Dantistai

       Ši kavinė man nuobodi. Ji per tamsi. Pernelyg ji yra kavinė ir niekas kitas. Tai vieta, kuri nesuteikia jokių iliuzijų, jokių paralelinių pojūčių, kad galbūt esi ne kavinėje. Nors čia ir erdvu, tačiau jautiesi tarsi būtum tarp kažkieno sukąstų dantų. Esi tarytum įkalta vinis. Niekada nesėdėčiau čia, jei ne Augustas.
       – Jei turi pinigų, gali gauti bet ką, – sako. Nuovargis balse. Akys blukios, galima būtų jas pavadinti pernokusiomis. Privalai su tokiomis elgtis atsargiai, taip. Jei į tokias akis žiūrėtum ilgiau nei sekundę, jų gyvenimas, jų šviesa ir jų funkcionavimas baigtųsi panašiai kaip pūvančių slyvų. Per tokias akis gyvastis tik išeina, o ne įeina. Galbūt todėl seni ir nuvargę žmonės vengia ilgai žiūrėti kitiems į akis. Tai jiems mirtinai pavojinga.
       Pasimatymą su manim Augustas telefonu beveik išsireikalavo. Turbūt ne tam, kad dabar užgesinčiau jo akis.
       Augustas kilsteli ranką sau prie ausies, panardina pirštus į riebaluotus plaukus, paskui staiga atitraukia plaštaką ir plekšteli į stalą. Tiesių plaukų sruoga prie smilkinio lieka styroti tarsi pirštas, kai mes įremiame jį ten, kad pasukiotume ir be žodžių išreikštume kokį nors „kvankt“.
       Nuleidžiu akis ir verčiau žiūriu į beviltiškai seną Augusto ranką. Venos po žilais plaukais apžėlusia plaštakų oda pūpso kaip gerokai pamūvėti pantalonai. Tai mažiau juokinga nei toji sruoga, o gal net ir visiškai liūdna, nes iš tiesų senatvė yra liūdesio buveinė. Senatvė kavinėse, kuriose dabar vis daugiau liūdesio, yra apgailėtina.
       – Jei ir turėtum daug pinigų, nenusipirktum to, ko nėra pirkti arba ko nėra apskritai. Pavyzdžiui, niekada nenusipirksi aštuoniolikmetės dantistės paslaugų, nes tokio amžiaus merginos paprastai dar nė mokyklos nebaigusios, – sakau vildamasi, kad Augustas staiga prisimins, kaip atrodo aštuoniolikmetės ir kad jos yra grožio kategorija, atskira nuo viso to, ką mums gali suteikti dantistės. Galbūt tai padėtų jam atitrūkti nuo pagrindinio liūdesio šaltinio.
       Augusto dantistė, prie kurios jis buvo labai prisirišęs, staiga susirado turtingą ispaną ir, metusi visus pacientus, išvažiavo į jo tėvynę. Kurti savo kabineto, savo meilės oazės ispanams ir jų šalies imigrantams.
       – Na tai ir blogai, kad nėra aštuoniolikmečių dantisčių pasiūlos. Bent jau man nuo to tikrai ne geriau, – atsidūsta, pasiraivo kėdėje ir ta pačia ranka sulygina pašiauštą smilkinio sruogą.
       – Mūsų bėda, kad nesugebame grožėtis jomis bešališkai. Kaip ir visu pasauliu. Ir kad per mažai mėgstame įvairovę. Kad vis tas pats veidas, užuot nusibodęs, mums sukuria iliuzinį saugumo jausmą, – sakau jam.
