Menu, nesyk esu slėpęsis už kitų pirkėjų nugarų, kad nebūčiau nutvilkytas duonos gaminių kvapo prisodrintu karščiu, kuris retsykiais mane apdegindavo seniai užmirštų įsivaizdavimų vėsa. Turiu galvoje cinamonines bandeles ir bandeles su razinomis, kurios padarė tokią didelę įtaką mano egzistencijai. Žinoma, niekada net nesusimąsčiau, kad galėčiau nesunkiai kurią nors jų įsigyti. Nors galėčiau. Mano galva, cinamono ir razinų įtaka mano gyvenimui šiais laikais gerokai apmažo, tapo santūresnė ir pakenčiamesnė. Gal net pajėgčiau nekentėdamas suvalgyti raziną – lygiai taip maloniai, kaip nedaug džiaugsmo patirčiau laižydamas cinamoną. Tačiau krosnys vis tiek bus karštos, jos tvilkys mane savo pilnatve. Aš negaliu to pakęsti. Gali būti, kad
dėl to teks apeiti visą skyrių... Bet, tikiuosi, elgsiuosi santūriai. Koks man pagaliau skirtumas? Vis tiek kaip nors pasieksiu kasą, o tada jau – ilga, tačiau niekad neįgrystanti kelionė namo. Mane greičiau gins ir sumanymas grįžtant aplankyti smėliadėžę. Nuoširdžiai tikiuosi užtikti joje ką nors tokio įdomaus, kad sugebėčiau ten pabūti. Nesakau, kad, radęs kastuvėlį ar formelę, iškart pulčiau su jais žaisti, kaip galvojau prieš tai, tačiau neabejotina, kad šie radiniai man sukeltų įvairių mįslių. Taip pat galvosiu apie moteris, kurių kitados norėjau ir kurios, nors neprieštaravo mūsų tolimesniems santykiams, išnyko amžinybės miglose. Be abejonės, aš buvau kaltas; aš pats jas atstūmiau. Ką padarysi24. Tiesa, kai kurios iš jų atstūmė ir mane, tačiau nesu tikras, kad nebūčiau pajėgęs jų perkalbėti. Vienos, deja, nepavyko. Dabar ji – mano žmona. Arba ja buvo. Negaliu tiksliai įvardyti. Net nežinau, ar ji iš viso yra. Gal jos nėra, niekad neegzistavo? Ką aš žinau? Bet nutuokiu, kad smėliu pusiau užpildyta vaikiška formelė ir mano žmona mano galvoje sudarytų kažkokį vienį, kuris nūn smaugia mane sėkla neužpildytos gimdos tuštuma. Bet nieko, aš ištversiu; aš jau moku iš pirmo žvilgsnio atskirti dalykus, kurie man nelemti. Vadinasi, teks išpilti iš formelės ir tas vargšes smilteles, kurios tikriausiai ten atsidūrė per klaidą. Taip, tai bus geriausiai... O toliau?
       Kur aš? Ši šviesa... Negaliu atsikratyti įspūdžio, kad ji kažką man sako... Tikriausiai ne pačius maloniausius žodžius... Žinoma, malonių žodžių aš irgi neatmenu – jie užstrigę kažkur gerklėj, reikia tik gerai atsikosėti, ir jų lavina pasipils į šį rūką, kuris jau teikiasi apleisti žemę, nors man iki šiolei neaišku, kodėl tas rūkas yra ir kodėl jis kyla, jei turėčiau būti savo lovoje – bet faktai yra faktai, ir man nebūtų drąsu permąstyti, kodėl priešais save aš matau glotnią, neseniai išdygusią žolę, kodėl medžiai, amžinai slėpdami paukštukų ištvirkavimus, taip tyrai juoduoja rytmečio saulėje... Matyt, nutiko kažkas svarbaus. Tikriausiai tai nutiko man. Gaila. Aš maniau, kad nieko neįprasto man atsitikti negali. Svarbiausia, kad galiu už ko nors laikytis. Tai suteikia stiprybės, guodžia. Nemanau, jog dabar verta gręžtis ir tirti, kas tai per daiktas. Man atrodo, jis ganėtinai jaukus, jis neprieštarauja, kad mano ranka, kukliai slydinėdama jo paviršiumi, užčiuopia tai įdubą, tai rievę. Esu įsitikinęs, jog tai – medis. Įdomu, ką jis čia veikia. Dar įdomiau, ką čia veikiu aš. Šviesa, šviesa, atrodo, tuoj pradės poruotis paukščiukai. Tai, žinoma, mane be galo suerzins, aš priversiu save pakilti nuo žemės, nuo šios nepakenčiamos žolės, kuri, atrodo, kutena man šonus. Žinoma, tai svarbu. Galėčiau valandų valandas mąstyti apie tai, kodėl ta žolė glaudžiasi kaip tik man prie šono, kodėl po žeme buvusios sėklos turėjo tiek mažai ambicijų, kad sugebėjo tik prasikalti. Atrodo, kliedžiu. Tai – blogis. Nekenčiu savęs tomis akimirkomis, kai pasiduodu aplinkos spaudimui. Kad ir kaip ten būtų, jaučiuosi esąs už ją puikesnis, net jei – kaip šiuo atveju – guliu ties kažkokiu rąstu ir ne visai tiksliai žinau, kas nutiko. Reikia užsimerkti, žūtbūt