– Manding, jau tada, kai vieną saulėtą dieną aš kartu su Perpetua iškilom pasivaikščioti po Vingio parką. Ėjom ir kalbėjom apie tą, kuris dar turi ateiti. Staiga dangaus properšoje pasirodė nususęs debesiūkštis, kuris bematant pavirto akinamu kamuoliu, ir kad dės į tą pušį, prie kurios mudu prieš sekundę ar dvi buvom stabtelėję pasigrožėti Dievo sukurtu pasauliu. Trenksmo apkurtinti mudu akimirksniu atsidūrėm ant žemės ir plačiai pravėrę akis ir nebylias burnas spoksojom, kaip gracingai it balerina ant žemės nusileido pušies viršūnė ir visur pažiro pasklido auksinės, sidabrinės, žalios, raudonos žiežirbos ir dulkės. Atplėšęs akis nuo šito kraupiai įspūdingo spektaklio, aš pirmiausia instinktyviai pažvelgiau į Perpetuos pilvą, kuris it kalnas dabar užgožė horizontą. Žiūrėjau gal minutę, o gal ir ilgiau. Paskui atsargiai padėjau ant to kalno ranką, klausiausi delnu ir ausimis... Nieko neišgirdau. Tada išsigandęs ir susirūpinęs pažvelgiau Perpetuai į dideles, ramias, viską matančias ir suprantančias akis. Aš klausiau vien akimis: „Kodėl jis nutilo?“ Ji atsakė: „Jis susimąstė, ar verta gyventi, jeigu pasaulyje šitaip?“ Tada aš pašokau, atsiklaupiau ant kelių ir akimis glamonėdamas tą jos kalną, jau balsu paklausiau:
– Kas šitaip? Kas šitaip? Ką tu turi galvoj?
Perpetua, it apkurtusi nuo ką tik nuskardėjusio perkūno trenksmo, tik žvelgė į nukirstą pušies viršūnę, į pažirusius šakalius, į pajuodusį, tarsi nudegintą pušies kamieną ir tylėjo.
Mąsliai tylėjo ir Moiris. Ką tik sublizgėjusios jo trikampės akys apsiblausė, prigeso. O gal tik sužiuro į savo vidų, kur tikėjosi rasti tik jam vienam geidžiamą bei girdimą atsakymą.
– Moiri, tai, ką aš tau pasakojau, toli gražu ne viskas. Bet ar negana tave gąsdinti, graudinti ir varginti?
Moiris papurtė stačiakampę galvą. Bet papurtė lyg abejodamas, lyg leisdamas suprasti, kad nieko blogo aš jam dar nepadariau.
– Supratau. Bet kita vertus, būtina ir tau žinoti, su kuo susidedi ir iš ko tikiesi taikos ir ramybės, duonos ir šilumos. Tačiau ar tavęs nebaugina, kad visa tai, ką prakeikimas man atnešė ir užkrovė, neišvengiamai prilips ir prie tavęs? O kas bus dėl to kaltas? Tik aš, Rokas Trupinėlis, ir nepasisekęs, sumautas mano gyvenimėlis. Bet tau, Moiri, prakeikimas, kad ir koks jis būtų lipnus ir užkrečiamas, tikriausiai negresia. Kodėl taip manau? Ogi vien todėl, kai aš pamatau gražų žmogų ar gražų šunį, visuomet pagalvoju: „Gražus – tai gražus, bet va metai kiti ir kas iš to gražumo beliks“. O kai tave, Moiri, pamačiau, tokia mintis man į galvą nešovė. Ką tai reiškia? Tu nemirtingas ar tik negražus? Na atsakyk! Padiskutuokim!
Moiris garsiai sulojo ir pakėlė sužeistą koją, tarsi pademonstruodamas, kad jis negražus tik laikinai, kol neturi nuolatinės pastogės, o mirtingas – visada.
Bešnekučiuodami pamažu jie atsidūrė prie upės. Toje vietoje, kur neseniai vyriokas pristūmė kelnes, Rokas Trupinėlis pamatė, kad Moiris susidomėjo kupsteliu, apdengtu spalvotu dienraščiu „Lietuvos rytas“.
– Moiri, ką ten dabar atradai? Parodyk ir man.
Moiris priekine koja nustūmė į šalį laikraštį, ir Rokas Trupinėlis išvydo juodą šunytį smailiu snukučiu ir stačiom ausytėm. Jis glūdėjo kniūpsčias, tarsi pasiruošęs šuoliui. Tačiau pražiotas kruvinas snukelis liudijo, kad tas jo šuolis jau sustingęs amžiams.
Tikriausiai vargšas šunelis bėgo skersai gatvės ir nepastebėjo, kad ties posūkiu, kur mašinos dažnai stabteli, jo laukė žūtis. Štai ką daro neatsargumas!
– Nedaug betrūko, Moiri, kad ir tu jau būtum Anapilyje.
Šuva pažvelgė į jį kažkaip labai reikšmingai, tarsi teigdamas: nesakysiu op, neperšokęs per griovį.
– Bet ką mes darysim su negyvėliu? Nejaugi taip ir paliksim ant šaligatvio užklotą „Lietuvos rytu“?
Kurį laiką juodu žiūrėjo vienas kitam į akis, lyg norėdami kits kitą užhipnotizuoti.
– Žinau, jau žinau, – staiga nusprendė Rokas Trupinėlis ir, ilgai negaišdamas, suvyniojo šunytį į tą patį dienraštį, surišo dvigubu bato raišteliu ir patraukė Vilnelės tilto link. Ant tilto dar stabtelėjo, pažvelgė į mėnulio nuauksintą, garankštimis srūvantį vandenį ir pasuko į dešinę. Užkopė į kalną, surado tinkamą duobelę ir ten paguldė „nežinomą Nevykėlį“. Užklojo pernykščiais lapais ir prislėgė čia pat rastu akmeniu. Atsiduso su dideliu palengvėjimu ir minutę kitą dar stovėjo prie greitomis supilto ir sunkiu akmeniu prislėgto kapo. Moiris, nustėręs ir susigūžęs, keistai sumažėjęs ir pašiurpęs, stovėjo šalia ir, atrodė, buvo pasiruošęs čia likti dar ilgai.
– Moiri, ko taip susisielojai? Mes tik atlikom savo pareigą.
Jie nusileido nuo kalno ties Vilnelės tiltu ir patraukė Kosciuškos gatve.
