge, artimiausia bičiule, juk ne šiaip sau ji tiek kartų prisimena Olgą, Oličką, vienintelę tikrą jaunystės draugę, kurią lankydavo pati jau sirgdama, nueidavo „posidet' pered dorogoju“, pasėdėt prieš neišvengiamą kelionę anapus, kur nebus karų, vargo ir despotijos – tik balti angelai, „cheruviny“ ir amžinoji šviesa, skaistesnė už tūkstančius saulių.

       Pardavus motinos namą, tiksliau, vieną jo aukštą, tris kambarius, virtuvę, vonios kambarėlį, sandėliuką, rūsį ir statinį anglims kieme, pinigus išdalijau sūnums, savo reikmėms pasilikus penktąją dalį. Įvykdžiau motinos norą: siuvamąją „Dürkopf“ nusivežiau į kaimo sodybą. Nuvežiau ir savo vaikystės dienų bufetą – anuomet visada užrakintą, pilną paslapčių, tarsi uždraustą vaisių. Dabar visos durelės, visi stalčiai – atviri, beveik tušti, tik viduriniame skyriuje stovi caro laikų metalinė dėžikė nuo arbatos, kurioje motina laikydavo brangiausias adatas, siūlus, sagas ir tą nepamainomą siuvėjos darbo įnagį – „noperstką“, beveik permatomą – pakeli prieš šviesą ir matai daugybę adatos smaigalio dydžio skylučių, pro kurias saulės šviesa prasisunkia kaip medingas kvapnus skystis, kaip sula.

       Bufeto antstate už stiklo slypi bemaž išnykusio vokiško servizo likučiai – kelios porcelianinės lėkštutės ir puodeliai, papuošti spalvotais, imituojančiais barokinį stilių žanriniais paveikslėliais: idiliškas peizažas, gražuolė su žydru kaspinu, šalia jos su plunksnuota skrybėle jaunuolis, atsirėmęs į elegantišką lazdelę. Kelios tikro krištolo vazelės – gal skanėstams ar riešutams. Atremta į užpakalinę sienelę – paauksuotuose ovaliniuose rėmeliuose Aušros Vartų Švenčiausiosios Mergelės Marijos kopija, pasidabruotas švinas, meno kūrinys, kurio vertę pajunti paėmęs į delną – svoris kužda, kad čia ne plokščia skardinė imitacija. Raudonmedžio kryželis su žalvariniu Nukryžiuotuoju. Į jį žiūrėdama vaikystėje prašydavau nuodėmių atleidimo: atleisk, Kristau, kad šiandien buvau labai užpykus ant mamos ir prisiekiau išeiti iš šių namų ir niekada negrįžti, aš pažadu niekur nebėgti, o pasistengti parnešti tik gerus pažymius, kad mamai nereikėtų mirkyti beržinių rykščių.

       Atsivežiau ir apvalų, raudono medžio, storu stiklu padengtą stalelį. Tai ant jo mama mane vaišindama pastatydavo tą vokišką servizą, tiksliau, jo likučius, porą puodelių su lėkštutėmis ir cukrinę, į krištolines plokščias vazeles suberdavo riešutus ir saldainius. Vidury stalelio pastatydavo nediduką „samovarą“ – jos motinos palikimą, kurį per vargus išplėšė iš pamotės, po daugelio metų peržengus tėvo namų slenkstį Panemunėje. Tą senovišką virdulį kažkodėl liepdavo iš virtuvės atnešti man, nors visa kita sunešdavo pati. Dažnai ji šio daikto vardą užmiršdavo, tada sakydavo: atnešk, nu, nu… Čechov, Tolstoj, ir aš išsyk susivokdavau, kad reikia atnešti „samovarą“. Jis keistai, senoviškai šnypšdavo, tarsi kokia gyva, bet jau ne šio pasaulio būtybė. Motina šio daikto kaimynystėje tarsi pasikeisdavo, atjaunėdavo, dažniau ištardavo rusišką žodį ar patarlę, priežodį. O šių šmaikštybių buvo per gyvenimą prisirinkus ir iš caro laikų, ir iš porevoliucinės Rusijos, aišku, ir iš tėvo. Ir kartais tie priežodžiai būdavo tiesiog niekaip nesuderinami su motinos griežtumu ir dorumu, tarsi juos ištardavo ne ji, o kažkokia į ją panaši moteris. Pavyzdžiui: „V lodke tri dyročki, a lodka ne tonet“ – iš Puškino laikų. „Ja podpolkovnikom byla“ – iš porevoliucinio meto. Žinojau šių pasakėlių daugiau, bet, pati jų niekada nesakydama, palengva užmiršau. Tik prisimenu, kaip nukaisdavau išgirdus tą „ja podpolkovnikom byla“ – iš motinos lūpų šie žodžiai išsprūsdavo kažkaip nenatūraliai, sakytum, pro jos lūpas tuos žodžius atryja seniai užmirštas laikas ar to laiko recidyvai – koks nors naganu ginkluotas revoliucijos „karys“ ar bolševikų kekšė, taip pat su naganu prie odinės striukės šono.

