1971. V. 7
       Man rašymas – ne teorijų dangoraižiai, o greičiau lyrinė išpažintis. Per daug sudedu savęs į aprašomas figūras. Mokslinės metodologijos atžvilgiu toks rašymas – primityvus.

       1971. IX. 12
       Su kartėliu prisimena K. Korsakas savikritiką, kuriai turėjo ryžtis 1950 m., triuškinant jo knygą „Literatūra ir kritika“. Buvo pasakyta: arba viešas savęs išplakimas, arba represijos. Jau parengtas planas likviduoti Lietuvoje visą socialdemokratinio sparno inteligentiją, kaip padaryta Estijoje. Ir tik nuolankus elgesys gali atitolinti šią kampaniją. Reikėjo nulenkti išdidžią galvą, pačiam apspjaudyti save, norint išlikti Lietuvoje, dirbti mokslinį darbą, išsaugoti nuo „valymų“ vieną iš svarbių lietuvių kultūros centrų.
       Ar po tokio pažeminimo dar galima atsitiesti?

       IX. 27
       Baigiau tvarkyti darbą. Pataisinėjau. Ir viskas. Dabar aiškiai matosi jo vienpusiškumas. Visa lyrika išmatuota srovių masteliu, vaizdinių metaforų lygiu, tarytum tuo ji baigtųsi. Tai tik vienas jos lygis. Aš nepriėjau prie pačios šerdies. Per daug apibendrinau visą lyrikos gyvenimą, dekonkretizavau. O visiškai nėra muzikalumo, kaip svarbiausio elemento, kuo ji atsiskiria nuo kitų [literatūros rūšių]. Vien įvaizdžių medžioklės. Tai – paviršutiniškas darbas, be originalaus nelauktumo, be šviežumos ir koncentruoto smūgio. Matyt, man straipsnį rašyti geriau einasi, negu ką kitą.
       Ir tai vėlgi baisus susiliteratūrinimas. Viskas dėstoma tokioje žinomumo sferoje, be vidinių atsivėrimų, praregėjimų. Citatų batalionai surikiuoti, bet vedami tik gana paviršutiniška vaga – įteisinti modernizmą.
       Aš dabar galvoju, ką turiu daryti. Ir vėl projektai, vėl viltys, ir vėl tu paliksi, kur buvai. Nes tuo skaitymu tu negali savęs atnaujinti, tam reikalingas mąstymas, vidinis buvimas, kuriam tu nebeturi jėgų, nebeturi jo teritorijos, o tik rašyti – rašyti – iki begalinio išsekimo.
       Tad ką daryti? Reikia: 1) eilėraščio stilistiką knisti – melodingumą, 2) lyrikos tipologiją, 3) filosofiją skaityti.
       Ir užteks to smulkaus ir įkyraus rašymo, kuris tik nualina. Reikia ieškoti didesnių objektų, dėl kurių būtų verta.

       X. 4
       Parašiau apie groteską⁸. Ir žiūriu: visur kartojasi ta pati metodologija. Vakarų literatūra atrodo labai prašmatni, sektina, o mūsų skurdi, bėdina. Ir ji visą laiką vejasi. Tai – prisiskaitėlio metodologija. Nėra savarankiško ir aiškaus mąstymo. Tik šiaip varinėjimas kamuoliukų. Reiktų, kad viskas būtų autentiška, pergalvota, išjausta, o ne šiaip šmaikštus rašymas pagal tezes, ne šiaip rašytojų įstatymas į schemas.

       1971. XI. 10
       Man reikia vis labiau nusiteikti filosofiškai. Nieko nekaltinti, nesistebėti. Iš nieko nesitikėti pagalbos. Juk šioje santvarkoje kiekvienas gyvena tik savimi, jis negali niekam ištiesti rankos, nes tai pavojinga. Pats baisiausias susvetimėjimas, nes grindžiamas baimės jausmu.
       Vėl antras mano disertacijos virtimas atėjo. Ir reikia ramiai pasitikti. Be nuostabos ir susijaudinimo.
       Apskritai reikia jau atmesti visą tą smulkių išskaičiavimų lentelę, nes ji vis tiek nesipildo. Ir gyventi taip, kaip norisi. Nebijoti. Tai sunku, nes tai giluminės psichikos kompleksas. Bet juk tai veikia tik buities gardely, o jei paimsi buvimą ir nebuvimą – išnyksta visa tai. Reikia į viską žvelgti nuo šios ribos – tai suramina ir pastiprina.
       Mečiau savo straipsnius į verdantį katilą. Parašiau pasisakymą – tegul pasiunta⁹. Matyt, vėl būsiu malamas. Dabar svajoju išeiti vėl į tokį rašymą, kur aš kažką esu sugalvojęs, pasiruošęs.

