Reiškinys ir sąvokos

       Kalbėti apie lietuvių konkrečiąją poeziją yra aktualu, nes tema dar labai mažai tyrinėta, nors literatūrinės medžiagos jau yra susikaupę pakankamai. Tiesa, net užsienio literatūrologai, kritikai, Vakarų konkrečiosios literatūros aiškintojai bei jos kūrėjai vengia tikslaus konkrečiosios poezijos apibrėžimo. Kai kur ji vadinama tiesiog materialiąja, kitur vizualine, o XXI a. lietuvių poezijos eksperimentuotojai nesukdami galvos ją pavadino barbarizmu „konkrytai“. Kartais ši poezija tiesiog tapatinama su konkrečiąja literatūra ir siejama su avangardiniu konkretistų judėjimu. Taip šią sąvoką vartoja literatūros tyrinėtojas R. Döhlis. Kiti vokiečių, amerikiečių, lietuvių literatūros kritikai labiau linkę ją vadinti atskiru terminu. Amerikiečių W. Harmono ir C. Hugh Holmano literatūros terminų vadovėlyje aiškinama, kad tokia poezija „<...> eksploatuoja grafinį vaizdą, vizualųjį rašymo aspektą. Konkrečioji poezija viena iš tų, kurios artimos grafiniam menui“(1).

       Kitame amerikiečių literatūros terminų žodynėlyje tiesiog rašoma, kad tai „<...> poezija ar eilės (concrete poetry/verse), <...> kurios plėtojamos kaip figūriniai eilėraščiai ir pateikiamos kaip atskiros formos (carmen figuratum)“(2).

       Vokiečių literatūrinių terminų žodyne teigiama: „Konkrečioji poezija (lot. concretus – realiai egzistuojantis, tikslus) – materialioji poezija, šiuo pavadinimu apibrėžiama nuo 1950 metų. Ji remiasi konkrečia kalbos medžiaga (žodžiais, skiemenimis, raidėmis), atskiria ją nuo sintaksinių ryšių, atsisako žodžio reikšmės“(3). Čia pat pateikiamas konceptualus konkrečiosios poezijos pavyzdys – tai R. Döhlio „Obuolys su kirminu“ („Apfel mit Wurm“). Teigiama, kad tai nenusistovėjusi meno kryptis, dėl kurios nuolat diskutuojama. Daugybė konkrečiąją literatūrą lydinčių manifestų bei mėginimai ją aiškinti keliomis bendrybėmis (vaizdas, garsas, žodis) iki šiol nepateikė jos vienareikšmiško apibūdinimo. Galbūt apskritai nesiekiama sistemiškos jos koncepcijos.

       Konkrečioji poezija susiformuoja kaip atskiras reiškinys XX a. antrojoje pusėje. Teoriniuose aiškinimuose pateikiama išsami informacija apie konkrečiosios poezijos manifestus ir pirmtakus: Manifest for konkret poesie 1953 m. paskelbė švedas Ö. Fahlströmas; Vom vers zur konstellation 1954 m. paskelbė šveicaras E. Gomringeris(4). Pastarasis autorius daugelio tyrinėtojų laikomas konkrečiosios poezijos pradininku. Jis įvedė konsteliacijos sąvoką (tam tikras žodžių išdėstymas, padėtis) ir taip pavadino savo erdvinės struktūros eilėraščių rinkinį. E. Gomringeris pasisako prieš tradicinę, įprastą, nusistovėjusią poezijos sampratą. Jo nuomone, „<…> poezija turi demonstruoti patį žodį kaip kalbos materiją“(5). E. Gomringeris labiau dėmesį kreipė į formaliąją teksto pusę, kalbėjo apie teksto erdvinę konfigūraciją, o Ö. Fahlströmas – apie žodžio išlaisvinimą iš prasmės ir kalbinių vienetų naudojimą. Taigi manifestuojamų idėjų prieštaros komplikavo konkrečiosios poezijos sąvoką. Veikiausiai dėl to vėliau ją imta skirstyti į akustinę ir vizualinę. Šie tipai dažnai suvokiami kaip alternatyvūs. Akustinio tipo konkrečioji poezija sureikšmina garsą, kuris tekste užima centrinę poziciją. Kaip akustikos sureikšmintoją daugelis tyrinėtojų išskiria vokiečių poetą H. Heissen-büttelį(6). Jo kūrinys „Ping pong“ priartėja prie „grynojo“ garsinio eksperimento: 
      
                    ping pong
                  ping pong ping
       pong ping pong
              ping pong