       Atsivežiau ir abu fotelius su dviem p u f i k a i s . Prisimenantieji pokarį žino, kaip atrodo šie baldai, tad neaiškinsiu. Sėdėti labai nepatogu, nes gali apvirsti, bet gali ant atlošo užsikelti ištinusias kojas – pats tas. Nepraeina nė pusvalandžio, ir kojų maudulį atleidžia. Panašiai elgdavosi ir motina.

       Tai ir viskas, ką pasiėmiau iš jos namų. Likusius daiktus išnešiojo kaimynai, tad pirkėjai rado visiškai tuščią butą, jeigu neskaitysim tarakonų, kurie per dvidešimt metų buvo taip karališkai įsikūrę, kad naujieji šeimininkai tikrai turėjo vargo, kol jų atsikratė, o gal dar ligi šiol su jais kovoja. Motina su tarakonais tą pusę namo pirko, su tais pačiais tarakonais jos dukra pardavė. Obuolys nuo obels netoli krenta ar nukritęs nurieda.

       PONIOS LIDIJOS DIENORAŠTĮ atsivežiau į sodybą – tegu tai bus mano galvūgalio knyga. Vyrui šio didelio prieškarinio sąsiuvinio ligi šiol nerodžiau ir, matyt, niekada nerodysiu. Šioje knygoje – tik mudviejų su motina sąskaitos. Ji jau viską pasakė, o man dar daug į ką teks atsakyti – juk gali taip būti, kad ta medšarkė, kas vakarą atskrendanti ir atsitupianti ant mūsų kiemo kryžiaus viršūnės, yra motinos dvasia, nesakau siela, tik dvasia, kurią jaučiau šalia esant visą gyvenimą, na jeigu ir ne visai visą, tai vaikystėj ir jaunystėj – tikrai. Vakarinė saulė labai gražiai nušviečia bufetą, ir indai už storo stiklo atgyja, tarsi ima šnabždėtis, o iš Švenčiausiosios Marijos paveikslėlio sklinda mažos mergaitės maldelė, prašanti atleisti nuodėmes – Ąžuolyno drevėje paslėptą muzikos mokytojos raštelį mamai, kuriame vokietė praneša, kad mergaitė praleido pamoką. O ką gi toji mergaičiukė galėjo padaryti, jeigu ją šaukė kalė Mirta, gatvės vaikai ir „častnicos“ pardavinėjami ledai – vaflinis kvapnus piltuvėlis, didelis sidabrinis šaukštas, du tarp ledų įstatyti aliumininiai indai, štai jie jau atidaryti, šaukštas iš vieno pasemia rožinį bumbulą, iš kito – kiaušinio trynio spalvos, suglaudžia abu, ir liežuvis jau žino, nuo katro pradėti. Susėda graži basakojų kompanija ant šaligatvio krašto, laižo ledus, o pro šalį rieda tankai, kareivių mašinos, vėliau – organizuotos žmonių minios slenka žemyn Savanorių prospektu, kol jis dar nebuvo pervadintas į Raudonosios armijos prospektą. Sėdim, dairomės, laižom ledus, o visos muzikos, gamos, etiudai plevena kažkur nepasiekiamoj tolybėj, ir muzikos mokytojos tarsi nėra, buvo, keletą kartų pabarė už nedėmesingumą ir išnyko – gal kada vėl pasirodys, bet tikrai ne šiandien, kai tokie skanūs ledai, o po jų laukia bėgimas į Ąžuolyno stadioną pasižiūrėti, kaip suaugę dėdės gainioja kamuolį – kokios čia dar muzikos, kokia čia didi ateitis, įžymybės triumfas, gėlės, aplodismentai. Visa tai – niekas prieš tuos du naminių ledų bumbulus, kurie taip greitai nyksta, mažėja, o kitai porcijai kapeikų jau nebėra.