       Žinau, ką sakau. Pati esu prisirišusi prie savosios Jolės Klim. Toji Klim yra mano sekmadienio mišios, mano atgailos sakramentas. Galėčiau sakyti, kad stomatologijos kabinete Dievas yra labiau nei kur kitur. Jolės veidukas, vienintelis iš man šiame pasaulyje skirtų veidų, palinksta man prie burnos taip arti, kad beveik galiu įsivaizduoti bučiuojanti jos švelniai šlakuotą kaktytę su vos matomomis raukšlelėmis. Jolės Klim, kai ji gręžia arba šlifuoja, akinukai aplimpa mano dantų arba plombos dulkėmis. Dantistės akinių stiklai, apsnigti baltomis apnašomis, man atstoja du mažyčius simetriškus dangaus skliautus. Kai jos mėlynos akys žiūri man į burną, jaučiu jų skonį. Tai – ir kažkokios dezinfekcinės medžiagos, primenančios konditerinius gvazdikėlius, skonis, bet ir šiek tiek daugiau. Akimis valgau Jolės akis ir jaučiu savo burnoje skonį. Jolė Klim apkaišo mano dantenas ir liežuvį rausvo lignino tamponėliais tarsi motina, kuri keičia sauskelnes savo mažyliui. Atsiduodu Jolei savo bejėgiu liežuviu, kurio negražumas Jolei atskleistas išskirtinėmis teisėmis. Visą gyvenimą vengiau rodyti liežuvį, nes žmonių liežuviai nėra gražūs: jų grožis paaukotas ant kalbos altoriaus. Tačiau Jolei Klim leista pažinti mano burną taip, kaip žmonių širdis pažįsta Biblijos Dievas ir kaip mylimieji pažįsta vienas kito kūnus. Liežuvis nėra gražus, bet gražus yra mano atsidavimas liežuviu. Kuriu jo grožio pridėtinę vertę, kai mąstau apie Jolę ir jos ilgiuosi.
       Mano homeopatinis atsidavimas manajai Klim prilygsta absoliutaus atsidavimo daliai, ši turi absoliutumo ženklą ir projekciją. Per ją gali būti atskleistas visas mano atsidavimas. Visas jis tebėra neišgliaudytas iš kevalo, tačiau žinau apie jį, kai atsisėdu į pilkšvai žydrą Jolės kėdę, skirtą pacientams.
       Būna taip. Ateinu pas Jolę Klim. Jos veidas ir mano burna geria tos pačios lempos šviesą. Esam dviese: aš ir ji. Ji ima metalinį zondą, kuriuo danties šaknies kanalu kasasi prie šaknies dugno. „Jaučiate?“ Šitaip teirautis yra tas pats, kaip prieš mirtį klausti, ar tiki Jėzų. Kai abejoji, bet norėtum tikėti savo paties labui. Kai netiki, tačiau ne tiek, kad galėtum pameluoti ir ištarti: „Tikiu“. Ir ne tiek, kad sakytum, jog tiki. Kaip galiu savo burnoje nejausti Jolės pirštų? Nesvarbu, kad jie aptraukti žydra pirštinės plėvele. Į Jolės klausimą visada atsakau trūktelėdama pečiais. Kai bent kiek suskausta, krūpteliu, ir tiek. „Jaučiate?“ – vėl manęs klausia Klim. Klausia beveik prašomai. Jai turbūt malonu, kai aš kažką jaučiu. Regis, pasakyčiau jai: nagi jaučiu, bet ne tiek, kad skaudėtų, nors ir ne tiek, kad būtų visai malonu. Paklausčiau jos, ką reiškia jos klausimas ir ką ji nori sužinoti. Ar tikrai nori, kad kažką jausčiau? Kodėl pagaliau ji šito nori ir ką tai reškia? Tačiau esu pražiodyta, mano burnoje – zondas. Tai reiškia: pirma liežuvio grožis buvo paaukotas ant kalbos altoriaus, o vėliau liežuvio galia būti kalbos padargu buvo paaukota stomatologijos dievui.
       Nieko negaliu Jolei pasakyti. Todėl esu dviguba auka. Matote, visą gyvenimą žmonių širdis užkariaudavau – jei tai nėra pernelyg juokingas žodis – kalbėdama. Kai kurie man pasiduodavo savo noru iš susižavėjimo mano kalbomis ar tekstais. Kai kurie būdavo paimami beveik jėga, nes mano žodžiai juos nuginkluodavo, įspeisdavo į kampą, priversdavo pajausti jų pačių kalbėjimo skurdą. Negaliu šitaip užkariauti Jolės Klim. Mano auksaburniškumas jai atsiveria išvirkščiąja puse. Net jei po to man būtų suteikta galimybė kalbėti, mano žodžiai Jolei jau nebebūtų auksiniai. Nes Jolė Klim pernelyg gerai žino, kas dedasi toje mano kūno vietoje, iš kurios galėtų sklisti mano žodžiai. Klim nebeįmanoma užkariauti, nes ji mane užkariavo.
