Motiejus Miškinis buvo poeto Antano Miškinio vyriausias brolis. Rita Tūtlytė pažymi, kad Antano „draugystė, dvasinis artumas su vyriausiuoju broliu truko iki gyvenimo pabaigos: apie tuos pačius dalykus mąstė, panašiai juos aiškino. <...> Brolis visokeriopai rėmė poetą: jaunystėje šelpė ir globojo, po karo padėjo ištverti Sibiro tremtį, per visas sumaištis išsaugojo jo laiškus“1.
Motiejaus gyvenimas skyla į dvi dalis – garsiąją ir tyliąją. Jis gimė 1897 m. gruodžio 27 d. Juknėnų kaime. 1907 m. baigė Tauragnų pradžios mokyklą, o 1915 m. gegužės 21 d. – privačią A. Sacharovo klasikinę gimnaziją Daugpilyje (tuometiniame Dvinske). Vasarą buvo priimtas į Maskvos universitetą studijuoti medicinos, bet staigus kaizerinės armijos prasiveržimas Lietuvos gilumon atkirto kelius į Rusiją. Vokiečių okupacijos laikais gavęs leidimą mokytojavo tėviškės tvarte įrengtoje pradžios mokykloje. Bolševikams užėmus Utenos kraštą, jis slapta pasitraukė iš Juknėnų ir atvykęs į Kauną 1919 m. vasario 20 d. stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Tarnavo Kauno komendantūroje. Nuo 1922 m. birželio 12 d. iki 1923 m. gruodžio 31 d. dirbo Užsienio reikalų ministerijoje: buvo Europos centro departamento sekretoriumi, diplomatiniu kurjeriu ir Lietuvos konsulato Hamburge sekretoriumi. 1923 m. spalio 28 d. Utenos bažnyčioje susituokė su Angele Nevodničėnaite (1892–1972). Sugrįžęs į tėvynę studijavo Lietuvos universitete ir kartu mokytojavo: 1924–1926 m. – Kauno aukštesniojoje komercijos mokykloje, 1926–1929 – Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje. Dar 1926 m. liepos 29 d. įstojęs į Tautininkų partiją (tikrojo nario bilietas Nr. 60), M. Miškinis padarė greitą karjerą: 1929 m. vasario 1 d. paskiriamas Raseinių gimnazijos direktoriumi, 1931 m. vasario 1 d. – Švietimo ministerijos aukštesniųjų ir vidurinių mokyklų inspektoriumi. Tais pačiais metais A. Smetonos įsakymu Nr. 457 nuo rugsėjo 1 d. paskirtas minėtos ministerijos Pradžios mokslo departamento direktoriumi ir šias pareigas ėjo daugiau nei šešerius metus, kol pačiam prašant nuo 1937 m. spalio 15 d. buvo atleistas. Jis – vienas iš švietimo reformos strategų bei vykdytojų. Perėjęs į Vidurinio mokslo departamentą, dirbo vyresniuoju inspektoriumi, vizitavo daugelį Lietuvos privačių ir valstybinių gimnazijų bei progimnazijų, ypač rūpindamasis lietuvių kalbos ir literatūros dėstymo reikalais. Nuo 1941 m. lapkričio 1 d. iki 1943 m. kovo pradžios Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakultete skaitė literatūros teorijos, N. Gogolio ir F. Dostojevskio speckursus. Prieš universiteto uždarymą sugrįžo į gimtuosius Juknėnus ir čia tyliai nugyveno likusius tris dešimtmečius. Kaimyno Prano Maniušio žodžiais, „gyveno kaip visi Juknėnų kaimo žmonės – laikė karvę, kiaulių, avelių, vištų. Rūpinosi pašarais, daržu, plakė dalgį, pjovė žolę“2. Iki išėjimo į pensiją mokytojavo vietinėje septynmetėje mokykloje, gaudavo „pačią mažiausią algelę. Per savaitę pravesdavo 6–8 fizikos ar matematikos pamokas“3. Svarbiausias M. Miškinio darbas – rusų klasikinės literatūros vertimai. Anot lituanisto Balio Juodzevičiaus, vien per septynerius metus jis išvertė devyniolika knygų, o šešiolika dar suredagavo4. Mirė 1973 m. kovo 5 d. Juknėnuose, palaidotas Vajasiškio kapinėse greta žmonos. Paminkle įrašyti žodžiai: „Čia ilsisi žemėj šventoj Motiejus Miškinis“5.
Literatūros temomis pradėjo rašyti 1926 m. „Praduose ir žygiuose“, vėliau – „Pjūvyje“, 1931–1935 m. buvo „Šviesos kelių“ redaktoriumi. Ką M. Miškiniui reiškė literatūra, jis pats gražiai nusako viename savo straipsnių: „Tautos dvasinės kalbos auklėtoja nuo neatmenamų laikų yra literatūra ir apskritai menas. Literatūros kūryboj randame <...> sintetišką tautos būdo, tautos idealų ir siekimų rodiklį. Tuo būdu niekas negali taip sucementuoti tautos, sutvirtinti jos viduje, kaip literatūra. Tik per savo literatūrą tauta pažįsta pati save ir randa savo dvasios vienybę. Literatūra – tautos sandoros skrynia, kuri stebuklingai telkia apie save tautą ir vadovauja jos žygiams“6.
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas planuoja išleisti Motiejaus Miškinio „Rinktinius raštus“, kuriuose turėtų rasti vietos ir žurnale pateikiami jo autentiški atsiminimai apie Joną Jablonskį.
1 T ū t l y t ė R . Antanas Miškinis: Monografija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1997. – P. 74–75.
2 K a z l a u s k a s A . Ar paraisčiuos dar gegužės kukuos? // Darbas (Pasvalys). – 1991. – Lapkričio 27. – Nr. 93. – P. 3.
3 J o n u š k i e n ė R . Apleistoje memorialinėje sodyboje – pelėsių kvapas ir dulkės // Utenis. – 2001. – Liepos 3. – Nr. 75. – P. 3.
4 J u o d z e v i č i u s B . Poezija visiems reikalinga // Lenino keliu (Utena). – 1987. – Vasario 7. – Nr. 17. – P. 4.
5 J o n u š k i e n ė R . Motiejus Miškinis – Dievo žmogus, norėjęs per knygą parodyti viso pasaulio išmintį // Utenis. – 1998. – Sausio 8. – Nr. 3. – P. 5.
6 A. G. [Motiejus Miškinis] Kodėl mes daug rašome apie literatūrą // Šviesos keliai. – 1933. – Nr. 10. – P. 584.
