Nesapno žavumas
Upės slėnis, plačia miškų prižėlusia juosta drykęs į tolumas lyg įstabių kalnų tarpeklis, dingo iš akių. Automobilis, lėtai riedėdamas tarp apdulkėjusių krūmų, išniro į pamiškę ir sustojo kelučių surizgusioj kryžkelėj.
Iš automobilio išlipo visi – vairuotojas, moteris violetiniu apsiaustu ir jos motina, užsidėjusi ant galvos juodą klasikinę kepuraitę.
Ar supratai? – motina pažvelgė į dukterį. Štai šiuo keleliu eisi tiesiai, visąlaik tiesiai ir prieisi Dievažėnus. Jie netoli. Kai nueisi, mes jau būsime atvažiavę.
Augusta, gal persigalvojai ir važiuosi su mama? – paklausė vairuotojas. Tavo nuosavybės reikalus sutvarkyti turėtume mudu. Vis tiek turėsi kada nors nuvažiuoti į urėdiją. Reikės tavo parašo.
Nekelsiu, aš kojos nekelsiu į tą urėdiją! – purtydama galvą ir išlenkdama nugarą, atsikirto kryžkelėj pasiliekančioji moteris. Nenoriu turėti nei dvaro, nei miško, nei dangaus lopinėlio virš miško. Aš nesuprantu, kokius mano reikalus tvarko mama. Nenoriu nė matyti, kaip tvarko.
Tikra Jundzilo duktė, ne šios žemės, tarė motina vairuotojui. Jie abu įlipo į automobilį, pagrečiui trinktelėjo dureles, tačiau šių langai buvo nuleisti, ir Augusta dar nugirdo, ką motina jau sėdėdama automobilyje pasakė.
Kelias į Dievažėnus tiesus, tačiau aš galvą guldau, kad ji pasiklys.
Automobilis suūžė ir ėmė važiuoti sukdamas į kairę, į mišką.
Domai! – sušuko Augusta ir žengė kelis žingsnius įkandin nutolstančio automobilio.
Domas pro langą iškišo ranką ir pamojavo jai.
Augustos širdis tankiai plakė. Augusta tikrai nesuprato reikalų, kuriuos ji turėjo tvarkyti, bet tvarkė mama. Nujautė, kad nesuprato ir dar kažin ko, gal visos kasdieninės gyvenimo tėkmės. Ši visada jai atrodė per daug paslaptinga, žadėjo neatspėjamų įvykių, iššūkių, nelaimių, nuolatos baugino.
Tačiau dabar ji metė iššūkį kasdienybės tėkmei.
Veikiausiai mečiau, pamanė. Juk ne sapną sapnuoju.
Augusta pasiėmė batelius į ranką ir drąsiai žengė parodytu tiesiu keliuku.
Aplink augo krūmai, vešlūs žolynai, virš galvos plytėjo dangaus mėlynė, prieš akis driekėsi saulės nušviestos kalvos, į krūtinę plūdo gaivus oras, po kojų padais gniužo trumpa kelučio žolė.
Ėjo į pakalnę, žaliu šlaitu vėl kopė į kalvą. Čia kelelis buvo smėlėtas, saulėkaitoj atrodė lyg auksinis.
Kalvos viršūnėje kelutį kirto kitas kelias, tačiau Augusta žingsniavo tiesiai, vis tiesiai, ir eiti jai buvo gera.
Aplinka greitai keitėsi, priekyje sušmėžavo pušelės, žemę ėmė klostyti samanos, iš pradžių jos buvo sausos ir šiltos, bet veikiai po kojomis sužliugsėjo vanduo.
Man parodytas tiesus kelias negali vesti į tyrus, pamanė Augusta. Tiesiai veda va šis, jis vingiuoja p?raiste.
Ėjo paraiste. Tačiau ir šis kelutis išsišakojo, ir ji stovėjo nuogąstingai abejodama, ar tikrai žino, kuriuo keleliu pasukti. Nuėjo tiesiai – per klonį, virš kurio draikėsi miglos sruogos.
Negerai, mąstė Augusta, nebetoli matau. O kur dabar jie, Domas ir motina? Ar tebetvarko reikalus urėdijoje, ar jau laukia jos Dievažėnuose?
Įtarimą, kad pasiklydo, stiprino praėjęs laikas. Augustai sakė, kad Dievažėnai netoli, čia pat, per dvi valandas ji tikrai turėjo prieiti Dievažėnus.
Man visaip gerai, drąsinosi Augusta. Man ir pasiklydusiai gerai. Hm. Nenorėčiau nušiurti.