reikia vėl užsimerkti! Taip... Jausčiausi puikiai, jei bent žinočiau, kur esu atsidūręs... Nors... Galima pabandyti atsekti... Anksčiau tai yra pavykę... Taip, reikia pamėgint prisiminti... Žinoma, išsiruošiau į parduotuvę... Kaip puikiai suprantate, tai nelengvas veiksmas. Turėjau sutelkti visas savo jėgas, būti tvirtas ir net šiek tiek žavus – antraip nebūčiau ryžęsis apsiauti batų, kurie, kiek atmenu, labai sunkiai įsileido kojas. Kėlimąsi taip pat labai apsunkino prakeiktas žiedlapis, kurį, kaip jau sakiau, troškau įdėti į kinišką puodelį virtuvėje, kad vėliau galėčiau parodyti žmonai. Man atrodė, jog negaliu lyg niekur nieko nusimesti antklodės, nes šis paukštelis, pagriebtas oro srovių, tučtuojau būtų nuskridęs į kokį nors atokų kambario kampą, o man dar niekada gyvenime nebuvo kilusi mintis, kad išdrįsčiau šitaip klaikiai save alsinti. Taigi turėjau keltis labai pamažu; kol nutraukiau antklodę, praėjo mažų mažiausiai dvidešimt minučių. Tačiau žiedlapis liko toje pačioje vietoje, kur jį atpūtė vėjas – tiesiog po antklode nebebuvo manęs. Paėmiau žiedlapį į rankas ir mane apėmė pasiutiškas noras prilipinti jį atgal prie žiedo. (Medį, žinoma, aš būčiau radęs nesunkiai.) Labai džiaugiuosi, jog man vis dėlto pavyko priversti save nueiti į virtuvę, įdėti žiedlapį į kinišką arbatos puoduką, kaip ir buvau planavęs, ir per daug nemąstant nuo jo nusigręžti. Neabejoju, jei būčiau sudelsęs bent vieną akimirką, puodelis man būtų uždavęs gausybę klausimų. Kaip? Kodėl? Už ką? Esu labai laimingas, kad taip neatsitiko. (Beje, užmiršau pasakyti, kad, atsikratęs žiedlapiu, aš gėriau vandenį, kurio pilnas puodukas lyg tyčia stovėjo ant stalelio ties plautuve, ir man geriant tas vanduo nuostabiai pylėsi po rankogaliais, ir aš buvau be galo laimingas, kad jis ten pilasi, ir būčiau tikriausiai atidavęs kokius vienus gyvenimo metus, kad jis ten toliau lietųsi!) Tučtuojau iš virtuvės įžengiau į prieškambarį, pažvelgiau į žmonos šukas, kuriose, beje, buvo keletas mano paties plaukų, ir aš, žinoma, nesugebėjau nežvelgti į juos įtariai, paskui man kilo pasiutusi mintis, apie kurią dabar aš galiu kalbėti tik nedrąsiai – man pasivaideno, kad aš mirsiu, jei tučtuojau nepatikrinsiu, ar nėra prieškambaryje to kamuolio, apie kurį andai esu šnekėjęs. Deja, jo nebuvo. Vadinasi, kitados išties jį susapnavau. Buvau žiauriai nusivylęs – net ir dėl to, kad aš, pasirodo, taip pat galiu sapnuoti. O juk visąlaik buvau įsitikinęs, kad man tai nebūdinga! Nesu tikras, bet atrodo – kad neapsižliumbčiau – panorau lyžtelėti prieškambario sieną. Aišku, žinojau, kad tai bus neįdomu. Tiesiog norėjosi vieną kartą gyvenime tai išbandyti. Na, lyžtelėjau. Kiek atmenu, šis veiksmas man nepaliko jokių įspūdžių. Vis tiek galvojau apie kamuolį, kurį tikėjausi rasiąs prieškambaryje. Jis buvo visa ko esmė. Jeigu išties būčiau kamuolį radęs, galėjo nutikti, jog dabar kalbėčiau visai kitaip. Deja, kamuolio nebuvo. Nebuvo! Ištyrinėjau visas tamsiausias kertes, pažvelgiau po baldais, nors neabejojau, kad ten jis nebūtų įstengęs pariedėti; galiausiai užsimerkiau. Nusprendžiau išvysti jį bent po nuleistais vokais ir tą pačią akimirką liautis apie jį galvojęs. Bet nepavyko! Žiūrėjau į rusvą, mano paties kojų nudrengtą kilimą ir kuo toliau, tuo labiau man rodėsi, kad jis visgi ten yra. Tai buvo nepaprastas, nuostabus potyris. Manau, kad rąstas, kurį dabar čiuopiu, egzistuoja šiek tiek mažiau, galbūt jo suvis nėra. Aišku, turėjau nuspręsti, kurioje prieškambario vietoje jis yra. Jam būti netinkama vieta rodėsi kampas prie durų į kambarį, žinoma, jis negalėjo būti ir po spintele, virš kurios kaba veidrodis. Tai turėjo būti ypatinga, niekuomet akių nelytėta vieta, kur, jei tik neįsiverš barbarai, jis galės pragulėti visą savo amžiną, apvalų būvį. Dievaži, nė už ką nebūčiau patikėjęs, kad jis gali neegzistuoti. Manau, man pavyko nenusivilti. Žinoma, jis buvo mano rankose. Taip