Vladas Braziūnas, Algirdas Klova, folkloro grupė „Vydraga“. IŠ NAMINIO AUDIMO DAINOS: KOMPOZICIJA POETO BALSUI IR SKAMBANČIAI GAUSAI. – Vilnius: Kronta, 2005. – 126 p. Priedas – kompaktinė plokštelė.

       Rašau apie tikrai ypatingą leidinį. Pacituosiu jo anotaciją, nes nėra jokio reikalo ieškoti kitokių žodžių leidinio ypatumams trumpai apibrėžti:

       „Šioje knygoje publikuojamos Vlado Braziūno eilės bei jo parapoetinės ir Algirdo Klovos muzikinio vyksmo, išsiskleisiančio pridedamoje kompaktinėje plokštelėje, pastabos. Plokštelė – V. Braziūno ir A. Klovos kompozicijos poeto balsui ir instrumentinei gausai iš naminio audimo dainos įrašai. Kompozicija pirmąkart atlikta Tarptautiniame instrumentinės liaudies muzikos festivalyje „Griežynė“ (2004. IX. 9). Tai muzikos ir poezijos skaitymas iškart dviem būdais: paties poeto balsu ir įvairiausiais muzikos instrumentais (A. Klova ir jo vadovaujama folkloro grupė „Vydraga“), taip pat dainomis“.

       Taigi į nemažo formato baltą knygą tvarkingai įdėta plokštelė. Galima klausytis, galima skaityti, galima klausytis skaitant knygą. Ko nėra plokštelėje, – tai tų „parapoetinių pastabų“.

       Užmojis. Spėčiau, kad leidinio sumanymas, užsidegimas jį įgyvendinti yra šiek tiek susijęs su tvirtinimais, kad mūsų epą galima sudėti iš senųjų liaudies dainų. Taigi esama epinio didingumo ambicijų, kurios anksčiau jaudino skirtingų talentų ir aspiracijų kūrėjus, tarkim, V. Krėvę, B. Sruogą, A. Šmulkštį-Paparonį, Just. Marcinkevičių, kitus. Šiuo atveju dabartinė poezija eina „dvipusio eismo“ keliu – daug ima iš dainos (ir apskritai iš tautosakos) ir šiuolaikiškąja raiška dainą užtaria, nori pratęsti jos gyvenimą.

       Vladas Braziūnas. Kas lig šiol nežinojo, dabar (iš šio leidinio) sužinos, kad poetas V. Braziūnas seniai užrašinėja tautosaką, yra dalyvavęs ir ekspedicijose, ir pats vienas dardėjęs į tolimus kampelius pasiklausyti jį sudominusio žmogaus. Universiteto metais ir vėliau, lig šiol jis neria į visus įmanomus folkloro judėjimus. Pats gražiai dainuoja (girdime klausydamiesi plokštelės). Išlaikęs savąją tarmę. Ergo – leidinys yra jo įvairių gabumų išsipildymas. (Verta priminti, kad leidinio pavadinimą – „Iš naminio audimo dainos“ – rastumėt jau pirmoje V. Braziūno poezijos knygoje, taip 1983 m. jis buvo pavadinęs savo rinkinio skyrių.) Išsipildymai ir pačiam žmogui smagūs, ir kitiems suteikia malonumų. Čia tiktų pacituoti vieną gražesnių knygos eilėraščių:

o kūnas tirpsta muzikos ugny
garsai šventi, ir angelas jų klauso
pamiršęs, kad meni, jog gyveni
užspaudžia pirštais tavo žvilgsnį blausų
ir kūnas tirpsta muzikos ugny

 

 
(p. 117)