       1971. XI. 10
       Reikėtų mokytis žvelgti į savo literatūrines sėkmes ir nesėkmes, remiantis B. Sruogos išmintimi: „Visi mes esame svečiai pasauly. / Ir tu esi, ir vyskupas, ir aš“. Tam priešinosi savisaugos instinktas. Tačiau tik ties buvimo–nebuvimo riba gali paaiškėti tavo esmė, kuri baikščiai rusena periferijoje, kol nevirsta esminiu – būti ar nebūti – klausimu.

 
       1972. III. 5
       Kai pasiklausai per radiją apie žudynes, banditus, tai nieko nebesinori daryti: pasaulis atrodo toks beviltiškas, toks niūrus, kad, rodos, tik greičiau iš jo išeik. Šitą jausmą ypač sustiprina dabartinė mūsų situacija, kur pirmame plane atsistoja visokie durniai, bet ne tai esmė – viskas užspaudžiama, viskas peržiūrima.
       Kaip čia reikės gyventi ir dirbti? Ar dirbti tokiomis sąlygomis. Kokia čia bus kultūra? Ar nereikėtų visai nutilti? Bet juk kultūra turi būti kuriama bet kokiom sąlygom. Ir su visais kompromisais, ir su visa gėda. Kokia ta kultūra bus – vieni niekai, bet ir tokia, matyt, reikalinga.
       Visas mokslas ir menas turi būti pajungtas ideologiniam darbui – tokia direktyva¹⁰. Kokius rezultatus ji duos – pamatysim.

       1972. III. 6
       Praėjo triukšmas. Baliai. Susijaudinimas¹¹. Vėl lieki vienas. Vėl ta pati nepasitikėjimo ir abejonių graužatis. Išspausdinau „Nemune“ apie Talentą¹². Gana įžūlu, vaikiška, drąsu. Ir nepatenkintas. Atrodo, tarsi toks elgesys man nebepritinka, tarsi tai vaiko kelnaitės, man nepriderančios. Gal tai senatvės žymė, bailumas? O gal tiesiog man tas prisiskaitymas nusibodo? Per daug svetimos išminties ir per maža savo. Per maža spontaniško judesio ir iškentėtos tiesos. Samprotavimų konstrukcijos.
       Man patinka, kaip rašo Martinaitis. Nuo savęs. Lyg lyrinis išsiliejimas, ir išlaikytas vientisas santykis.
       Kažkur viskas nuėjo. Ir aš atlikinėjau šokį su degančiais fakelais, demonstruodamas kvailą drąsą. Tik fakelai kris ant mano galvos – įdomus reginys publikai. Bet visa tai kažin ar paliečia pačią šaknį, pačią esmę, ar tai nėra šiaip sau blūdinėjimas.
       Dabar vėl ta pati problema – ką toliau veikti, kur eiti. Toks jutimas, kad esi išmestas iš balno, kad klaidžioji kažkur vienas.

       1972. III. 7
       Mikelinskas teisingai sako, kad aš linkstu į loginį tiesumą, o Zalatorius emocionalesnis. Ir man norėtųsi tokios improvizacinės laisvės, tokio nesuspaudimo, tokio laisvumo.
       Per daug tos mintys išskaitytos, sistematizuotos.
       Tai – vidinės problemos. O išorinės, kurios nuo tavęs nepriklauso.
       Ar rašyti toliau kritiką, kurios niekas nespausdina, ar pereiti į kitus žanrus? E. Mešk[auskas] sako, kad Maskvoje filosofų posėdy toks idiotizmas, kad nebuvo tokio ir prie Jozefo.
       Juk ateis ir čia. Ir visa ta vidinio išsilaisvinimo banga subyrės į šipulius. Tai labai slidus ir sunkus kelias. Ir kur link nežinia. Ir nežinia – ko mes siekiam? Ar yra tie „mes“, ar tu vienas kapstaisi.