teigti gal būtų ir per įžūlu, tačiau man neatrodė, kad oras, kurį taip sąžiningai čiuopiau, nebuvo paženklintas spalvingais rėžiais, kaip anas kamuoliukas, kad kvapas, kuris tarėsi sklindąs nuo jo, neliudijo giliai gumoje slypinčios anapusybės. Taigi, užuot ieškojęs kamuolio ant žemės, buvau priverstas laikyti jį rankose. Žinoma, man patiko. Buvau tikras, kad sugebėsiu save apgauti tiek, kad vieną akimirką pasvaidyčiau tą tariamą daiktą į orą. Taip ir padariau. Paskui atsirakinau duris, išėjau į laiptinę, kaip visad jausdamas širdyje sunkiai paaiškinamą nerimą, ir įsirėmiau į turėklus. Netikrasis kamuolys slėgė delnus, neabejojau, kad ilgai išlaikyti jo man nepavyks. Taip pat buvo aišku, kad jis gali mane nuo šio to išvaduoti. Turiu galvoje išganingąjį „tžžž...“ Šiuo metu aš visai nenorėjau sprogdinti lūpų – užteko iškelti delnuose susitvenkusį sunkumą viršum kiaurymės, liudijančios, kad nuo laiptų šiaip jau galima ir nukristi, ir paleidau tą netikrybę. Jis krito, galbūt net cvaktelėjo į žemę, ką aš žinau? Tiesiog jaučiausi atlikęs užduotį, man ir to buvo per akis. Tariamam kamuoliui nudundėjus į apačią, jaučiausi šiek tiek išsekęs; laiptinės turėklą čiuopiau kur kas intymiau, nei įprasta. Visai neatrodė verta jaudintis dėl dalykų, kuriuos aš paprastai linkęs nuosekliai ištyrinėti. Turiu galvoje kvapus, kaimynų balsų kakofoniją ir paparčių siūbavimą, kuris man dar niekada nesuteikė taip trokštamo palengvėjimo. Įsižiūrėjau į elektros skaitiklį. Man pasirodė, kad nesu jo matęs šimtmečius. Žinoma, tai buvo įvykis. Man pavyko net atitraukti ranką nuo turėklo, kad galėčiau visavertiškai mėgautis šio prietaiso sūkiais, stebėti mažytę juodą kruopelę ant skriemulio, kuri, nuolat pasirodydama, liudijo, jog prakeiktas ratukas jau apsuko savo apskritimą, ir galima manyti, jog viskas, kas dėsis po to, yra neišvengiamas Dievo buvimo įrodymas. Galvojau apie savo stalinę lempą – tai ji, nelemtoji, vertė tą ratelį suktis, jai turėjau būti dėkingas, kad rytojus man pasiūlys nemažą sąskaitą už piktnaudžiavimą elektra! Kita vertus, buvau laimingas. Dar niekada iki šiol nebuvau troškęs, kad skaitiklis prisuktų man tiek pinigų, jog nerasčiau būdų, kaip juos legaliai įsigyti. Buvau priverstas melstis iš džiaugsmo. Įsivaizdavau, kaip gera lempai. Ji – šviečia, valgo elektrą, ratukas sukasi. Visąlaik troškau, kad jai būtų gerai. Manau, šis atvejis buvo geriausias įrodymas, jog aš jos neapvyliau. Iškart nusprendžiau leistis žemyn – pirmiausia dėl to, kad neapvilčiau kitų manęs laukiančių daiktų. Aš turiu galvoje pašto dėžutes, kurias, kaip jau sakiau, esu įpratęs uostyti, kai pats lipimas žemyn nesuteikia tokiais atvejais man būtino džiugesio. Nedvejodamas nusprendžiau pauostyti ketvirtame aukšte gyvenančio vyriškio – jis, beje, senbernis – dėžutę. Kvapas buvo puikus, tokio pobūdžio ir tokios konsistencijos kvapai galėtų dažniau lankytis mano šnervėse. Ilgai uosčiau, mano pasitenkinimas buvo beribis. Atvirai kalbant, nebūčiau įniršęs, jei kas nors būtų privertęs mane ten praleisti visą naktį. Mąsčiau apie tėvų šešėlius, jų įvykusią, tačiau ne itin prasmingą sueitį. Taip pat galvojau apie žmogaus, kurio pašto dėžutę uosčiau, likimą. Manau, jis nėra gražus. O negražūs likimai kartais būna pasibjaurėtini, bent man. Įkvėpiau oro ir supratau, kad noriu jį išnešti į lauką. Ne dėl savęs, žinoma. Norėjau išskleisti jo alsavimą, jo troškimus kaip laikraštį tyram vidurnakčio orui, kad šis, sukdamas ratu molekules, neįsisvarstytų, kodėl įvairūs niekingi padarai tariasi matą jame šiek tiek prasmės. Taigi turėjau bėgti, nors nuo pašto dėžučių iki lauko – vos pusė aukšto. Visgi didžiavausi savimi. Vargu, ar koks nors prašalaitis būtų sugebėjęs tai atlikti. Su švinu susimaišęs oras lengvai plūdo iš mano burnos, buvau priverstas manyti, kad man labai pasisekė. Ir pasisekė! Labai! Juk sakiau, kad be galo troškau sutikti kokį nors žmogų? Taip ir yra, man