       Matyt, aš jau tuomet, vos pradėjus mokytis muzikos, širdimi jaučiau, kad man nelemta tapti garsenybe, nes tai manęs netraukia, visa mano esybė priešinasi vokietės disciplinai, kaip du lašai panašiai į motinos despotizmą. O gal širdis jau žinojo, kad keturiolikos susirgsiu sunkia tuberkuliozės forma ir jos gydymas nepastebimai pakeis mano charakterį, išnyks tas trykštantis optimizmas, tas noras vadovauti visai gatvės vaikų gaujelei. Širdis juk niekada neklysta, italų romanistė netgi pataria ar įsako: eik, kur liepia širdis. Liga išplėšė galbūt lemiamus metus, ir aš atsilikau nuo kartu su manimi muzikos pradėjusių mokytis draugių. Po ligos man ėmė prakaituoti pirštai, prieš menkiausią klasės koncertėlį širdis nukrisdavo į pėdas, naktį negalėdavau užmigti, tarsi rytoj manęs lauktų baisus kankinantis išbandymas, tortūros, kurias įveikti aš neturiu nei noro, nei sveikatos.

       Net baigdama Naujalio muzikos mokyklą ir scenoje skambindama Bramso koncertą širdies gelmėj troškau, kad motinos tarp susirinkusių tėvų nebūtų, norėjau, kad ji liktų namuose, nors ir neišdrįsau kirsti tokio žiauraus kirčio. Skambindama nė karto nepažvelgiau į motiną – tegu džiaugiasi trumpa iliuzinio triumfo akimirka: jos duktė – scenoje su orkestru, ir visi šnabždasi, kokia toji ponios Lidijos duktė Augustė talentinga. Tik niekas nežinojo, kiek man tas koncertas kainavo, bemaž atkrito džiova, nes begalinės, aklos, pasikartojančios repeticijos tiesiog išsiurbė gyvybinius syvus, sėdėjau prie fortepijono sausa kaip smilga ir automatiškai, viską, ko mokė dėstytoja, užmiršus, judinau pirštus, spaudžiau pedalus trokšdama, kad kuo greičiau pasibaigtų tas spektaklis, kurio niekas, išskyrus motiną, – brolių salėj nebuvo, – po kelių dienų net neprisimins, kiekvienas tėvas ar motina galvos tik apie savo vaiko pasirodymą ir jis jiems atrodys labiausiai pavykęs, tiesiog stebuklingas. Skambinau ir sykiu neapkenčiau to, ką daro mano pirštai – ausyse spengė tik amžinas kartojimas vieno ir to paties, kartojimas, įvarydavęs į mano širdį neviltį, absurdo pojūtį, kartojimas, per klaidą vadinamas skambiu žodžiu „tobulumas“.