– Dėl tos pareigos, Moiri, istorijai nei šilta, nei šalta. Užsiminus apie istoriją, maga tau pasakyti, kad mane visą laiką stebino ir stebina tai, su kokiu lengvabūdišku pasitikėjimu žmonės suokia: „Istorija viską pastatys į savo vietą“. Ir jie suokia visai nesusimąstydami ir nenorėdami žinoti, kad ji, toji istorija, ne tik daug ko nepastato į savo vietą, bet ir nedviprasmiškai byloja: „Istorija beveik visada pataikauja tam, kas ją prievartauja“. Ir bene geriausias to įrodymas yra Sovietų Sąjungoje išleista dvylikatomė istorija apie „Didįjį Tėvynės karą“. Apie ją garsus rusų rašytojas Viktoras Astafjevas, pats praėjęs visą karą ir kaip paprastas kareivis, ir kaip karininkas, rašo: „Labiau, apsukriau sufalsifikuoto, sufantazuoto dokumento aš nesu matęs“. Ir apie tą vadinamąjį Tėvynės karą jis padaro tokią išvadą: „Mes tiesiog nemokėjome kariauti. Mes ir baigėme karą nemokėdami kariauti. Mes priešus užliejome savo krauju, užvertėme juos savo lavonais...“
Kodėl šitaip? Ogi todėl, kad tie, kurie kurpė tą „istoriją“, pirmiausia galvojo ne apie Teisybę, o apie savo Didybę. Deja, nedaug kas pasikeitė ir dabar. Na kad ir nepriklausomoj Lietuvoj. Jau ne kartą išryškėjo, kad mūsų istorikai visada pasiruošę nusiplauti rankas, jeigu iš anksto žino, kad už to fakto, įvykio ar reiškinio, kurį norėtų moksliškai įvertinti, stūkso Mamona ir akla Temidė.
Namo Rokas Trupinėlis kartu su Moiriu traukė tuo pačiu keliu. Nors sutiktas žmogus, pravažiuojantis automobilis ar troleibusas Rokui Trupinėliui nekėlė susidomėjimo ir atrodė iki panagių pažįstamas, tačiau jis atidžiai, tarsi pirmą kartą matytų, apžiūrinėjo kiekvieną namą ar ryškesnį daiktą ir vis pamatydavo ką nors naujo, anksčiau nepastebėto. Šiandien dauguma namų, daiktų ar sutiktų žmonių buvo paženklinti negalėjimu ir nenoru prapulti, išnykti taip, tarsi niekad nebūtų gimę ar stovėję gatvėje, aikštėje arba bažnyčioje. Nelinksmas gyvenimas sostinės gatvėje, kur kone iš kiekvieno „verslui“ patogesnio kampo koks nors bėdžius tiesė išmaldai ranką, žadino ir nelinksmas mintis. Nelinksmas buvo ir žiūrėjimas, ir ypač žinojimas, kad artimiausiu metu, kai vieni karštligiškai skubėdami dirba pinigus, o kiti išsijuosę veisia vargšus, greito gyvenimo pagerėjimo nėra ko laukti. Nejaugi kiekvienas žmogus ir kiekvienas jo verslas neša tik savo kryžių ir savąjį prakeikimą? Tik vienas tai žino, o kitas nežino ir nenori žinoti. Štai prieš metus kitus Rokas Trupinėlis patyrė, kad visi gyvi ir negyvi organizmai ar daiktai ne laiku gimsta, lėtai, be galo nerangiai, nepadoriai, net šlykščiai merdi nepajėgdami nei nepriklausomai gyventi, nei savarankiškai ir žmoniškai mirti. Šitas atradimas ar tik praregėjimas jį kažkodėl labiausiai ir erzindavo, glumindavo ir beveik kaskart nunešdavo į tuos tolimus saulėtus ir sodrius pavasarius, kai kiekvienas sutiktas žmogus gimdavo iš naujo, o gerai pažįstamas, daugelį kartų matytas daiktas paslaugiai atsukdavo savo dar nematytą šoną ar net atskleisdavo savo esmę. Tada atitoldavo prakeikimas ir likdavo vien tai, kas bylodavo: GYVENU! O tą bylą sutvirtindavo ir gyvenimiškasis patyrimas, kad žmogus dažniausiai kraustosi iš proto ir pakelia prieš save ranką ne dėl kokių didelių, svarbių dalykų, bet dėl mažų, menkų šūdgarėlių. Ir dabar kai kurie piliečiai, užuot įsigilinę ir suvokę tikrąją atkurtos Nepriklausomybės reikšmę ir svarbą, linkę tai, kas buvo, užmiršti, tik dejuoti ir skųstis.
– O jis? – Rokas Trupinėlis garsiai paklausė pats savęs ir kurį laiką, tarsi netekęs žado, lyg pirmą kartą regėtų, žvelgė į nedideles, ryškias ir prasmingas raides: REGINA PACIS FUNDA NOS IN PACE.
Rokas Trupinėlis į tą bažnyčią užeidavo ne tiek pagarbinti Dievo, nusiraminti ar pasigrožėti tikėjimo ar atgailos įkvėpto žmogaus kūrybinių galių begalybe, paskleista ant jos altorių, ambonų, koplyčių, lubų ir sienų, kiek pasižiūrėti senukų ir senučių veidų, kuriuose jo akims ir širdžiai atsiskleisdavo Sibiro sniegynai, grėsminga šachtų prietema, išniekinti, nepalaidoti jų vaikų, brolių bei seserų lavonai miestelių aikštėse.
Kai kiek atsikvošėjo nuo kraupių prisiminimų, jis dar kurį laiką stengėsi sulaikyti kažkur sprunkančią mintį, kuri paskleidė bažnytinį graudulį keliantį kodylo kvapą. O kaip seniai tai buvo... Ne, tos sprunkančios minties nebepavijo, nebesulaikė. Gal ir dėl to, kad ją, tą mintį, pačiupo ir nusinešė Moiris į Šventųjų Petro ir Povilo bažnyčios šventorių. Dabar jam vėl atgijo ir subruzdo ankstesnė mintis. Laukti Moirio ar sprukti nuo jo? Bet vos tik spėjo apie tai pamanyti, šventoriuje išgirdo baisų triukšmą. Pasakytum, kad ten pjaunasi tuzinas vilkų su tuzinu katinų. Puolė į šventorių ir išvydo, ko bent čia nesitikėjo išvysti: Moiris žūtbūtinai kovojo su dideliu juodu vaiduokliu, kurio akys svaidė žaibus.
– Moiri! Kas gi čia dabar? – baisiai nustebęs ir sutrikęs, bandė jis šunį atvesti į protą geruoju. – Ir dar šventoj vietoj.
Bet Moiris per daug buvo įsitraukęs į dvikovą, kad ką nors girdėtų.
Rokas Trupinėlis ėmė trepsėti kojomis ir šaukte šaukti:
– Moiri! Moiri! Ką tu darai? Atsipeikėk!
Šį kartą šuva viena akimi žvilgtelėjo į savo dvikojį draugą, bet katino vis dar nepaleido.
– Na, Moiri, būk mažesnis ir neprasidėk su tokiais peštukais!
Vos tik tai pasakė, šuva katiną paleido. Juodasis vaiduoklis, ką tik svaidęs žaibus, dabar spruko už bažnyčios kampo nusivilkdamas paskui save kruviną šleifą, o Moiris lyg niekur nieko ilgu raudonu liežuviu flegmatiškai pradėjo laižytis viršutinę kruviną lūpą. Sunkėsi kraujas ir palei dešinę akį. O kairė ausis buvo kone nuplėšta.