labai reikėjo žmogaus. Atskleisiu paslaptį, kad man jį pavyko sutikti! Aišku, tai buvo labai menkas, labai mažai vertas žmogus, tačiau mano siela apsidžiaugė. Vos man išėjus pro laiptinės duris, jis pasičiupo mane, prirėmė prie stulpo ir ne itin kultūringai paklausė, ar aš turįs cigarečių. Aš, žinoma, atsakiau, kad cigarečių aš galėčiau turėti, jeigu į mane būtų šiek tiek maloniau kreipiamasi. Taip pat neužmiršau pasakyti, kad, jei tik jis norėtų, egzistuoja galimybė aplankyti dviratį, iš kurio jis, tiesa, galėtų šio to pasimokyti, be to, aš pats nesu tikras, ar man nebus baugu, – trokščiau jam parodyti šermukšnių vartus, kuriuos tikriausiai įkūręs šėtonas, o šio vyruko aš labai nemylįs, todėl džiaugčiausi turėdamas galimybę juos praeiti dviese... Ir t. t. Gavau ganėtinai stiprų smūgį į veidą. Manau, tai mane pradžiugino. Per daug seniai buvau primuštas. Atsitokėjęs ranka užčiuopiau nuskaustą vietą, man atrodė, ji gerokai ištinusi. Bet nedrįsau dėl to jaudintis. Šiaip ar taip, sutikau žmogų. Mudu pasišnekučiavome. Žinoma, jis turėjo keistų iliuzijų. Tas iliuzijas jis laikė tikrove, be to, tikrovę jis sukūrė po mano kaire akimi. Labai džiaugiuosi. Jam pavyko. Jei kada nors man būtų pavykę taip tobulai įgyvendinti savo sumanymus, dabar man nebereikėtų mąstyti. Aš neneigiu, kad man reikėjo bėgti – antraip būčiau įvairiai padaužytas, bet nedera manyti, kad šis veiksmas man nepatiko; bėgdamas ir čiuopdamas patinimą po akimi, jaučiausi daugmaž romantiškai. Pagaliau kažkas išdrįso duoti man į veidą! (Suprantu, veidas – nekoks, bet jis nusipelno smūgių ne mažiau nei kiti panašios prigimties dalykai.) Man net pavyko tą nepraustaburnį mylėti. Galų gale jis atkreipė į mane dėmesį! Nenusisuko, nepraėjo pro šalį, nemanė, jog esu tiek nieko vertas, kad nebūtų galima paženklinti mano veido mėlyne! Jeigu apskritai egzistuoja kažkokia laimė, turėčiau kalbėti apie šį įvykį. Juk norėjau sutikti žmonių, jais domėtis? Taip, buvau laimingas. Mane guodė ir tai, kad gavau tokį niuksą, kuris tikriausiai atsispindės mano veide, kai, pakilęs iš patalo, ryšiuosi prisistatyti visuomenei. Neabejojau, kad ji bus ryški, ta žyma. Atvirai kalbant, bėgau. Nejaugi įstengčiau nesprukti, kai kažkas taip brutaliai pareiškia savo valią? Tačiau pats bėgimas buvo be galo įdomus. Mačiau elektros skydinę, balą, kurioje kažkodėl plaukiojo meduolis, man patiko raudonu aerozoliu apipurkšta krūmo šaka. Vieną akimirką mane apėmė mintis, kad aš riedu. Negalėjau atsiginti šio jausmo. Jaučiausi šokčiojąs, beviltiškai tiksliai atsimušąs į žemę ten, kur baigiasi bala. Aišku, turėjau manyti, kad mano pasaulėlis sukasi ratu, kad jis dryžuotas, kad norai, kuriuos esu susikūręs, atsispindės tik ant asfalto paliktame dryžyje. Kėlė nerimą tik, kaip teks prašokčioti anksčiau minėtuosius, šakomis susipynusius šermukšnius, kurių visą laiką bijojau. Norėčiau, kad jų ten nebūtų. Tai mane išgelbėtų nuo įvairių patirčių, kurios ne visad būna nuostabios. Norėčiau jų neturėti. Pasaulyje yra gausybė dalykų, kuriuos mielai priglobčiau, jei tik egzistuotų tiems dalykams laikyti tinkamos dėžutės. Taigi ritausi. Vienu metu mane buvo apėmęs įniršis, paskui nusprendžiau, kad nenorėsiu nieko keisti. Tai buvo savotiškas išsigelbėjimas, niekada nemaniau, jog sugebėsiu elgtis taip tauriai. Žinoma, jau mačiau tai, kas man kėlė didžiausią nerimą. Šakos buvo kaip įprasta susipynusios, vėjyje kabojo juodos, žiemą išgyvenusios uogų kekės. Nežinau, ar bijojau to pragaro. Veikiausiai ne. Atrodo, dar buvau taip apkvaitęs nuo susitikimo su anuo nepraustaburniu, kad man atrodė, jog įveikti šį monstrą – juokų darbas. Skrisdamas virš jo buvau labai laimingas. Žinojau, jog kažkur aukštai virš manęs gyvena elektra, ji pulsuoja, sukasi, kuria kvadratus ir trikampius. O aš – skrendu. Beviltiškai dieviškas pojūtis. Gali būti, jog tokio niekad ir nebepatirsiu... Trumpai tariant, bumptelėjau ant žemės. Ji buvo