       Po to, kai mūsų populiacijos dantys pasidarė labai silpni, mus visus būtų galima pavadinti tiesiog dantistų šunimis. Betgi taip nėra. Viena vertus, kiekvienas dantistas turi savo paties dantistą, todėl mes visi lygūs. Kita vertus, tai, kas vyksta per kiekvieną mūsų vizitą pas stomatologą, yra didžiausia šių dienų meilės išraiška. Galbūt ši meilės erdvė, į kurią dabar veržiasi visi psichiškai sveiki asmenys, egzistuoja kaip meilės likutis, pėdsakas, betgi daugiau mes nieko nebeturime. Galbūt dar turėjome 2050-aisiais, bet dabar, praėjus vos penkiasdešimčiai metų, mes nebeturime nė vieno žmogaus veido, kuris mums būtų artimesnis už dantisto veidą. Kartais galvoju, kad nuo vieno iki kito vizito pas Jolę praeina visas mano gyvenimas.
       Neturiu jokio specifinio santykio su Jolės lytimi. Jos veidas neturi lyties. Žalsvai pilkų sienų fone jis šviečia man kaip kažkas visiškai savarankiško. Spindi kaip saulė. Kartais aš, tiesa, žiūriu į Klim kaklą, kuris man nėra toks svarbus kaip veidas. Jolei nepatinka gilios iškirptės. Bet jei ir patiktų, man tai būtų vis vien. Kartkartėm galvoju, kad artumo jausmas, kurį pajuntu kėdėje prieš Jolę Klim, yra artimas gyvūnų bandos bendrystės jausmui, kai poravimosi sezonas jau praėjęs.
       Išlaidos bendravimui su Jole Klim mano biudžete užima pirmą vietą. Paskui eina maistas, kuris netiesiogiai susijęs su šiomis išlaidomis. Formaliai ateinu pas dantistę tam, kad galėčiau normaliai kramtyti nejausdama skausmo ir kad mano skrandis nekentėtų nuo netinkamai sukramtyto maisto. Man jau greitai septynios dešimtys, bet kramtau morkas, riešutus. Smulkinimo mašinėle, skirta maistui, nesinaudoju, nes tai nėra taip sveika, kaip kramtant maistą, kai išsiskiria pakankamai seilių ir kai maistas jau burnoje pradedamas virškinti. Kai imu apie tai galvoti, kad mano Jolei burna yra vieta, kur virškinamas maistas, o ne, tarkim, poezijos šaltinis, pajuntu gėdą.
       Apie tai kartais pasikalbu su Augustu. Ar jis nepatiria savo meilės gėdos? Bet galbūt jis yra per senas, kad švaistytų jėgas gėdai. Arba jis pernelyg vyras, o aš pernelyg estetė. Galbūt man dar šio bei to trūksta iki visiško atsidavimo. Aš gėdijuosi burnos kvapo, prieš eidama pas Jolę Klim suvalgau apelsiną ir išsivalau burną vaniline dantų pasta. Visada lendu po dušu ir apsirengiu švarius drabužius. Taip, kaip mano motina darydavo sekmadieniais prieš eidama į Bažnyčią. Noriu patikti Jolei Klim, nors tai praktiškai neįmanoma, nes mes niekada nesikalbame. Patikti neįmanoma ir dėl didelės konkurencijos, kurią man sudaro kiti Klim pacientai. Dauguma jų dar jauni – dantų ėduonis ir kitos dantų ligos mūsų laikais griebia net kūdikius. Jolei turbūt esu nuobodi senė, kurią ji gydo dėl to, kad už tai gauna pinigus. Dantisto paslaugos yra meilė už pinigus. Perku Jolės tariamą meilę, kaip tai buvo daroma viešnamiuose ir kol galiausiai persikėlė į pornografines interneto svetaines. Turbūt tai nuobodu. Būtų nuobodu, jei nebūčiau nusitvėrusi minties, kad galiu išgyventi šią perkamą meilę taip, tarsi už ją nemokėčiau. Be abejonės, yra laikas ir vieta, kur aš paklausiu apie paslaugos kainą ir sumoku nurodytą sumą. Tačiau savo mąstymuose apie Jolę ir savo ilgesy, nuo vizito iki vizito, tą vietą tiesiog iškerpu. Galbūt esu pernelyg ambicinga ir gal senamadiška.
