Juodoji keramika
I
išrikiavai aniuole
eilę vyrų man prieš akis
paskutinįjį vos beįžiūriu
ką man sakai
paskutinysai
ar ir tu
toks pat žemažiūris
nusenęs vos beprašneki
be protezų
sunkiai vienas kitą
suprantam
ką su jumis daryt
ožius kairėn
avinus dešinėn
o mano kaulai
atsidurs
ant piemenies laužo
iš sudegusio molio
nieko nebnulipdysi
II
juodos keramikos puodelis
esu ištarsi
burtažodį imk už ąselės
gal atsigersi
pats nepakils prie tavo lūpų
neprisipildys
tamsa švelni ant dugno plūkaus
bet nesušildys
***
norint į rojų reikia
devynis ratus įveikti
palikti už durų apavą
sūrių vandenų laivelius
atiduot patarnautojui tuniką
sapno siūlais išsiuvinėtą
kad atsegtum sagos rubiną
teks šiek tiek pakentėt
pagaliau paliks tave nuogą
paskutinėje
ovaliojoje menėje
pamatysi tenai
kaip skleidžias
šimtašakis instinkto medis
vaisius ilgas raudonas
laikyk jį lūpomis
bet neprakąsk
už odelės geismingos
sėkla karti
***
jaučiuos nusikaltus nes vyną geriu
turėčiau daržą ravėti
tupiu nuoga subine tarpu žolių
pasiutęs tankumas balandų žalių
dvi pilnatys kur joms spindėti
pajuodę pirštikauliai capt už šerių
tai vycka šventoji dvasia pagirių
ir rauna mane tartum kietį
***
leidžias iš kosmoso
supermergaitės
gelbėt kačiuko
iš atviruko
o kas išgelbės
seną girtuoklį
seną girtuoklį jonuką
guli prie minimos
lūpos atvipusios
klynas
aviečių losjonas
griebkit ir kelkite
lengvas kaip dūmas
šitas nelaimėlis jonas
jeigu kačiukas
baltas kaip pūkas
thank you ištars
be akcento
jonas sukrioks tik
ir mes jį mergaitės
kaip aliumininį
centą
Kikimorų mylimasis
ateini ir išsineši mano širdį
gazuolio bake
kaip gružliuką mažytį
kad kikimoros pelkių prarytų
rasi jas pataluos su peiliu
balzamu ir žvake
neuždegusios dagčio
tavo kūną skaitys ligi ryto
kai balzamą išgers kai gazuolį
pro nosį išpūs
ir supjaustys peiliu stearininę
žvakę kaip dešrą
ar supras jos ką perskaitė
slėgdamos papais lapus
ar paliks ilgą plauką kaip skirtuką
gal toj vietoj tekstas kaip ašara
nežinau šito aš
nes beširdė esu
o ir tu nežinai
per ilgai mano mielas
vieninteli
su kikimoromis
gyvenai
***
senelė eina per miestą basa
iš turgaus
agrastus ten pardavė
bidonėlis netuščias
ant dugno batai
o juose į laikraštį
suvyniotos kapeikos
vienas devyni aštuoni du
tiek kapeikų
tiek metų
tiek žingsnių
iki autobusų stoties
pridėk dar dvidešimt tris
senele
eitume abi basos
per miestą
neštume pasunkėjusias
kapeikas
ir man jau
nebūtų gėda
***
kuo toliau tuo labiau
beskaičiuodama sąskaitas klystu
o juk protas
šviečia aiškiai ilgomis dienomis
ar sugrįši kada
spindulinga vaikyste
ar pažvelgsi į mane
saulės tikros akimis