kieta, išvagota niekur nevedančių linijų, kurios turėjo paaiškinti žmonėms, kaip ir kada dera pereiti kelią. Turėjau prisiversti būti nuosaikesnis. Riedėti per automobilių stovėjimo aikštelę – dalykas rimtas. Privalėjau būti nuosaikus, metodiškas; dėl to, žinoma, turėjau sulėtinti tempą. Svarsčiau, ar judu ne per greit. Sąžinė man sakė, kad bet koks greitumas sukeltų visuotinį liūdesį. Nenoriu matyti prekybos centre žmonių, kurie stovi eilėse ir verkia. Tai būtų siaubinga. Geriau jau graži mergina, kuriai, beje, neprivalu ten būti, paimtų vieną brangių cigarečių pakelį, apžiūrėtų jį – bet tik šiaip, ne iš esmės – ir sviestų į kairę arba į dešinę (juk tai – visiškai nesvarbu), ir tas pakelis mėtytųsi ant žemės, ir ta žemė mąstytų, kodėl ši mergina taip keistai pasielgė, o mergina svarstytų, kodėl tas pakelis taip keistai guli ant žemės, kodėl ta žemė tokia balkšva, ir apskritai, kodėl ji tą pakelį ant žemės numetė. Neslėpsiu, norėjau išmąstyti kažką rimtesnio, tačiau man nepavyko. Pojūtis, kad aš rituosi, staiga apleido mano kūną, vėl šlepsėjau tepaluota, atsiskaitymo kvitais nuklota žeme. Manęs vos nepartrenkė automobilis, vairuotojas garsiai rėkė ir plūdosi. Pasakiau, kad jo balsas gražus ir aš pats norėčiau tokį turėti. Vairuotojas labai įniršo, turėjau besąlygiškai jo atsiprašyti. Žinoma, jis nesąs moteris, be to, tai visai ne komplimentas, ir t. t. Ligi šiol esu tikras, jog išsiskyrėme gražiuoju. Manau, man pavyko kažką jam išaiškinti, dėl to šiek tiek savimi didžiuojuosi. Ne kiekvieną dieną juk pavyksta kažkam kažką išaiškinti! O man – pavyko! Džiūgavau šiuo potyriu, nors neneigsiu, jis man atrodė kur kas menkesnis, daug mažiau vertas dėmesio nei anas, įvykusysis prie namų. Anas niekšelis vis dėlto paliko manyje žymą, kuri – jaučiu tai – dar labiau išbrinko, o šis galų gale viską nuleido juokais! Man pasirodė, kad jo gyvenime ne viskas gerai. Argi galėtų žmogus, kuriam sekasi, kuris yra mylimas, šitaip paprastai palikti niekšą, staiga užtvėrusį kelią jo automobiliui? Labai tuo abejoju. Taip, tikriausiai vargšelis turi problemų. Gaila, niekada nebegalėsiu jam padėti jų išspręsti. Mudu paprasčiausiai niekada nebesusitiksime. Liūdna. Na bet užteks apie jį. Tuo metu jau buvau taip arti parduotuvės durų, kad jaučiausi neturįs teisės narplioti šios temos. Planavau prieš įeidamas į vidų stabtelėti lauke ir patikrinti, ar yra kuprinėje (joje ketinau neštis pirkinius) obuolio muliažas, kurį, kaip sakiau, rengiausi paridenti po kojomis bjauriajai salės darbuotojai... Kas buvo toliau? Labai sunku atsiminti, rodos, tai nutiko labai seniai... Ne... Aha, štai kas! Dievaži, tai man kelia nustebimą. Nesumeluočiau sakydamas, kad jaučiu mažytę ekstazę. Nejau nesapnuoju? Ne, atrodo, ne. Tai štai... Kukliai atsistojau ties durimis ir prasegiau savo kuprinėlę. Obuolys gulėjo pačiame dugne (kur jam gulėti, jei viduje daugiau nebuvo jokių daiktų?). Prožektoriai jį apšvietė, jis gulėjo. Harmoninga, gražu, vientisa. Jau siekiau jo, kad išsitraukčiau ir įsikiščiau į kišenę, kai priešais save, gal trys metrai nuo durų, išvydau maždaug dvylikos metų mergaitę. (Tiesa, ji atrodė subrendusi tiek, kad drąsiai galėčiau vadinti ją mergina.) Ji buvo kiek pasidažiusi, kvailai šypsojosi. Man ji labai patiko, nepamenu, jog kada nors būčiau matęs gražesnę mergaitę. Bet ne tai svarbiausia – neigdamas visas proto, logikos ir elgesio normas, jos rankoje vėjy plevėsavo baltas popieriaus lapas. Atrodo, tą akimirką mane ištiko dar viena ekstazė... Niekaip negalėjau susitvardyti. (Tuo nereikėtų perdėm stebėtis. Man kartais taip nutinka.) Greitai ištraukiau iš kuprinėlės obuolį, priėjau prie tos mergaitės-merginos, padaviau jį ir pasakiau, kad būčiau labai laimingas, jei namuose šį obuolį ji padėtų ant šio lapo ir bent minutėlę pamąstytų. Esu tikras, tai turėjo padaryti jai įspūdį. Neabejoju, kad ir padarė, tiesiog aš nebespėjau pamatyti jos reakcijos, kadangi