BERNARDAS BRAZDŽIONIS, 1968 08 06
       <...>
       Reikalas: literatūrinės kelionės. Su malonumu sutikau žinią, kad dar kartą bus galima „prabilti į tautą“, pakartoti tą keleriopą žodį, kuris savu laiku rado žmonėse gerą dirvą... <...> Aš galvoju, kad gerai reklamą pavarius, tą literatūrinį turą būt galima atlikti per savaitę, aplankant Bostoną, Clevelandą, Detroitą, Torontą, Chicagą, pabaigt Los Angeles. Surengti Los Angeles programą iš Pulgio ir manęs būt negerai, ypač, kad aš čia kasmet rodausi ir esu nebe naujiena. Manau, kad trupėje turi būti bent vienas iš judviejų.
       Konkrečiai iš savo pusės siūlau turą pagarsinti ir Lietuvių Dienų žurnalo rugsėjo numeryje. Tam reikalui prašau abiejų parinkti po savą (geriau skaitančio ar deklamuojančio) nuotrauką ir pridėti po keletą sakinių ta dingstimi, prisimenant turus Vokietijoje ir dar čia – USA. Pridėjęs savo ir Pulgio žodelius, sudaryčiau reportažą, primenantį keturis keleivius,
žodžio sakytojus25.

       BERNARDAS BRAZDŽIONIS, 1968 08 21
       <…>
       Kad eilių neduosi, tai prastai. Nejaugi vėl man reiks už Patį parašyti? Ims žmonės sakyti, kad atbuko Paties plunksna, kai paskaitys mano menkai suposmuotas Paties vardu paskelbtas humoreskas. Tat sudėk nors ką, nors keletą posmų arba paimk iš atmestų (savikritikos) ir netinkamų auditorijai.
       Dabar dėl to vakaro Los Angeles: Keturių trupės literatūros vakarą spalio 12 d. rengia
LB L. A.26 apylinkė. Jau užmaišiau mecenatų rinkimą. Atrodo, jog atsiras skaisčių jūsų gerbėjų, kurios stengsis ne tik pačios mecenuoti, bet ir kitus pakalbinti (tarp jų ir p. Lembertienė).
       Atskristumėt čia šeštadienio rytą. Programa būtų vakare. Po to liktų laiko pobūviams ir pobūvėliams, rašytojų pagerbimams ir pagerbimėliams, žymių vietų lankymams etc. „Paskutinis čansas“, kaip sako amerikonai, tat išnaudokim progą. Dar toliau – ir skaitytojų, t. y. klausytojų vėl sumažės, mūsų pačių kaulai bei sąnariai tolimoms kelionėms bus per daug sustingę, balsai dar labiau girgždės, žodžiu, – bus už pečiaus sėdėti ir pensininko plutą krimsti. Be to, ir Pulgelis nebeatbris per tokius tolimus vandenis. O pagaliau Dievas žino ir kur mūsų laivelis per gyvenimo jūrą nuplauks. Ant ko ir pasirašau...

       ANTANAS GUSTAITIS, Bostonas, 1973 08 22
       <...>
       Tuo tarpu gyvenu kankinančiu „gimdymo nerimu“.
Knyga27 išeis apie rugsėjo 6 d. – „Santaros“ suvažiavimo metu. Leidėjai pakvietė atvažiuoti į Tabor Farmą28 padalyvauti literatūros vakare ir knygos pristatyme. Tai vis nauja graužatis, nes reikia ką nors nauja pasakyti ar paskaityti, o jau viskas pasakyta ir parašyta... Be to, vis garsiau dūsauju, kad knygos pavadinimas galėjo būti geresnis, kad turinys gal per daug rūgštus, kad liko viena korektūros klaida, kad sapnavau Rūkštelę29, galandantį dalgį... Bet dabar jau nieko nebepataisysi, kaip iš naujo neįmanoma pergimdyti kreivo vaiko. Telieka ramintis, kad gal visus tuos trūkumus atpirks liuksusinis popierius ir kieti viršeliai.