      
       Tekstai. Tai eilėraščiai ir poetiški komentarai. Pastarųjų, jeigu suskaičiuotume žodžius, greičiausiai būtų daugiau.
       Eilėraščiai suartėja su senųjų dainų pasaulėvaizdžiu, situacijomis, tropais, intonacijomis. Kartu jie visai šiuolaikiški. Kai klausaisi plokštelės, girdi, kaip dabarties poetas perima muzikos ritmus arba, atvirkščiai, keičia, „padžiazuoja“. Poezija (čia ji šiek tiek taikomoji) adoruoja tolstančio laiko tautos kūrybą bei joje įtvirtintas dorovines vertybes ir pačiu savo būdu „tęsia dainą“. Paprastumo siekis tuoj primena, kad panašiu keliu yra ėję Just. Marcinkevičius, J. Strielkūnas, atsiranda sąmoningų ar netyčinių parafrazių. V. Braziūno „folklyrikoje“, kaip ir reikėjo tikėtis, jo potraukis vartoti tarmybes ir retažodžius pražysta kaip Svalios pakrančių pieva pavasarį. Grožėtis savo tarme yra gražu, rūpintis tolesniu jos gyvenimu – irgi, bet, man rodos (čia jau skonio dalykas), šiandieninio poezijos skaitytojo nereikia varginti per daug ir be reikalo. V. Braziūno problema – ne tik šiuo vienu požiūriu – yra saiko ir distancijos jausmas. Juk panašiai pastangos sukišti pinklesnę mintį į vieną plačiai išsidriekusį sakinį eilėraštį paverčia brūzgynu. Braziūno brūzgynai gal būtų jo vertas sąskambis, bet kur čia prilygsi perskaitęs: „graso bumba ant Pasvalio bruko brūklį pametęs kolumbas keršulis“ (p. 25). Dosnus garsyno eksponavimas yra „per daug poezija“. Ypač dabar, kai ji rengiasi paprasčiau, bėga nuo „Stiliaus“ fotosesijų. Šias „kritikas“ rašau tikrai ne autoriui, jo savita kalbėsena yra seniai susiformavusi ir vargiai begali kisti, tad panašūs pastebėjimai priklauso bendresniam vertybių tikrinimosi laukui. Kabinėtis, atleiskite, yra įdomiau, bet nuo teisybės nepabėgsi: pagrindinė knygos poetinė tėkmė yra graži, kupina žavių nuostatų, jautrumo bei tikslių akcentų. Čia kalbu apie kai kuriuos eilėraščių motyvus, ir savaime svarbius, ir laikančius viso leidinio konstrukciją. Tai, tarkim, karo, tremčių, pokario, dabartinio gyvenimo įsiterpimai į ilgametį gausmą, kurio tvarumą tvirtina šis leidinys.
       „Parapoetinės pastabos“ – tai V. Braziūno tekstai, spausdinami smulkesniu šriftu puslapių pakraščiuose. Jų intonacija „suderinta“, bet patys tekstai skirtingi. Vieni susieti su skambančia muzika ar greta spausdinamu eilėraščiu, kiti laisvai tolstantys. Yra etnografinių žinių, kalbėjimo apie įdomesnius žmones, tautosakos pateikėjus (daugiausia dėmesio Onai Bluzmienei), yra citatų iš įvairių leidinių (paprastai tautosakinių), kalbėjimo apie folkloro ir profesionaliosios kūrybos sąlyčius, pasitaiko etnografinių vaizdelių. Prie leidinio tėkmės šliejasi prozos miniatiūros, vaizduojančios istorinių įvykių poveikį žmonių likimams. Nebūtų poetas – V. Braziūnas vis įterpia autobiografinių esiukų: apie vaikystės būsenas, senelius, tėvus, draugus. Visa tai išvardijus turi atrodyti, kad per daug marga, mišru. Gal ir taip. Bet svarbiausių orientyrų V. Braziūnas paprastai neišleidžia iš akių, bendroji intonacija eklektiką pridengia. Suvokiant aukštąsias leidinio intencijas, lieka abejonių dėl asmeniškumų gausos. Dar kliūva kalbos įmantrumai („Vibruoja, regis, visos mano skaidulos, vos tik prisimenu dviratį“, p. 55), egzaltuoti susijausminimai.

       Garsai. Muzika graži, instrumentai įdomūs, dainos gražios, kompozicinės jungtys prasmingos, lėkštesnių tik pasitaiko (tada prisimeni mėgėjiškus montažus). V. Braziūnas poeziją skaito jausdamas ritmą, metrines eilutes, neužsiima vaidyba. Bet kas man nepatiko, tai vyraujanti „pakasyniška“ gaida. Čia įžiūrėčiau net tam tikrą prieštaravimą leidinio idėjai. Rūpi, kad senoji daina toliau skambėtų, o ji balsu apraudama. Dar ta liūdna dzūkų giesmė į pabaigą… Bet ką žinau, – gal tokio dramatizavimo siekta.

       Knyga. Dabar jau reikia paminėti dailininkę Sigutę Chlebinskaitę. Puikus knygos idėjos ir puslapio erdvių pojūtis, išradingas maketas, spalvų ir šriftų dermė. Apvalios formos susietos su kompaktine plokštele, kuri įdėta dailiai ir patogiai. Pagirtinos leidyklos „Kronta“ pastangos, švarus „Petro ofseto“ spaustuvės darbas. Subtilaus knygos meno pavyzdys.

       Leidinio autorių ir atlikėjų pamokymai mums visiems. Mylėkite savo tautą ir jos kūrybą, kaupkite ir puoselėkite ją, laikykitės Viešpaties įsakymų, dorai dirbkite darbus, neskriauskite paukštelių ir gyvulėlių, dainuokite, kad ir kas, dainuokite…
       Ar yra prieštaraujančių?