Supratimas, kad pasiklydo, ir sielą, ir nepažįstamą keliuką pamažu nušvietė liūdna, nuviliama šviesa. Akyse ėmė šmėsčioti čia motinos, čia Domo veidai. Augusta pasijuto lyg ir nusikaltusi. Motina ir Domas nuvažiavo į Dievažėnus, laukia, nerimauja, o jos kaip nėr, taip nėr.
Augusta su daugeliu žmonių susitikdavo ir vėl išsiskirdavo, priprato išsiskirti. Tuos, kurių nebesutikdavo, užmiršdavo, nė nebesuvokdavo, kad gyvena užmiršusi daug žmonių. O štai pasiklydo, ir iš miglos, iš atminties patamsių ėmė plaukti užmirštųjų pavidalai. Pralėkę metai, užmiršti žmonės dabar Augustą graudino. Buvo gaila senų draugų ir savęs, neišmokusios eiti tiesiai, pasiklydusios.
Kol ėjo, nepraėjo nė vienos sodybos, nesutiko nė vieno žmogaus. Atrodė, jog motina ir Domas tyčia pasiuntė ją į negyvenamas apylinkes, kad pasiklystų ir klaidžiodama suprastų, kaip nuoširdžiai reikia branginti artimuosius.
Ir štai ji išvydo į orą ritmiškai išmetamas žemes. To vyriškio iš kasamos duobės tik galva buvo matyti. Vyriškis darbavosi kastuvu be atokvėpio. Žemių kauburiai ant duobės kraštų vis didėjo. Sustojusi vieno kauburio papėdėje, Augusta pamatė juodą angą, galėjai pamanyti, kad vyriškis baigė kasti urvą, vedantį nežinia kur, ir dabar metė iš duobės žemes, trukdančias į urvą įeiti ir iš jo išeiti.
Trauki į Dievažėnus? – nustebo vyriškis. Išlipęs iš duobės nužvelgė Augustą nuo galvos iki basų kojų ir kažin ką mąstė.
Augusta taip pat žiūrėjo į vyriškį nustebusi. Argi ji daro ką nors bloga, kad eina į Dievažėnus? Gal tie Dievažėnai užsitraukė nešlovę ir savaime yra didelis blogis?
Vyriškis buvo apsirengęs tamsiai žaliais darbininko drabužiais, jo veido bruožai buvo neryškūs, o dar ir migla, sugėrusi ir sunaikinusi saulės šviesą, trukdė Augustei gerai įsižiūrėti vyriškiui į akis, kurios, atrodė, tiriamai žvelgė į ją. Augusta galėjo tik spėlioti, kokį – gerą ar blogą – žmogų sutiko.
Vyriškis nusišypsojo, šypseną Augusta blogai matė, tačiau gerai pajuto jos skleidžiamą šilumą. Augustai akimoju atslūgo įtarumas. Ji taip pat nusišypsojo, geraširdiškai ir jaukiai.
Dievažėnų nėra, linksmai pasakė vyriškis. Bet aš, atrodo, žinau, ko tau ten reikia. Eime, mieloji.
Jis taip draugiškai ištarė žodį „mieloji“, kad Augusta sutriko. Stovėjo nesiryždama žengti įkandin tolstančio vyriškio. Ir kas to ryžto galėjo įkvėpti? Vyriškis nepasakė, nė kur ją kviečia.
Nebijok manęs, neatsigręždamas tarė vyriškis. Esu pastorius.
Nebūčiau pamanius! – apsidžiaugė Augusta, pasijuto išgelbėta ir kaipmat ėmė lipti vyriškiui ant kulnų.
Nuvešiu tave į Dievažėnus, pažadėjo pastorius. Jis kalbėjo įtaigiu, įtikinamu balsu. Augusta juo patikėjo be išlygų. Ji sutiko gerą ir linksmą žmogų, kuris pareiškė, jog Dievažėnų nėra, tačiau pažadėjo į juos nuvežti.
Veikiai jiedu priėjo seną parką, kuriame stūksojo dar senesnis dvaras, pastatytas iš raudonų plytų ir apjuostas žemos akmeninės tvoros. Kieme ant žemės čežėjo nukritę, tačiau žali lapai, Augusta dar niekur nebuvo mačiusi nukritusių šiųmečių lapų, o čia juos kapstė kelios varnos, ieškodamos lesalo.
Jiedu sustojo kiemo kampe, patamsy po terasa. Pastorius parodė jai ornamentinį ovalą rūmų bokštelyje.
Arensburgo ovalas, paaiškino. Reta architektūros detalė. Šešiolikto amžiaus. Manau, kad šešiolikto.
Jis parodė dar kelis senovinių sienų fragmentus, bet Augusta pro miglą matė tik neaiškius jų kontūrus.