       III. 20
       Buvau Kaune. Pas jaunuosius. Gėlės. Exlibrisas. Bet pasimatė, kad stoviu ant bedugnės krašto. Toliau nėra kur eiti. Ir aiškus rezignacinis motyvas vėl ėmė groti. Toliau nebėra ką daryti kritikoje. Dėl talento Drilinga gavo žiaurią pastabą. Jis bijojo įsileisti mane net į Kauną su pranešimu. – Žiūrėkit, kad duotumėte atkirtį! Jis nori perbraukti visą tarybinę literatūrą. Tokios malonios charakteristikos.
       Apie tolesnį publikavimąsi šitame žurnale nėra ir kalbos. Labai pakenkė Radaitis, nunešęs mano anketą į valdžios rankas.
       Taip kad aiškus ratas. Reikia ieškoti kito kelio.
       Be to, ir aš jaučiu, kad toliau neįmanomas plėtojimas šitokio kritiško santykio. Niekas nepakęs. Rašytojai – valstybinės vertybės, ir niekas negali jų griauti.
       Tad vienas griuvimas labai aiškus. Viena galimybė išsemta. Ir tai, matyt, visuotinis santykis mano atžvilgiu.

 
       1972. III. 21
       Taigi, prasideda kampanija. Vakar partiniame susirinkime A. Jonynas talžė¹³. Aš pataikiau ateiti į pertrauką. Tiems, kurie niekad nebuvo lupti, tai gražus reginys. Daugiau nieko. Taip ir yra: vienam mala dantis, o kiti tyli. Kitaip ir negali būti.
       Dabar reikia laukti tik komplikacijų. Kiek tai pasieks spaudą, Institutą? Ir nueis apeliacija į Atestacinę komisiją?
       Bet, aišku, kad kritiko karjera jau baigta. Mažiausiai dviem metams išfoluojamas. Ir apskritai grįžimo negali būti tol, kol neprasidės naujas politinis kursas į demokratizaciją. O kadangi Jonynas išreiškia aiškų dabarties kursą – suimti į tvirtas rankas literatūrinį gyvenimą, niekam neleisti šakotis, tai jis gaus oficialų palaikymą.
       Žinoma, visa tai laikinas žaidimas. Bet šitaip praeina ir gyvenimas. Šitaip išsenka nervų energija. Šitaip viskas susimala. Bet, aišku, kad ką nors mėginti kapitališkai dirbti dabarties literatūroje – neįmanoma.
       Lieka ryšiai. Lieka kokia nors monografijėlė, kurios taip pat niekas neleis. Negaliu ryžtis Borutai. Labai jau to paties tipo kaip Jan[onis], Sal[omėja]. Visi tie kovingieji poetai. Norėtųsi giluminio, kokio nors metafizinio poeto. Bet ar visi užimti, ar visi aprašyti.
       Taip ir neturiu kur užsikabinti. Nors aišku, kad reikia eiti į kokią nors neutralesnę temą, į siauresnę sritį, kad šitas akmenų mėtymas pasibaigė ir daugiau nepasikartos.
       Na, bet padaryta. Vieną kartą priminta – kad galit daryti kiaulystes, bet jos nebus pamirštos¹⁴.

       III. 22
       V. Žilinskaitė pasakojo dar iš susirinkimo. 6 oratoriai užsipuolė. Viskas prasidėjo nuo to, kad skaitė „Nemuną“ pats Sniečkus ir trinktelėjo kumščiu. Jonynas kalbėjo Sluckio žodžiais, ir tas sėdėjo kaip pagrindinis herojus, kaip nepaliečiamas dievukas. Na ir talentas – šitiek valdyti, šitaip sugebėti…
       Bet tai, aišku, dulkės. O iš esmės tai laikas rieda per tave, laikas mala ir drasko. Jis ir atleidžia tave nuo to balansavimo. Pagaliau jis palieka tau – mokslą, kuriam tu neturi pašaukimo ir noro.
       Įdomu, kad aš kaip klounas čia išeinu, palinksminu, visi pasižiūri, pasigėri, pasistebi, ir kiekvienas grįžta prie savo darbų, bijodami įkišti pirštus tarp durų. Šitai aš ir išreiškiau straipsnyje. Šitai ir norėjau pasakyti. Gerai ar blogai tai padaryta. Bet pataikyta! Ir nesigailiu.
       Tik ką toliau daryti – neaišku.

       III. 23
       Vienintelis gyvas belikęs nervas – mano darbas, mano egzistencija, kuri prabyla tada, kai tu prispaustas, kai tu mušamas. Gal tai ir yra tikroji egzistencijos esmė, tikroji tavo esmė, kurią apneša smulkmenos, dulkės, ir tik sukrėtimo metu tu ją vėl jauti.
       Ir dabar vėl ta pati dilema: turėti kažką savyje, turėti aukštesnį pagrindą, negu ta literatūrinė konjunktūra. Prieš ją šokti – beprasmiška, jos nepakeisi, bet priešinimasis, matyt, yra vienintelis egzistencijos vertingumo rodiklis. Tu žinai, kad beprasmiška, o vis tiek šoki į akis.
       Jaučiu ir palengvėjimą. Tai išėjimas iš kritikos ringo. Matyt, galutinis. Pagaliau reikia gyventi be karštligės, pačiam sau, o toji smulki determinacija per daug niekinga.
       Ir malonu skaityti šiaip sau – be niekur nieko. Taigi žiūriu į viską daug ramiau.