– Gal turėčiau tave pagirti už pergalę, bet negaliu. Mat nežinau, kuris tas nelemtas peštynes pradėjot.
Kažkokia nenugalima jėga ar ana norėjusi pasprukti mintis traukė Roką Trupinėlį peržengti bažnyčios slenkstį, nors seniai tą slenkstį bebuvo peržengęs. Nuo tada, kai palydėjo į amžinojo poilsio vietą garsią visoje giminėje „Laidotuvių Motiną“, kurios visas gyvenimas buvo ne kas kita, kaip begalinė laidotuvių virtinė. Palaidojo savo tėvą, palaidojo savo motiną, palaidojo tris brolius ir dvi seseris, palaidojo tris anūkus ir vieną anūkę, palaidojo keturis proanūkius... Nepalaidojo tik savo žmogaus, nes per daug toli buvo, kai jį badu numarino. Užtat, kai jau galėjo ir jėgų dar turėjo, parsivežė jo kaulus iš Sibiro. Manding, jos gyvenime nebuvo tokių metų (o išgyveno devyniasdešimt metelių), kad ko nors nebūtų tekę laidoti. Ką ten metų! Ko gero, ir pusmečio nebuvo. Kai viskas prasidėjo dar tarpukary nuo difteritų ir džiovų, taip ir tęsėsi per visus kruvinuosius sovietijos metus. Tik dabar marino ne tiek ligos, kiek patys žmonės – čekistai ir skrebai. Netrūko mirčių ir atkurtos Nepriklausomybės metais. Net padaugėjo.
– Kol Moiris išsilaižys savo žaizdas, eisiu į vidų kiek atsipūsti, – pasakė pats sau Rokas Trupinėlis visai nesistebėdamas, kad vis dažniau garsiai išsako tai, kas ant liežuvio.
Patekęs į vidų, Rokas Trupinėlis kurį laiką žvalgėsi nemąstydamas, lyg malšindamas vaizdais ilgalaikį troškulį. Tik vėliau pajuto, kad dusliai pradeda dunksėti, nerimauti širdis, – tarsi ruošdamasi atsakai. Jis jau žinojo, kad taip jam būna. Tiesa, labai retai, bet būna. Prieš didelį proto aptemimą ar nušvitimą. Pamažu širdis įsibėgėjo ir ėmė belsti ausyse, smilkiniuose ir net akių vyzdžiuose. „Didžioji valanda atėjo“, – kažkas ištarė jo burna. Ir tuo pačiu metu jis vos vos nesuriko: „Babutytė!“ Taip, už kelių žingsnių stovėjo... „Laidotuvių Motina“. Visa juoda, tik baltu it kreida veidu. Ir dar basa! Žila, didžiulėm viską reginčiom akim. Jis prikando lūpą, kad jos nevalingu riksmu nenubaidytų. Burna pakluso, bet kojos – ne. Jis žengė žingsnį – ji stovėjo. Jis žengė kitą – ji stovėjo. Jis žengė trečią žingsnį – ji stovėjo ir žiūrėjo. Stovėjo juoda, žila, viską matanti. Jis mintyse ėmė kartoti: aš ją paliesiu, aš ją paliesiu... Ir įsitikinsiu. Ir jau tiesė ranką, bet prisiminė Tomą Netikėlį, susigėdo, ir ranka vėl nukaro. Tad stovėjo ir žiūrėjo. Prisiminė laidotuvių vaizdą. Nedidelė grupelė vienplaukių vyrų ir moterų apstoję parvežtą iš Afganistano karstą, kurio valdžios atstovas neleidžia atidaryti, nors ten guli... Jotvingas. Kai metalinis karstas jau pakeliamas leisti į duobę, į priekį išsiveržia juoda, žila moteris ir sako:
– Aš, Laidotuvių Motina, žinau, kad čia ne mano giminės kraujas. Atidarykit grabą!
Keli vyrai su kirviais ir kastuvais atplėšia užplombuotą karstą ir atranda ant geltono dykumos smėlio.... žalią kareivišką šalmą su penkiakampe žvaigžde. Visų vyrų ir moterų akys pavirsta paniekos, pasipiktinimo šūksniu:
– Niekšai!
Visi išsiskirsto. Susikrimtę, susigėdę, nuleidę galvas.
Rokas Trupinėlis pasijuto bestovįs prie šventosios Uršulės koplyčios, o nukarusią jo ranką, kurią ką tik tiesė paliesti Babutytę – tą Laidotuvių Motiną, laižo nežinia kaip čia atsidūręs Moiris.
– Tai ką, brolau, pasimelsti čionai už savo nuodėmes ir tu atėjai? O gal manęs atsiprašysi? Ar ant naujo gyvenimo slenksčio panūdai apsivalyti, ar apsižvalgyti ir įsitikinti, iš kur žmonėms ateina įkvėpimas ir stiprybė dorai gyventi? – paklausė Rokas Trupinėlis, kai Moiris ėmė ne tik laižyti jo ranką, bet ir glaustytis apie kojas, tarsi jausdamas, kad artinasi galutinio apsisprendimo valanda. – Ir aš kiekvieną dieną sumetu po vieną kitą poterėlį dažniausiai prašydamas Švenčiausiosios Mergelės Marijos užtarimo, tačiau, kita vertus, ir vis dažniau savęs klausiu – ar reikia Dievą gaišinti ir varginti, kai prarasta Viltis Jotvingą į Jo avidę susigrąžinti? Nedera žmogui priekaištauti Dangui, juo labiau į Dangų spjaudyti, bet nereikia Dievui ir įkyrėti. Nemaldavau, nevarginau, nepersekiojau aš Viešpaties Dievo nešdamas per visą gyvenimą lyg sunkų kryžių tą Adėlytės prakeikimą. O daugiau ar mažiau apsiprasti su ta našta man padėjo ne tiek savosios kaltės jutimas – aš ją juntu vien sapne, – kiek Blogio diktatūra pasaulyje. Vieną kartą kažkoks keistas it iš gilaus šulinio einantis garsas, kuris tuo pačiu metu sklido ir iš apačios, ir iš viršaus, iš dešinės ir kairės, dudeno: „Nebus pasaulyje Blogio, nebus ir Gėrio, o tik viešpataus, plytės palaida bala, chaosas, tuštuma... prakeikimas. Gėris ir Blogis per žemiškąją planetą žengia koja į koją, remdamiesi vienas kitu. Jie vienas be kito negali egzistuoti. Negali kaip teigiama ir neigiama elektra, kaip tezė ir antitezė, kaip traukos ir stūmimo jėga... Noras, siekis kurią nors vieną jų gyvenime įtvirtinti, o kitą išguiti, panaikinti yra ne kas kita kaip nesusipratimas, kertama šaka, ant kurios pats sėdi“.