       Augustas sako, kad pinigus, kuriuos moka dantistei, suvokia kaip kuklią dovaną. Be pinigų, jis jai dar nuneša gėlių ar šokolado. Priešingai nei aš, jis visada jaučiasi skolingas savo meilei. Aš gi nuolatos juntu pavojingą atskirtumą ir neišsipildymą. Pirmiausia dėl to, kad Jolės akivaizdoje mano burna praveriama ne žodžiui, o tyliam, kūdikiškam atsidavimui. Esu kūdikis, kuris, nors ir mylimas, verkia, nes niekas iki galo nesupranta jo poreikių. Tokios yra mano meilės kančios.
       Augusto meilės kančia prasidėjo, kai jo Džesika išmovė į Ispaniją. Supratau, jis jau nebesidžiaugs man pasakodamas apie Džesikos makiažų įvairovę. Jo dantistė akinukų nenešiojo, jos akių nedengė jokie plastikiniai dangūs. Ji buvo graži ir mėgo dažytis. Dabar mes kalbamės tik apie Augusto galimybę susirasti kitą dantistę. Sakau jam, kad gatvėje, kurioje jis gyvena, veikia ne mažiau nei septyni stomatologijos kabinetai ir specializuota dantų gydymo klinika, joje kabinetų – dar kita tiek. Tačiau Augustas nepaguodžiamas.
       – Aš buvau Džesikos stomatologas iki pat pensijos. Įstačiau jai priekinį dantį, – mane nustebindamas sako jis.
       Su Augustu susipažinau širdininkų sanatorijoje, tuo metu jis, dėstytojas, skaitė paskaitas Medicinos akademijoje. Apie savo profesinį darbą man niekada nepasakojo. Gal dėl to, kad būtume lygūs. Visada kalbėjomės tik kaip pacientai. Nekalbėdavome apie profesinę veiklą, tarsi mums tai būtų nelaimingi ir mums jau reikšmės nebeturintys romanai. Ir beveik niekada neaptarinėdavome rūpesčių dėl dantų. Mes kalbėdavomės apie meilę ir savo meilutes. Dalydavomės mums duotu grožiu, kurį teikdavo ties mūsų burnomis palinkę veidai. Žinojau netgi tai, kad Džesikos kairė akis yra mažesnė už dešinę ir kad šios akies voką kartais traukia mėšlungis.
       Žinoma, kad jo ir Džesikos meilė galėjo būti abipusė ir galbūt tokia buvo, smogė man šiurpia jėga, kurios turi visa, kas didu ir dvelkia išskirtinumu.
       Aš niekada nebuvau ir nebūsiu Jolės Klim dantistė – tai suvokiau kaip didžiausią praradimą gyvenime. Galbūt panašiai kentėdavo anų laikų moterys, kai paaiškėdavo, kad jos negali turėti vaikų. Niekada nebuvau ir nebūsiu niekieno dantistė. Buvau ir esu pasmerkta vienpusiškumui ir neišsipildymui.
       Esu Jolės Klim šuo, kuris pats susimoka išlaikymo išlaidas.
       Augustas vėl pašiaušia savo plaukus. Dabar aš maloniai pažiūrėčiau jam į pernokusias slyvas, pakabintas po jo žilais antakiais.