       BERNARDAS BRAZDŽIONIS, 1973 09 15
       Ką tik „oro keliu“
atskrido Tavo knyga – su abiejų autorių – poeto ir dailininko – dedikacija30. Nepaprastai ačiū!
       Knyga didelė, gerai įrišta, galima daug kartų vartyti, neiširs, gražiai apipavidalinta, įdomiai iliustruota, žodžiu, veikalas, už kurį ne gėda būtų gauti velniologijos daktaratą.
       Puslapius versdamas greitosiomis net keletą eilių perskaičiau. Įspūdingos, kad jas kur čemeryčios, net įkvėpimo teikiančios. Forma meistriška. Turinys? – Daug šmaikštaus humoro – daug karčios grasos – nedore – daug doro, – netiesoj – tiesos. – Žodis viens į širdį – kaip aliejus plauks – plikiai net įširdę – nuo galvos raus plaukus!.. – Bendruomenės rūmuos – sumišimas kils – partijų daugumas – keleriopai skils... – Poveikį tos knygos – baisų numatau: – liaudžiai dygliai dygūs – kreditas gi Tau – Kreditą paversk į whisky, taip saugiau – net už Šlapaberskį – jausies turtingiau! <...>
       Dar kartą sveikinu su knyga, dėkoju ir linkiu jai ištirpti kaip kamparui...

       ANTANAS GUSTAITIS, Bostonas, 1973 10 08
       Tavo žodelio sutvirtintas, iš anksto apsičiupinėju visus esminius ir asmeninius savo reikalus bei veikalus ir rengiuosi kelionėn į Jūsų drebančių kojų žemę, net pats
truputį drebėdamas31...
       Pasiimu ir porą feljetonų, kaip esi pataręs, o gal dar ir porą nespausdintų eilėraščių kokiai „juodai valandai“. Prakalbų sakyti man gal nereikės, o jei prireiktų, tai sugalvosiu vietoje. <...> anot mano bendrasuvalkiečio Barzduko, kalba turi gimti bekalbant, tai tada yra mažiau pavojaus primeluoti.
       Atrodo, kad mano „Šermenis“, bent Bostone, žmonės dar perka. <...> Kone visiems patinka Vizgirdos montažai, bet graboriaus kabinete paguldyta „venera“ kai ką pagrabiniu humoru ir išgąsdina. Betgi dabar aš jos jau neaprengsiu jokia šlebute. <...>
       Kai atvyksiu, tegul Aldonėlė prie vitaminų iškepa lietuviškų bulvinių blynų, kurių jau daugiau kaip metai nesu valgęs ir bijau, kad nenutautėtų skilvis.

       ANTANAS GUSTAITIS, Bostonas (apie 1974)
       <...> dar kartą dėkoju ir už „Šermenų“ juostą, kurią persirašiau į savo aparatui priimtiną kasetę, ir dabar galiu aną gražiąją praeities dieną pakartoti nors ir vidurnaktį pabudęs. Ypač, kai pradedu abejoti, ar tikrai visa tai yra buvę, kaip gen. Plechavičius prieš mirtį nepatikėdavo, kad tikrai yra buvęs generolas...
       Na o šiaip – nedaug kuo galėčiau pasigirti: kasdieninis darbas įgriso, pinigai neguodžia, draugai ir draugės skundžiasi vis naujais diegliais, o nusidėjimų net ir savo paties reikalui pritrūko. Tiesa, su geru pasisekimu „giedojau“ Clevelande jaunimo suvažiavime ir gegužės 11 d. dar dalyvausiu savo šermenyse Chicagoje, kur atsisveikinimo su velioniu pamokslą nulaikys tėvas Aloyzas Baronas. Tai bus gal ir paskutinė išvyka, nes tuo tarpu nieko linksmesnio parašyti negaliu. Nėra nei iš ko juoktis, nei ant ko rūstauti.
       <...> mąstau: tegul jau man senatvė suparalyžiuotų kitą kurį atliekamą garbingą organą, o paliktų stačias kojas – vis dėl to būtų patogiau amžių užbaigti!
       Pas Jus turbūt šviečia saulutė, žydi gėlės, Aldonėlė grįžta linksma iš darbo, susėdate prie skobnio, paberia saujelę vitaminų...Viską net su pavydu atsimenu.
       Tiesa, buvo atvažiavęs
Bubelis32. Išsigandęs. Regis, ant savo laiptų rado nupjautą negro galvą... Tik galvą. Kaip juodo avino. Jau nori iš ten bėgti. Tad pagundyk į šiltus kraštus, gal Jūsų geriau paklausys, juk, tokioje juodynėje gyvendamas, kitą kartą gali ir savo galvą rasti suvyniotą į laikraštį...
       Tuo tarpu – geriausi Judviem Aleksandros ir mano linkėjimai ir laiminimai. Didžiai išsiilgome...

