Paskutinėmis lapkričio dienomis Bronys Savukynas, Aidas Marčėnas, Neringa Abrutytė ir aš buvome pakviesti į Johanesui Bobrowskiui skirtą renginį, kuris vadinosi „Memel – Nemunas. Stimmen. Echos“. Vokietijoje yra įprasta prisiminti garsių žmonių mirties metines. Praėjusių metų rudenį kaip tik sukako 40 metų nuo ankstyvos rašytojo mirties. Renginys vyko Maxo Lybermano namuose prie Brandenburgo vartų. Šie erdvūs namai Berlyne vokiečių publikai gerai žinomi. Renginio iniciatorė buvo mūsų ambasada Berlyne bei jos kultūros atašė Rasa Balčikonytė, taip pat Brandenburgo vartų fondas.

       Pranešimą skaitė B. Savukynas, kuris sovietmečiu pirmas „atrado“ J. Bobrowskį ir pirmas pradėjo versti poeto kūrybą į lietuvių kalbą. Šį rašytoją beveik po pirmųjų knygų „atrado“ latviai, patys vokiečiai, mes, netrukus jo kūryba buvo išversta į rusų kalbą. Įdomu, kad tuoj buvo išleista ir Vakarų Vokietijoje, – tuomet vadinamoje VDD (VDR) neoficialaus poeto kūrybos skelbimas galėjo tapti politiniu įkalčiu. Bet taip neatsitiko. J. Bobrowskio kūryba įveikė griežtus ideologinius barjerus, tapo kelių tautų savastimi.

       Vakaro metu ne kartą teko išgirsti vokišką žodį die Brüke (tiltas). Iš tikrųjų J. Bobrowskio kūryba buvo pirmas neoficialus abiejų Vokietijų poetinis tiltas. Simboliška ir tai, kad šis renginys vyko ties Brandenburgo vartais, pro kuriuos ėjo garsioji du pasaulius dalijusi mūro siena. Būdamas Berlyne mačiau, kaip ji įnirtingai iš abiejų pusių buvo daužoma. J. Bobrowskis, kaip sako vokiečiai, tai darė žymiai anksčiau. Dabar galvoju, jog poezija taip pat gali atlikti labai svarbų darbą, panašiai kaip dalba griaunant totalitarinių ideologijų išmūrytas sienas tarp tautų ir žmonių.

       J. Bobrowskio biografija yra išskirtinė, jis gimė ir augo Prūsijoje, buvo susijęs su jos lietuviška dalimi. Yra žinoma, kad jis suprato lietuviškai, skaitė Liudviko Rėzos surinktas lietuvių liaudies dainas. Viename eilėraštyje latvių poetas Maris Čaklajis yra gražiai pasakęs, kad J. Bobrowskio poezija atsirado tarpe, kuriame buvo prikritę įvairių tautų, kalbų ir kultūrų. Tai teikė rašytojui unikalią galimybę matyti pasaulį kelių kultūrų ir tautų akimis, suvokti jas didelėje geografinėje erdvėje, kuri kai kuriuose rašiniuose vadinama mitine Sarmatija.

       Tuo metu J. Bobrowskio poveikis mums buvo didžiulis. A. Marčėnas kalbėdamas vakare prisipažino, jog šio poeto eilėraščiai jo kartai darė didžiulį poveikį, išlaisvino eilėraščio struktūrą, leido pažvelgti į save iš šalies, suvokti platesnius kūrybos, gal net ir lietuviškumo horizontus.

       Paradoksalu, bet mūsų kūrybines ar net tautines ambicijas stiprino nelietuviškai rašę, tačiau kokiu nors būdu su Lietuva, jos istorija susijusieji: A. Mickevičius, O. Milašius, Cz. Miłoszas, pagaliau – J. Bobrowskis. Kažko mes patys dar vis nepadarome, nesugebame savęs matyti platesniuose Europos kultūros kontekstuose, savo baltiškoje praeityje. Beje, taip mus matė neseniai miręs žymus rusų mokslininkas Vladimiras Toporovas.

       Įstrigo B. Savukyno mintis, kad J. Bobrowskis taip pat buvo dvidešimto amžiaus egzilės rašytojas. Jis buvo tremtinys iš savo gimtinės kaip ir mūsų išeiviai, labai aštriai jautė amžiaus politinį ir kultūrinį genocidą, kai vietovės, iš kurių būname ištremti, tampa visuotinės sąmonės savastimi. Tokiuose kraštuose turi atsirasti šventi raštai arba poezija. Ir ji atsirado. Daugiau niekas taip nerašys ir neparašys. Didieji meno ir kultūros dalykai būna užbaigti, kaip visiems laikams buvo užbaigti K. Donelaičio „Metai“. Užbaigtas jau yra ir J. Bobrowskis, nes visi praradimai išlieka kultūroje ir mene.