       Rašytojas 

       Pagaliau Jį pamatysime, ir blausus Jo vaizdas susigūš prieš mūsų fantazijų išpūstas vizijas. Jis subliūkš, galbūt net išgirsime, kaip šnypšdama iš jo išeina visa didybė, kuri pasirodys besanti tik pašvinkusios dujos. Galų gale išgirsime Jį, ir Jo balso rutina suteps tuščią mūsų sąmonės vietą, kuri iki šiol buvo tarytum nėščia ir laukė kažkokio nepaprasto, dar niekad negirdėto kalbėjimo. Baigsis jo kankinanti trauka. Nuskinsime vaisių ir suleisime į jį dantis, kol dar juos turime. Baigsis trauka tamsiai nežiniai. Tamsai, kurioje šmėsčioja kažkas, panašus į akis spiginančią šviesos dėmę, tirpstančius šviesos dulkių uodegėlių puslankius. Prisiartinsime prie tos šviesos ir, viliuosi, išvysime tik modernią elektros lempą.
       Šitaip galvojau apie vakaro tikslą. Apie vyrą, kurį norėjau išvysti. Kurį vadino Rašytoju, nors niekas nebuvo skaitęs nė vienos jo knygos. Geidžiau Jį demaskuoti. Jis buvo mano priešas.
       Žinojom, kad Jis yra autorius, kuris savo tekstus vien tiktai skaito. Kad važinėja po šalį nelyginant koncertuodamas. Visi, kurie Jį pamato ir išgirsta, pasakoja, jog tai kažkas nepaprasta, nors nelabai gali ką nors konkretaus papasakoti. Tačiau visi kaip vienas aiškina, kad to dar niekada nebuvo girdėję. Pažįstama mergina apie Jį pasakojo rausdama. Lyg būtų įsimylėjusi ir užklupta meilės glėbyje.
       Tą vakarą ėjome dviese tamsia upės krantine. Gatvės žibintai žvalgėsi į savo šviesos trupinius, išbarstytus gyvsidabrinėje asfalto drėgmėje. Pamaniau, kad kiekviename žibinto stulpe gali būti įtaisytos vaizdo stebėjimo kameros.
       Palydove į žygį prieš migloje skendintį priešą pasirinkau vidutinio amžiaus moterį iš mažiausiai skoningos interneto pažinčių svetainės. Užmezgiau internetinę pažintį. Kai susitikome, tos moters grožis pasirodė kur kas padoresnis už tą, kurį mačiau nuotraukose. Buvo aukštesnė nei įsivaizdavau, į akis krito veido blyškumas ir kūno menkumas, netgi liguistumas.
       Mano erotinėse vizijose svarbiausią vietą užima jaunos merginos, dėl to ši sufabrikuota man svetima orientacija sukūrė papildomą etinę ir estetinę distanciją. Tuokart palydovės man reikėjo kaip apsauginės plėvelės. Iš tiesų: vienu metu jaučiausi tarsi duonos kepalas, įvyniotas į tąsią polietileno juostą.
       Tai nebuvo pirmas kartas, kai ėjau į aklą pasimatymą su moterimi, kuri manęs nė trupučio nedomino. Potencialiai kiekviena tokia yra pakankamai svetima, ir jau po pirmo pasimatymo su ja be jokios graužaties gali nutraukti bet kokius santykius. Man tai kartais – labai prie širdies.
       Jį, paslaptingąjį rašytoją, geidžiamą vaisių, privalėjau išvysti akivaizdoje žmogaus, kurio vyliausi niekada nebepamatysiąs. Jutau, kad savo visiškai neaiškios kilmės aistrai, kuri man kėlė nerimą, nederėjo turėti kokio nors įkyraus liudytojo. Aistra buvo nevaldoma, ji galėjo peržengti kokias nors mano paties užsibrėžtas ribas. Niekas vėliau man neturėjo priminti, ką ir kaip mačiau, ką ir kaip girdėjau. Virpėjau, mano šonais varvėjo prakaito lašeliai, kurie gėrėsi į plačius marškinius ties džinsų juosmeniu. Buvo gėda, kad nepavyko apsirengti lengviau ir nekaisti. Jaučiau, kaip šlampa plaukai, kaip fermentuojasi galvos odos riebalai, kurie jau po kelių valandų skleis gendančio kūno tvaiką.