       ANTANAS GUSTAITIS, 1974 05 18
       Brangieji Bičiuliai Aldonėle ir Bernardai, pirmiausia prašymas: teikitės nors dvasios ausimis išgirsti mūsų draugiškiausius sveikinimus ir visokeriopų nežemiškų gėrybių bei žemiškos sveikatos linkėjimus ne tik Jūsų Vardo pirmadieniui ir trečiadieniui, bet dar ir kelioms dešimtims tokių Šventadienių ateityje.
       Kaip gaila, kad ir šiemet negalime ta proga drauge net Daumanto Čibo ožkos pieno išgerti, nei apčiuopiamai Jūsų rankelių paspausti. Juk toksai tas erdvių tolis ir aukštis, kad jau ir giesmės žodis vos ligi Atlanto ir atgal ligi Pacifico benuskrenda! <...>
       Kaip gal būsite girdėję, dar visai neseniai atšvenčiau savo „Šermenis“ Chicagoje su tokiais kun. Juozo Vaišnio ir Al. Barono palaiminimais, kad vos atpažinau, ar tai tikrai apie mano dorybes kalbama. Leidėjai pardavė daug knygų, rengėjai susirinko savo almužną, o atliekamą laiką praleidau tarsi trapistų vienuolyne ir, Aleksandros džiaugsmui, grįžau namo dar skaistesnis negu prieš išvykdamas. Tik parskrendant patekau į tokias pragaro audras, kad maniau, jog supimas ištrauks pro gerklę ne tik žarnas, bet ir honorarą.
       Šiuo metu pradėjome dažyti savo apdainuotus tremties namelius, ir Staselį bandysiu pririšti prie kamino virve, kad nenupultų nuo kopėčių ir neniksteltų kokio
simbolinio kūno organo33. Be to, vyksta ir lit. mokyklos egzaminai, tai turiu baisybę kvailų darbų taisymo34.

       BERNARDAS BRAZDŽIONIS, 1986 04 29
       „Odisėja“ į senų dienų miestą baigėsi. Įspūdžiai dar plaukioja, kaip debesys, nenusėdę į horizontą, ir esame nesenų pergyvenimų veikiami. <...>
      
Mano „benefisas“35, šis grįžimas į bostoniškę lietuvišką bendruomenę (nors praretėjusią, bet atjaunėjusią, kuri dar neapkurtus ir imlesnė poezijos žodžiui, o gal poezijos spektakliui), buvo geresnis, negu aš tikėjausi.
       Sutikau daugelį „pažįstamų“, kurie seniai buvo iš atminties išgaravę, bet prisistatė, klausė, ar atsimenu, ar žinau jų pavardes, lyg atminties patikrinimo egzaminui būčiau atvykęs...
       Netikėtai daug, kaip jokioj kitoj kolonijoj, biržiečių – vabalninkėnų susirado, taip kad atrodė, lyg būčiau dar gilesnėn praeitin, į Biržų gimnazijos laikus sugrįžęs.
       <...>
       Bet... jei nebus kas parašo spaudai, tai to viso bus kaip ir nebuvę. Anot to žurnalistiško – ar ne Fausto Kiršos pasakymo: kolonija yra ir ji veikia, jeigu turi korespondentą, jeigu neturi korespondento – tai istorijoj jos nebus. Auksinė tiesa. Iš šiuo atveju nukentės ne kas kitas, o kolonija ir kultūros istorija. Humoras? Bet yra jame ir tiesos. O mes? Ką gi – mes prie visko esam pripratę – prie šilto ir prie šalto. Pakaks, kad mūsų atminime visa tai liks. O gal ir kai kurių į vakarą atsilankiusių...

       ANTANAS GUSTAITIS, Bostonas, 1986 05 17
       <...>
       Mūsų publika visu tuo kultūriniu įvykiu liko labai patenkinta ir iki šiol jo neužmiršta. Net Bendruomenės vadai tvirtina, kad, jeigu ne Bernardas, tai tokio masto renginiu būtume subankrutavę, o dabar viskas baigėsi geriausiai. Man tai buvo džiugus ženklas, kad ne tik Lietuva iš po žemės gali tarti: „Aš čia – gyva“, bet ir patsai to eilėraščio kūrėjas dar yra gyvas savo tautos širdyje, nors toji širdis jau ir gerokai taukais apaugusi...
       Dabar laukiame išgarsintos Premijų šventės... Reikia tikėtis, kad Bostone šios iškilmės bus suvaidintos geriau negu kadaise Niujorke, kur salės pakraštėlyje kėdėje susigūžusiai Nelei Mazalaitei girtas įžymus veikėjas bandė užsėsti ant galvos, laureatų „garbės vakarienėje“ publikoje buvusius rašytojus ir dailininkus prie stalo ženklino tuščios kėdės ir net Paulius Jurkus, kuris dekoravo sceną ir kitaip rūpinosi renginiu, buvo užmirštas ir nuėjo namo keikdamasis. Tada atrodė, kad čia yra pagerbiamas ne laureatų, o tiktai tų veikėjų, kurie jiems su prakalbom įteikė pinigus. Tiek to...

