Čikagos, o ir visos Amerikos architektūros vienas dominuojančių bruožų – daugiaaukščiai namai, išsidriekę ties autostradomis ir judriomis gatvėmis, kurios kerta gyvenamuosius rajonus. Tų namų yra visokių – nuo mažiausių iki dangoraižių, bet vyrauja tipiški trijų keturių aukštų pastatai. Tie daugiabučiai namai nėra labai aukšti, bet pakankamai masyvūs, o susiglaudę viens prie kito sudaro idealią užtvarą nuo judrių gatvių tiems, kas jau gyvena toliau už daugiabučių.
       Daugiabučių gyventojai – kuklios socialinės klasės atstovai – vargu ar priskirtini vidutinei kategorijai, nebent turėtų nuosavą butą. Amerikoje gausu žmonių, kurie neturi jokios nuosavos pastogės ir nuomoja būstą iš tų, kurie butų ar namų turi daug. O tokie, daug butų turintys žmonės, jau yra net nebe vidutinė klasė. Tai dar aukščiau iškopusių žmonių kategorija. Ir gyvena jie, aišku, ne savo daugiabučiuose, nors maitinasi iš tų – daugiabučiuose alsuojančiųjų.
       Daugelis vidutinės klasės atstovų džiaugiasi atskirais nuosavais nameliais. Ir kuo jie turtingesni, tuo, suprantama, jų nameliai stovi atokiau nuo judrių kelių ir gatvių. Bet ir arčiau gyvenantieji gali būti ramūs, nes jiems gatvių triukšmą kaip tik ir užstoja tų daugiabučių siena...
       Manau, toks architektūrinis sprendimas yra natūraliai spontaniškas, todėl visuotinis. Namų yra ir turi būti visur, bet juk turtingasis nesikurs ten, kur gatvių triukšmas, automobilių išmetamosios dujos... Tos vietos tenka vargingųjų daliai – jie turi atlikti tvoros vaidmenį, būti nelyg gyvu filtru, sugeriančiu visą nuodingą gatvių tvaiką. Ir kvėpuoja, ir alsuoja neturtėlis žmogus švino dozes, visą gaivų orą palikdamas turtingiesiems. Kuo didesnis vargšas – tuo daugiau jam nuodų, ligų, vėžių...
       Tai elementarus egzistencijos faktas, kitaip ir būti negali. Natūralu, ir tiek. Lietuvoje šiuo požiūriu, sakyčiau, yra netgi drastiškiau. Kaip pagal seną rusų posakį: men'še narodu, bol'še kislorodu (mažiau liaudies, daugiau deguonies)... Ir lietuvių tauta buvo išblaškyta emigracijos keliais: vieni pabėgo iš tėvynės skurdo vejami, kiti, „šaltojo karo“ aukos, apkvailinti kapitalistinio rojaus propagandos, traukė į spindinčio dolerio šalį. Bet kai kam ir Lietuvoje dar gausiai liko tyro oro ir gražios gamtos erdvės. Kai kam pasiekiama viskas – ežerai, miškai, žuvys, grybai, uogos. Gražiai įsikūrę naujos Lietuvos statytojai dabar jau gali atsikvėpti, dabar jau jie geručiai ir šaukia savo išblaškytus tautiečius: sugrįžkit, yra darbo vietų!.. Kitaip tariant, jau ir Lietuvoje yra kam dirbti, kam tarnauti.
       Aišku, šią situaciją galima vertinti ir kitaip. Sakykim, Lietuvoje liko jos geriausi, naudingiausi, ištikimiausi žmonės. Liko aukotis tam, kad atstatytų šalį ir valstybę. Dabar jau matome tų žmonių ryškius pasiekimus, laimėjimus...
       Sunkios ekonominės situacijos laikais buvo suteikta galimybė ir nieko dorai nesugebantiems: tokiems buvo atidarytos sienos, kad jie galėtų pasinaudoti kitų šalių klestinčia ekonomika. Taigi galėjo vykti į užsienius ir ten savo kuklia darbininkiška egzistencija išsilaikyti, išgyventi, o kartais netgi prakusti. Paskui, prašom – grįžkit atgal į apsukrių verslininkų jau sutvarkytą, jums paruoštą tėviškėlę... Tik su tam tikra išlyga – jei užsieniuose tapote tokie, kaip mes čia, Lietuvoje... Jei žinote pinigo vertę ir mokate jį daryti. Jei turite lėšų įsikurti mūsų Lietuvoje, nes ir ji dabar jau pasikeitusi. Ir Lietuvoje jau nauji standartai, naujos kainos – apsukriųjų nustatytos, bankų padiktuotos...