Pabudau tąsyk iš miego – gal ne tiek iš miego, kiek iš kažkokios nesvarumo būklės ar letargo, nejausdamas jokios žmogiškos esmės, jokių imperatyvų, jokių dvasinių poreikių, vien nesuprantamą jausmą, kuris be žodžių teigė: ne tu čia šeimininkas, ne tavo čia širdis, ne tavo smegenys; tu esi tik išsigelbėjęs iš paskendusio laivo keleivis – automatas: auka ir budelis kartu. Juk tu pasišovei sunaikinti Blogį, o į jo vietą pasodinti vien Gėrį visai nesusimąstydamas, kas iš to išeis. O būtum bent vieną smegenėlių pusę pajudinęs, manding, būtum atsikvošėjęs ir susiprotėjęs, kad išeis nei velnias, nei gegutė. Ir tada aš be galo pasigedau to meto, kai eidavau į lovą ganėtinai prisisiurbęs, kadangi visos sąskaitos, kurias pateikdavo egzistencija, tapdavo menkos, nereikšmingos, niekam nereikalingos arba susibalansuodavo, išsispręsdavo ir be mano trigrašio, o aš pats žengdavau į nebūtį kaip gladiatorius, apsvaigęs nuo pralieto kraujo ir plojimų audros. Eidavau su vienintele mintimi, verta gyvenimo ir mirties: esu laisvas ir nenugalėtas, laisvas ir nepakinkytas, laisvas ir nepaklupdytas. Juk šiandien baisiausia, kas gali žmogui atsitikti, yra tai, kad jis pamažu, bet nuosekliai ir sistemingai atsisveikina pats su savim – kovoja tik už didesnes teises pamiršdamas pareigas. Juk vis brutaliau, vis plačiau pradeda veikti nebe jis pats, bet jo proto sukurti daiktai, garsai, idėjos, vizijos, nuodai, lozungai, žodžiai... Negi jis baisiai kaltas, kai pripumpuotas roko muzikos garsų ir ritmo elgiasi nebe kaip žmogus, o kaip užsuktas automatas? Žmogus dabar ne mąsto, o veikia ir visom burėm skrenda į... nužmogėjimą, į atsisveikinimą su savim, į pražūtį.
Medituodamas bažnyčioje, Rokas Trupinėlis jau galutinai susitaikė su mintim, kad šitas šuva, kurį pavadino Moiriu, yra jo likimas. O nuo savo likimo niekur nepabėgsi ir nepasislėpsi, kaip ir nuo savo vardo ir pavardės, kurių jaunystėje tiesiog nekęsdavo ir ne kartą norėjo atsikratyti, bet vis nepavykdavo, kadangi visi žinojo, kad toks Rokas Trupinėlis jau gimė, gyvena ir nežada mirti, tegul ir prakeiktas. Ką gi jis galėjo padaryti? Nebent pasišaipyti paversdamas Roką Lopu, o Trupinėlį – Didumėliu. Ir išeidavo Didumėlis to Lopo! Tokia mintis jam šovė į galvą senų senovėje, kai, prisiskaitęs knygų apie Dangų ir Žemę vieną rugpjūčio naktį stovėjo maro kapinėlėse ir skaičiavo krintančias žvaigždes. Žvelgė, skaičiavo, o galva plyšo nuo begalės jausmų ir alkanų minčių, kurių pati įkyriausia ir nuožmiausia buvo: „Kodėl aš, Rokas Trupinėlis, čia stoviu? Ir iš kur čia toks atsiradau? Ir kam aš esu reikalingas?“ Stovėjo, o visą kūną purtė kažkoks svaigus karštas šaltis. Net dantys sukaleno. Kartą. Kitą. Ir staiga galvą apšvietė mintis, kuri jį kone pribloškė savo paprastumu ir įtikinamumu: reikalingas, kad visa tai, kas tave supa, matytum ir pažintum. Ši mintis jį nubloškė į begalinę laiko erdvę ir tėkmę, kur siautėjo ir šėlo žvaigždžių ir dulkių pūga. Ir štai viena tokia mikroskopinė dulkelė, mistinės energijos užprogramuota pažinimu, amžinojo tapsmo būsenoje per milijardus metų pavirto... Roku Trupinėliu. Prislėgtas minčių naštos ir savo menkumo, jis parpuolė ant kelių ir garsiai maldavo Dievą atleisti už bedieviškas mintis. Maldavo ir niekino save: tu esi tik lopas ant dvasios elgetos skrandos. Maldavo, bet širdis džiūgavo, kad ši dulkelė prieš begalę metų buvo užprogramuota pažinimu. Ir tai supratęs jis susitaikė su savo Roku Trupinėliu. Mažas trupinėlis didelio regėjimo ir pažinimo vertas.
Susitaikęs su likimu ir mintim, kad nuo Moirio nepabėgsi, Rokas Trupinėlis, išėjęs iš bažnyčios, jau niekur neskubėjo. Todėl ir Sapiegos stotelėje, prie standartinio kiosko kantriai laukė, kol nuslūgs tasai automobilių, autobusų, troleibusų ir sunkvežimių srautas. Bet ūmai prisiminė, kad Moiriui dar nepasakė paties svarbiausio dalyko. Todėl pasišaukė jį, pasodino sodelyje už kiosko ir nieko nelaukdamas, tarsi bijodamas nesuskubti, tarė:
– O dabar, mielas Moiri, leisk man tęsti tai, ką pradėjau. Ne, iš tikrųjų nenorėjau dėl savo prakeikto gyvenimo aušinti burnos. Tačiau tu, Moiri, taip draugiškai ir nuoširdžiai mane sutikai, o paskui ištikimai mane lydėjai ir neapleidai nė tada, kai aš viską dariau, kad tavim atsikratyčiau. Tu vis it koks aukščiausios kategorijos seklys mane surasdavai ir saugojai kaip ištikimiausias asmens sargybinis. Ir taip nesėkmingai besislapstant nuo tavęs staiga man šovė mintis, kad neblogai būtų su tavim susidraugauti ir pamėginti papasakoti visa tai, kas man gyvenime yra nutikę. Mat būtinumą išsikuopti esu pajutęs jau ne šiandien. Ir jau vien dėl to, jog bent vienas gyvas padaras pasaulyje žinotų, kad gyventi sunkiausia yra ne tam, kuris labai myli Dievą ir todėl susilaukia iš jo daug išmėginimų ir kančių, o tam, kuris iki galo yra ištikimas savo kategoriškajam imperatyvui. O kas gi yra tasai kategoriškasis imperatyvas? Ogi monstras, kuris ryja pats save. Pradeda nuo uodegos, o baigia galva, kuri tvirtina arba paneigia tai, ką siūlo kategoriškasis imperatyvas. Mano laimei ar nelaimei, kone visada nugalėdavo kategoriškasis imperatyvas. Ir todėl aš sulaukdavau daugiausia nemalonumų ir priekaištų iš oficialiųjų sluoksnių. Taigi pasiryžimas vieną kartą išsikuopti tos pačios teisybės labui seniai subrendo, bet vis neradau tinkamo nuodėmklausio. Tokio, kuris neturėtų jokių egoistinių ar net sadistinių jausmų ar tikslų, o kovotų vien už Teisybę. Kadangi ir žmogus, sakytum, sekdamas Dievu, dažnai neatsispiria pagundai ištikimą draugą, bičiulį, pasekėją išbandyti. Tiesą sakant, aš jų, tų teisingųjų, atkakliai ir neieškojau. Ir ne tiek dėl to, kad vis dar abejočiau, kiek dėl to, kad akis vis neužkliūdavo už tokio subjekto, kuris turėtų kantrias ausis ir atlaidžią širdį. Nežinau kodėl, bet į mano akiratį patekdavo vis ne tokie, kokių pageidaudavo kategoriškasis imperatyvas. Ir dažniausiai likimas mane suvesdavo tik su tokiais subjektais, kurie už jiems padarytą gerą darbą ar paslaugą atsilygindavo ne tuo pačiu. Arba, kas dar blogiau, lemiamu momentu jie pasireikšdavo kaip dideli bailiai, išdavikai ar smulkūs niekšeliai. Tad spręsk pats, ar galėjau jais pasitikėti. Be to, kaip šauksi, taip ir atsišauks. O aš, deja, ne visuomet mokėjau šaukti taip, kaip daugumai žmonių patinka. Ir čia man nuolat koją pakišdavo tas kategoriškasis imperatyvas.