       Prie tuščio, jau kelerius metus neveikiančio konservų fabriko stovėjo sunkvežimis su priekaba, prikrauta obuolių. Nuo jų rūgštaus, aitraus kvapo ėmė graužti gerklę. Obuoliai, fabriko žaliava, ir bankrutavęs fabrikas įkyriai liudijo kažkokią laiko ir erdvės klaidą. Burnoje susikaupė seilių, ir aš nevykusiai nusispjoviau visu kūnu fantomiškai patirdamas, kaip skreplio dalis pakibo ant mano beveik naujo juodo milo palto. Buvau priverstas pasilenkti prie skverno, kad nubraukčiau nuo jo skreplį. Saujoje pajutau gleives. Įkišau ranką į kišenę, jos pamušalas lyg magnetinė juosta įrašė mano gėdą, nevykėliškumą. Mano aistra, išspjautas skreplys ir jo sugrįžimas atgal prie savo šeimininko buvo tobula mano kvailumo išraiška, panaši į Pascalio sferą, kurią vėliau išgrynino J. L. Borgesas.
       Bibliotekos salė – joje turėjome pamatyti Jį – buvo panaši į laboratoriją. Gelsva šviesa, sklindanti iš viršaus, šonų, apačios ir kolonų naikino šešėlius. Mikrofonas buvo įtaisytas taip pat ant gelsvo stovo: atrodė, kad jis kybo ore. Kažkas iš tiesų ore kybojo. Kai vidutinio ūgio vyras tamsiai pilku kostiumu įžengė į salę, sukandau dantis – iš baimės, kad vyras užklius už to kažko, kas kybo ore, ir fatališkai tėkšis į geltonas keramines grindų plyteles, kris mūšyje pirma laiko, mano atakai net neprasidėjus. Beveik vaizdavausi raudoną kraujo srovelę geltoname grindų fone.
       Tačiau Jis lengvai ir tyliai kaip balerina nutapsėjo prie mikrofono, pasistatė ant grindų juodą smailo trikampio profilio sakvojažą ir jau čiupinėjo mikrofono stovą.
       – Labas vakaras, mieliausioji publika. Malonu, kad jūsų čia tiek daug susirinko. Daugelis jūsų turbūt čia pirmą kartą gyvenime išvysite tikrą rašytoją, kuriam, kaip niekam kitam, svarbu rašyti, o ne ką nors kita daryti, – sulig šiais Jo žodžiais aš atsigręžiau atgal, apžvelgiau salę: visos sėdimos vietos buvo užimtos, palei sienas pamačiau keliolika stovinčiųjų. Buvo moterų megztomis beretėmis, viena jų braukė prakaitą nuo kaktos.
       Kai gręžiausi į sceną, Rašytojo žiedas blykstelėjo tiesiai man į akis. Supratau, kad Jis pradėjo pirmas. Buvau lengvai sužeistas. Tą patvirtino ir mano palydovė, kuri staiga sugriebė man už alkūnės. Viskas vyko lyg pagal fizikos formulę, nepaisant to, kad rezultatas manęs netenkino.
       – Formaliai esu čia tam, kad paskaityčiau jums ištrauką iš savo naujo romano „Laikraštis-2“. Šio romano herojus leidžia laiką skaitydamas šviežutėlius laikraščius, kurių turinį vėliau įvairiaprasmiškai kontempliuoja, tuo pat metu atsakinėdamas į sau ir galbūt visai žmonijai svarbius klausimus. Tačiau skaitymas iš tiesų yra rašymo išdavystė. Jeigu esi rašytojas, privalai rašyti ir tik rašyti. Tik beribis atsidavimas kam nors ir nesiblaškymas yra vertingas šiais visuotinio išsiblaškymo laikais. Noriu pasakyti, kad aš apsisprendžiau rašyti, ir tikiuosi, jog kas nors kitas lygiai taip pat apsispręs skaityti. Esu persmelktas geismo kada nors surasti tą vienintelį savo skaitytoją, kuriam mano tekstas būtų tarsi jo paties kūnas ir kraujas. Taigi keliauju po šalį, ieškau skaitytojo, viešai jam peršuosi ir siūlau kai ką nepaprasto, išskirtinio. Siūlau žygdarbio projektą, bet, užuot išgirdus į savo išskirtinį pasiūlymą nuoširdų atsaką, sulaukiu tik priešiškumo, – sakydamas šiuos žodžius, vyras energingai graibstė ranka orą, priminė naujagimį pirmomis gyvenimo savaitėmis: buvo panašu, kad jis iš tiesų neturi pagrindo po kojom. Jam buvo sunku, man buvo jo gaila.