       III. 24
       Aišku, aš paliečiau vadovavimą literatūrai – reglamentaciją ir tragiškas jos pasekmes. Ir tai negalėjo praeiti nepastebimai, nors tiek nedaug ten yra.
       Gal ir bėda. Aš rašau straipsnius kaip emocines deklaracijas su pasiutusiu kategoriškumu. Ar gerai taip laidoti Marcinkevičių ir Baltakį? Juk tokios kritikos niekur ir nėra. Tai judėjimų, platformų kritika, o ne ramaus literatūrinio gyvenimo.
       Bet tai kritika pagal mano charakterį. Ir dabar neturiu ko gailėtis.
       Aišku, kad pats protestavimo, ironizavimo santykis ilgai nebus toleruojamas. Ir aš būčiau atsidaužęs anksčiau ar vėliau. Čia ne teiginiai, o pats griaunantis santykis.
       Ir aš turiu jį slopinti, jei noriu dirbti. Aš negaliu jo demonstruoti, nes tai Čekoslovakijos įvykių atmosferos nuosėdos būtų įžvelgtos.
       Pagaliau – juk visi mes aukos, ir gal reikia mylėti, suprasti ir atjausti, o ne pykti ir mušti kaip dabar.
       Bet kai nėra kategoriškumo, tai irgi nuobodu.

       III. 27
       Jautiesi, kaip padaręs kažkokį nusikaltimą. Ypač stiprus spaudimas. Tam ir ruošiami tokie pogromai, kad žmogus būtų sutriuškintas, sumaltas, kad jis jau neatsikeltų ir nebedrįstų to paties pakartoti. Gali tik įsivaizduoti Pasternako ir Solženicyno padėtį.
       Dar įdomu, kad niekas neatėjo, niekas iš tų, apie kurių vienintelę išrautą egzistenciją aš kalbėjau ir gyniau. Niekas iš tų, kuriuos aš pats gyniau ar bent visada užjaučiau.
       Paliktas esi vienas kaip kuolas visam siautėjimui. Nuo tavęs staiga atšlyja visi kaip nuo maru apsikrėtusio. Tu daraisi pavojingas prisiliesti, kalbėti, bendrauti.
       Ar verta aukotis, lipti ant minos ir šokti herojiškai ant ambrazūros vardan šitokios publikos? Aišku, ne. Tu eini pagal savo logiką, tu darai, kas tau buvo iš vidaus užprogramuota, kas, matyt, buvo neišvengiama. Šitą daužomo talento padėtį aš turėjau išsakyti, ir išsakiau. Na užtat ir staugimas. Bet tavo likimas į šitą investuotas, ir nežinia, kuo viskas baigsis.

       III. 28
       Be abejo, negali užmiršti, kur gyveni. Ir negali labai pasipūsti ir vaidinti principingą. Juk būčiau rašęs apie Mozūriūną „Pergalei“, būtų gal praėjęs groteskas, o ir dėl „Talento“ nebūtų tokio siautėjimo. Bet kur aš nusileisiu nuo Radausko iki Mozūriūno! Na dabar ir gauni žiaugčioti.
       Bet visa toji išmintis siekia praeitį. O jokios strategijos, jokio apgalvoto plano į ateitį. Aš gyvenu kaip poetas kažkokiais vidiniais impulsais, o ne blaiviai apskaičiuotu veiklos planu.
       Bet ir tai niekai. Neaišku, ką veikti. Boruta traukia kaip maištaujančio rašytojo tipas. Bet juk ir parašius nebus kur padėti, kur realizuoti.
       Ir tai niekai. Svarbiausia, kažkokios gilumos nėra. Prisideda pašalinės interesų sritys, bet vieno pastovaus intereso taip ir nėra.