tą pačią akimirką, kai obuolys atsidūrė jos rankose, aš apsisukau ir dingau už parduotuvės durų. Ne visai žinojau, kodėl taip keistai pasielgiau. Juk praradau malonumą stebėti, kaip elgsis bjaurioji salės darbuotoja, kai mano gudriapirštė ranka paridens tą obuolį jai po kojų. Kita vertus, džiaugiausi, kad be galo sutrikdžiau aną mergaitę. Manau, apie tai ji jau pamąstė, gal šis žavus natiurmortas, kurį pasiūliau jai susidėlioti namuose, privertė ją prisiminti kokį nors gražų berniuką, atostogas prie jūros ar dar ką nors malonaus. Tiesiog aš nebeturėjau obuolio muliažo, man buvo labai liūdna. Nuėjau tiesiai į skyrių, kur prožektorių šviesoje graudžiai spindėjo mane dominančios prekės, pasiėmiau kelias ir patraukiau prie kasų. (Dera atkreipti dėmesį, kad aš net nesusimąsčiau, kad galėčiau patyrinėti salės darbuotoją!) Jaučiausi šiek tiek viskuo nusivylęs, guodė tik, kad buteliai, dėl kurių sukoriau šitokį kelią, – jau mano rankose, ir kai tik išsiskirsiu su tam tikra pinigų suma, galėsiu lig soties mėgautis jų turiniu. Taigi traukiau prie kasų. Lyg per miglą menu, kad pakeliui mane buvo sudominęs prieskonių stendas, išsikišęs, tačiau kažkodėl ant grindų nekrentąs grietinės indelis, bet aš nieko tikro apie tai negaliu pasakyti... Atvirai kalbant, nepastebėjau nieko, kas būtų galėję mane iš tikrųjų sudominti. Prisimenu tik mintį, kad būtinai turiu iš parduotuvės išeiti kitu keliu, negu atėjau. Aišku, ją įgyvendinti buvo nesunku. Praėjau sulčių ir gaiviųjų gėrimų lentynas, paskui aplenkiau gėlių stendą ir atsidūriau ties paskutine kasa, prie išėjimo, kuris man gal ir ne tiek patogus, kaip tas, pro kurį įžengiau į vidų, tačiau kadangi jau prieš tai buvau tvirtai nusprendęs, jog grįšiu namo lėtai, pamažu mėgaudamasis savo pirkinių siūlomais malonumais, galėjau daryti išvadą, kad man vis vien, kiek laiko ir kuria kryptimi eiti. Atsiskaitęs pasukau tiesiai prie durų, labai bijojau išvysti ką nors sentimentalaus – juk sakiau, kad parduotuvės mane dažnai sugraudina, kartais pravirkdo, o retkarčiais sukelia isterijos priepuolius. Na bet tai nesvarbu. Šįsyk viskas klostėsi puikiai, ir aš netrukus priėjau prie durų, jos paslaugiai atsivėrė. Taip... Atrodo, taip ir buvo... Išėjau į lauką, užsidegiau cigaretę... O paskui... Nesu tikras, ar aš to nesusapnavau... Už tų durų, prie šiukšliadėžės, irgi stovėjo mergina. Tiesa, ji buvo visai nepanaši į aną, kuriai taip spontaniškai padovanojau obuolio muliažą. Geibus, beformis jos biustas buvo aptemptas grožybes pabrėžiančiais tentais (sąmoningai vengiu vartoti žodį „drabužiai“), vėjyje plaikstėsi garbiniuoti peroksido spalvos plaukai. Ryškiai raudonos lūpos, veidas nuklotas gal pusės centimetro storio kremo pudros sluoksniu. Toji būtybė buvo visiškai girta, iš jos elgsenos spėjau, kad ji norėtų kažkur eiti. Tai man pasirodė labai įdomu, galbūt aš net šiek tiek susigraudinau. Man net buvo kilusi mintis kažką tai mergšei pasakyti, bet – džiaugiuosi tuo – sėkmingai pavyko save sutramdyti. Nors nežinau, gal ir nepavyko. Tiesą sakant, tą momentą atsimenu labai silpnai... Matyt, buvau praradęs sąmonę. Tikriausiai tai – iš nuovargio. Žinoma, iš nuovargio. Kai visiškai pristingu jėgų (o kokį ilgą kelią sukoriau šiandien!), mano smegenys kartais atsisako veikti. Įsižiūriu į kokį nors akmenuką ar nuorūką ir manęs tarsi nelieka... Kartais labai kenčiu dėl šios savybės. Pakirdęs iš tuštumos, jaučiuosi taip, lyg kažką būčiau negrįžtamai praradęs. Tai man visuomet kelia liūdesį, atrodo, lyg būčiau bergždžiai sugaišęs laiką. Na nieko, aš ne apie tai... Taigi prisimenu, jog atsipeikėjęs vėl pamačiau tą mergšę, o tiksliau, automobilių stovėjimo aikštelės lempų šviesoje išvydau tviskantį jos plaukų peroksidą. Mergina jau buvo gal už dvidešimties trisdešimties metrų nuo manęs. Tą akimirką man staiga kilo mintis, kad būtinai turiu sekti jai iš paskos. Žinoma, aš nenorėjau turėti su ja ką nors