– Matau, Moiri, kad tu zulini koją į koją, kažko raukaisi, nerimauji. Tu nori man prieštarauti, pasakyti savo nuomonę? Taip? Tyli? Vaidinasi, galiu tęsti toliau. O gal tu nori pasakyti ir net įrodyti, kad žmogus, kaip ir žuvis, pradeda gesti nuo galvos? Neprieštarauju. Sutinku. Tai sakydamas, turiu galvoje ir tai, kad mes dar neturime tobulos, kaip dabar mėgstama tuo žodeliu švaistytis, valdžios. Nei tobulo Prezidento, nei tobulo Seimo Pirmininko, nei tobulo Premjero. Juo labiau neišsiugdėme ir tokių ministrų ar seimūnų, kuriais galėtume pasididžiuoti ar bent pasitikėti. Ir karo, ir bado, ir maro metu. Šiandien dauguma liaudies tarnų tarnauja ne tiek savo rinkėjams, kiek savo ambicijoms, savo kišenei. Ir jie dar neturi aiškiai nusibrėžto tikslo. Didelio ir kilnaus. Kol kas jie sugeba tik žodžiais paramstyti laisvąją rinką, agituoti piliečius į kovą dėl pinigo, dėl materialinių gėrybių, dėl dalykų, kurie gali išaukštinti žmogų iki mecenato ar nužeminti iki aplinkybių fabrikato. Tačiau dauguma piliečių jau retai beprisimena tą metą, kai rankomis susikibę ir širdimis susilieję stovėjo Baltijos kelyje ir buvo pasiryžę tą kelią į Laisvę išgrįsti ne tik savo jausmais, bet ir kaulais. O kai Nepriklausomybė tapo ne idėja, vizija ar miražu, o Realybe, daugelis lietuvaičių vėl pasiilgo lažo ir vergvaldiško botago.
Kodėl šitaip? Ogi iš dalies, Moiri, ir dėl to, kad Sovietijos metu žmogus, visą laiką stumdomas – daryk tą, o nedaryk to! – staiga pasijuto vienas akistatoje su propaguojamu Blogiu. Blogiu pavirto net laisvių ir laimės šaltinis Demokratija. O Laisvoji rinka, pašaukta atgaivinti iniciatyvą, nugalėti skurdą ir įtvirtinti būdingą žmogui lenktyniavimą, tapo sukčių landa. Kodėl? Ogi todėl, kad nei valdžia, nei jos patarėjai nežinojo, nenorėjo žinoti ar neturėjo laiko sužinoti, kad Demokratija lygiai atveria duris tiek Gėriui, tiek ir Blogiui. Tik Gėrį reikia kurti, o Blogis pats save kuria.
Ir, deja, yra daugybė svarbių dalykų, dėl kurių mūsų valdžiai nei šilta, nei šalta. Sakysime, Sovietijos metais mes labiausiai pasigesdavom ir pasiilgdavom Teisybės. Tokios Teisybės, kuri sustabdytų žmonių žudynes, trėmimus, tikinčiųjų persekiojimus, valdžios savivalę, cenzūros siautėjimą, visokias privilegijas, diskriminacijas ir t. t. O ko dabar mes labiausiai pasigendam? Irgi tos pačios teisybės. Teisybės, kuri atskleistų, į viešumą iškeltų korupciją, užsienio žvalgybų machinacijas, mafijos rėmėjus, šantažuotojus, surastų ir nubaustų bankų grobstytojus, žudikus, prievartautojus, reketininkus, pažabotų visokių spekuliantų, prokurorų ir teisėjų gobšumą, demaskuotų kai kurių tautinių mažumų diktatą ir hegemonines nuotaikas bei užmačias, kovotų su valdininkų gobšumu, kuris jiems leidžia mokesčių mokėtojų pinigais gastroliuoti po užsienius, ruošti prabangius balius, netrukdo žiniasklaidai kvailinti bei tvirkinti žmones. Tik dvasinės kultūros ir aukštos moralės ugdymas bei puoselėjimas galės atitolinti mus nuo tos prarajos, prie kurios diena iš dienos vis artėjame.
– Taigi matai, Moiri, kokia situacija mane privertė ieškoti tokio nuodėmklausio, kuriuo galėčiau pasitikėti iki galo ir kuriam galėčiau išlieti kupiną širdgėlos ir nuoskaudų širdį. Žinoma, ir prieš atsiverdamas tau, Moiri, aš ilgai dar svarsčiau, ar ne geriau jau būti nesuprastam ir pilnam gėlos, negu suprastam, lengvam ir tuščiam. Juk dabar Lietuvai pirmiausia reikėtų tokių žmonių, kurie suvoktų, giliai įsisąmonintų, kad niekada neišroposime iš duobės, į kurią patekome ir kurioje murdomės, jeigu kovosime tik už galingųjų teisybę, o ne už tą Teisybę, kurios nelydėtų prakeikimas. Juk pagrindinė blogybė Lietuvoje yra bene ta, kad mes dar neišsivadavę iš sovietinio mentaliteto, kurio būdingiausias bruožas: tikslas pateisina priemones; įstrigome į holivudinę moralę, kurios credo: užuojauta ne aukai, o budeliui. Štai kodėl panaikinta ir mirties bausmė, nors 80 proc. žmonių – prieš tą panaikinimą. Betgi panaikinimo trokšta radikalusis liberalizmas, kuriam žmogaus teisė žudyti yra svarbesnė negu pareiga to nedaryti.