       Kita vertus, dažnai konkrečioji poezija siejama su vaizduojamuoju menu, iš kurio ji perima figūrinį išdėstymą, grafiką, diagramas, labirintus ir kitus komponavimo būdus. Vizualiai organizuotame tekste įprastos kalbinės medžiagos sumažėja, o daugėja atskirų formų, kurios savo reikšmę įgyja tik kokiame nors vaizdiniame kontekste. Eilėraščio struktūrą sudaro nereikšminiai kalbos vienetai, sudėlioti tam tikra norima forma. Raidės, garsai, žodžiai ar jų junginiai tampa eilėraščio „statybinėmis“ medžiagomis ir sukuriama alogiška, optiškai ar akustiškai veikianti ženklų sistema. Vizualaus tipo eilėraštyje pati forma tarsi diktuoja turinį, tampa „turininga“. Čia eilėraštis negimsta iš lyrinio jausmo, kaip romantizmo kūriniuose, o yra „padaromas“, sudėliojamas iš žodžių į vaizdinį, o kartais iš raidžių ir piešinio ar brėžinio kombinacijos, ir pateikiamas skaitytojui iššifruoti. Rusų literatūrologas V. Kulakovas, analizuodamas konkrečiosios poezijos esmę, pabrėžia, kad konkretistų menas nekeičia tikrovės, tik „išlupa“, „sučiumpa“ grynas formas, atspindi „grynuolius“(7).

       Galima teigti, kad konkrečioji poezija formavosi kaip tradicinės lyrikos priešprieša (apskritai „antiliteratūriškumas“ – jos principinė nuostata). Tai eksperimentinės poezijos rūšis, savotiškas poeto išlaisvėjimas iš įprastos kalbinės medžiagos, žaidimas vizualiais ir (ar) akustiniais pavidalais. Svarbiausia – sumaterialinti žodį, išlaisvinti jį iš įprastinių reikšmės bei poetinės vertės ryšių sistemos. Siekiama blukinti semantinę prasmę ir ryškinti pačią kalbos substanciją (fonetinius-grafinius kalbos aspektus). Žodis skaldomas į raides, morfemas, fonemas. Poezija pradeda artėti prie kalbotyros problematikos lauko, tampa savotišku kalbiniu eksperimentu.

       Konkrečioji poezija reikalauja aktyvaus suvokėjo dalyvavimo, todėl ji siejasi su literatūros recepcijos problema. Konkretizmas genetiškai susijęs su klasikiniu avangardu, ypač rusų futurizmu ir vakarietišku dadaizmu. Tuo pačiu metu jis jau priklauso postavangardui, tampa postmodernistinio mentaliteto dalimi, nes pabrėžiami kultūriniai tekstinio kūno pavidalai, eksponuojamas kalbos „kūniškumas“. Svarbiausia čia tampa jutiminė kalbos faktūra. Poetas dirba koliažo arba mozaikos metodu, sujungdamas, atrodo, nesulyginamus, nesugretinamus elementus, kurie netikėtai virsta struktūra. Konkrečioji poezija – tai estetinė visuma, radikaliai ieškanti naujų išraiškos formų, siekianti įkūnyti poezijoje naują postmodernistinę kalbos pajautą, atmetanti kalbos semantines reikšmes ir suaktualinanti kalbinės išraiškos kūniškumą.

       Dabar pasaulinėje literatūroje konkrečioji poezija nebėra naujas reiškinys, nuo jos sąvokos sukūrimo pradžios praėjo penkiasdešimt metų, o pačių ištakų reikia ieškoti daug ankstesniais baroko laikais.


       Konkrečioji poezija lietuvių literatūroje

       Konkrečioji poezija į lietuvių literatūrą kaip ir į vakarietiškąją atėjo palaipsniui – apie jos tradiciją galima kalbėti pradedant nuo LDK baroko literatūros. XVI–XVII a. LDK spaudiniuose neretai pasitaiko specifinių eilėraščių, „<...> to meto literatūros teorijoje vadinamų bendru poesis artificiosa – artificiozinės poezijos – terminu“(8). Tokiai eilių kategorijai buvo priskiriamos įvairios poetinių žaidimų formos – enigma, anagrama, emblema, įvairūs akrostichų variantai (mesostichai, telestichai, akromesostichai, akroteleutai. Panašūs teksto komponavimo būdai pasitelkiami ir konkrečiojoje poezijoje. Nuo XVII a. yra žinomas ir figūrinio teksto tipas, kai pateikiamas tam tikro simbolio (kryžiaus, piramidės, kolonų) grafinis vaizdas.

       Lietuvių konkrečioji poezija – kol kas labai mažai tyrinėta sritis. Vienintelis jos pristatymas tėra V. Kubiliaus pateiktas „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“(9). Pažymėtinas ir V. V. Landsbergio 1985 m. VU apgintas diplominis darbas „Eilėraščio grafika ir semantika dabartinėje lietuvių poezijoje“(10), kuriame konkrečiosios poezijos terminas dar neminimas, tačiau ji jau savotiškai analizuojama: aptariami lietuvių eksperimentinės poezijos pavyzdžiai, išskiriamas raidės, kaip grafinio ženklo, vartojimas ir eilėraščio grafinis vaizdas. Ieškant pirmųjų lietuvių konkrečiosios poezijos ženklų, remiamasi V. Kubiliaus nuomone, kad Lietuvoje žodį kaip kalbinę medžiagą išgrynino, akustinius bei vizualinius efektus pirmieji suaktualino keturvėjininkai K. Binkis, P. Tarulis, imažinistas ir dadaistas P. Morkūnas, o vėliau jų ieškojimus tęsė E. Mieželaitis, egzodo poetas L. Lėtas, S. Geda ir kiti poetai.