       Dar šiek tiek apie renginį, kurį gražiai vairavo Claudia Sinng, paskaičiusi vokiškai J. Bobrowskio ir mūsų eilėraščių vertimų. Buvo pasirinkti kūriniai, kurie ypač atitiko šio vokiečių poeto kūrybos dvasią. Nuostabu, kad būta neįsisąmonintų sąšaukų, vaizdinių bei nusiteikimų, kuriuos savo vertimais atskleidė Claudia.

       O apie ją pačią būtų galima taip pat daug ką pasakyti. Be jokios abejonės, ne vienas sąjūdininkas dar prisimena nepaprastai simpatišką vokietaitę, kuri, labai greitai prakalbusi lietuviškai, nuolat sukinėjosi tarp mūsų, siuntė žinias į užsienio spaudą. Šiuo metu ji yra viena žymiausių mūsų literatūros vertėjų į vokiečių kalbą, verčia pačius naujausius mūsų kūrinius.

       Visais atžvilgiais šis vakaras prie Brandenburgo vartų buvo tikrai įspūdingas. Juo stebėjosi ne vien rengėjai, bet ir patys vokiečiai. Nemaža salė buvo pilnutėlė, kai kas net ir stovėjo. Kažkodėl man visa tai priminė mūsų sąjūdiškąją jaunystę. Manau, jog per J. Bobrowskį vokiečiai atpažįsta Lietuvą. Ir ne vien tai. Didelį įspūdį vokiečiams buvo padaręs mūsų prezidento Valdo Adamkaus vizitas Vokietijoje, jo vardą ir pavardę jie tarė labai taisyklingai.

       Vakare kalbėjo mūsų ambasadorius, kol kas vis dar įsislaptinęs poetas Evaldas Ignatavičius. Sako, jog salėje buvę ir oficialių asmenų. O iš neoficialiųjų – rašytojo sūnus Adamas ir poetė Aldona Gustas, su kuria teko persimesti vienu kitu žodžiu. Vakaro rengėjai sakė, jog šiaip ji nemėgstanti jokios viešumos.

       Pastebėjau vieną labai keistą dalyką. Kažkodėl apie Lietuvą, jos kultūros ir meno žmones daugiau sužinai būdamas Vakarų šalyse nei iš mūsų žiniasklaidos, kad ir kultūrinės, kurioje dažniausiai kas nors „kapojama“ ar „kapojamasi“. Berlyne vienas po kito priėję vokiečiai norėdavo pasakyti, ką matė, girdėjo, minėjo pavardes. Noriu pasakyti, kad mūsų menas, ypač muzika, o jau šiek tiek ir literatūra tampa kultūrinio Vakarų elito domėjimosi dalyku. Tai visai nauja po to, kai mus kviesdavosi kaip neturtėlius. Mums atkūrus nepriklausomybę, Vokietijoje jau išverstos ir išleistos net 44 mūsų rašytojų knygos, daugiau nei kurioje nors kitoje pasaulio šalyje.

       Reikėtų dar pagirti ir ambasadą, kuri imasi gana rimtos kultūrinės veiklos. Būtų galima pateikti ilgą jos organizuotų renginių sąrašą. Panašių ambasadų turime gal dar dvi ar tris. Lietuvių kultūrinės programos vokiečiams tapo ypač žinomos, kai daugiau nei prieš metus kultūros atašė pradėjo dirbti R. Balčikonytė. Vien per metus buvo surengta 60 įvairių muzikos, dailės, literatūros, lietuviško kino renginių.

       Lankydamasis įvairiose mūsų šalies ambasadose išvysdavau tikrą humanitarinį skurdą. Įvairiom progom išgirsdavau, jog valstybė neskiria pinigų, kad ambasadose būtų kaupiama įvairi lituanistinė, užsieniečius dominanti literatūra. Tad ką galima kalbėti apie mūsų valstybės kultūrinį įvaizdį, jeigu panašaus pobūdžio literatūra, taip pat ir Berlyne, yra tik padovanota kaip kokioms vargšų prieglaudoms.
      
2005. XII. 21