       III. 29
       Ar aš jau pripratau, ar atbukau. Bet šį kartą greit atslūgo vidinio sąmyšio, išgąsčio ir nevilties banga. Arčiau, vis arčiau „ribinė situacija“, ir kai iš to taško pasižiūri, visa tai „tuštybių tuštybė“. Vėl skaitau, vėl kabinuosi į mintis, projektus, tarytum normaliame gyvenime. O juk jis visai nenormalus – neturi jokių perspektyvų ir jokio tikrumo. Rašymas į nežinią, kaip ir visas gyvenimas į nežinią. Matyt, ir į tai galima įprasti. Pagaliau tai – luksusas, palyginus su pokario metais.
       Svarbiausia nieko nežinoti. Kaip ir kur, ir kas reagavo. Ką pasakė. Ką pagrasino. Tu nieko negali pakeisti. Nieko negali padaryti. Kas bus – tai bus. Pamatysi, kai ištiks šis lemtingas sprendimas. O iki tol nėra reikalo nei žinoti, nei jaudintis.
       Svarbiausia – apvalyti sąmonę. Nes ją palaužti, demoralizuoti ir siekiama visu tuo triukšmu.
       Bet nevalia pamiršti, kur gyveni. Nereikia tyčiotis. Reikia rašyti pozityviai, matyt.

       III. 30
       Mano svyruojantis buvimas. Vakar vėl priepuolis. Vėl pasitarimas CK, kur aš figūruoju. Vėl įtūžęs saugumas. Vėl doktorato palaidojimas. Vėl visose instancijose kalba apie mane.
       Kai viso to prisiklausai, jautiesi kaip nusikaltėlis ir trokšti tik vieno: kad greičiau viskas baigtųsi, kad pagaliau prasivertų kapas ir prarytų tave. Ypač nemalonu susitikti Korsaką – žinau, kaip jam apmaudu, sunku, nemalonu.
       Bet kai kur ir paguoda, Marukas, Marcinkevičius skaito „Nemuną“, kurio niekad neskaitydavo, ir laiko, kad reikėjo spausdinti.
       O šiandien vėl nieko. Vėl žiūriu per Sruogos „Visi mes esame svečiai pasauly“, ir tada jau neatrodo nei baisu, nei beviltiška. Yra upė, pušis, vėjas, ir tuo galima pasiguosti šitame siaučiančiame, naikinančiame pasauly.

       IV. 1
       Tokia kritika, kaip maniškė, brangiai atsieina. Ji itin smarkiai mažina gyvybinių jėgų balansą. Nuolatiniai stresai, kurie nuodija kraują ir alina širdį. Ir nėra jiems pabaigos. Ir nėra jokios išeities. Pamautas ant iešmo ir palengva sukiojamas ant ugnies.
       Matyt, iš tiesų Mieželaičio darbas. Jei jau trenkė kumščiu pats šeimininkas, tai jį nuteikti galėjo tik Laureatas. Iš tiesų koks tas mūsų literatūrinis gyvenimas – kaip lengvai viską galima sutvarkyti, užgniaužti, pačiam net piršto neįkišant. Viskas sutvarkoma užkulisyje. Tad jokios kritikos ir negali būti. Šitie monumentai nepaliečiami. Tai – pikti ir kerštingi dievai.
       Ir be to, koks tu vienišas. Jei kam ir rūpi, tai tik kaip klinikinis atvejis. Toks apskritai žmogaus gyvenimas – miršta draugai, ir tu privalai juos užmiršti.
       Nejutau jokios užuojautos, o tik pagyvėjimą ir iš Jono Lank[učio].
       Tokia ši kieta ir žiauri būtis, kurią privalai pernešti.

       IV. 2
       Vis labiau apima kažkoks abejingumas. Rašai – ir rodos, lengvai galėtum nerašyti. Kažkaip atkrentu nuo visko. Vis labiau jaučiuosi nereikalingas. Tuščias. Ir ne tik dėl to, kad nėra perspektyvos, bet ir apskritai slenka gniuždanti tuštumo banga. Kam ir vardan ko? Kas iš to rašymo. Situacija vis labiau stumia į valdišką rašymą, į valdiškas temas (Šolochovas), ir nesimato, kad galėtum ko nors kito nusitverti.
       Korsakas pavarė tave kaip pešką šachmatų lentoje. Smulkus politikierius be jokio žmogiškumo. Bet nieko nepadarysi. Kentėk, lauk. O ko – nežinia. Disertacija kaip užgesę pelenai krinta žemyn. Matyt, kad mano reikalas pasiekęs aukščiausias sferas. Tokia pasiutusi centralizacija. Net ir mokslo dalykai sprendžiami tose pačiose instancijose. Ir čia nieko nepadarysi, niekur nepabėgsi.
       Kartais norisi viską trenkti. Bet ką toliau. Tokia išeitis – ne išeitis. Mes turim dirbti esamom sąlygom, pažeminti, trypiami, ugdyti vidinę laisvę, žinojimą, dvasinį turtingumą. Kaip galima izoliuotis nuo to paviršiaus. Taip daro dailininkai, ir jie daug laimėjo.
       Jaučiuosi privargęs, nualintas. Matyt, ėda dirgsnius visos tos permainos, tas vilties ir nevilties keitimasis. Bet reikia turėti skydą.