       Po koncerto gavau gėlę, žinoma, ją atnešė motina. Vakare ta rožė stovėjo vidury šventinių pietų stalo ir turėjo įtikinti mane, kad ateity gėlių gausiu glėbius, jos netilps į kambarį. Tačiau motinos akyse neišvydau pasididžiavimo ir žinojau kodėl. Pirmasis mano koncertas jai tebuvo menka pradžia kelyje į padebesiuose tvaskantį pripažinimą. Tokia galinga buvo jos garbėtroška. Dienoraštis ją puikiai atskleidžia: pasieksiu tai, ko mano giminėj dar nebuvo pasiekęs niekas, mano parduotuvėje pirks pati Smetonienė. O aš žiūrėjau į tuščią lėkštelę ir mintyse kartojau: mama, tavo muzikinės svajonės sugurs į dulkes, nes aš nepajėgi jų įgyvendinti, aš per silpna, per jautri, neturiu to baisaus bukumo, be kurio pianizmo meistriškumas tiesiog nepasiekiamas; aš jau šiandien pasidaviau, susitaikiau su muzikos mokytojos karjera, sėdėsiu prie pianino ir kokiam bejausmiui septynmečiui pavargusiu balsu kartosiu ir kartosiu tuos pačius žodžius: praleidai b e m o l į .

       Broliai pasėdėjo už stalo ir po valandėlės dingo – nežinomi berniukų paslapčių keliai. O aš geidžiau motinai paaiškinti, kad pirmą kartą stabtelėjus, nors daugelis šio stabtelėjimo gal ir nepastebėjo, norėjau pakilti ir nulipti nuo scenos, nes svaigo galva, prakaitavo pirštai, širdis, atrodė, iššoks pro gerklę – tiek jausmo buvau sudėjus į kūrinį, kurį kitas, bėglesniais pirštais ir ramesnių nervų būtų atbarškinęs, nusilenkęs ir patenkintas nuėjęs į užkulisius. Per didelė buvo kaina, kurią turėjau užmokėti už mano mylimą Bramsą. Aš jo muziką dievinau, galėjau jos klausytis valandų valandas, bet tik kad man pačiai nereikėtų skambinti, tegu skambina kiti, stipresni, galingesnio charakterio, o mane tegu palieka ramybėje. Norėjau visa tai pasakyti motinai, bet neišdrįsau. Tiesiog žinojau, kad mano žodžiai būtų toks smūgis, po kurio ji sunkiai atsigautų. Tad teištariau: mama, du kartus suklydau, bet, atrodo, niekas nepastebėjo. Motina sukluso, pasididžiavimo išraišką ūmai pakeitė nuo ankstyviausios vaikystės taip gerai pažįstamas rūstumas, padėjus šakutę ji šaltu balsu pasakė: neabejok, kad pedagogė nepastebėjo, turėsi pasitempti, Konservatorijoj dar aukštesni reikalavimai, per mažai repetavai, buvau per daug atlaidi, turėjau tvirčiau prižiūrėti, bet dar turim laiko, m e s  pasistengsim.

       Tas  „ m e s “  staiga pabudino manyje ilgai slopintą neviltį, gal netgi užsimezgantį keršto jausmą. Vos nesurikau: kiekvieną kartą skambinsiu vis prasčiau. Bet susilaikiau nekirtus paskutinio kirčio. Tyliai tariau: gerai, mama, nuo šiol gamų galėsite klausytis ne tris, o penkias valandas. Ir pakilau nuo stalo. Norėjau įlįsti į vaikystės kamputį po laiptais į mansardą ir verkti, kad išverkčiau pati nežinau ką – kažką, kas laikė sugniaužęs širdį ir nepaleido.

       Dienoraštyje motina pirmuosius mano kankinystės metus vadina pirmaisiais žingsniais į žymios pianistės meistriškumą. O kokia kaina buvo žengiami tie žingsniai jau buvo nesvarbu.