Baigęs šį savo ilgą monologą, Rokas Trupinėlis vėl kantriai laukė, kol bent kiek sumažės tasai begalinis mašinų srautas. Laukė ir nejučiom savęs klausinėjo: kur taip nutrūktgalviškai, lyg išprotėję, skuba šitie jauni žmonės, šitie pienburniai ir pienburnės, šitie paaugliai, kai niekas jų negyvų namuose nelaukia? Moiris, kuris vėl stovėjo pagarbiu atstumu nuo savo naujo šeimininko ir tikriausiai stengėsi įsiminti ir suprasti ką tik išgirstus žodžius, irgi kantriai laukė. Laukė ir kažko vis nerimavo. Manding, negalėjo pamiršti to Kosciuškos gatvėje žuvusio juodo šunelio ar sau atleisti dėl tų grumtynių su juoduoju vaiduokliu Šv. Petro ir Povilo bažnyčios šventoriuje. O gal sau prikaišiojo, kad Sereikiškių parke po sočių pietų buvo kiek užsnūdęs prie tos cementinės dėžės, panašios į balsų ar pelenų surinkimo urną. Todėl daug ko apie naujo šeimininko gyvenimą galėjo neišgirsti.
O Rokas Trupinėlis nesijautė, kad pareigą būtų atlikęs iki galo – jo galva dar ūžė nuo pažadintų minčių it sujudintas bičių avilys. Jis priėjo prie kantriai tupinčio Moirio, paglostė jam galvą ir tarė:
– Dabar, kai jau esu viena koja grabe, aš įgijau ir teisę savęs paklausti: ar gyvenčiau kitaip negu gyvenau, jeigu Dievas man leistų savo gyvenimą pradėti iš naujo? Į šį klausimą ne vienas atsako, kad gyventų lygiai taip pat ar panašiai, kaip jau gyveno. Tokiame atsakyme nesunku įžvelgti įsisenėjusį egoizmą, reiklumo sau stoką, nenorą ar nesugebėjimą kritiškai mąstyti, baimę pasirinkti... Pasakytum, tokių žmonių gyvenimą kažkas iš šalies vairavo, o jiems teko tik paklusti. Žodžiu, pasiduoti vedamiems už rankučių aplenkiant balas, duobes, pusnis, šiukšlynus, miškų tankmes. Deja, nieko panašaus negalėjo būti man, kadangi visą gyvenimą mane lydėjo prakeikimas, kuriam turėjau pasiduoti arba pasipriešinti nededant didelių vilčių laimėti. Vis dėlto aš pasirinkau pasipriešinimą ir ieškojau patarimo Biblijoje, knygose ir savo sapnuose. Deja, sapnuose ieškojau per vėlai. Todėl jeigu galėčiau gyvenimą pradėti iš naujo, pirmiausia aš išmokčiau atrakinti savo sapnų seifą, kur yra padėtas Dabarties ir Ateities raktas. Jeigu man būtų pavykę laiku tą seifą praverti – tegul ir ne atidaryti, – prakeikimas, kuris suluošino ir iš dalies suėdė mano gyvenimą, būtų pavirtęs ne tragedija, o blogiausiu atveju – tik tragikomedija. Ir atrakinti tą seifą reikėtų ne Froido, Jungo ar Lakano raktu, o tik savo galva. Juk skirtingi žmonės, skirtingi ir jų sapnai. Neatrakinęs savo sapnų seifo, aš negalėjau numatyti, kuo gali baigtis vienas ar kitas mano bandymas išsivaduoti iš prigimties ir primestos patirties diktato. Bent retkarčiais. Todėl ir visas mano gyvenimas buvo ne kas kita, kaip aklas ir vargingas kopimas per erškėtynus ir kemsynus į pažinimo viršūnę, į kurią užkopęs nieko kito kol kas neradau, tik juodo granito plokštę su ryškiu užrašu:
ŽMOGUS YRA TA BŪTYBĖ, KURI KURPIA PATI SAVE
Ką tai reiškia? Ogi pačią žmogaus esmę. Žinosi savo esmę, niekada nenukrypsi nuo azimuto, to Kanto kategoriškojo imperatyvo, kuris, ko gero, man ne tiek padėjo, kiek pakenkė. Žinoma, aš tuo nenoriu pasakyti, kad kategoriškasis imperatyvas yra pasenęs ar tobulintinas. Ne! Jis yra ne kiekvieno nosiai. Pagaliau... Jedem das seine5.
O gal žmogus yra ta būtybė, kuri vaidina? Kuri bėga nuo savęs? Kuri bijo savęs kaip velnias kryžiaus? Beje, tokią mintį man pakišo ir net sutvirtino mūsų seimūnai, kurie, žinodami, kad jų gražbylystė perduodama per radiją ir televiziją, iš kailio neriasi norėdami pasirodyti ne tiek protingi, kiek sąmojingi auksaburniai, o tuo ir... reikalingi.
Bet gal ir ne? Žmogus dar nepažino savęs. Ir vargu ar kada nors pažins.
Pagaliau Rokas Trupinėlis sulaukė momento, kai padūkęs automobilių, limuzinų, autobusų, sunkvežimių, troleibusų tvanas apsilpo, atslūgo ir juodu galėjo pasinaudoti pėsčiųjų teise jiems skirtoje vietoje pereiti gatvę. Todėl abu ne tiek dairėsi, kiek skubėjo. Tačiau ar akimirką užsisvajojo, užsižiopsojo, ar tiesiog sutriko, susimėtė ir... klaikiai sužviegė stabdžiai, sužviegė tiesiog skerdžiamos kiaulės balsu ir vėl tas pats rytą jau girdėtas balsas dar sykį it perkūnas iš giedro žvaigždėto dangaus padrioksėjo:
– Tavo tasai „kamikadzė“?
– Nei mano, nei tavo, – nesuspėjęs nei išsigąsti, nei susigaudyti, kas atsitiko, vis dėlto filosofiškai atsakė Rokas Trupinėlis.
– Oho, koks životosofas!
– Oho, koks molokososas!
– Ja – molokososss? – kaip iš žemės šalia jo išdygo skustagalvis keturkampis atletas su kažkokiu gelžgaliu rankoje, pasiruošusioje visur daryti tvarką.
– Molokosos! Molokosos! Molokosos!... – visa gerkle, tarsi išprotėjęs, ėmė šaukti Rokas Trupinėlis. Ir taip šaukė, tarsi geistų išlieti, išrėkti visą per daugelį metų susikaupusią širdgėlą, visus prakeikimus, visus afganus, visas Berlyne išleistas Biblijas su Gustavo Dorė graviūromis, visus Adėlytės „Broliukus“... visus atsitiktinumus, visus atkurtos Nepriklausomybės absurdus, visas negandas, nelaimes... visus gausiai ir dosniai siūlomas Seimo ir teismų įstatymus ir nuosprendžius.