       Taigi lietuvių konkrečiosios poezijos pradžia reikėtų laikyti trečiojo dešimtmečio lietuvių literatūrą, kai iškilo avangardizmo banga. K. Binkio eilėraštis „Augnelijų arija“ konkrečiajai poezijai artimas žodžio skaidymu į atskirus kalbinius vienetus, akustinių efektų naudojimu – aliteracija, refrenu: „Aldorijo adrijo ada / <...> / Kaip altra ridėlija rėja / <...> / Rėja ir ada, ir audrija lėna / <...> / Čia altra ridėlija ado“(11).

       P. Tarulio „Nuovakarių skiauterys“ – originalūs ir vaisingi konkrečiosios poezijos žingsniai į lietuvių literatūrą. Autorius sureikšmino žodžio autonomiją ir naudojosi kūryboje pačiomis įvairiausiomis formomis, pasitelkdamas svarbias konkrečiosios poezijos apraiškas – grafiką ir žodžio skaidymą, deformavimą(12)

       Radikaliai su kalba eksperimentavo poetas P. Morkūnas eilėraščių rinkinyje „Dainuoja degeneratas“: visaip skaidė, vartė, iliustravo žodį, parodė jo materijos kaitos galimybes. Atsiribojo nuo „normalios“ semantikos, kūrė naujadarus, naudojo letrizmo metodus. P. Morkūno poezijoje konkretizmas labiau reiškėsi akustiniu pavidalu, lingvistiniais išradimais: „čirpu / čirpuliavoji / <...> / žvypt / velnelijon / šaipėjoju / <...> / tar-ra-ta-ta“(13).

       Vėliau konkrečiosios poezijos apraiškų aptinkama septintojo dešimtmečio literatūroje. Apskritai kaip vieną reikšmingiausių ją kūrusių lietuvių autorių reiktų išskirti E. Mieželaitį. Konkrečiosios poezijos požiūriu, anot V. Kubiliaus, įdomiausia E. Mieželaičio knyga – „Montažai“(14). Šioje knygoje poetas bandė kritiškai pažvelgti į žmogaus prigimtį ir vaidmenį žmonijos istorijoje. Svarstymai pateikiami įvairialype forma: poetine publicistika, esė, dienoraščiu, laišku, autobiografiniu etiudu, stilizuota liaudies daina, ciklu ir trumpu eilėraščiu, balade ar sonetu. E. Mieželaitis daug eksperimentuoja kalba, stengiasi visapusiškai išnaudoti atskiro prasmingo žodžio garsines galimybes. Pavyzdžiui, „Bolivų baladėje“ poetui pavyko originaliai sukurti kalbos skambesį. Visa baladė „čirškia“ dėl aliteracinių priemonių. Ča, če ir čia teikia eilėraščiui žaismingumo, judrumo. Grafinės struktūros įrėmina skiemenis če-ča-čia ir šitaip E. Mieželaičio eilėraštis priartėja prie konkrečiosios poezijos:   

       <…>

       Ir riteris Če
       Gevara,
               ča-ča,
                     karą,
                          ča-ča,
                                  kariauja čia. <…>
       Če-če-če-če-če-če-če-če-če…
       (Čia kulkos.) Pasvyra
       Če ir…
     
       („Montažai“, p. 125–126)

       Dėl garsyno išradingumo išsiskiria eilėraštis „Varpas“. Įgarsinant varpo skambesį, specialiai sugretinami panašūs raidiniu-garsiniu atžvilgiu skiemenys. Tokiomis aliteracijomis sukuriama nejauki, paslaptinga mirusiųjų buveinės atmosfera (hebr. abadon – netektis, kapas, pagal Apreiškimą Jonui – tai bedugnės angelo, pragaro karaliaus vardas). Eilučių išdėstymas lyg ir primena varpo formą:

       Dan!
       Dantės
       Dangun dauginasi
       Balandis, šis legendos abadonas, –
       Duonos, vandens ir dangos! – dangaus
       Ir žmogaus vardan, gausdamas – dan! – gotikiniame dangoraižy,
       Dantės danguj, sukandęs dantis, Adonajus – dan! – atsidūsta. –
           Abadon!
     
       („Montažai“, p. 344).

       Eilėraštyje „Pavasarinė teletransliacija iš Lietuvos laukų“ poetas taip pat improvizuoja žodžiu. Čia E. Mieželaičio lyrika nėra diktuojama visiškai racionalaus impulso. Jis daugiau spontaniškai kuria figūrinį vaizdą, nei eksperimentuoja su atskirais kalbos vienetais, taip pat neatsisako metaforų, tik jų plėtotė yra vizualiai perteikiama popieriaus lape:                     
   
       groja
                       saulės
                               dūda,
       vėjo smuikas,
                         lietaus
              arfa –
                krinta juoda
          duona:
                       nieks
                            nebadaus.
     