       Baigdamas šią reklaminę kalbą, Jis staiga įsmeigė į mane akis, o paukštytė kairėje vėl spustelėjo man alkūnę.
       – Šio romano neketinu išleisti, nes esu tam, kad rašyčiau. Knygų leidybai esu priešiškas. Mano skaitytojas, kai jį įsigysiu, skaitys mano knygą iš specialiai jam skirto rankraščio, – Jis negrabiai pasilenkė prie savo sakvojažo, ir man pasidarė gėda matyti, kaip susiraukšlėjo Jo švarkas ir kaip Jam lenkiantis kilstelėjo kelnių klešnės, atidengdamos kojines. Jos buvo šviesiai pilkos, ryškiais išilginiais dryžiais.
       Mane beveik supykino nuo šleikštaus intymumo: vyriškos kojinės man yra apatinis drabužis.
       Čekštelėjo sakvojažo užraktas. Jis išsitraukė savo magišką rankraštį, kuris buvo Jam absoliutaus rašymo išsipildymas ir masalas tam, kuris ryšis absoliučiam skaitymui, kurio prasmė man buvo visiškai neaiški. Rankraščio lapai buvo aplamdytais kampais, gelsvi, o gal taip tik atrodė, nes salės geltligė jau buvo apėmusi visus ir viską. Katytė iš pažinčių svetainės dabar buvo kur kas panašesnė į savo atvaizdą nuotraukose: kai grįžtelėjau į jos pusę, persikiniai palydovės skruostai spindėjo ir spinduliavo gaivų, nekaltą džiaugsmą.
       – Visa ši skaitytojų paieška iš tiesų yra pasibjaurėtina. Toks ieškantis autorius – ne rašytojas, o kekšė, pardavinėjanti malonumą. Kaip tikras rašytojas, aš geidžiu ir tikro skaitytojo. Jis būtų nelyginant santuokinis skaitytojas. Mes būtume vienas kitam visiškai atsidavę, mes norėtume vienas kitam patikti ne hedonistiniais sumetimais, ne vien dėl malonumo, bet iš principo. Mes norėtume patikti vienas kitam, bet ne besąlygiškai. Mes tarnautume grynam skaitymo ir rašymo procesui, tarsi naujoji šventa šeima, laukianti dar neregėto grožio kūdikio. Mus viliotų ši nežinomybė, kuri prilygtų naujo pasaulio kūrimui. Viską mes aprašytume nauja meilės kalba ir tokia pat kalba perskaitytume. Aprašytume, kaip šviečia saulė ir staiga prapliumpa lietus, kaip mergina kremine suknele išeina į orą kupina geismo, kaip jos sijono kraštas braukia drėgną purviną šaligatvį ir kaip juosvai rainuota drėgmė lipa jos sijonu aukštyn tarsi augantis nėštumas arba senatvė, arba jos seno vyro, už kurio ji ištekės iš elgetystės, glamonėjanti ranka. Mes aprašytume seną vyrą, kuris popieriuje aprašo visa tai, ko negali šiai jaunai moteriai suteikti: žodžius jai įvyniotų lyg mielas brangias dovanas; glamones jo rankos ant jos kūno augintų lyg brangiausią nematomą kailį, jos pripildytų švelnumo visus kambarius ir kiemą. Mes aprašytume jauną moterį, kuri būtų panaši į kalbėti išmokusį daiktą, šis skųstųsi, kad jo taip ilgai niekas nelietė. Bet ji staiga pamatytų paukštelį, nutūpusį ant palangės, ir pastebėtų, kad paukščio snape kruta mažas plaukuotas vikšrelis, ir ta moteris akimirką būtų laiminga, ji juoktųsi taip, kaip juokiasi moteris, kuri lyg žiedas ką tik išsiskleidė meilės guolyje. Štai ji: šlaunimis suspaudusi rankšluostį arba oranžinius trikotažinius savo mylimojo marškinėlius, ir jiems abiem tai atrodo kaip žaidimas, imituojantis bitelės aplankytą gėlę, galbūt vilkdalgį…