       IV. 3
       Išliko permušto šuns savijauta. Nesinori susitikti žmonių ir kalbėti. Atrodo, kad padarei kažką nepadoraus, negarbingo. Atrodo, kad iš tiesų esi nelaimingas kompromisininkas, kuris privalo teisintis. Ir galbūt visas tas pasiutęs spaudimas tebuvo vien gąsdinimas? Argi tokios rimtos instancijos ir tesiekė tokio menko rezultato – pažeminti vieną žmogelį? Bet rezultatas didesnis – vienas tapo išvestas iš rikiuotės ir daugiau balso nebekels. Tai jau ne visai mažas rezultatas. Iš dalies ramiau, nereikia savęs kaip su pentinais spausti: stenkis, rašyk. Dabar savaime užbaigtas kritiko kelias, užbaigtas aukšta gaida, užbaigtas skandalu, kaip ir buvo pradėtas. Dabar sau gali ramiai pasakyti: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio“.

       IV. 4
       Dabar gyvenu problemomis: ar Borutą, ar ką kitą pasirinkti. Juk reikės gyventi su juo 3 metus. Boruta man, iš vienos pusės, artimas: maištaujantis, smaugiamas, nepasiduodantis rašytojas, o iš kitos pusės, vėl tas pats užangažuotas rašytojas, kokių jau aš turėjau.
       Be to, Striogaitės disertacija. Tu eini iš paskos ir rašai tą patį, kai dar tiek rašytojų neturėjo atskiro žvilgsnio. Tai mano skaudi problema. Reikia apsispręsti. Jau, rodos, apsisprendžiu, bet vėl abejonės, vėl kažkas stoja prieš. Ir taip nežinau, ką daryti.
       Bet pasirinkimo nėra. Man nesinori klasikų. Nesinori sustingusių figūrų. Mielai dar imčiau Vaižgantą.

       IV. 5
       Sąmonė vis dar negali išsivaduoti. Vis dar bombardavimai. Kiti jaučia malonumą pranešti – kas ką pasakė.
       Korsakas nieko nedarys, jeigu jam nelieps. Tik jis stebisi mano išprotėjimu, kad spausdinau. Grėsmė doktoratui akivaizdi.
       Mikelinskas perpasakoja susirinkimo oratorius. Baltušis pareiškė, kad tai – antitarybinis straipsnis, ir tokiam autoriui kažin ar verta suteikti daktaro laipsnį. Bielinis pareiškė su visu atsakingumu, kad tas straipsnis – tai išėjimas iš visų žmogiškos etikos ribų.
       Atrodo, kad kritiko karjera iš tiesų baigta ne 3 metams, o visam laikui. Juk ir «Искренности» autoriui [Pomerancevui] taip ir nepavyko sugrįžti. O šis straipsnis, matyt, priimtas kaip deklaracija. Taigi, matyt, būsiu tvirtai ir galutinai užspaustas. Ir tie galės ramiai tukti, niekieno nedrumsčiami.
       Kitų reagavimas – smalsumas, lengva užuojauta, bet tai nėra savęs investavimas. Tai žiūrėjimas ir stebėjimas iš šalies – gana atsargus. Tu vis tiek esi kažkas svetimas literatūrai, kažkas pašalinis, ir visa ši istorija tik šiaip liežuvio pamalimui.

       IV. 8
       Palaipsniui viskas ima atrodyti vaikėziškumu. Išblanksta heroizmas. Lieki publikos linksmintojas. Ir už tą pokštą brangiai moki. Kai paskaitai J. Keliuočio pareiškimą¹⁵ ir savo straipsnį, aišku, kad jis „antitarybinis“. Ir reiktų visam laikui mesti iliuzijas: 1) pagerinti tarybinę literatūrą; 2) pakeisti rašytojo padėtį.
       Tu amžinai turi kažkokios idealios literatūros ir idealaus rašytojo projektą, bandai jį skelbti, bet tai baigiasi liūdnai.
       Dar tas emocinis kategoriškumas – tai irgi žlugdo tave.
       Bet svarbiausia problema – kaip reikės rašyti toliau. Kai plunksna išjudinta iš rankų. Ką berašysi, visur įžiūrės kažkokį pasiknisimą, ir tau pačiam bus sunku būti savimi. Ta kovinga dvasia, ta literatūrinė opozicija, kuria rėmeisi, turės išnykti.
       Čia tai problema. Ar nebūsiu aš demoralizuotas šitos avarijos. Ir vis dar neaišku – ką toliau daryti.