       BERNARDAS BRAZDŽIONIS (apie 1972 m. pabaigą – 1973 m. pradžią)
       Ačiū, kad perskaitėte mano eiles, atspaustas „Draugo“ priede. Nemėgstu, kažkaip bodėjuos viešumos, labai sunkiai ką paruošiu spaudai, bet kai Bradūnas negailestingai prispiria prie sienos, turiu ką nors sykis nuo sykio sukrapštyti. Pasiknisti po rankraščius įdomu, tik kai reikia paruošti spaudai, atbaigti, vis kas nors užkliūva, nedrąsu išeiti į viešumą per griežtą savikritiką perleidus ir matant, kad dar ne viskas šimtu procentų kaip reikiant... O paskui bijau ir pažiūrėti į tą atspaustą vietą, nes žinau, kad tuoj kris į akis tai, kas praleista arba kokia korektūros klaida, nuo kurių nė geriausio redaktoriaus ranka nelaisva...
       Gerai, kad atidavei ir išleisi naują rinkinį. Reikia Paties gyduolių skaitytojams.
       Išleisti rinkinį rengiuosi ir aš (jau kaip ir laikas), tik nežinau, kaip pasiseks. Jau tariausi ir su iliustratorium. Irgi noriu, kad išeitų dailus, puošnus, iškilmingas, – žmonės, pasirodo, labiau mėgsta liuksusines knygas, nežiūrint, kad dėl to brangesnės. Tik, žinai, labai sunku skirtis su eilėraščiais. Kai išleidi iš savo rankų, atrodo, nepaprastai nubiednėji, pasidarai toks skurdus, niekam vertas. Aš vis mėgau, rinkinius išleisdamas, po gerą pluoštą pasilikti archyve (turiu dar net iš Lietuvos niekur neskelbtų dalykų). Tai vis ne toks savęs „apiplėšimas“, vis jautiesi dar šio to vertas, kai turi atsargoj, nors niekas apie tai ir nežino. Iš dalies dėl to maža ir periodikoj spausdinu. Dėl vardo vėl vargai. Turiu numatęs net keletą, kaip gal kokį dešimtį turėjau leisdamas „Didžiąją kryžkelę“, vienas iš tų laikų man kaip tik atrodo dabar tiktų, būtent – „Dangaus paguoda“. Aldonėlė užgyrė. Gerai skamba, nėra švagždančių garsų, gražiai derinasi visi skiemenys. Turinys gal ir nebus toks „dangiškas“, gal ir ne visus skaitytojus „paguos“, bet šimtu procentų vardo visam rinkiniui
niekad nesurasi36.
       Tiek apie knygas ir projektus. Iškilmingai atšventęs išėjimą į pensiją, pamažu vėl įsitraukiau į darbą ir maža teturiu laisvo laiko. Manau, kad vasarą jo bus daugiau, tada, bedykinėjant, gal ir koks naujas posmas susidės, gal dangus atsiųs daugiau paguodos... Tikėkim dangaus paguoda. Guoskimės žmogiškomis išmonėmis. Stiprinkimės žemiškomis gėrybėmis, kurias dar atšipę dantys įkanda...
       Judviem abiem, Antanai su Aleksandra, mudviejų abiejų su Aldonėle daug daug kuo geriausių ir palankiausių dienų, valandų ir minučių, kad tai, kas Dievo dovanota, priimtumėt kaip jo malonės paguodą – Tavo tas pats.