       („Montažai“, p. 196)

       Panašių konkrečiosios poezijos bruožų (grafinis dėstymas, skiemenavimas, garsų sureikšminimas) galime pastebėti ir kituose E. Mieželaičio eilėraščių rinkiniuose, ne tik minėtoje knygoje. Poetas pradėjo eksperimentuoti jau truputį anksčiau išleistame rinkinyje „Era“(15). Eilėraštyje „Horizontalė“, kaip ir aptartoje „Bolivų baladėje“, bandoma žodį skaidyti į atskiras fonemas, ieškoma originalaus, žaismingo lietuviškų ir rusiškų skiemenų skambesio:  

           (...Ar, poete,
       tau vis tiek,
       kad „vieter, vieter!
       Na nogach
       ne stoit čeloviek“?..
       ...Ar vis tiek?
       ...Ar ne vis tiek?
       ...Netylėk!
       ...Ak, netylėk!..

       ...Oras blogas...
       „...č-e-l-o-v-i-e-k...“
       ...A. Blokas...)
     
       („Era“, p. 88).

       Aktualizuojama pati forma. Eilėraštis, nepaisant pabiro rimavimo, yra netradicinės struktūros. Eilės nėra nuosekliai išdėstytos į aiškiai apibrėžtas klasikines strofas. Žodžiai laisvinami iš įprastinės poetinės vertės ryšių sistemos, ryškinamos akustinės galimybės, kurios demonstruojamos ir kituose E. Mieželaičio darbuose. „Horizontalę“ fonetiškai atliepia eilėraštis „dvynys“ – „Vertikalė“:

           (...Ar, poete,
       tau vis tiek,
       kad:

       „Čiornyj viečier...“
       Ir: „Bielyj snieg...“?

       <...>

       Nes dar:
       „...na nogach
       ne stoit
                čeloviek...“
       ...Oras dar blogas...
       ...Dar A. Blokas...)

       ...Dar tęsiamas dialogas: <...>
     
       („Era“, p. 90)

       Tuo pačiu motyvu „..Ar, poete, tau vis tiek“, panašiu figūriniu dėstymu, sąskambiais čeloviek, snieg, A. Blokas, blogas ir pan. žaidžiama visame „Eros“ cikle. Minėtų eilėraščių „minčiai“ daug reikšmės turi emociniai skyrybos ženklai. Atsisakoma metaforos. Jos vietą užima nutylėjimai, klaustukai, šauktukai. Kiek drąsiau su žodžiu poetas elgiasi rinkinyje „Aleliumai“(16). Čia ne tik bandoma figūriškai komponuoti eiles, bet žodis skiemenuojamas, skaidomas į atskirus kalbinius vienetus, ieškoma naujų akustinių galimybių.

       Pavyzdžiui, „Lopšinės“ ištrauka:

       Čia
       pra-
       džia: (O-čia-čia!)
       čia
       pu-
       pa (O-pa-pa!)
       su
       lė-
       le (O-lia-lia!)
       pa-
       žai-
       džia. (O-čia-čia!)

       <...>

       Gana tau o-čia-čia... Gana tau o-pa-pa...
       Plaukė žąselė per ežerėlį, gir-gir-gir, gar-gar-gar, per...
     
       („Aleliumai“, p. 14)

       Pateikiama stilizuota liaudies daina, įpinami šūkavimai, žaidimai ir pamokymas. Žaismingas lopšinės skiemenavimas skaitytojui atveria neįtartus tautosakos klodus. Autorius žaidžia tiesiogiai jusles veikiančiais skiemenimis. Tradiciniai lopšinių motyvai pinasi su daina „Plaukė žąselė per ežerėlį“. Čia žodis nėra visiškai atsietas nuo semantikos, sintaksinių ryšių, tik gryninamas akustinis efektas. E. Mieželaitis lyg ir pakartoja tai, ką jau bandė daryti keturvėjininkas K. Binkis, – eksperimentuoja su folkloriniu žodžiu ir dar „necivilizuotais“ jo skiemenimis. O konkrečiajai poezijai itin svarbus pirminis, „grynas“, jokių leksinių reikšmių neturintis fonetinis vienetas ar raidinis ženklas, kurį tik sąsajomis, tam tikru panašumu galima derinti su kitu garsu. Pavyzdžiui, konkrečiajai poezijai dar artimesnis būtų toks žodžio „išardymas“ kitame E. Mieželaičio eilėraštyje „Dar nė pusės kelužėlio...“:   

       Ar
            cha
                   iš
                       kas
     
       („Aleliumai“, p. 514)

       Išskaidyti atskiri kalbiniai vienetai gali būti savarankiški, tačiau sujungti jie sudaro konkretų žodį. Jungtukai (ar, iš), įvardis (kas) ir jaustukas (cha) turi savo reikšmes – jie bendrinėje lietuvių kalboje egzistuoja kaip atskiri žodžiai.