Kai Augustos akys prasižiūrėjo migloje, dvaro rūmai jose ėmė tarytum irti. Siauros ir aukštos langų angos buvo kiauros, už jų tvyrojo juoda buvusiųjų apartamentų tamsa. Pasieniais raudonavo nuo stogo nuslydusių čerpių duženos.
Augusta sunerimo.
Man patinka, man čia viskas patinka, tarė. Tačiau jūs žadėjote nuvežti mane į Dievažėnus. Ar neužmiršote? Dievažėnuose manęs laukia, turėtume paskubėti.
Aš savo pažadų neužmirštu, vėl įtikinamai pasakė vyriškis. Aš neužtruksiu, tik persirengsiu.
Pastorius nuėjo per kiemą. Tuojau prie Augustos pristojo plikagalvis žaliūkas, pasisakė esąs sargas. Ėmė tikinti, kad šį vakarą nieko netrūksią – tarnai parūpinsią ir maisto, ir gėrimų, ir geros muzikos diskų.
Eime į rūmus, galiausiai pakvietė sargas.
Kai įėjo vidun, Augustai į plaučius tvoskė sausas mūrų šaltis, atkarus – tarsi apdulkėjusių griuvėsių – tvaikas. Sienos buvo plikos. Styrojo atsiknojusios ir žemyn nukarusios lentos. Kai reikėjo užlipti apšnerkštais laiptais į antrą aukštą, turėjo apeiti didelę dėžę, primestą tuščių butelių, plastmasinių maisto pakuočių ir kitokio šlamšto. Laiptais į viršų įkandin plikagalvio sargo lipo ir dvi nepastebimai pritapusios panelės. Jos neslapukaudamos nužiūrinėjo Augustą, šnibždėjosi, atrodė, čia juokėsi, čia ginčijosi.
Kol aš saugau rūmus, visi juose yra saugūs, pasakė plikagalvis Augustai.
Menėje, kurioje šmėsčiojo daugelio vyrukų ir panelių siluetai, daiktai metė po kelis šešėlius ir sudarė įspūdį, kad daiktų menėje yra kelissyk daugiau, negu iš tikrųjų buvo. Keli šešėliai krito ir nuo pastoriaus, kuris tuojau išdygo Augustai prieš akis. Jis buvo persirengęs, vilkėjo paprastais kelioniniais drabužiais, šie vėl sutvirtino jau apiblėsusį Augustos įtikėjimą, kad pastorius nuveš ją į Dievažėnus.
Ant ilgo stalo nulinkusiu galu stovėjo pulkeliai vyno taurių. Pastorius į jas nė nepažvelgė. Užsivertė ąsotį. Gėrė iš jo dideliais maukais, Augusta manė, kad girą. Paskui jis atsidrėbė į minkštą fotelį, sėdėjo, džiugiai žiūrėjo į Augustą.
O tu – nesidžiaugi? – paklausė.
Augusta gūžtelėjo pečiais.
Tavo teisybė, dvaras apleistas. Savininkai, atgavę jį, turės išleisti daug pinigų, kad šis laužas vėl atrodytų dvaras kaip dvaras. Taurėse – vynas. Nenori?
Nedaug, ji paėmė nuo stalo taurę.
Augustai atrodė, kad išgėrė tik dvi taures vyno, tačiau ir pati suprato, jog nuo dviejų taurių negalėjo šitaip pralinksmėti ir atsipalaiduoti. Ji be paliovos šnekėjo apie nekenčiamą buitį, apie siaubą, kuris apimtų, jeigu jai reikėtų suremontuoti šiuos rūmus taip, kad jie stovėtų kaip nauji.
Pastorius priėjo, apglėbė ją, stumtelėjo durų link.
Augustai vis dar dingojosi, kad jai tik linksma.
Jiedu atsidūrė kambaryje su įskilusiais langų stiklais.
Pastorius dugnu aukštyn apvertė molinę vazą, ant jo padėjo kempinę, degančią mėlyna permatoma liepsna. Augustai paširdžius nutvilkė ir instinktyvus geismas, ir refleksas besąlygiškai laikytis velionio tėvo draudimų. Refleksas buvo jau per silpnas. Metai, kai ji dar nesunkiai įveikdavo instinktus, buvo seniai praėję. Meilės valandų Augusta nebesureikšmindavo, nors kaip tik jos išbalansuodavo nervus, kai Augusta susimąstydavo apie buvimą šiame pasaulyje.
Ji patyrė orgazmą. Neabejojo, kad tokį begėdišką ir tikrą orgazmą patyrė pirmą kartą.
Apstulbusi iš netikėtumo ilgai gulėjo ant nugaros.
Ar aš tave nuskriaudžiau? – paklausė pastorius. Jautiesi nuskriausta?
Ne. Aš visada užmokėdavau tiems, kurie parodydavo kelią.