Parengė ALDONA RUSECKAITĖ      

 

       ___________________

       1 Tuo metu dirbo „Domino“ cukraus fabrike (visi išnašose pateikiami paaiškinimai yra A. Ruseckaitės).
       2 Laiškuose minima Aldona, Aldonėlė yra Bern. Brazdžionio žmona.
       3 Brazdžionių dukra.
       4 Reaktyvinis.
       5 Mėnesinis žurnalas „Lietuvių dienos“, ėjęs 1950–1991 m. Jame nuo 1955 m. iki 1972 m. redaktoriumi, linotipininku dirbo Bern. Brazdžionis, šis žurnalas bus minimas ir kituose laiškuose.
       6 Antano Gustaičio žmona, aktorė, režisierė, kituose laiškuose dažnai minima.
       7 Los Andželo Dailiųjų menų klubas veikė 1956–2000 m.
       8 Dažnai laiškuose minimas Stasys, Staselis – operos solistas, poetas Stasys Santvaras.
       9 A. Gustaitis taip vadina savo eilėraščių skaitymą.
       10 Operos solistas Stasys Liepas.
       11 Poeto F. Kiršos septyniasdešimtmečio šventė.
       12 „Miestas Vaiduoklis“.
       13 Poetas, vertėjas, kritikas K. Jurgelionis, miręs 1963 m.
       14 Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugoma daug K. Jurgelionio kūrybinių rankraščių ir susirašinėjimo su K. Vairu-Račkausku.
       15 Mirė 1964 m. (
       16 F. Kirša išvertė į lietuvių kalbą Maironio lenkų kalba parašytą poemą „Z nad Biruty“ („Nuo Birutės kalno“), Bern. Brazdžionis redagavo ir parengė poemą spaudai, „Lietuvių dienų“ leidykla ją išleido 1982 m.
       17 Prozininkas Pulgis Andriušis, gyvenęs Australijoje, jis minimas ir kituose laiškuose.
       18 Tuo metu Bern. Brazdžionis buvo Lietuvių Rašytojų draugijos pirmininkas.
       19 Tikriausiai turima galvoje Bern. Brazdžionio poezijos rinkinys „Vidudienio sodai“, 1961.
       20 A. Gustaičio knyga „Ir atskrido juodas varnas“, 1966 m. apdovanota Lietuvių rašytojų draugijos premija.
       21 P. Vaičiūno pjesė, režisuota A. Gustaitienės.
       22 „Lietuvių enciklopedijos“ leidėjas Juozas Kapočius.
       23 1970 m. išėjo Bern. Brazdžionio poezijos rinktinė „Poezijos pilnatis“.
       24 Vokietijos DP stovyklose 1946–1948 m. buvo keliaujantis ketvertas rašytojų: Bern. Brazdžionis, S. Santvaras, A. Gustaitis ir P. Andriušis. Jie keliavo po lietuvių stovyklas ir atlikdavo literatūrinę programą, kuri būdavo įvairi – rimta ir humoristinė. Ketvertas buvo labai populiarus, salės sausakimšos.
       25 Toks reportažas buvo paruoštas, o ketvertas rašytojų surengė literatūros vakarus septyniuose miestuose.
       26 Los Andželo Lietuvių bendruomenė.
       27 Rinkinys „Saulės šermenys“ (1973), toliau laiškuose kartais bus pavadinamas tik „Šermenys“.
       28 Vasarvietė Mičigano valstijoje, Sodus mieste, kur vykdavo „Santaros–Šviesos“ suvažiavimai.
       29 Dailininkas Antanas Rūkštelė.
       30 A. Gustaičio dedikacija: „Brangiems Bičiuliams Aldonai ir Bernardui Brazdžioniams – Meldžiam, teikitės priimti / Šermenų žodį, – / Liūdną juoką, linksmą rimtį / Skausmą, kuris pražiodė. // Čia nerasit nieko doro, / Gal ir nieko švento, – / Nei narsumo matadoro, / Nei tremties ramento. // Vien kūrėjas liūdi basas, / Kad jo mūza serga, / Ir su laurais žemėn kasas / Už Las Vegas mergą. // O pasaulį, vis be saulės, / Valdo velnias visą, / Ir palaidos priešų kiaulės / Tėvo kiemą knisa... Antanas Gustaitis, Bostonas, 1973 09 13.“
       31 Los Angeles pristatė knygą „Saulės šermenys“.
       32 Juozas Bubelis, Gustaičių bičiulis iš Vokietijos DP stovyklų laikų, spaudos bendradarbis.
       33 Gustaičiai ir Santvarai sudėję pinigus 1965 m. Bostone nusipirko vieną dviejų butų namą.
       34 Gustaitis mokytojavo Lituanistinėje mokykloje, 1961–1982 m. buvo jos vedėjas.
       35 Muzikos ir poezijos šventė Bostone, skirta Bern. Brazdžioniui ir kompozitoriui Jeronimui Kačinskui.
       36 Bern. Brazdžionis pavadinimu „Dangaus paguoda“ knygos neišleido, o poezijos rinkinys „Po aukštaisiais skliautais“ išėjo tik 1989 m.