       V. Kubilius, kalbėdamas apie lietuvių konkrečiosios poezijos užuomazgas ir pavienius variantus, nepamini E. Mieželaičio eilėraščių rinkinio „Kontrapunktas“(17). Tačiau jame esama netgi įdomesnių lietuvių konkrečiosios poezijos pavyzdžių, nei literatūrologo minėtuose „Montažuose“. „Kontrapunkte“ posmų eilutes jau pradedama architektūriškai lankstyti. Anot paties poeto, „eilėraščio posmas pasidarė medžiagiškas ir konkretus – kaip plyta, akmuo, metalas: plyta gulė ant plytos, akmuo ant akmens, metalo štabelis ant kito štabelio, juodas anglies klodas ant kito anglies klodo“ („Kontrapunktas“, p. 15). Patenkame į poeto laboratoriją, kur žodžiai – tiesiog priemonė, įrankis vienam ar kitam tekstui sukurti.

       E. Mieželaitis kaip dailininkas iš žodžių „nutapo“ eglę (eil. „Eglė“), medžiotojo figūrą (eil. „Medžiotojas“), kaip inžinierius sukonstruoja malūną (eil. „Malūnas“), susimeistrauja termometrą (eil. „Termometras“). Nebelieka tradicinių posmų, atsisakoma „poetinių“ jausmų. Poetui nebesvarbus svajonių pasaulis ar vidiniai išgyvenimai. Pirmoje vietoje atsiduria forma, kuriai suteikiami turinio įgaliojimai. Eilėraščiu tarsi formaliai kopijuojama tikrovė. Iš žodžių sukuriami konkretūs, realybėje egzistuojantys vaizdai. Pavyzdžiui, eilėraštis „Eglė“:

       Ji:
       trikampis
       ir
       dar vienas trikampis,
       ir
       dar didesnis trikampis
       ir
       dar vienas didelis trikampis
       ir koja –
       ir atsi-
       stoja ir
       žaliuoja –
       atsirėmusi į tankias samanas (o šalia, po egle, ūmėdė lyg mels-
       va žvaigždė) – tas miško drapanas; į minkštas samanas <...>
     
       („Kontrapunktas“, p. 36)

       Pirmiausia mūsų sąmonę pasiekia grafinis eglės atvaizdas. Suvokiame, kad ji – trikampio formos. O tekste tai ir užrašyta: „ji – trikampis“. Kiekvienoje kitoje apatinėje eilutėje pridedama po du kitokius žodžius ir netrukus sudaromas lygiakraštis trikampis, prie kurio pridedamas žodinis „kotas“, ir jau sukuriama eglės forma. Poetas naudoja segmentaciją. To paties segmento kartojimas – vienas svarbiausių konkrečiosios poezijos kūrimo principų. Tačiau šiuo atveju periodiškai pakartojamas žodis „trikampis“, o ne reduplikuojami atskiri kalbiniai vienetai. E. Mieželaitis neišardo sintaksinių ryšių, ir eilėraštis dar nėra tipiškas „poezijos be teksto“ pavyzdys. Tuo labiau, kad po egle – „samanų“ tekstas. Poeto „Eglė“ – tai priartėjimas prie vizualaus tipo konkrečiosios poezijos, tačiau dar nėra atsisakoma leksinės reikšmės, forma daroma iš žodžių, o ne iš atskirų kalbinių vienetų. Kiek drąsiau su žodžiu elgiamasi eilėraštyje „Malūnas“. Žodis sparnai sumaterialinamas, paimamas kaip medžiaga, kaip kalbos materijos vienetas ir kombinuojamas. Naudojama reduplikacija: „sparnasparnas“. Poetas rodo, kad su žodžiu gali elgtis laisvai: „statyti“ malūną ir kalbos ženklus grupuoti kaip kalbotyroje. Eilėraščiuose „Termometras“ ir „Medžiotojas“ taip pat pirmiausia orientuojamasi į grafinį vaizdą, formaliąją pusę, tačiau žodis čia jau pradedamas ir skaidyti. Artėjama prie konkrečiosios poezijos nuostatų, kai sureikšminamas turinio ir formos susijungimas, naikinantis įprastinius kalbos ženklus ir jų tradicinę vartoseną, ignoruojama leksinė reikšmė, sintaksiniai ryšiai.

       Nemažai konkrečiosios poezijos pavyzdžių esama eilėraščių rinkinyje „Laida“(18). Ketvirtoje knygos dalyje „AM 32-24“ autorius ypač daug dėmesio skiria formai ir skambesiui. Poetinių eksperimentų ciklas „Elementarius novus“ stebina tradicinės poezijos skaitytoją. Iš dalies tai yra nauja lietuvių literatūroje, antra vertus – pakartojama tai, kas sena. Pats pavadinimas „Elementarius novus“ (naujas elementorius) pabrėžia šį dvilypumą. Prisiminkime M. Mažvydo „Katekizmą“. E. Mieželaitis, kaip ir pirmosios lietuviškos knygos autorius, tarsi moko skaityti. Jo „gramatikoje“ suteikiama galimybė pažinti raides iš naujo, kitaip į jas pažiūrėti. Kiekvienai abėcėlės raidei skiriamas atskiras kūrinėlis.