Padarei karjerą?
Padariau. Nežinau, ar jau padariau.
Bet aš tau neparodžiau kelio.
Pažadėjai nuvežt į Dievažėnus, atsakė Augusta, pasuko galvą ir žiūrėjo vyriškiui į akis. O ar tavęs negraužia sąžinė? Ar pastoriui moralu pasimylėti su netikėtai sutikta pasiklydusia moterimi?
Aš – ne pastorius. Mane pastorium pavadino ponia, kurios seneliai kadaise valdė šį dvarą. Ponia norėjo atgauti senelių dvarą. Ir sklypą žemės prie dvaro, ir sklypą dangaus virš dvaro. Pasamdė mane, kad saugočiau griuvėsius. Tačiau ji mirė. Prieš ketverius metus. O aš tebepastoriauju. Gal pats užvaldysiu tai, ką kitiems saugojau, tyliai nusijuokė. Kasu visokius urvus… ieškau landų…
Augusta suraukė kaktą. Mintyse skaičiavo metus. Taip, iš tikrųjų, pamanė nustebusi, ir mano motina mirė prieš ketverius metus.
Ėjai į Dievažėnus, kurių nėra, vėl prašneko vyriškis. Kur iš tikrųjų ėjai?
Namo. Dar ne visai namo. Manęs laukė motina ir man tinkamas vyras.
Manai – tebelaukia?
Ji sutriko. Nuo to laiko, kai mirė motina, Augusta dažnai pašokdavo naktį iš miego ir tamsoje ieškodavo Domo akių, kuriose atsispindėdavo blanki gatvės žibintų šviesa, krintanti pro langą. Akis pamatydavo retai. Domas apsinakvodavo pas ją retai. Įsitikinusi, kad ir vėl jo nėra šalia, Augusta mintyse pasiguosdavo: Domas dabar rūko balkone, tuoj grįš.
Aš tau – netinkamas? – paklausė vyriškis.
Netinkamas, papurtė galvą ji. Nepyk.
Neilgai ir jis bus tinkamas, tarė vyriškis. Juo labiau negalėsi užmiršti begėdiškų jo vaizdinių, juo lengviau užmirši jį.
Augusta pastarųjų vyriškio žodžių nesuprato. Gulėjo įsivėlusi į susijaukusias mintis. Kodėl Dievažėnuose jos laukė Domas ir mirusi motina? Kodėl tikrovė maišėsi su pragarais ir skaistyklomis?
Apsigalvojau, tarė Augusta ir atsistojo guolyje, padriektame ant grindų. Nebenoriu, kad mane pavėžintum.
Eisi pėsčia?
Taip, eisiu pėsčia.
Aš tau sakiau: Dievažėnų nėra. Bet nepasakiau, kad Dievažėnuose yra žmonių. Ar nemanai, kad nuėjusi juos išgąsdinsi?
Aš – moteris. Ir nesu ginkluota.
Pagalvok. Žmonės žino, kad gyvena miestely, kurio nėra ir niekas negali į jį ateiti. O tu ateisi. Sunku atspėti, kaip žmonės tave pasitiks. Gal bėgs nuo tavęs, bet gal ir užpuls tave. Jeigu užpultų, spruk nuo jų mano iškastu urvu.
Augusta, įnirusi į suknelę, akimis stengėsi sugauti vyriškio žvilgsnį.
Kuo pavarde buvo ponia, kuri tave nusamdė? – paklausė.
Ir kuri mirė? – vyriškis kelias sekundes padvejojo, ar sakyti anos ponios pavardę. Jundzilienė, taip, Jundzilienė. Bet ji jau buvo našlė, jai kaip tik reikėjo pastoriaus. Ne kunigo – pastoriaus, prasijuokė.
Augusta atsibudo. Manė, kad atsibudo. Kai vyriškis, suglumintas Augustos veido išraiškos, išėjo iš kambario, ji dar valandėlę regėjo jo akis, šnairai žvilgčiojančias iš tarpdurio, iš koridoriaus tamsos – nutolstančias ir išnykstančias. Ne ne, ji neabejojo, jog nesapnavo. Ir gerai – geriau nei kada nors anksčiau suprato, kad gyvenimas lyg sapne jau seniai pranoko sapnus, keliančius siaubą ir teikiančius palaimos, ir vargas tam, kuriam sapnas tebėra gyvenimo iškrypimas ar suvis negyvenimas.
Augusta žingsniavo į Dievažėnus. Kelutis vedė per kalvas ir klonius. Po kojomis mirgėjo saulės šviesa, medžių ir žolių šešėliai.
Ėjo tiesiai, tik tiesiai. Ir jai buvo vis tiek pat, kaip nesamoj vietovėj esantys žmonės ją sutiks.