Kas vėliau atsitiko, Rokas Trupinėlis niekaip negalėjo iki galo nei suprasti, nei suvokti, nei kam nors žmoniškai papasakoti ar paaiškinti. Tik išgirdo sausą, kažkokį atsargų ir net švelnų garsą it sprigto spragtelėjimą ar pakštelėjimą lūpomis, palydėtą lyg palengvėjimo atodūsiu, ir jis tuojau pat prie savo kojų išvydo Moirį, kuriam iš pražiotos, tarsi be galo nustebusios ar norinčios kažką pasakyti burnos tekėjo skaisčiai raudonas kraujas. O kai vėl pakėlė akis, dar labiau nustebo: nei limuzino, nei keturkampio skustagalvio atleto, nei mašinų srauto nebebuvo. Nieko. Ničnieko nebebuvo. Tik kažkur iškilmingai mušė laikrodis.
Rokas Trupinėlis dar ilgai mintyse skaičiavo laiko dūžius, kol ėmė spengti ausyse. Tada parpuolė ant kelių ir pro ašaras žvelgė, kaip gęsta ir niaukiasi Moirio akys. Kai visas jo kūnas dar kartą kitą mėšlungiškai truktelėjo, o akys, tarsi geisdamos įsižiūrėti į žmogų, kuris jam patikėjo viso savo gyvenimo išpažintį, kažkaip keistai apsivertė ir pašoko orbitose, Rokas Trupinėlis vėl išsitiesė visu ūgiu ir ėmė kimiai šūkauti:
– Molokososas! Molokososas! Molokososas!.. Pienburnis!...
Sosas!.. Sosas!.. Sosas!.. Burnis! – atkartojo aidas kažkur nuo Neries upės.
Pavargęs, užkimęs ir svaigstančia galva Rokas Trupinėlis vėl parpuolė ant kelių ir priglaudė lūpas prie kruvinos Moirio galvos. Paskui išsitraukė nosinę ir pradėjo šluostyti jam burną. Ir niekas dabar žmogui nebuvo taip svarbu, kaip palydėti į paskutinę kelionę velionį Moirį, kuriam ką tik atliko viso savo gyvenimo išpažintį. Ir nejučiom prisiminė, kad ne prošal būtų tarti ir atsisveikinimo žodį. Bet kol kas įstengė pasakyti tik tiek:
– Atleisk, brolau, kad aš norėjau tavim atsikratyti, užuot iš pat pradžių ieškojęs rakto į tavo širdį.
Paskui Rokas Trupinėlis paėmė nebegyvą Moirį už visų keturių kojų, prieš tai dar atsiprašė, kad negražiai, o tik patogiai paėmė, nunešė į šalį, kur kadaise stovėjo balta kažkokio šventojo koplytėlė, paguldė ant pajuodusios tarsi iš nebylaus skausmo žemės ir ilgai stovėjo žvelgdamas į mėnulio šviesos nužertą Šventųjų Petro ir Povilo bažnyčią, kuri atrodė lyg vartai į amžinos ramybės šalį. Žvelgė ir tyliai kartojo: „Regina pacis funda nos in pace, Regina pacis funda nos in pace, Regina pacis funda nos in pace...“ Ir staiga nervingai sujudėjo, dar nervingiau ėmė trypčioti vietoje markstydamasis ir lenkdamasis į priekį, kol iš tamsos išniro balta kalijos taurė. Ji buvo labai panaši į pražiotą prakeikimui senės Adėlytės burną. Tačiau Rokas Trupinėlis senės žodžių nesiklausė, tik pats sau tarė:
– Dabar aš jau žinau, ką toliau turiu daryti. – Ir tarė ne tik pats sau, bet ir tai gūdžiai nakčiai, kuri gaubė visą miestą, visus gyvuosius ir mirusiuosius gedulingai šnarančia vėduokle. – Dabar žinau ir tai, mano brolau Moiri, kodėl iš pat pradžių norėjau tavim atsikratyti. Galiu dabar tau tai ir pasakyti: todėl, kad mačiau tavo akyse savo ir tavąją Lemtį. Mačiau tą Lemtį ir nenorėjau, vengiau apsisunkinti laidotuvėmis. Nenorėjau, nors ir žinojau, kad žmogus yra ta būtybė, kuri laidoja, nors mano giminėje buvo geroji Laidotuvių Motina, nors...
Kiek atsipeikėjęs nuo patirto lemties smūgio, Rokas Trupinėlis pastebėjo prie didžiulio kaip namas reklaminio stendo, kur buvo vaizdingai parašyta „NAUJA! „IKI“ – 600 metrų“, stoviniuojantį vyriškį, kuris prie krūtinės glaudė beždžionėlę – kapuciną ne kapuciną, kažkokį negražiai besivaipantį juodai rudą padarą. Tasai vyriškis, atrodo, čia buvo paskyręs kažkam pasimatymą ir todėl, nekantriai vaikštinėdamas žingsnį kitą pirmyn, žingsnį kitą atgal, lūkuriavo ir vis žvilgčiojo į laikrodėlį. Nekantravo ir beždžionaitė. Ji maivėsi, raivėsi, čiupinėjo savo galvą ir papilvę, glostėsi krūtinę. Kai tasai vyriškis atsidūrė arčiau ir jųdviejų akys susitiko, Rokas Trupinėlis jau nebeiškentė nepaklausęs:
– O gal kartais matėt, kaip čia viskas įvyko? Ogi su tuo skustagalviu ir šunim? Juk iš šalies visada geriau viskas matyti.
– Ir ne tik aš – mes abu viską puikiausiai matėm, – noriai leidosi aiškinti nepažįstamasis. – Ir matėm nuo pradžios iki galo. Kaltas tasai skustagalvis limuzino vairuotojas. Tik jis. O jūs, jeigu čia dar stovite ir su manim šnekate, turite būti dėkingas tik savo draugui šuneliui. Jis išgelbėjo jus nuo tikros mirties. Kai skustagalvis pakėlė mauzerį, tamstos keturkojis bičiulis žaibiškai pašoko ir čiupo jam už rankos. Tik gaila, kad mirtiną šūvį nukreipė į save. Tokiam didšuniui reikia tikro paminklo. Tegul visi mato, kad ir šiais laikais ištikimybė dar ne tuščias žodis.
– Ačiū tamstai. Taip ir maniau, – apsidžiaugė Rokas Trupinėlis. – Kitaip ir būti negalėjo.