(Bus daugiau)

       ________________

 
       ¹ Su Zalatoriais, jų dukra Egle bei jų bičiuliais Vaitkevičiais iš Joniškio, mūsų vaikais Rūta ir Andriumi kelias dienas dviem mašinomis keliavome po Karpatų kalnus ir miestus.
       ² Redagavo šį Lietuvių kalbos ir literatūros instituto darbuotojų rinkinį, išėjusį 1970 m.
       ³ Vilniaus universiteto literatų būrelio, vadovaujamo E. Bukelienės, konkurse pirmąją vietą už eilėraščius laimėjo O. Baliukonytė, antrąją – O. Rasiukevičiūtė, trečiąją – M. Kontrimaitė. Vertinimo komisija: V. Kubilius, A. Maldonis, J. Mikelinskas, M. Bieliauskienė, E. Bukelienė („Literatūra ir menas“, 1969 m., gruodžio 27).
       ⁴ Rašė daktaro disertaciją „XX amžiaus lietuvių lyrika“, atskira knyga išėjo tik 1982 m.
       ⁵ A. Bučys straipsnyje „Keliai ir kelrodžiai“ („Literatūra ir menas“, 1970 m., balandžio 11), teigdamas, kad lietuvių romanas nuosekliai tobulėjo, ironizavo jo kritikus, esą irgi tobulėjusius, tik nepageidautina – estetizuojančia – linkme. „Susilpnėjus sociologinei analizei <…> imta dažnai dangstytis susigalvotom ar patyliukais pasiskolintom estetinėm kategorijom <…> taip reiškiasi natūrali reakcija į ankstesnes literatūrines dogmas, bet tuo pačiu metu mes neretai patenkam naujų iliuzijų vergovėn.“
       ⁶ Ataskaitiniame E. Mieželaičio pranešime „Lietuvių tarybinės literatūros derlius“ („Literatūra ir menas“, 1970 m., gegužės 30) kritikai mokyti remiantis „bendru marksistinės estetikos pagrindu“, būtinu bet kokioms diskusijoms. „Diskusija apie vidinį monologą romane dar ir dėl to taip nenatūraliai užsitęsė, kad ją pradėjusiojo kritiko straipsnyje buvo eklektiškai paliesta tiek įvairaus plauko teorijų ir netikslių jų interpretacijų, kad po to įsijungusiems kritikams teko pateikti daugybę autentiškos medžiagos iš literatūros, filosofijos ir psichologijos istorijos.“
       ⁷ Jono Kazlausko, Kazio Umbraso, Lietuvių kalbos ir literatūros instituto darbuotojos Emilijos Stanevičienės motinos. (
       ⁸ Straipsnį „Groteskas – tragiškas juokas“, spėtina, įteikė A. Baltakiui, „Pergalės“ vyriausiajam redaktoriui, kad išspausdintų žurnale. Deja. Išsaugojo A. Baltakio 1971 m. spalio 13 d. rankraštinį atsiliepimą: „<…> nagrinėdamas grotesko prigimtį, V. Kubilius neteisingai, vienpusiškai remiasi tik šiuolaikinės buržuazinės literatūros gnoseologija ir estetika <…> visur bando ieškoti grotesko, jį savotiškai absoliutindamas, kaip savo metu jis darė su intelektualizmu ir vidiniu monologu“. Straipsnį, išverstą M. Lodus, pirmieji išspausdino estai („Grotesk tragiline naer“, „Keelja Kirjanalus“, 1973, Nr. 8, p. 449–456), kiek pakeitus struktūrą ir pavadinimą („Grotesko poetika“) – LTSR MA darbai (Serija A, 1975, t. 1, p. 139–191). Pirmuoju pavadinimu „Groteskas – tragiškas juokas“ autorius jį įdėjo į knygą „Žanrų kaita ir sintezė“ (1986).
       ⁹ Nepritardamas A. Dausos filmo „Tas prakeiktas nuolankumas“ Vaižganto „Dėdžių ir dė-dienių“ motyvais koncepcijai, pagal kurią Mykoliukas – įtūžęs jaunuolis, rašė: „Vienišas žmogus, užsklęstas savo siauroje ir tamsioje aplinkoje, nedaužo galva sienos, nes supranta tokio veiksmo beprasmiškumą. Bet baisiame niokojančiame laike jis išsaugo nuo sutriuškinimo gerumą, jautrumą, švelnumą, kūrybingumą, o šitų žmogiškų vertybių išsaugojimas ir buvo dvasinis pasipriešinimas, teikęs gyvybę visai mūsų liaudies kūrybai“ („Pirmieji lietuvių klasikos žingsniai ekrane“, „Kultūros barai“, 1971, Nr. 5, p. 25).
