Keturiuose knygos skyriuose - esė, portretai, atsiminimai, impresijos. Kai kas pastaraisiais metais skelbta "Kultūros baruose", kai kas - anksčiau ir kitur, bet nemažai yra ir pirmąkart publikuojamų dalykų. Pratarmėje sakoma: "Tai liudijimas, kad gyvenu ir kad gyvenau skirtingais laikais keliose šalyse ir kultūrose." "Egziliantės užrašus" kritikas Almantas Samalavičius pavadino labai tapybiškais. Vaizdą ir atmosferą kuria iškalbios detalės, niuansai, užuominos, suaustos į gyvo, pulsuojančio teksto visumą. Irena Veisaitė nusistebėjo 1971 metais rašyta apybraiža apie Juozą Grušą: kaip jo autorė sugebėjo neužsikrėsti tarybine leksika ir sintakse, tarybinio mąstymo trafaretais?! "Parašyta, regis, šiandien, - žavėjosi teatrologė. - Na, o elgesiu ir esybe Aušra visada buvo estetiškumo pavyzdys."

        1963 metais pasirodę A. Sluckaitės "Kritikos štrichai" liudijo į literatūros pasaulį atėjus įdomią, įžvalgią, intelektualią kritikę. Tačiau antrai jos knygai Lietuvoje buvo lemta pasirodyti tik po trijų dešimtmečių: 1994-aisiais išėjo knyga apie režisieriaus Jono Jurašo gyvenimą ir spektaklius svetur "Po Dvynių ženklu". Dar po metų skaitėme A. M. Sluckaitės-Jurašienės poetinės prozos knygą "Miesto madrigalai", joje buvo ir kadaise "Vagos" atmesti kūriniai.

       Juozas Aputis, prisiminęs praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio meno žmones, išskyrė dvi moteris, dvi bičiules - Juditą Vaičiūnaitę ir A. Sluckaitę. Pasak rašytojo, jos ir akumuliavo, ir spinduliavo naują pajautą: pakaks į meną žvelgti primityviai. Abi drįso tai sakyti tiesiai ir labai estetiškai. "Egziliantės užrašai" prasideda jautriu ir subtiliu J. Vaičiūnaitės portretu "Sutrūkę atminties karoliai".

       J.Aputis taip pat papasakojo epizodą iš darbo savaitraštyje "Literatūra ir menas". A. Sluckaitei į redakciją atnešus rankraštį (bene apie Vincą Mykolaitį-Putiną), skyriaus vedėjas Antanas Jonynas patraukė per dantį tuo metu taip pat užsukusį laikraščio autorių kritiką Dovydą Judelevičių: "Nu, Dovydai, dabar jau tau kajuk..."

       Knygos autorė prisiminė patarlę: "Platūs vartai išeiti, siauri - sugrįžti". Tiesa, ne tokie jau platūs jie buvo 1974-aisiais, kai Jonas ir Aušra Marija Jurašai ryžosi emigruoti. Bet išvažiavus viskas atsivėrė tarsi plačiaekraniame filme. "O sugrįžti - tikrai siauri vartai, - kalbėjo A. M. Sluckaitė-Jurašienė. - Laikas keičia ir mus, ir čia likusius žmones: papročius, įpročius, kalbėseną, gyvenimo būdą. Daug kas Lietuvoje neatpažįstamai pasikeitę, mums jau svetima. Sunku grįžti į terpę, iš kurios iškritai."

A. M. Sluckaitė-Jurašienė ne tik grįžta, ji ir sugrąžina. Naująja knyga sugrąžina mūsų kultūrai, kas nuo jos buvo nutolę ar mažiau žinoma.

       Kas yra emigracija, tėvynė, namai, dviejuose skirtinguose pasauliuose gyvenantys Jurašai iki šiol ieško atsakymo. "Pati esu šiek tiek amžina žydė, šiek tiek snobė, šiek tiek benamė, kuri kas keleri metai ieško kitų namų..."; "Visur jau esu ir būsiu ateivė"; "Vadinu tai dvilypiu gyvenimu", - šmėkščioja knygoje skaudžių apmąstymų išvados.

Pernai "Lietuvos žinioms" duotame interviu A. M. Sluckaitė-Jurašienė sakė, kad dabar tėvynė jai labiausiai yra kalba: "Joje esu kasdien, nesvarbu, kur gyvenčiau." "Kalba yra mano žemė, čia kvėpuoju visais plaučiais", - patvirtino "Egziliantės užrašų" autorė ir dabar.

       "Bet knyga ne apie mane, - perspėja A.M.Sluckaitė-Jurašienė. - Ji apie žmones, sutiktus kelyje. Apie asmenybes, daugiausia menininkus, kurie paliko pėdsaką atmintyje."