bendra, nesirengiau net užkalbinti; paprasčiausiai norėjau pažiūrėti, kuo jai baigsis. Bet tikriausiai ir vėl perdedu. Nei aš taip gudriai galvojau, nei ką. Pamačiau jos plaukų žvilgesį ir pasileidau iš paskos. Trokšdamas, kad mergina nieko neįtartų, laikiausi nuo jos gal per dešimt metrų. Be abejonės, ji ir taip nebūtų nieko įtarusi, kadangi, kaip jau sakiau, buvo visiškai girta, tačiau aš buvau nusprendęs nerizikuoti. (Galų gale apie ką būčiau galėjęs šnekėtis su tokio specifinio žanro mergele?) Taigi ėjau paskui ją. Ji nusileido laipteliais, beje, visai ne tais, kuriais aš įpratęs keliauti savo laimikio, šiek tiek pastovėjo, tarsi laukdama, kad kas nors ją išgelbėtų iš taip staiga užklupusios bejėgystės, ir ryžtingai, kiek leido jos senkančios jėgos, patraukė kairėn. Prieš pat viaduką, kurį būtume turėję praeiti, ji staiga sustojo, atsirėmė rankomis į turėklą (lygiai taip, kaip aš elgiuosi savo laiptinėje!) ir sustingo. Dievaži šią akimirką ji atrodė ne tokia jau ir bjauri. (Aišku, ji ir šiaip bjaurumu negalėjo lygintis su parduotuvės salės darbuotoja, tačiau net prispirtas nebūčiau sugebėjęs joje įžvelgti ko nors bent šiek tiek gražaus.) Aš žiūrėjau į ją, man rodėsi, kad pasaulis tampa lygesnis, labiau apskaičiuotas. Bent tą akimirką jis man įgavo kažkokios prasmės – ir vien dėl to, kad toji pabaisa laikėsi už turėklo! Jeigu atvirai, tą akimirką patyriau bene didžiausią erekciją savo gyvenime. Žinoma, dėl to buvo kalta ne mergšė, ne... Gal koks vaizdinys ar... Nežinau, manyje visuomet slypėjo keisčiausių pojūčių. Mergšė pradėjo vemti. Jos kūnas tampėsi nuo skrandžio spazmų, gleivės tolygiais šliūkšniais tryško į balelę, drumsdamos jos vandenį. Nuo vemiančiosios veido dideliais lašais ramiai kapsėjo kremo pudra. Man tai atrodė pasibaisėtinai gražu. Pirmą kartą gyvenime taip nuosekliai tyrinėjau vemiantį žmogų. Esu įsitikinęs, jog apie tai galima parašyti labai storą knygą... Ne mokslinę, žinoma; mokslas ir taip viską žino. Bet tai nėra taip svarbu. Staiga supratau, jog žūtbūt turiu eiti, palikti tą moterį vieną su plūstančiomis iš burnos negalėmis. Tai buvo labai keistas jausmas... Svarbiausia, jaučiau, jog nepajėgsiu eiti tuo pačiu keliu kaip ir ji. Privalėjau pasukti į kairę arba į dešinę, antraip... Nežinau... Taip, tikrai pasukau. Neatsimenu tik, į dešinę ar į kairę... Bet tai irgi nesvarbu. Paskui ėjau tiesiai, nesidairydamas, manau, jog tąsyk buvau greitesnis, nei būčiau galėjęs iš savęs tikėtis. Sankryžoje pajutau būtinybę nugara atsiremti į stulpą ir kurį laiką mąstyti... Nežinojau, apie ką mąstysiu, tačiau buvo aišku, kad tą akimirką, kai nugara priglus prie vėsaus metalo, man viskas paaiškės. Atsirėmiau. Netoliese atsainiai mirkčiojo geltona šviesoforo akis, viršum galvos zirzė šviestuvo lempa. Keliais dideliais gurkšniais patuštinau butelį, jis kažkodėl pradėjo dar labiau spindėti... Kažkur pro šalį skrido žiedlapis... Kai nusileido ant gatvės asfalto, jį pritrėškė atsitiktinai važiavęs automobilis... Tą akimirką pagalvojau, kas būtų, jei viską paaiškinčiau žmonai. Ji tikrai nesuprastų. Nėra nė menkiausios abejonės... Gaila. Man labai liūdna, tikrai. O ta su plastančiu popieriaus lapu rankoje mergaitė, kurią mačiau parduotuvės prieangy – suprastų. Gal jau ir suprato, jei pasielgė tiksliai taip, kaip jai nurodžiau... Atrodo, išgėręs dar vieną gurkšnį iš butelio, apsiverkiau. Nors gali būti ir visai kitaip. Nuo šios vietos mano atmintis pradeda painiotis... Na „painiotis“ gal ir per švelnus žodis. Tikriausiai visai nieko neatsimenu... Lyg ir kažkur ėjau... Taip, tikrai ėjau. Paskui... Kas buvo paskui? Kodėl aš čia, kur skruostus kutena ne pagalvės pūkai, bet žolės stiebeliai? Rąstas, jei tai išties rąstas, kurį čiuopiu rankomis, man tikrai negalės nieko paaiškinti. Labai gaila. Vadinasi, teks atsimerkti. Tai bus liūdna, gal net viena liūdniausių akimirkų šią parą, teks išvysti aušrą (net pro užmerktus vokus