       Tad kol kas Lietuva darbo vergų nelaukia. Štai man kai kas sako: būk patriotas, grįžk į tėvynę... Bet taip pasirinkti kažkaip ir principai jau nebeleidžia. Jungą nešti lengviau be patriotinių šūkių – taip bent morališkai patogiau. Kartą apsikvailinus nesinori kartotis... Laikau save „šaltojo karo“ auka ir dėl to nė kiek nesigėdiju; esu sužeistas, kaip kare, ir tiek. Tai netgi geriau, nei būti gyvu lavonu – tebetikėti senu melu. Tegul dabar į Lietuvą plūsta visokie ten arabai ir negrai. Pasaulyje dar daug skurdo kraštų. Taip ir turi būti pagal visus ekonominės būties dėsnius, kuriuos perprato ir kuriais naudojasi kapitalistinės Vakarų šalys.
       Aišku ir tai, kad turtuoliams nebaisūs jokie negrai ir jokie arabai. Apsitvėrę tvoromis, apsisupę šunimis ir policininkais jie gyvena uždarą, nuo bet kokių trikdytojų apsaugotą gyvenimą. Ir kuria sau bei savo artimiesiems rojaus idiliją.
       Sykį, dar Sąjūdžio laikais, vieno pažįstamo, ilgokai buvojusio aukštai išsivysčiusiose Vakarų Europos šalyse, klausinėjau apie turtingųjų gyvenimą. Dabar jau ir pats viską esu matęs, daug žinau ir suprantu. Bet tada visa tai buvo nežinoma ir įdomu. Teiravausi jo apie pačius turtingiausius: kas tai per subjektai, kaip jie rengiasi, kaip atrodo? Mano pažįstamas tik palingavo galvą. Vieną kartą matė kažką iš jų gyvenimo. Regėjo kažkokią milžinišką akliną tvorą, už kurios galėjai spėti esant didžiulius parkus ar kažką panašaus. Atsivėrė vartai, ir išvažiavo juodas blizgantis limuzinas tokiais pat juodais langais. Ir nurūko savo keliais... Tai ir viskas, ką paprastas mirtingasis gali sužinoti iš tų aukščiausiųjų būtybių būties... O šiaip – filmus žiūrėk, – paplojo pažįstamas man per petį.
       Panašiai buvo ir sovietinėje Lietuvoje. Aukščiausiųjų nomenklatūrininkų algos nebuvo stebuklai, bet buvo kitkas. Buvo – spec.! Draugo pasakojimas apie užsienio turtuolius man priminė kažkada Turniškėse matytą vaizdą. Mūsų valdovų pilaitės stovėjo ten ir komunistų laikais. Aptvertos nuo niekingo proletariato tvoromis, aplink ir viduj vaikštinėja milicininkai, vilkšuniai iškišę liežuvius smalsiai alsuoja į tave. Nė iš tolo neprieisi... O man teko net tos teritorijos viduje pabuvoti! Su vienu inžinieriumi dirbau topografijos darbus. Tai dar nereiškia, kad ten daug ką pamačiau. Bet atkreipiau dėmesį į vieną neaiškios paskirties dengtą sunkvežimį. Privažiavo atbulas prie irgi visiškai neaiškios paskirties pastato – be langų, be durų. Tai parduotuvė, aiškina man tas inžinierius, jau darbo veteranas, taigi, viską žinantis. Ji po žeme, čia tik stogas. Ir niekada nesužinosi, nei ką ten iškrauna, nei kiek ten kas kainuoja... Bet visiems būdavo aišku, kas ten ir kaip. Tai vadinamoji spec. parduotuvė, kur įeiti ir pirktis gali tik spec. žmonės ir už spec. kainas.
       Paprastiems žmonėms likdavo tik politikavimas ir moralizavimas. Keikdavo komunistus – tokie ir anokie, velniui dūšią pardavę... Žmonės taip pat troško tų turtų, prekių, bet daugelis nenorėjo jų įgyti parsidavėlišku keliu – tampant komunistu. Ir iš komunistų ne kiekvienam tas dangus buvo pasiekiamas. Juk komunistas gali būti ir šiaip naivus idealistas. Reikia dar kažko... Sėkmės karjeroje! Bet tai jau žodžiais neišsakoma būties ypatybė. Kažkoks mistinis sugebėjimas visada susigaudyti situacijoje ir laiku ja pasinaudoti. Kaip Sąjūdžio laikais, tarkim. O! Kiek tada visko pražiopsota... Bet laimi smarkiausieji, apsukriausieji. Tokie laimi visais laikais.