       ¹⁰ Nerimą dėl neaiškios kritikos ateities sukėlė TSKP CK nutarimas 1972 m. pradžioje „Dėl literatūros ir meno kritikos“, šio nutarimo vieši svarstymai. „Maskvoje šią savaitę vyko TSRS Rašytojų sąjungos valdybos plenumas, skirtas literatūros kritikos ryšiams su gyvenimu ir šiuolaikiniu literatūros procesu aptarti. <…> Dalyvavo K. Korsakas, V. Kubilius, A. Maldonis, E. Mieželaitis, J. Požėra ir M. Sluckis“, – „Literatūra ir menas“, 1972 m., sausio 29.
       ¹¹ Daktaro disertaciją „XX a. lietuvių lyrika (stilių raida ikitarybiniu laikotarpiu)“ apgynė 1972 m. vasario 24 d. Oficialūs oponentai: V. Zaborskaitė, L. Gineitis, N. Gėjus.
       ¹² „Talento mįslės“, „Nemunas“, 1972, Nr. 2, p. 17–20. Prisimenu šio straipsnio istoriją. Parašė prieš apsigindamas daktaro (dabar – habilituoto daktaro) disertaciją. Pats sau ir man primindavo J. Lebedį, draudusį V. Zaborskaitei reikštis spaudoje, kol neapgins mokslinio darbo, kad nepakenktų gynimui. Tačiau slidinėjimo ir žvejybos bičiulio išminties užteko neilgam.
       ¹³ Rašytojų sąjungos partinės organizacijos atvirame susirinkime 1972 m. kovo 20 d. Antanas Jonynas apkaltino kritiką kenkėjiškumu. „Jaunųjų ugdymui anaiptol nepasitarnauja „Nemuno“ š. m. 2 numeryje išspausdintas V. Kubiliaus straipsnis „Talento mįslės“. Jis tiesiog suglumina beprasmišku talento mistifikavimu ir visišku jo autonomijos paskelbimu, jaunų rašytojų visuomeninio auklėjimo prasmės paneigimu. Norėtųsi išsakyti ir skaudų pasipiktinimą dėl nebe pirmą kartą pasireiškiančios V. Kubiliaus tendencijos paleisti visuomenėn pikantiškas paskalas apie vyresniuosius mūsų rašytojus, pirmiausia apie pokario kartą. Kodėl taip siekiama vyresniuosius sukompromituoti ir nustatyti prieš jaunimą? Kokią naudą tai duos? Ką galvoja šiuo klausimu „Nemunas“?“ („Laiko pulsas ir jaunųjų kūryba“, „Literatūra ir menas“, 1972 m., kovo 25.).
       ¹⁴ Į straipsnį „Talento mįslės“ audringai reaguota ne dėl turinio, o dėl aliuzijos į Kostą Kubilinską, sovietinio saugumo infiltruotą į partizanų būrį, nušovusį partizaną poetą B. Labėną. Štai tas lemtingas sakinys: „Meno depersonalizavimo teorija išsprendžia paradoksalų uždavinį – kodėl rašytojas gyvenime gali būti baisus intrigantas, alkoholikas, o kūryboje – dorovingumo ir taurumo apaštalas, kaip jis sugeba tuo pat metu dirbti informatoriumi, prokuroru ar net žudiku ir rašyti švelniausius eilėraščius vaikams“. Šis teiginys apsidraudžiant buvo užmaskuotas nuoroda į čekų mokslininkus (М а й е р о в а    М . „Билет в вечность…“ // Вопросы литературы, №. 10, с. 154), bet nesėkmingai. „Nemuno“ redaktorius, bene taupydamas vietą, nubraukė išnašą, o kartu ir galimą teisinimąsi, kad turėjęs omenyje ne lietuvišką realiją.
       ¹⁵ Straipsnyje „Tiltas, kurio dar nėra“ („Kultūros barai“, 1971 m., Nr. 12) Juozas Keliuotis teigia socializmo pergalę Lietuvoje: „Išaugo žemės ūkis ir pramonė; gausu visų sričių inteligentijos“ ir atsiriboja nuo emigracijos, esą nesiorientuojančios istorijoje.