       Kaip ir būdinga negausiai lietuvių konkrečiajai poezijai, cikle „Elementarius novus“ dominuoja akustinio tipo pavyzdžiai. Žodis materialinamas paprasčiausiu būdu – ryškinami tam tikri skiemenys, raidės, garsai. Pvz., tekste „O“ ieškoma panašiai skambančių žodžių: išryškinamas ženklas „o“ ir atkreipiamas dėmesys į žodžius su tokia galūne: autO, gaudO, matO, vetO („Laida“, p. 285). Tačiau čia neatsisakoma leksinės reikšmės, žodžiai derinami pagal skambesį. „Materialesni“ ir artimesni konkrečiosios poezijos normoms yra „skiemeniniai“ tekstai – „I“, „P“.

       Išskaidyti į atskiras eilutes skiemenys savarankiškai nieko nereiškia (svarbi konkrečiosios poezijos taisyklė), tačiau skaitant nuosekliai, iš jų „suklijuojami“ leksinę reikšmę turintys žodžiai: „IZO/ TO/ PAS“ („Laida“, p. 277); „PI/ RA/ MI/ DĖ“ (p. 286). Dar originaliau žaidžiama su „F(e)“ ir „R“ raidėmis. Susiduriame su fenomenaliu reiškiniu: visiškai pasineriama į raidines „aplikacijas“. Pastarieji kūriniai įdėti į eilėraščių rinkinį, tačiau aiškiai peržengia įprastus poetinio teksto rėmus. Nebėra ne tik eiliavimo, strofų, aiškių žodžių, bet ir tradicinių lietuviškų skiemenų. Kalbiniai vienetai deformuojami, sureikšminami vieni ar kiti garsai, jie pateikiami kaip materialūs objektai. Tačiau bendrame kontekste užkoduoti konkrečią reikšmę turintys žodžiai, sudarantys logiškus junginius, kurie primena sudėtingas folkloro greitakalbes. „F(e)“ perskaitome: „estrada Tra [mintyse kiekvienas pridės skiemenį -ta – S. T.] kaip netepti ratai per gruodą taip per odą batai duoda <...>“ ir t. t. („Laida“, p. 274). „R“ taip pat primena kalbos padargų mankštą. Nekreipdami dėmesio į ryškinamą formalų kalbos aspektą, perskaitome žodžius: „Roboto proto rodos ropoti doroti roti <...>“ (p. 287).

       Poetinių eksperimentų cikle „Elementarius novus“ yra du konceptualūs vizualaus tipo konkrečiosios poezijos pavyzdžiai – „ABC“ ir „Š“, artimi minėtam „konkrečiajam“ R. Döhlio „Obuoliui su kirminu“, kai formai suteikiamos turinio dimensijos. Šiais kūriniais E. Mieželaitis priartėja prie vaizduojamojo meno. Pirmiausia mes regime formą: „ABC“ – bombą, „Š“ – širdį. Antras žingsnis – gilinamės į turinį. Atskiri kalbiniai vienetai užpildo vaizduojamą objektą ir suteikia jam prasmę. Be jų ši forma būtų jau ne literatūra, o tiesiog grafinis piešinėlis. Vizualaus tipo konkrečiojoje poezijoje būtinas raidžių, garsų ir formos derinys.

       Aptarti poeto eksperimentai su kalba iš knygos „Laida“ yra pirmieji lietuviški pavyzdžiai, artimiausi konkrečiosios poezijos nuostatoms. Lietuvių konkrečiosios poezijos požiūriu reikšmingesni E. Mieželaičio eilėraščių rinkiniai „Laida“ ir „Kontrapunktas“, o ne V. Kubiliaus minimi „Montažai“. Kituose rinkiniuose pastebima pavienių konkrečiosios poezijos bruožų.