       Visa tai mąsčiau Čikagoje, stovėdamas prie savo atviro lango. Įkvėpęs autostrados švino pagalvojau, kad kažkiek – tegu ir mikroskopine dalele – pailginau šio pasaulio palaimintųjų gyvenimėlį, palikdamas jiems daugiau tyro oro. Bet kaip anuo metu nenorėjau būti komunistu, kaip alkūnėmis nesiskyniau kelio į Sąjūdžio aukštumas, taip ir dabar nenorėčiau, nei kad kažkas sualsuotų mano nuodų porciją, nei kad dirbtų už mane.
       Man būtų galima prikišti, kad sąjūdietį lyginu su komunistu. Bet iš tiesų už abiejų žodžių atrastume tą patį reiškinį. Abu tipus sieja esminis bendrumas – karjeristo sąvoka. Be šitos reikšmės abu būtų gryni idealistai, ir abu – nepriklausomai nuo ideologijos – tiesiog savotiški kvailiai. Irgi jungiantis bendrumas, nes visada laimi kapitalistas, ir tik jis. Viskas pasaulyje keičiasi, tik ne kapitalistas. Nebūtinai vadinamas tuo pačiu terminu. Termino gali ir nebūti. Kapitalizmas – tai ideologija be žodžių. Kapitalistams apibūdinti gerai tinka liaudiškas posakis – „mokantys gyventi“. O dar geriau – Evangelijos žodis, siekiantis patį egzistencinių gelmių dugną: „Šio pasaulio vaikai...“ Galų gale kaip tik jie, o ne kokie idealistai, stato pasaulį. O idealizmas jiems – nelyg koks papuošalas. Kad kapitalistas gražiau atrodytų. Kai papuošalas nusibosta ar pasirodo nebetinkamas, jis tiesiog pakeičiamas – geresniu, gražesniu. Teisingu! Tačiau papuošalai – kad ir kokie būtų vertingi – nėra pats sau tikslas. Žmogus ir jo nauda – štai tikrasis tikslas!
       Tikima, kad kapitalizmas sudaro galimybę – dorą galimybę – dorai dirbant normaliai gyventi. Yra tiesos, atvirai sakant. Bet yra ir daugiau tiesos. Kad gyventi galima ne vien normaliai, bet dar normaliau! Juk ne visi dirba. Yra tokių, kuriems dirba kiti. Tokie jau, spartesni ir mitresni, aukščiau kopia. Tokia jau šio pasaulio tiesa, kad kiekvienas gyvis į saulę stiebiasi. Bet kažkam turi tekti ir šešėlis su švinu. Kam? Palikime tą klausimą atvirą. Tai net ne klausimas, o teiginys: šešėlis lieka atsiliekantiems. Ir viskas...
       Ir apskritai čia nėra ko net mąstyti. Perdėm visa tai įprasta ir natūralu. Ir kažkiek panašu į fašizmą, kur laimi stiprieji. Ir į religijas panašu – kur laimi teisieji, nes jie dorai gyvendami įsitaiso taip gerai, kad jų nuodą sualsuoja kiti. Amerikoje teisingo gyvenimo ir bažnyčiose mokoma. „Kas labiau laimintas – aukoja daugiau. Kas mažiau – pagal išgalę“, – skelbia užrašas vienoje lietuvių bažnytėlėje.
       Manęs kapitalizmo dievas nelaimino, o aš to ir nenoriu. Ar kapitalizmas yra moralus? O visas pasaulis? Bet nei nepasitrauksi iš jo, nei išsisuksi nuo būties dėsnių. Neužsimesi kuprinės ant pečių ir neiškeliausi kažin kur. Būsi sustabdytas ir pagundytas, kaip kad tas velnias dykumose gundė vieną tokį, medituojantį keturiasdešimt dienų... O, kaip daugelis norėtų būti taip gundomi! Bet nesiseka žmonėms, ir tiek. Tikrai, ne visiems sekasi, ne visi palaiminti...
       Ne visiems tokia gundymo malonė, nes ir velnio galia ribota – gal jau išdalijo visus savo aruodus. Tad greičiausiai tik būsi apgręžtas atgal, į pasaulį, kaip kad grįžo iš dykumų ir tas, išbadavęs keturiasdešimt dienų. Grįši atgal alsuoti, arba – mokytis gyventi...