       Tuo metu salėje pasigirdo čaižus trenksmas, tarsi kas būtų šovęs į langą: atsigręžęs pamačiau prie vienos kėdės susispietusias moterėles. Regis, kažką sužeidė. Salėje laigė maloniai vėsi oro srovė. Iš pradžių dingtelėjo, kad tai ir yra tas lig šiol ore kabėjęs kažkas, kuris galiausiai pajudėjo ir tapo pavojingas. Tačiau lange pamačiau kiaušinio skersmens dydžio skylę, aplink ją išsiskleidusius įtrūkusio stiklo spindulius. Jauna blondinė stovėjo veidu į oro srovę, prisimerkusi ir šiek tiek pakėlusi smakrą – tarytum gaudytų paplūdimyje saulę, buvo galima justi, jog palengva artėja ekstazė. Vėjas nelyginant džiovintuvo srovė plaikstė nelabai ilgus ir nelabai lygius jos plaukus. Visi, kurie nesusirūpino sužeistuoju, žiūrėjo į tą merginą: scena ir salės galas apsikeitė vietomis. Už nugarų išgirdome šnarėjimą. Atsigręžęs pamačiau, kaip Rašytojas jau matytais judesiais graibsto po sceną skraidančius rankraščio lapus. Dalis jų gulėjo ant geltonų grindų plytelių. Be abejonės, tai buvo to kažko, kuris iš pradžių kybojo ore, o vėliau ėmė judėti, darbas.
       Negalėjau sėdėti ir laukti, kai scenoje vėl apgailėtinai raukšlėjosi kostiumas ir vėl intymiai švysčiojo išilgai dryžuotos kojinės. Puoliau prie Rašytojo džiaugdamasis, jog mūviu mokasinus ir mano kojinių niekas nematys, ir kuo skubiau surinkau nukritusius rankraščio lapus. Kai padaviau Jam „Laikraščio-2“ dalį su galbūt svarbiausiais kūrinio organais, vyras pažvelgė į mane pro akinių viršų. Tik dabar pastebėjau, jog Jis su akiniais: jie buvo be rėmelių, labai plonais stiklais. Akinių kojelės buvo pritvirtintos tiesiai prie lęšių.
       – Ir kas galėtų jus įtikinti, kad akinių stiklai tik pagerina regėjimą, o ne ištraukia iš iliuzijų miglos joje paslėptos esmės? Kas išdrįstų tvirtinti, kad rašytojui reikia daugiau nei vieno gero skaitytojo?.. Ką apie tai manote, skaitytojau?
       Tai, kad buvau pavadintas skaitytoju, regis, ir buvo tas kažkas, kas tvyrojo ore, ir dabar man smogė į krūtinę, atėmė žadą. Mudu stovėjome įsikibę to paties popieriaus lapų pluošto, kurio nepajėgiau paleisti. Buvom surišti rankraščiais nelyginant alpinistų virvėmis. Akimirksniu pasirodė, kad šalia tuojau susiburs minia, kuri sveikins mus kaip sutuoktinius.
       – Štai jis, mano skaitytojas, – staiga nusikvatojo Rašytojas.
       Duslus jo balsas grimzdo lyg į kilimą, jaučiau, kaip prarandu laisvę ir valią, kaip mane paralyžiuoja siaubinga santuokos baimė ir nenumaldoma trauka skaityti viską, ką jau parašė ir dar parašys šis žmogus, kurio veido net nebūčiau galėjęs apibūdinti.
       Mums ėmė ploti, plojimai suošė kaip jūra. Jos ošimas priminė kariškos palapinės brezento, velkamo per žolę, garsą.