       Ir vis dėlto esu dėkinga motinos ištvermei, jos despotizmui, be kurio tikrai nebūčiau baigusi aukštųjų muzikos mokslų. Atėjo laikas, kai, be muzikos, jau nebeįsivaizdavau savo gyvenimo. Esu motinai dėkinga už dovanotą stebuklingą muzikos pasaulį, su kuriuo mano asmeninė karjera neturi nieko bendra. Tačiau aš tą pasaulį pažįstu iš vidaus, ne iš šalies, aš galiu klausytis koncerto su natomis rankose, turiu galimybę sekti pačių garsų alchemiją, o ne tik klausytis apgaulingo, dažnai užhipnotizuojančio įspūdžio. Sėdžiu salėj, žiūriu į orkestrą, į kokį garsų atlikėją ir tarsi girdėčiau, ką jaučia visų tų žmonių širdys, ką jiems reiškia muzikos kūrinys. Esu dalyvė, o ne stebėtoja. Ir už tai taip pat dėkoju motinai. Sutikau ne vieną žmogų ne muzikantą, vaikystėje lankiusį berniukų chorą ar gavusį pianizmo pagrindus, ir visi jie tvirtina, kad be muzikos pažinimo jų gyvenimai būtų skurdesni, lėkštesni, kaip išsireiškė vienas medikas, plokštesni – ką jis turėjo minty? gal plokščią žmogaus atvaizdą anatomijos kabinete ar echoskopo ekrane?

       Kartais pagalvoju, kad gerai, jog motina taip ir nesužinojo, kad pardaviau fortepijoną, nes sūnaus šeimai trūko ploto. Prisimenu tą jausmų šaltį, kai abejingai stebėjau darbininkų išnešamą daiktą, kuriuo vis dėlto retkarčiais paskambindavau Bacho „Čakoną“: neša kaip mano vaikystės karstą, kuriame gulėjo ir motinos svajonės.

       Ne kartą apie tai mąsčiau, kad reikėtų parašyti PONIOS LIDIJOS DIENORAŠČIO komentarus – kiekvienai datai paskirti kelias pastraipas. Juk į tą patį atminties faktą mudvi žiūrėjome iš skirtingų matymo taškų. Tokie papildymai galbūt geriau atskleistų mūsų šeimos gyvenimo istoriją. Tačiau atsisakiau šio sumanymo. Jaučiau, kad man paprasčiausiai neužteks jėgų, be to, jau taip seniai esu rašiusi laišką. Parašyti gal ir nebūtų sunku, bet kam jį pasiųsti?


       II

       Štai ir vėl vartau Dienoraštį tik palytėdama žvilgsniu vieną kitą žodį, dar atidėlioju nuodugnų skaitymą ir jaučiu, kaip iš nebūties išplaukia k v a p a i :  laukinių žirnelių, alyvų, daržo ežioje nokstančių, mažais spygliukais pasišiaušusių agurkų, smulkiųjų krapų šakelių; ir regiu penkiametę mergaitę, į dubenėlį prilukštenusią žalių apvalių žirniukų – tai kapeikos; liečiu iš popieriaus sulankstytą „piniginę“, kurioje gražiai, saugantis neužlenkti nė kampučio, sudėti širdies formos alyvų lapai – tai rubliai. Matau slenksčio pakopą – nedidelį jaukų prekystalį. Dar ankstyvas rytas, bet mergaitė jau ruošiasi pirkėjų antplūdžiui – gretimuose kiemuose jau šurmuliuoja vaikai, jie taip pat nerimauja, nes ir jiems rūpi, kokių produktų šiandien pasiūlys Augustė, bevardės krautuvėlės savininkė.