       Lietuvių konkrečiosios poezijos kelias nenutrūksta ir paskutinį XX a. dešimtmetį. Išskirtini kūriniai – S. Gedos „Pairusio ovalo projektai“ ir „Vienatvės piešinys per Jonines“ (rink. „Eilėraščiai/Gedichte“19), kur poetas sureikšmina grafinį dėstymą, eksperimentuoja vizualiai derindamas žodžius. Pvz., eilėraštyje „Pairusio ovalo projektai“ bandoma išgauti ovalo formą, kurią užpildo sintaksiškai silpnais ryšiais susiję žodžiai, skaidomi ir į atskiras raides:

       – ir –
       – ką –
       – tik –
       – tariau –
       vyšnia         diemedis         slyva
       Viskas
       B-u-v-o

             T-Y-L-A    (galimi sukryžiavimai)

       – ir –
       – ką –
       – tik –
       – tariau –
       Vyšnia         – diemedis –         slyva

       Viskas
       buvo
       T-yla
     
       (p. 102)

       Ovalo forma funkcionuoja kaip ženklas, tarsi paruošiantis skaitytoją kitam šios knygos eilėraščio „skaitymui“, tiksliau – suvokimui. „Vienatvės piešinį per Jonines“ sudaro brūkšneliai nuo I iki IIIIIII išdėstyti rombo forma. Prieš tai aptartame eilėraštyje žodžiai laisvinami iš leksinės reikšmės, sintaksinių ryšių, o pastarajame žodžių visai nelieka. Grafiniame vaizde nebėra žodinės išraiškos. Kalbos ženklus pakeičia realus ovalo atvaizdas:

       I
       II   II
       III         III
       IIII                  IIII
       IIIII                         IIIII
       IIIIII                                    IIIIII
       IIIIIII                                              IIIIIII
       IIIIII                                    IIIIII
       IIIII                         IIIII
       IIII                  IIII
       III         III
       II   II
       I
     
       (p. 104)

       V. Kubilius, kalbėdamas apie lietuvių konkrečiąją poeziją, šių S. Gedos tekstų nemini. Tačiau kitas literatūros tyrinėtojas S. Valentas pastaruosius du „ovalus“ pateikia kaip „poezijos be teksto“ pavyzdžius ir tvirtina, kad šios poezijos esme tampa „ženkliškumas, t. y. turinio ir formos sujungimas, <...> nykstant įprastiniam kalbos ženklui“(20). Tai vienintelis toks S. Gedos kūrinys, kai orientuojamasi tik į formaliąją išraiškos pusę. Dažniau poetą domina garsinės žodžio galimybės, o vaizdinė forma ne tokia svarbi, ji lieka vienu eksperimentavimo būdų. Antrasis „ovalas“ – tai tik pirmojo grafinis atspindys.

       Taigi S. Gedos kūryboje aptinkame tiek akustinio, tiek vizualaus tipo konkrečiosios poezijos variantų. Jo akustiniai žaidimai provokuoja ne tik skaitytoją, bet ir kitus poetus (kai kurie pradedantys šiandienos literatai neatsispiria pagundai komponuoti žodį taip pat, kaip minėti autoriai. V. Šeina teigia, kad „<…> reikšmingiausią G. Norvilo eilėraščių kultūrinį kontekstą sudaro du lietuvių poetai: Sigitas Geda ir Pranas Morkūnas“(21). Įdomių formos ieškojimų aptinkame ir keleto kitų vyresnės kartos poetų kūryboje. Pavyzdžiui, L. Gutausko tekstuose „Auksinis elnias“, „Sraigė aš šliaužti“ (rinkinys „Portretas“(22) materialinamas žodis, iš jo pradedamos „statyti“ netradicinės eilėraščio formos, ieškoma naujų kalbinių variantų, išryškinamos garsinės galimybės:

       rasarasarasarasarasa
       rasarasarasarasa
       rasarasarasa
       rasarasa
       rasa
       ra
       s
       a
              KAROLIAI – IEVAI MARIJAI
     
       („Portretas“, p. 40)

       Reduplikuojant žodį „rasa“ sudaroma ir anagrama rasa – asara. Tokiu būdu atskleidžiamos garsinės ir vaizdo galimybės. Šiuo atveju forma neiliustruoja turinio, bet pateisina eilėraščio pabaigą – „karoliai“. Pateikiamas žodžių „rasa“ ir „as[š]ara“ vėrinys.

       Panašiu grafikos ir garso sinkretizmo principu L. Gutauskas komponuoja kitą savo eilėraštį „Sraigė aš šliaužti“. Jau pavadinime nusakoma sraigės prigimtis – šliaužti, kuri atspindima tiek garsine raiška, tiek formaliu pavidalu. „Šliaužti“ – tai nuolat kartojamas teksto segmentas. Leksinis sluoksnis naikinamas ir reikšmę siekiama pavaizduoti. Žodis formaliai realizuoja, įkūnija savo semantiką, jis „nušliaužia“:   

       ir šliaužti keliu nesibaigiančiu šliaužti ir šliaužti
         ir šliaužti
           ir šliaužti
             ir šliaužti
               ir šliaužti
                 ir šliaužti
                   ir šliaužti
                   ir šliaužti
                 ir šliaužti
               ir šliaužti
             ir šliaužti
           ir šliaužti
             ir šliaužti
               ir šliaužti ir šliaužtiiršliaužtiiršliaužti
     
       („Portretas“, p. 82)

       Veiksmo specifika taip pat pabrėžiama š ir ž garsais. Garsiai skaitant, tarsi girdimas šliaužimas. Šiuo atveju formai suteikiama turinio dimensija ir sureikšminama akustika. Parodoma, kad žodis susideda iš garsų (ar raidžių), suteikiančių jam individualumą. Sakinyje tos savybės išnyksta, todėl poezijoje, siekiant atskleisti žodžio savitumą, būtina jį išskirti. Bet pirmiausia sureikšminama formalioji teksto pusė.