jaučiu rausvėjantį dangų) ir lėtai, kankinamai vilktis per įsisiautėti pradedančią dieną. Ne, tai ne mano jėgoms! Dar minutė, dvi, trys... Kaip man šiuo metu reikia trumpam įsisprausti į amžinybę ir ten patūnoti... Žinoma, su sąlyga, kad vėliau bus leista grįžti! Ir paukščiukai! Jie kažką man sako šėtono balsu... Šią akimirką labiausiai norėčiau pasimelsti, bet jaučiu, kad nepavyks. Tikrai šįryt liežuvis neturi teisės minėti Dievo vardo – tai būtų pernelyg įžūlu. Geriau pagalvosiu apie elektrą. Ji teka laidais, jos labai daug. Tai mane ramina. Ji tarsi upė, keletą kartų man pavyko išgirsti jos čiurlenimą. Gaila, negirdžiu jo dabar. Vadinasi, teks įsivaizduoti. Bet ne, neteks. Man reikia keltis ir eiti, nes antraip mane užklups diena. Dieve, kaip nekenčiu jos, kaip nekenčiu ir to, kas mane verčia jos nekęsti! Bet tai kiek per gudru šiai ryto valandai. Aš pats puikiai suprantu, kad nebegaliu delsti. Neturiu teisės, viskas – – –
       – – – pasirodo, ne taip jau blogai! Mano gulėta aukštumėlėje veik greta parduotuvės. Puikiai šią vietą pažįstu – ryte po mokyklos išleistuvių su klase čia pasitikome aušrą. Gerai prisimenu tą rytmetį. Eisena buvo pakrika ir saviškai įspūdinga. Suglamžyti, apvemti ir vietomis suplyšę drabužiai, padabinti mergaičių makiažo dryžiais, nuvytusios, liūdnai rankose maskatuojančios puokštės. Visi svirduliavo. Viena mergaitė žiaukčiojo kito berniuko glėbyje. Saulei kylant mokytoja mums garsiai pasakė, kad gyvenime mes visi būsime laimingi. Be abejonės, tai labai įdomi mintis. Galbūt kada nors prisiversiu ja patikėti. Menu, išgirdęs šią frazę, aš iš nugaros apkabinau tokią bendraklasę ir delnais suspaudžiau jos (beje, visai neprastas!) krūtis. Ji buvo labai laiminga (vargšė paskui įnirtingai kišo man savo telefono numerį). Ji viena. Ir tikriausiai vienintelį sykį. Gaila. Aišku, to negalima pasakyti apie paukščiukus. Jų laukia daug daug grūdų ir trupinių, jų dienos įspūdžiai bus nepakartojami. Saulei gal irgi neblogai – nemirtingumas bent garantuoja tikimybę, jog skrieti galaktikoje kurią nors dieną bus ne taip nuobodu. Bet tiek to. Man reikia eiti, tučtuojau. Einu... Ne... Kas čia dabar?
Po mano kojomis? Koks idiotas čia išmetė garso kasetę? Ją būtinai reikia pakelti ir apžiūrėti. Taip... Visos garso kasetės man šį tą reiškia. Žinoma, aš neturiu galvoje muzikos. Tiesiog paauglystėje nuolat jas skolindavausi iš vienos neįspūdingos, tačiau mielos merginos, kuriai, pripažįstu, būčiau pajėgęs būti neabejingas. Tas skolintas kasetes visuomet uostydavau. Mano šnerves glamonėdavo moters kambario kvapas, toks artimas tam, kurį vėliau užuodžiau kamuolio gumoje. Jis garsiai bylojo apie laimę, kurios lig šiol neturime (o dabar jau ir žinome, kad niekada neturėsime); mano penis sukietėdavo, aš masturbuodavausi. Be abejonės, aš pasiimsiu ir šią kasetę. Neneigiu, pauostysiu. Be tikrai ne dėl praeities, ne. Ji man tikrai nerūpi tiek, kad vilkčiau namo šiukšles. Menate, visą dieną troškau ką nors pasukti? Manau, tai pats geriausias daiktas, kurį galėjau rasti. Taigi aš ją suksiu. Susirietęs po antklode, tamsoje, neskubėdamas. Suksiu taip lėtai, kad nesuspėčiau per anksti pajusti trūktelėjimo siaubo, kurį tenka išgyventi, kai visa juostelė susisuka ant vieno ratuko. Mano likimas irgi slinks lėtai ir tolygiai – kartais lėčiau už patį laiką, – aš džiaugsiuosi, kad švelniai ant manęs gula mano patalų klostės, gražiai ir jaukiai girgžda mano tėvynė lova. O tuomet, kai pro antklodės kraštą, pro mano užmerktus vokus į akis, lyg atsivėrus kiaurymei, paplūs televizoriaus ekrano baltybė, man bus atėjęs laikas gimti.



       _________________
 
       20 Geltonas povandeninis laivas (angl.).
       21 Anot liaudies tikėjimų, šermukšniai apvalą nuo piktųjų dvasių įtakos.
       22 Automatiškai (sen. gr.).
       23 Aliuzija į tai, kad mitinė Didonė nusižudė.
       24 Aliuzija į K. Voneguto romano „Skerdykla Nr. 5“ frazę.