       Antai ant prekystalio jau sudėti sumuštiniai – ant žievės gabaliukų užteptas drėgnas geltonas smėlis; šalia – ledai: iš sąsiuvinio lapų susukti piltuvėliai, nemažas aliumininis kiauras puodas kone pilnas balto su vandeniu sumaišyto molio; trečias produktas – krepšelyje pūpsantys Ąžuolyno giliukai, juos krautuvėlės lankytojai ir lankytojos pirks kavai; o štai ir daržovės: dilgėlių pundeliai, kiaulpienių lapai ir keli ryšulėliai tikrų krapų iš mamos daržo. Ir visa taip kvepia skaisčiame ryto ore, nesigirdi nė vienos mašinos, tik vienintelio Žaliakalnio vežiko arklio kanopų bilsmas. Retkarčiais ryto dvelksmas atneša to kuino vidury gatvės paliktų obuolių kvapą, stiprų, aštrų, jis rungiasi su paruoštų prekybai sumuštinių, giliukų ir daržovių kvapais, tačiau pardavėja rami – kuosos ir kovarniai per pusvalandį tuos arklio paliktus „obuolius“ sutrupins, išrankios avižų likučius, vieną kitą musės lervą, ir negeras kvapas išnyks. Iki to laiko Augustė jau bus spėjus pasirišti švarią prijuostę, pasiruošus pinigus grąžai, ir vaikai po vieną, po tris patrauks į ponios Lidijos kiemą. Saujose – alyvų lapai, laukinių žirniukų ankštys. Ir dar po kelių akimirkų Augustė plušės vos spėdama paduoti prekę ir atskaičiuoti grąžą – prekyba virs kaip tikroje krautuvėje, tik čia niekada neužsuks pasipūtęs milicininkas, senio batsiuvio sūnus, ir nepareikalaus išpirkto leidimo prekiauti. Lidijos kieme šis verslas – laisvas nuo bet kokių mokesčių, inspekcijų. O ant medinės aukštos žaliai nudažytos tvoros tupės katinas Ūsius ir vaizduos visiškai nesidomįs ant slenksčio vykstančia prekyba. Jo nesuviliosi smėlio sumuštiniais, vadinasi, ir joks susitarimas su gudruoliu – neįmanomas.

       O dar po valandėlės namo viduje, tarytum baisioje tolybėje, už devynių girių, už devynių kalnų pasigirs ta širdį sušildanti siuvamosios „Dürkopf“ melodija, ir pasaulis nuo jos garsų bus saugesnis, vasaros laisvė – beribė, o pilkame danguje plaukiantys balti debesėliai atrodys kaip galingo aukštybių vėjo genamas aviniukų pulkas…


       III

       Pagaliau PONIOS LIDIJOS DIENORAŠTIS perskaitytas trečią kartą ir kuriam laikui įspraustas į knygų lentyną tarp Suzanos Tamaro „eik kur liepia širdis“ ir Džono Steinbeko „Mūsų nerimo žiema“, kitaip tariant, tarp paprastų šeimyninių sagų – tegu ilsisi, tegu vienumoje apmąsto motinos žodžius, nes ir knygai privalu suvokti, ką jos lapuose įrašytais žodžiais buvo norėta pasakyti, paaiškinti, kokias išvadas padaryti, į kokius klausimus atsakyti, o kokius palikti be atsako.

       Bet tėvo parkerio su auksine plunksna po mamos brangenybių dėžikės pamušalu neradau – kažkieno godulys neatlaikė, o gal jį pasiglemžė ta pati motinos kambario draugė Paulauskienė, vildamasi pradėti savąjį Dienoraštį – juk tikrai motinos rašymas negalėjo išlikti paslaptyje, kad ir kiek ji būtų stengusis slėpti tą didelį sąsiuvinį po mažąja „paduškėle“.

       Tačiau net jeigu būčiau tą parkerį su amžinąja plunksna atradus – rašyti nemėginčiau, nes gražiau už tėvą tikrai neįstengčiau išraityti Dienoraščio autorės, mano motinos Lidijos, vardo.

       O gal auksinę plunksną seniai padengė užmaršties rūdys, ir vagis lig šiol niekaip negali pritaikyti kitos, paprastos, su amžinybe neturinčios jokio ryšio, plieninės plunksnos, tad parkeris baigia pavirsti senovišku niekam nereikalingu daiktu. Mano namuose jis ramiai ilsėtųsi mamos brangenybių dėžikėje greta deimantinių auskarų, auksinio žiedo ir sidabrinės apyrankės su rubino akute, ir sapnuotų elegantišką tėvo, „Paramos“ valdininko, braižą – lengvai, o sykiu ir išmoningai ornamentuotas didžiąsias žodžių raides…