       XX a. pab.– XXI a. pr. lietuvių konkrečiosios poezijos kontekste pasirodė visiškai nauji (kai kurie net nepublikuoti) sambūrio „Vario burnos“ (jo centre – poetas T. S. Butkus) žodiniai ir nežodiniai kūriniai, kuriuos autoriai taip vadina „konkrytais“ (iš angl. concrete). Iš esmės „Vario burnų“ veiklą jau galima įvardyti kaip konkrečiosios poezijos programinį judėjimą Lietuvoje. Jaunųjų konkretistų darbų nebegalima laikyti vien literatūrinės formos pavyzdžiais, itin priartėjama prie vaizduojamojo meno. T. S. Butkaus, D. Apanavičiaus, Darius Miręs, B. Januševičiaus kūryba drąsesnė nei tarpukario ir vėlesnių avangardistų, ji ne tik tapo panašesnė į Vakarų konkrečiąją poeziją, bet atskirais atvejais ir originaliai ją praturtino. Jaunieji lietuvių konkretistai visiškai desemantizuoja žodį ir elgiasi su juo kaip su daiktu: dėlioja, karpo, skiemenuoja, skaido dalimis. Jiems leksinis vienetas visiškai nieko nereiškia, jie daro su juo, ką panorėję – įvairiausias konstrukcijas, žodį išreiškia piešiniu. Šie autoriai tobulina žodžio kaip materijos vaizdavimą ir greitu laiku turėtų atverti surastas galimybes jų pačių rengiamoje konkrečiosios poezijos antologijoje „Konkrytai“.
       ___________________________________
 
       1 H a r m o n  W . ,  H o l m a n  C .  H u g h .  A Handbook To Literature. Seventh Editon. – New Yersey: Prentice Hall, 1995.
       2 C u d d o n  J .  A .  Dictionary of Literary Terms and Literary Theory. – London: Penguin books, 1991. – P. 184.
       3 Metzler Literatur Lexikon/Red. J. B. Metzler. – Stuttgart: Verlagsbuchhandlung, 1990. – S. 249.
       4 D ö h l   R .  Konkrečioji literatūra // Pagrindinės moderniosios literatūros sąvokos // Sudarė D. Borchmeyer, V. Žmegač. – Vilnius: Tyto alba, 2000. – P. 164.
       5 S o l t   M .  E .  Concrete Poetry: A World View: Typografy in the Visual Poem // http://www.ubu.com/papers/solt/typo.html.
       6 B a j a r ū n i e n ė  J .  „Konkrečioji“ poezija: anapus simbolinių prasmių“ // Gimtasis žodis. – 2003. – Nr. 2. – P. 14.
       7 К у л а к о в  В .  Поэзия как факт. Статьи о стихах. – Москва: Новое литературное обозрение, 1999. – C. 170.
       8 P a t i e j ū n i e n ė  E .  Brevitas Ornata. Mažosios literatūros formos XVI–XVII amžiaus Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės spaudiniuose. – Vilnius: LLTI, 1998. – P. 267.
       9 Lietuvių literatūros enciklopedija / Red. V. Kubilius, V. Rakauskas, V. Vanagas. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001. – P. 243.
       10 L a n d s b e r g i s  V .  V .  Eilėraščio grafika ir semantika dabartinėje lietuvių poezijoje (diplominis darbas). – Vilnius: Vilniaus universitetas, 1985.
       11 B i n k i s  K .  Vasaris vėjas. – Vilnius: Vyturys, 1986. – P. 111.
       12 T a r u l i s  P .  Gyvas stebuklas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1993.
       13 M o r k ū n a s  P .  Dainuoja degeneratas. – Kaunas: Nemunas, 1993. – P. 30.
       14 M i e ž e l a i t i s  E .  Montažai. – Vilnius: Vaga, 1969.
       15 M i e ž e l a i t i s  E .  Era. – Vilnius: Vaga, 1967.
       16 M i e ž e l a i t i s  E .  Aleliumai. – Vilnius: Vaga, 1974.
       17 M i e ž e l a i t i s  E .  Kontrapunktas. – Vilnius: Vaga, 1975.
       18 M i e ž e l a i t i s  E .  Laida. – Vilnius: Vaga, 1992.
       19 G e d a   S .  Eilėraščiai / Gedichte. – Vilnius: Baltos lankos, 1997.
       20 V a l e n t a s  S .  Lingvistinis pasaulis poezijoje. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų institutas, 1997. – P. 147.
       21 Š e i n a  V .  ...toks mano dantiraštis // Metai. – 2002. – Nr. 10. – P. 149.
       22 G u t a u s k a s  L .  Portretas. – Vilnius: Vaga, 1988.