Rokas Trupinėlis dviem pirštais užspaudė Moiriui akis, o paskui skiausčiu delnu nubraukė nuo jų traiškanas, pernykščių žolių kuokštu nuvalė nuo lūpų kraują ir užsirūkė. Nors rūkyti seniai jau buvo metęs, bet dūmą traukė godžiai, stengdamasis kuo ilgiau sulaikyti plaučiuose. O cigaretę ar dvi tris jis visada laikė akinių futliare. Laikė juodai valandai. Kad kiekvienu atveju galėtų išsiimti, užsirūkyti ir sekundę kitą užsimiršti. Juk nežinai, kokį pokštą likimas gali tau iškrėsti. Užsirūkydavo tik tada, kai visas jo vidinis pasaulis, prislėgtas juodų minčių ir dar juodesnių jam primestų darbų, netekdavo pusiausvyros ir susimėtydavo tarsi nelygiai pakrauta uorė. Tada pats nepajusdavo, kaip iškrėsdavo eilinę kvailystę, na, sakysim, kad ir išdalydavo ubagams ar elgetaujantiems alkoholikams pusę gautos pensijos, o už kitą pusę nusigerdavo iki žemės graibymo. Ir tokių dalykų senatvėje, kai dieną naktį turėdavo atlaikyti akistatą su Afganu ir susikaupusių darbų apsuptį ir svorį, ne mažėjo, o daugėjo. Užsirūkius visada gimdavo kokia nors mirtinai reikalinga mintis, kurią atmesti būdavo dar sunkiau negu nepaklusti tėvui arba motinai. Taip buvo ir šį kartą – sykiu su cigaretės „Astra“ dūmais, pasiekusiais plaučių alveoles ir ten kažką pažadinusiais iš gilaus miego, išsilukšteno įstabus sumanymas: nunešti Moirio palaikus ten, kur juodu susitiko, kur jis, gyvas būdamas, kiaurą naktį kaukė ir kur buvo pasiruošęs amžiams pasilikti. Nunešti ir palaidoti po ta neregėto grožio kalija, kurios žiedas atrodo it iš siaubo ir nuostabos pražiota senio bedantė burna su virpančiu iš nekantrumo atskleisti kraupią paslaptį liežuvėliu.
Kol sučiulpė visą cigaretę, suspėjo sumesti galvoje ir laidotuvių planą. Pirmiausia droš namo, suras kokią nors paklodę ar švaresnį maišą – vieną tokį tikrai žinojo rasiąs, – pasiims tą kastuvėlį, su kuriuo prieš daugelį metų žaisdavo smėlio dėžėje Jotvingas, kai dar buvo mažas ir nekaltas, kai dar nė nesapnavo, kad yra tokia šalis Afganistanas, kur kaifuoja daugybė kareivių, sugintų atlikti internacionalinę pareigą.
Pasiėmęs laidotuvėms reikalingus daiktus, grįš atgal prie Moirio, kurį laikinai paslėps už to reklaminio „IKI“ stendo. O paskui suvynios Moirio palaikus į paklodę arba įgrūs, atsargiai ir pagarbiai, į maišą, nuneš prie to kapo, kurį puošia kalija, dalį vainikų ir gėlių nukels į šalį, iškas ar iškapstys tinkamą duobę, įdės palaikus ir užkas. Ne, užkas ne tuoj pat. Prieš tai dar tars žodį. Na kad ir tokį: „Brangusis, narsusis Brolau Moiri, šaunusis „Kamikadze“, štai Tu jau žengi į Taikos ir Ramybės karalystę. Ir žengi ne kaip priverstinės ar privalomosios vergiškos tarnystės auka, o kaip šuniškos ištikimybės simbolis. Aš žinau, kad dar prieš didvyrišką žūtį Tau buvo atėjusios juodos dienos – tu netekai savo šeimininko, draugo ir maitintojo. Ir žiaurusis likimas ėmė persekioti ne tik Tave, bet ir Tavo brolius, seses ir visą gentį, kurios šimtai, o gal ir tūkstančiai narių dabar bastosi po gatves, aikštes, parkus, elgetauja, badmiriauja, šąla. Ir baigia savo dienas po mašinų ratais, iš bado, nuo ligų, vaikėzų paleistų akmenų, bet dažniausiai – nuo negailestingos šungaudžių rankos. O juk buvo toks metas, kai žmogus, kuris rūpinosi ne tik savimi, bet ir savo vaikų ateitim, troško surasti tokią būtybę, kuri jam ištikimai tarnautų ir saugotų jį ir jo turtą nuo vagių ir visų pavojų. Tokią būtybę, kuri jam ištikimai tarnautų ne tik laimės, džiaugsmo valandomis, bet ir negandų metu. Ir jo akys nukrypo į Tave, šuneli, į ištikimybės, paklusnumo ir prisirišimo prie žmogaus simbolį. Ir jo akys bei širdis neapsiriko – šuva, kad ir kur jis gyventų ir tarnautų, mieste ar kaime, Europoj ar Amerikoj, Afrikoj ar Azijoj, pateisino visas jo viltis ir visus lūkesčius. Deja, to nepasakysi apie žmogų, kuris dažniausiai sugeba reikalauti ištikimybės tik iš kitų, o pats leidžia sau likti niekam neįsipareigojęs. Vargu ar geresnis ir aš Tau, brangusis Brolau Moiri, buvau. Ypač pirmomis mūsų susitikimo valandomis. Ir aš kaip velnias kryžiaus bijojau Tau įsipareigoti, Tau tarnauti. Oo ta mūsų žmogiška, nežinia kokio šėtono atnešta ir pasėta sėkla – baimė įsipareigoti, vienas kitam tarnauti, būti ištikimam! Ir geriausiai tai įrodo atkurtos mūsų Nepriklausomybės triumfo ir kančių laikas. Tas laikas, kai žmonės, mūsų brangūs tautiečiai, vos tik nusimetė okupanto užkrautą naštą, vos tik pasijuto bent kiek laisvesni ir saugesni, pamiršo visus budėjimus prie Parlamento ir Televizijos bokšto, pamiršo varganus rublius, suaukotus deputatams ir jų apsaugai, pamiršo Baltijos kelią, tą gyvą jaunų ir senų žmonių širdžių grandinę nuo Vilniaus iki Talino, pamiršo daugelį metų trukusią nevalią ir ėmė vienas į kitą skersakiuoti, žvelgti nebe kaip į draugą, bičiulį, tautietį ar pilietį, kuris dar vakar su juo dalijosi paskutiniu duonos kąsniu džiaugsmo ir skausmo valandomis, o kaip į priešą, balastą, išlaikytinį, konkurentą, papildomą burną, atitraukiančią gardesnį kąsnį nuo jo paties išponėjusios ir jo vaikų išlepintos burnos. Argi ne dėl žmogaus egoizmo, gobšumo, nepakantumo, žiaurumo, menkystės ir tuštybės, begalinio susireikšminimo ir puikybės, skubėjimo praturtėti ir pagarsėti ir Tu čia, narsusis Brolau Moiri, amžiams atgulei? Tebūnie Tau, Riteri be priekaišto, lengva Vilniaus žemelė, kurią Tu ne tik iš meilės, bet ir iš begalinės šuniškos ištikimybės niekingam šios žemės padarui žmogui aplaistei savo krauju“.