       IV

       Prieš penkiolika metų pardavus fortepijoną, niekada jo nepasigedau, o juk buvo skambinta k e t u r i a s d e š i m t  metų. Ir štai vieną rugpjūčio vakarą sodyboje gulėdama čiobreliais ir pelynais kvepiančioje XIX a. lovoje – dar senųjų šeimininkų paliktoje, – negalėdama sumerkti akių, žvelgdama į tarp lango kryžmų įstrigusį pusmėnulį, išgirdau, kaip gili, visa aprėpianti gamtos tyla pamažu prisipildo muzikinių garsų, jie virpa, sūkuriuoja, kyla ir krenta, tolsta ir priartėja, ir tada ūmai suvokiau, ko labiausiai trūksta mano senatvei. Išvydau d a i k t ą ,  kuris iš sąmonės niekada nebuvo išnykęs. Tą rugpjūčio 14-osios vakarą negailėdama savęs ir niekam nepriekaištaudama ponios Lidijos dukters paprašiau:

       ieškosi, kol surasi, senoviško juodmedžio pianino, panašaus į mano vaikystės laikų instrumentą, su žalvarinėmis žvakidėmis prie piupitro šonų, kad sekmadienio vakarais galėčiau įžiebti žvakes, atsiversti Bacho „Temperuotą klavyrą“, ir mano pirštų pagalvėlės vėl – kaip prieš šešiasdešimt metų žaliajame Žaliakalnio name – prisiliestų prie žodžiais neapsakomos paslapties, – tai bus paskutinė dovana man pačiai: tingiai ir nuobodžiai slenkantis laikas, vis labiau tamsėjanti erdvė vėlei prisipildys muzikos garsų, iš vis geriau įsivaizduojamos nebūties, tarsi nuo okeano dugno, pakils Bacho, Bramso, Ravelio ir Debiusy kūrinių garsai, tie mano dvasios sargai, šešiasdešimt metų lydėję mane nuoskaudų tyrais, švietę tamsoje kaip Žuvų žvaigždyno mirgančios žvaigždės – po šiuo zodiako ženklu aš gimiau.


       V

       Augustės, ponios Lidijos dukters, sapnas, patvirtinęs, kad vaikystės laikų daiktas – juodasis pianinas – privalo stovėti prie sienos, kad Augustė liūdesio ar nevilties valandą galėtų atsisėsti prie instrumento ir vėl kaip prieš šešiasdešimt metų leistų pirštams pajusti dramblio kaulo paviršių, o pati stebėtų, kaip pirštai palengva visa prisimindami bėga beveik neklupdami „Temperuoto klavyro“ takais. Širdis ir siela atgautų pasitikėjimą, laikas, besiblaškantis dienų ir naktų beprasmybėje, sugrįžtų į žaliąjį namą ant Savanorių prospekto ir Kipro Petrausko gatvių kampo, žvakių liepsnelės ir pati muzika vakarais nušviestų langą, už kurio stiklo kambario prieblandoje prie juodojo pianino ant aukštos sukamosios kėdės sėdėtų mergaitė: geltoni garbanoti plaukai paleisti ant tamsiai mėlyno aksomo suknutės, kojos apautos juodais lakiniais bateliais, natų sąsiuvinis jau atverstas – tereikia pritaikyti kėdės aukštį, kad batukų padai siektų pedalus, ir galbūt užsimerkus, tik akimirką žvilgtelėjus į natas, mergaitė pradėtų skambinti Vertinskio romansą, kuris taip sugraudindavo ponios Lidijos širdį – siuvamoji nutildavo, adata, iškėlus siūlą, sustingdavo, tyla tapdavo sidabrinė, kad iš jos sidabro palengva išsilukštentų garsai, kokių neišgirsi gyvenime, nes gyvenimas pernelyg nešvarus, jo pakraščiai aprūdiję, jo vidury – didžiulė beprasmiškai praleisto laiko pelėsių dėmė…

       O štai ir pats sapnas:

       nedidelis kambarys, primenantis virtuvę žaliajame name, jo vidury – stačiakampis juodas stalas, kiek toliau ant aukštų kėdžių sėdi egzaminų komisijos nariai: juodos togos, tarsi kalkėm padengti vienodos išraiškos veidai – nesuprasi, ar tarp jų yra muzikos mokytoja, nors kažkas kužda, kad ji seniai Senavos kapinėse ramiai ilsisi, tačiau ji čia galėtų būti, nes šis sapnas stebuklingas, kažkas šnabžda: tu, Auguste, sapnuoji ne paprastą sapną, o pranašingą. Vienas komisijos narių įsako: prašome pradėti, mes pasiruošę klausytis. Žila moteris atsisėda prie stalo. Ji sutrikus, norėtų pasakyti, kad šiuo daiktu neįmanoma skambinti, nes nėra klavišų, tačiau tas pats balsas įsako: prašom neprieštarauti, jūs skambinkite, o mes klausysimės, prašom negaišti laiko.

       Moteris žiūri į bėgiojančius savo pirštus ir nieko negirdi, o juk buvo įpratus išgirsti smulkiausią garso dalelės netikslumą, skambina nesuvokdama, ką ji čia veikia, o komisijos narių veidai tokie mįslingi, neįspėjami. Moteris bijo, kad susikirs ir negaus konservatorijos baigimo diplomo, pirštai prakaituoja, kurčia, tarsi suodina tyla užgula ausis. Pagaliau ji neatlaiko: aš negirdžiu nė vienos natos, tai kaipgi galėčiau skambinti. Ir vėl tas įsakmus balsas: jūs ir neprivalote girdėti – girdime mes, spręsime mes. O tyla tuo metu tirštėja, už lango jau naktis, skauda nugarą, beprasmiškas pirštų šokis pamažu stingsta. Pakėlus akis moteris jau nebemato komisijos narių – aukštos kėdės padengtos plonu dulkių sluoksniu, nė nepamanytum, kad kas nors ant jų būtų sėdėjęs; stalo paviršių užkloja baltesnė už sniegą staltiesė, pridengdama sustingusius pirštus.

       Ir tada Augustė išvysta save, šešiametę mergaitę, įsikibusią į motinos ponios Lidijos ranką, – jiedvi stovi prie muzikos mokytojos buto durų. Bijo ir laukia. Švelnus naminių šlepečių šiurenimas, užrakto spragtelėjimas ir… akinama šviesa, kurioje tarsi nerealus regėjimas virpa aukšta išdidi moters figūra…

       Mergaitės akyse susisuka raibuliai, mokytoja išnyksta ir beribėj švytinčioj erdvėj, tarsi ant pasaulio krašto, iškyla raudonplytis, panašus į raudoną erelį išskėstais sparnais kareivinių fortas. Apleistas, tuščias, kiauromis išdaužtų langų akiduobėmis. Ir ūmai suskamba seniai girdėti užmiršti motinos žodžiai: kareivinėse gyveno caro kareiviai, po jų – kaizerio kariuomenė, traukdamiesi vokiečiai pro langų kiaurymes į kiemą išmetė daugybę senąja rusų kalba parašytų knygų, tarp kurių vėjuje plazdeno ir natų sąsiuviniai, Panemunės vaikai kuitėsi tose apdegusiose popieriaus krūvose ir ieškojo geriau išsilaikiusių gražesnių knygų, tai ir aš, pasprukus nuo budrios pamotės akies, iš ten parsinešiau Vertinskį, Guriliovą, Aliabjevą, tuos sąsiuvinius pasiėmiau ir į U. K. namus, grįžus iš porevoliucinės Rusijos juos atradau nepaliestus, taip šie brangūs natų sąsiuviniai pateko į mūsų žaliąjį namą, iš jų tu – tėvo pamokyta – paskambindavai mano mėgstamo Vertinskio romansų, buvai net pramokus kelis senoviškus rusiškus žodžius, nuo kurių mano širdis suvirpėdavo ir ašaros užplūsdavo akis – tiek tose melodijose ir žodžiuose būdavo ilgesio, neišsipildžiusių svajonių ir neįvardytos vilties…

       Suvokia sapne, kad šie pilkaspalviai natų sąsiuviniai – dar vienas graudžiai įsakmus įrodymas, kad be pianino jau nebegyvens. Sapnuojančios lūpos ištaria žaliajame name stovėjusio juodamedžio instrumento vardą: Vilhelm Pfeifer. Sapnuojanti sąmonė pakartoja: Vilhelm Pfeifer – tokio instrumento ieškosi…